Table Of ContentKristina
Sabaliauskaitė
SILVA
RERUM
II
Romanas
baltos lankos
UDK 888.2-3
Sa-05
Redaktorė Audrė Kubiliūtė
Viršelio dizainas Kristinos Sabaliauskaitės
Viršelyje panaudota Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero fotografija
(fotografas Liudas Masys)
Meninis apipavidalinimas Zigmanto Butaučio
Maketavo Eglė Jurkūnaitė
© Kristina Sabaliauskaitė, 2011
© Kristina Sabaliauskaitė, dizainas, 2011
© Baltų lankų leidyba, 2011
ISBN 978-9955-23-425-8
Kristina Sabaliauskaitė SILVA RERUM II
I
Apie tą 1707 Viešpaties metų dieną vėliau stebėtinai niekas negalėjo
pasakyti nieko tikra - nė to, ar tai buvo vasara, ar jau rudens pradžia,
tad veikiausiai tai buvo tas keistas metų laikas Vilniuje, kai dienos
dar karštos, bet naktys, pranašaudamos rudenį, jau žvarbsta kaip
reikiant, slėnio medžių lapai dar žali, bet jau gyvuoja tik iš paskuti-
niųjų prieš pagelsdami, nunokę kaštonai laukia, kada, po galais, galės
atsikabinti ir sprogdami kristi žemėn, o žvaigždės nakties danguje
ryškesnės nei paprastai ir įsimylėjėliams jos atrodo svaiginančiai
palankios, o visiems kitiems - baugios ir pikta lemiančios. Niekas
vėliau negalėjo pasakyti, ar tai buvo rytas, vidudienis ar popietė,
buvo tik aišku, kad ne vakaras ir dar ne naktis, ir apskritai tokie tai
buvo laikai - kai niekas nieko tikra apie nieką negalėjo pasakyti.
Net kuosa, tupinti ant aukščiausios Švento Kazimiero bažnyčios
atbrailos, ir ta nebūtų galėjusi pasakyti, kokios jos pačios plunks-
nos - pilkos ar juodos - ir kokios spalvos jos apvali akis, mat ji nuolat
mainėsi priklausomai nuo šviesos, buvo tai aukso geltonio, tai ledo
mėlio, ir dabar ta akis visiškai be jokio tikslo, mirksėdama ir keis-
dama kryptį sulig kiekvienu galvos krustelėjimu, dairėsi iš pastoliais
apkaltos Švento Kazimiero bažnyčios aukštybių po Vilnių. Nes visas
Vilnius vėl buvo apkaltas pastoliais, mat vėl neseniai degė, ir degė
5
gan smarkiai, tiesa, šįkart ne taip baisiai kaip per kazokų antpuolį
prieš penkiasdešimt dvejus metus, šįkart - ne septyniolika dienų,
o vos parą, bet ir švedai buvo ne ką geresni, nors, reikia pripažinti,
jiems perėjus gatvės kraujais nesruvo, ir žudė jie ne visus iš eilės,
o daugmaž atsirinkdami, ir prievartavo tik neatsargiai gatvėse
pasipainiojusias dailesnes moteris ir mergeles, bet nors panelių
vienuolių šįkart nelietė, o jei į šventą paveikslą ir pataikydavo iš
muškietos, tai tas nutikdavo gal tik netyčia, kaip kad Švenčiausio-
sios Aštriųjų vartų Panelės atvaizdui, kuris buvo peršautas puolant
miesto prieigas, bet bent jau švedai tyčia altorių bažnyčiose nede-
gino, į krikštyklas nešiko ir į šventintą vandenį nesišlapino kaip
kad anuomet kazokai, ir jei kazokai prieš penkiasdešimtį metų
perėjo per miestą kaip kraujo ištroškę pasiutę žvėrys, tai švedai
Vilnių nusiaubė veikiau kaip vabzdžiai; kaip skėriai, kurių spiečiui
praūžus viskas lieka išretinta, išėsta, nebederlinga, nustekenta karo
kontribucijų, ir stūkso tik prisiminimų ir sąžinės priekaištų dėl ne-
gebėjimo eilinįkart apsiginti stagarai. Bet vilniečiai jau, regis, buvo
besusitaiką su tuo, kad gali būti bet kurį akimirksnį nusiaubti, ir
todėl jau buvo neblogai įgudę sprukti, kraustytis, bėgti, mirksniu
slėpti bažnyčių turtus ir šeimos brangenybes, meluoti užpuolikams
ir karaliaus mokesčių rinkėjams apie savo perceptas', rašyti dvigu-
bus inventorius ir sąskaitų knygas, tad šįkart vis dėlto nebuvo taip
baisiai nuniokoti ir kojinėse, puodynėse, žemėse, po grindimis ar
tremtyje buvo visai sėkmingai išsaugoję savo auksą, kurį dabar
patyliukais traukė iš slaptaviečių ir atsistatinėjo, taisė ir lopė savo
miestą, guosdamiesi buvusios prabangos likučiais. Štai todėl ir
Šventojo Kazimiero bažnyčia dabar buvo aptaisyta pastoliais, ir
Rotušė šalimais - taip pat, mat buvo rengiamasi stogo vidury vietoj
apdegusio už tris tūkstančius auksinų pastatyti naują bokštą, auksu
puoštą, su įtaisytais varpais ir cimbolais, turėsiančiais šlovinti sosti-
* Pajamas iš dvarų, žemės ūkio ir nekilnojamojo turto. (Čia ir toliau - aut. past.)
6
SILVA RH RUM II
nę ypatingom progom, bet apskritai tai tvarkos mieste buvo maža,
nes valdžia mieliau auksavo bokštų kupolus ir jų kryžius, užuot
pasirūpinusi šiukšlėmis ar srutomis, kurių gatvėse nepadoriai dau-
gėjo ir dabartinis miesto vaitas buvo toks nei mėsa, nei žuvis, pusiau
luptas pusiau skustas, toks neiškepėlis, kuriam kartais nežinia kas
šaudavo į galvą, ir spręsdavo jis ne sveiku protu vadovaudamasis,
o kaip jam susišvietė ir ant seilės užėjo - pavyzdžiui, kažkodėl
nuo prigimimo labai nekentė katinų, tad neseniai išleido įsakymą
naikinti visus valkataujančius Vilniaus katinus, ir dabar kuosa, dai-
rydamasi nuo atbrailos ant Švento Kazimiero bokšto, didžiam savo
džiaugsmui, galėjo matyti, kaip šieji, nuo neatmenamų laikų buvę
pilnateisiai Vilniaus gyventojai ir, netgi galima sakyti, neatsiejami
miesto piliečiai, orūs, paslaptingi, savimi pasitikintys, liauni ir
raumeningi, raini ir margi, kitados sau laisvai šeimininkavę gat-
vėse ir pakiemėse, dabar slapčia, baugščiai dairydamiesi, pabrukę
uodegas, trumpais atsargiais perbėgimais šmirinėja miesto, kuriam
vadovauja kvailys ir pora jį apsukriai valdančių didžiūnų, gatvė-
mis. Kuosos akis taip pat matė, kad, sumažėjus katinų, grėsmingai
padaugėjo žiurkių, ir jos, įžūlios ir alkanos, dabar nebesitenkino
karaliaudamos drėgnuose Vilniaus požemiuose, bet vis dažniau
lindo į paviršių, šmižinėjo po paplavas, gviešėsi į podėlius, ką ten į
podėlius - jau kartais ir miestiečių namuose įsigudrindavo griebti
kąsnį nuo stalo, ir po miestą jau sklandė baisios istorijos apie jų
užpjautus katinus, apkramtytus mažus vaikus ir apgraužtus be prie-
žiūros paliktus ligonius lovose. Jei kuosa tik būtų galėjusi nulaikyti
savo nesuvaldomai skirtingom kryptim dėbčiojantį žvilgsnį ilgėliau
nei akimirką, tai, be jokios abejonės, būtų be vargo pastebėjusi vieną
žiurkę, riebią ir atsišėrusią, nes į miestą atkeliavo sau patogiai tarsi
ponia, pasislėpusi javų vežime, pro Aštriuosius vartus ir ten, kol
sargybinis tikrino vežiko popierius ir krovinį, šmurkštelėjusią lauk
iš vežimo, žemyn iena, palei arklio kanopas, nutursenusią paplavų
lataku, žemyn gatve, pro bazilijonų vienuolyną, tada dešinėn, pro
7
Kristina Sabaliauskaitė
Šventosios Dvasios cerkvės sodus ir daržus, žemyn palei Šventojo
Kazimiero bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno šoną ir tuščiai galvą
kraipančią kuosą jos viršūnėje, ir dar dešinėn, link Subačiaus var-
tų, kur, stabtelėjusi prie švedų apgriauto gynybinės sienos mūro,
žvelgdama bevyzdėmis juodomis akimis į besidriekiantį Vilniaus
slėnį su visais jo bažnyčių bokštais, rūmais ir lūšnynais, toji žiurkė,
pati nė nenutuokdama, kad iš tiesų yra aklas Viešpaties Apvaizdos
įrankis, ėmė įnirtingai kasytis savo išplikusį šoną su rausvu mažu
gauburėliu, į kurį buvo įkandusi blusa, pritvinkusi šimtų tūkstančių
knibždančių ir mažyčių, plika akim nė nematomų to paties dan-
giškojo Kūrėjo bevardžių tvarinių, kurie vėliau, po daugelio metų,
bus pakrikštyti Yersinia pestis.
Tad visgi, atrodo, būtent tądien, o ne vėliau, ne po dvejų metų ir
ne po trejų, kai smogė didžiulėm mirties bangom, ne oru, kaip manė
medikai, o pažeme, ir ne iškilmingai skelbiamas kometų ir prana-
šingų pragaištingų ženklų, o tiesiai pro miesto vartus, gatvėmis,
kaip ir dera atvykusiam prašalaičiui, ketinančiam pasilikti ilgam,
į Vilnių atkeliavo maras - tyliai sau, be pavojų skelbiančio varpų
gaudesio, be Paskutiniojo teismo trimitų, be iškilmingų procesijų,
tarsi paliudydamas amžiną tiesą, kad kartais didžiausios nelaimės
prasideda nuo mažiausių niekų.
Arba - nuo virtinės menkų, kvailiausių, sveiku protu nepaaiški-
namų sutapimų, mat kol toji atvykėlė žiurkė nirtulingai kasėsi nuo
pestilencijos tvinkstantį rausvą bubonėlį savo šone, iš už kampo,
užsiglaudęs už medinio šaligatvio lentos, tyliai, įtraukęs galvą ir
atkišęs kailiniuotas mentes, sustingusiomis akimis, be garso tarsi
švytuoklę žeme į šonus judindamas uodegą, ją stebėjo bevardis Vil-
niaus katinas, kuris tarsi patyręs meilužis norėjo pratęsti malonumą
prieš puldamas laimikį, jo apskaičiavimais, jau neabejotinai būsiantį
jojo, tačiau, kaip kad būna, kai pernelyg mėgaujantis pergalingu
laukimu praleidžiama tinkama akimirka, susikaupęs jis nė nepajuto,
kaip tarsi juoda mirties uždanga ant jo ūmai nusileido maišas ir
8
SILVA RH RUM II
buvo tuoj pat prispaustas pritykojusio kiemsargio, vykdančio vaito
įsakymą, ir kol bevardis katinas, galbūt galėjęs visai kita linkme
pasukti įvykių eigą ir atitolinti miesto likimą, draskėsi, kniaukė
nesavu, bemaž skerdžiamo kūdikio balsu ir buvo rišamas maiše,
pabaidyta žiurkė šmurkštelėjo į žiojintį plyšį, kažin kur, tiesiai į
miesto vidurius, į jo tamsų ir drėgną požemių žarnyną.
Kas būtų, jeigu būtų buvę - šitaip spėliojantiesiems dažniausiai
gresia išeiti iš proto, nes juk galima būtų buvę be galo spėlioti, kas
būtų buvę, jei tą atklydėlę žiurkę būtų ištikęs likimas, koks štai dabar
laukė kitos žiurkės, tą akimirką gulinčios supančiotomis išskėstomis
letenėlėmis, pririštos prie lentos, ant stalo antro aukšto kambaryje
viename name Žydų gatvėje - ir, aišku, tik dėl stebėtino sutapimo
kuosos žvilgsnis nuo Švento Kazimiero bažnyčios dabar slydo pro
Didžiąją sinagogą ir stabtelėjo ties vienu kaimyninių namų, kurio
antrojo aukšto lange buvo matyti plati nugara, garbanota, perne-
lyg anksti pradėjusi žilti galva su jarmulke' ir rankoje laikomas
peilis. Paduvos universiteto absolventas, doctor medicus ir buvęs
karališkojo dvaro gydytojas garbusis Aaronas Gordonas kaip sykis
ruošėsi skrosti ant stalo pritaisytą tebegyvą žiurkę, bet iš apačios lyg
tyčia, pačiu netinkamiausių metu, kaip visada, pasigirdo jo Rivkos
riksmas, kad eitų žemyn, žemyn tuoj pat, nes zupė" atauš - ir jis ją
varo iš proto, tuoj išvarys, ji išprotės, ir jis bus kaltas, kad jo vaikų
motina išėjo iš proto, tikrai, tik tokia mišiugina'" kaip ji ir galėjo
susidėti su tokiu, kuris neaišku ką ten veikia ištisai užsidaręs, daro
golemus"" ar ką, ir garbusis Aaronas Gordonas atsidūsėjęs padė-
jo peilį ant stalo, juk žinojo - ginčytis beprasmiška, trūkčiojanti
pririšta žiurkė dar palauks, nepadvės ir palauks, kol jis pavalgys
* Žydiška šlikė. (Jidiš)
** Sriuba. (Jidiš)
Beprotė. (Jidiš)
"""" Golemas - žydų mitinė žmogaus pavidalo būtybė iš negyvos materijos, kuriai mistiniu
būdu įkvėpta gyvybė.
9
sriubos, ir, ką čia slėpti, be abejonės, jis mylėjo savo smarkiąją
Rachelę Gordon labiau už savo anatominius eksperimentus, nors
be jų, kaip ir apskritai be savo medicinos, jis būtų buvęs labai ne-
laimingas žmogus, bet Aaronas Gordonas žinojo kaip niekas kitas,
koks tuščias reikalas yra spėlioti, kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę
kitaip, ir todėl neuždavinėjo sau kvailų klausimų ir jau lipo laiptais
žemyn, ir sulig kiekvienu laipteliu jis atmintinai žinojo iš apačios
aidinčios riksmų litanijos seką, nekintančią jau bene dešimtį metų -
kokia ji mišiugina, kad jis jai sugriovė gyvenimą, kad jeigu ne jis ir
jos kvaila galva, kuri andai visai susisuko, ji būtų galėjusi ištekėti
už vyno pirklio ir galėtų dabar gyventi sau kaip ponia, o dabar jos
vyras amžinai užsidaręs tam savo kambary, vargšai vaikeliai pusiau
našlaičiai, ir kai Aaronas Gordonas nusileido žemyn, į kambarį,
kur prie stalo jau sėdėjo tie jo žvitriaakiai raudonskruosčiai vai-
keliai, visai nepanašūs į vargšus Mišką, Zelmanas ir Pinkasius, ir
jo tūžmingoji Rivka, kuri jam pasirodžius nusišypsojo ir atsiduso
„pagaliau", Aaronas Gordonas irgi nusišypsojo, nes, nepaisant nie-
ko, visų riksmų ir audrų, ir kartais netgi dūžtančių indų, jo namai
buvo laimingi namai ir juose tebegyveno meilė.
Bet kvaila kuosos akis jau dėbsojo tolyn, dar tolyn, per keletą
kvartalų, už Šventos Kotrynos bažnyčios, už benediktinių vienuoly-
no, tiesiai į buvusius didžiojo etmono Radvilos rūmus, kurie stovėjo
taip iki galo po kazokų nesutvarkyti, apgriauti, vietomis užkaltais,
vietomis įstiklintais langais, bet gyvenami, nes ten buvo įsikūrę
truputis dabartinio Radvilos kariaunos ir kai kas iš jo klientūros
ir artimų aplinkos bajorų, ir ten, viename trečiojo aukšto kamba-
rių, apstatytame bet kaip, kaip tik apstatomi laikini ar nuomojami
būstai, su buvusiais kitados gerais, bet nudėvėtais baldais, prie ilgo,
gal penkiolikos pėdų, stalo priešinguose galuose sėdėjo vyras ir
moteris ir atžagariom rankom iš sidabro lėkščių valgė auštantį, ne
itin ištaigingą kepsnį tokiais niūriais veidais, tarsi valgytų savo pačių
šermenyse, kas iš dalies ir buvo tiesa, mat, nors abu buvo pačiame
10
