Table Of Content

Kristina Sabaliauskaitė SILVA RERUM II Romanas baltos lankos UDK 888.2-3 Sa-05 Redaktorė Audrė Kubiliūtė Viršelio dizainas Kristinos Sabaliauskaitės Viršelyje panaudota Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero fotografija (fotografas Liudas Masys) Meninis apipavidalinimas Zigmanto Butaučio Maketavo Eglė Jurkūnaitė © Kristina Sabaliauskaitė, 2011 © Kristina Sabaliauskaitė, dizainas, 2011 © Baltų lankų leidyba, 2011 ISBN 978-9955-23-425-8 Kristina Sabaliauskaitė SILVA RERUM II I Apie tą 1707 Viešpaties metų dieną vėliau stebėtinai niekas negalėjo pasakyti nieko tikra - nė to, ar tai buvo vasara, ar jau rudens pradžia, tad veikiausiai tai buvo tas keistas metų laikas Vilniuje, kai dienos dar karštos, bet naktys, pranašaudamos rudenį, jau žvarbsta kaip reikiant, slėnio medžių lapai dar žali, bet jau gyvuoja tik iš paskuti- niųjų prieš pagelsdami, nunokę kaštonai laukia, kada, po galais, galės atsikabinti ir sprogdami kristi žemėn, o žvaigždės nakties danguje ryškesnės nei paprastai ir įsimylėjėliams jos atrodo svaiginančiai palankios, o visiems kitiems - baugios ir pikta lemiančios. Niekas vėliau negalėjo pasakyti, ar tai buvo rytas, vidudienis ar popietė, buvo tik aišku, kad ne vakaras ir dar ne naktis, ir apskritai tokie tai buvo laikai - kai niekas nieko tikra apie nieką negalėjo pasakyti. Net kuosa, tupinti ant aukščiausios Švento Kazimiero bažnyčios atbrailos, ir ta nebūtų galėjusi pasakyti, kokios jos pačios plunks- nos - pilkos ar juodos - ir kokios spalvos jos apvali akis, mat ji nuolat mainėsi priklausomai nuo šviesos, buvo tai aukso geltonio, tai ledo mėlio, ir dabar ta akis visiškai be jokio tikslo, mirksėdama ir keis- dama kryptį sulig kiekvienu galvos krustelėjimu, dairėsi iš pastoliais apkaltos Švento Kazimiero bažnyčios aukštybių po Vilnių. Nes visas Vilnius vėl buvo apkaltas pastoliais, mat vėl neseniai degė, ir degė 5 gan smarkiai, tiesa, šįkart ne taip baisiai kaip per kazokų antpuolį prieš penkiasdešimt dvejus metus, šįkart - ne septyniolika dienų, o vos parą, bet ir švedai buvo ne ką geresni, nors, reikia pripažinti, jiems perėjus gatvės kraujais nesruvo, ir žudė jie ne visus iš eilės, o daugmaž atsirinkdami, ir prievartavo tik neatsargiai gatvėse pasipainiojusias dailesnes moteris ir mergeles, bet nors panelių vienuolių šįkart nelietė, o jei į šventą paveikslą ir pataikydavo iš muškietos, tai tas nutikdavo gal tik netyčia, kaip kad Švenčiausio- sios Aštriųjų vartų Panelės atvaizdui, kuris buvo peršautas puolant miesto prieigas, bet bent jau švedai tyčia altorių bažnyčiose nede- gino, į krikštyklas nešiko ir į šventintą vandenį nesišlapino kaip kad anuomet kazokai, ir jei kazokai prieš penkiasdešimtį metų perėjo per miestą kaip kraujo ištroškę pasiutę žvėrys, tai švedai Vilnių nusiaubė veikiau kaip vabzdžiai; kaip skėriai, kurių spiečiui praūžus viskas lieka išretinta, išėsta, nebederlinga, nustekenta karo kontribucijų, ir stūkso tik prisiminimų ir sąžinės priekaištų dėl ne- gebėjimo eilinįkart apsiginti stagarai. Bet vilniečiai jau, regis, buvo besusitaiką su tuo, kad gali būti bet kurį akimirksnį nusiaubti, ir todėl jau buvo neblogai įgudę sprukti, kraustytis, bėgti, mirksniu slėpti bažnyčių turtus ir šeimos brangenybes, meluoti užpuolikams ir karaliaus mokesčių rinkėjams apie savo perceptas', rašyti dvigu- bus inventorius ir sąskaitų knygas, tad šįkart vis dėlto nebuvo taip baisiai nuniokoti ir kojinėse, puodynėse, žemėse, po grindimis ar tremtyje buvo visai sėkmingai išsaugoję savo auksą, kurį dabar patyliukais traukė iš slaptaviečių ir atsistatinėjo, taisė ir lopė savo miestą, guosdamiesi buvusios prabangos likučiais. Štai todėl ir Šventojo Kazimiero bažnyčia dabar buvo aptaisyta pastoliais, ir Rotušė šalimais - taip pat, mat buvo rengiamasi stogo vidury vietoj apdegusio už tris tūkstančius auksinų pastatyti naują bokštą, auksu puoštą, su įtaisytais varpais ir cimbolais, turėsiančiais šlovinti sosti- * Pajamas iš dvarų, žemės ūkio ir nekilnojamojo turto. (Čia ir toliau - aut. past.) 6 SILVA RH RUM II nę ypatingom progom, bet apskritai tai tvarkos mieste buvo maža, nes valdžia mieliau auksavo bokštų kupolus ir jų kryžius, užuot pasirūpinusi šiukšlėmis ar srutomis, kurių gatvėse nepadoriai dau- gėjo ir dabartinis miesto vaitas buvo toks nei mėsa, nei žuvis, pusiau luptas pusiau skustas, toks neiškepėlis, kuriam kartais nežinia kas šaudavo į galvą, ir spręsdavo jis ne sveiku protu vadovaudamasis, o kaip jam susišvietė ir ant seilės užėjo - pavyzdžiui, kažkodėl nuo prigimimo labai nekentė katinų, tad neseniai išleido įsakymą naikinti visus valkataujančius Vilniaus katinus, ir dabar kuosa, dai- rydamasi nuo atbrailos ant Švento Kazimiero bokšto, didžiam savo džiaugsmui, galėjo matyti, kaip šieji, nuo neatmenamų laikų buvę pilnateisiai Vilniaus gyventojai ir, netgi galima sakyti, neatsiejami miesto piliečiai, orūs, paslaptingi, savimi pasitikintys, liauni ir raumeningi, raini ir margi, kitados sau laisvai šeimininkavę gat- vėse ir pakiemėse, dabar slapčia, baugščiai dairydamiesi, pabrukę uodegas, trumpais atsargiais perbėgimais šmirinėja miesto, kuriam vadovauja kvailys ir pora jį apsukriai valdančių didžiūnų, gatvė- mis. Kuosos akis taip pat matė, kad, sumažėjus katinų, grėsmingai padaugėjo žiurkių, ir jos, įžūlios ir alkanos, dabar nebesitenkino karaliaudamos drėgnuose Vilniaus požemiuose, bet vis dažniau lindo į paviršių, šmižinėjo po paplavas, gviešėsi į podėlius, ką ten į podėlius - jau kartais ir miestiečių namuose įsigudrindavo griebti kąsnį nuo stalo, ir po miestą jau sklandė baisios istorijos apie jų užpjautus katinus, apkramtytus mažus vaikus ir apgraužtus be prie- žiūros paliktus ligonius lovose. Jei kuosa tik būtų galėjusi nulaikyti savo nesuvaldomai skirtingom kryptim dėbčiojantį žvilgsnį ilgėliau nei akimirką, tai, be jokios abejonės, būtų be vargo pastebėjusi vieną žiurkę, riebią ir atsišėrusią, nes į miestą atkeliavo sau patogiai tarsi ponia, pasislėpusi javų vežime, pro Aštriuosius vartus ir ten, kol sargybinis tikrino vežiko popierius ir krovinį, šmurkštelėjusią lauk iš vežimo, žemyn iena, palei arklio kanopas, nutursenusią paplavų lataku, žemyn gatve, pro bazilijonų vienuolyną, tada dešinėn, pro 7 Kristina Sabaliauskaitė Šventosios Dvasios cerkvės sodus ir daržus, žemyn palei Šventojo Kazimiero bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno šoną ir tuščiai galvą kraipančią kuosą jos viršūnėje, ir dar dešinėn, link Subačiaus var- tų, kur, stabtelėjusi prie švedų apgriauto gynybinės sienos mūro, žvelgdama bevyzdėmis juodomis akimis į besidriekiantį Vilniaus slėnį su visais jo bažnyčių bokštais, rūmais ir lūšnynais, toji žiurkė, pati nė nenutuokdama, kad iš tiesų yra aklas Viešpaties Apvaizdos įrankis, ėmė įnirtingai kasytis savo išplikusį šoną su rausvu mažu gauburėliu, į kurį buvo įkandusi blusa, pritvinkusi šimtų tūkstančių knibždančių ir mažyčių, plika akim nė nematomų to paties dan- giškojo Kūrėjo bevardžių tvarinių, kurie vėliau, po daugelio metų, bus pakrikštyti Yersinia pestis. Tad visgi, atrodo, būtent tądien, o ne vėliau, ne po dvejų metų ir ne po trejų, kai smogė didžiulėm mirties bangom, ne oru, kaip manė medikai, o pažeme, ir ne iškilmingai skelbiamas kometų ir prana- šingų pragaištingų ženklų, o tiesiai pro miesto vartus, gatvėmis, kaip ir dera atvykusiam prašalaičiui, ketinančiam pasilikti ilgam, į Vilnių atkeliavo maras - tyliai sau, be pavojų skelbiančio varpų gaudesio, be Paskutiniojo teismo trimitų, be iškilmingų procesijų, tarsi paliudydamas amžiną tiesą, kad kartais didžiausios nelaimės prasideda nuo mažiausių niekų. Arba - nuo virtinės menkų, kvailiausių, sveiku protu nepaaiški- namų sutapimų, mat kol toji atvykėlė žiurkė nirtulingai kasėsi nuo pestilencijos tvinkstantį rausvą bubonėlį savo šone, iš už kampo, užsiglaudęs už medinio šaligatvio lentos, tyliai, įtraukęs galvą ir atkišęs kailiniuotas mentes, sustingusiomis akimis, be garso tarsi švytuoklę žeme į šonus judindamas uodegą, ją stebėjo bevardis Vil- niaus katinas, kuris tarsi patyręs meilužis norėjo pratęsti malonumą prieš puldamas laimikį, jo apskaičiavimais, jau neabejotinai būsiantį jojo, tačiau, kaip kad būna, kai pernelyg mėgaujantis pergalingu laukimu praleidžiama tinkama akimirka, susikaupęs jis nė nepajuto, kaip tarsi juoda mirties uždanga ant jo ūmai nusileido maišas ir 8 SILVA RH RUM II buvo tuoj pat prispaustas pritykojusio kiemsargio, vykdančio vaito įsakymą, ir kol bevardis katinas, galbūt galėjęs visai kita linkme pasukti įvykių eigą ir atitolinti miesto likimą, draskėsi, kniaukė nesavu, bemaž skerdžiamo kūdikio balsu ir buvo rišamas maiše, pabaidyta žiurkė šmurkštelėjo į žiojintį plyšį, kažin kur, tiesiai į miesto vidurius, į jo tamsų ir drėgną požemių žarnyną. Kas būtų, jeigu būtų buvę - šitaip spėliojantiesiems dažniausiai gresia išeiti iš proto, nes juk galima būtų buvę be galo spėlioti, kas būtų buvę, jei tą atklydėlę žiurkę būtų ištikęs likimas, koks štai dabar laukė kitos žiurkės, tą akimirką gulinčios supančiotomis išskėstomis letenėlėmis, pririštos prie lentos, ant stalo antro aukšto kambaryje viename name Žydų gatvėje - ir, aišku, tik dėl stebėtino sutapimo kuosos žvilgsnis nuo Švento Kazimiero bažnyčios dabar slydo pro Didžiąją sinagogą ir stabtelėjo ties vienu kaimyninių namų, kurio antrojo aukšto lange buvo matyti plati nugara, garbanota, pernelyg anksti pradėjusi žilti galva su jarmulke' ir rankoje laikomas peilis. Paduvos universiteto absolventas, doctor medicus ir buvęs karališkojo dvaro gydytojas garbusis Aaronas Gordonas kaip sykis ruošėsi skrosti ant stalo pritaisytą tebegyvą žiurkę, bet iš apačios lyg tyčia, pačiu netinkamiausių metu, kaip visada, pasigirdo jo Rivkos riksmas, kad eitų žemyn, žemyn tuoj pat, nes zupė" atauš - ir jis ją varo iš proto, tuoj išvarys, ji išprotės, ir jis bus kaltas, kad jo vaikų motina išėjo iš proto, tikrai, tik tokia mišiugina'" kaip ji ir galėjo susidėti su tokiu, kuris neaišku ką ten veikia ištisai užsidaręs, daro golemus"" ar ką, ir garbusis Aaronas Gordonas atsidūsėjęs padė- jo peilį ant stalo, juk žinojo - ginčytis beprasmiška, trūkčiojanti pririšta žiurkė dar palauks, nepadvės ir palauks, kol jis pavalgys * Žydiška šlikė. (Jidiš) ** Sriuba. (Jidiš) Beprotė. (Jidiš) """" Golemas - žydų mitinė žmogaus pavidalo būtybė iš negyvos materijos, kuriai mistiniu būdu įkvėpta gyvybė. 9 sriubos, ir, ką čia slėpti, be abejonės, jis mylėjo savo smarkiąją Rachelę Gordon labiau už savo anatominius eksperimentus, nors be jų, kaip ir apskritai be savo medicinos, jis būtų buvęs labai ne- laimingas žmogus, bet Aaronas Gordonas žinojo kaip niekas kitas, koks tuščias reikalas yra spėlioti, kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę kitaip, ir todėl neuždavinėjo sau kvailų klausimų ir jau lipo laiptais žemyn, ir sulig kiekvienu laipteliu jis atmintinai žinojo iš apačios aidinčios riksmų litanijos seką, nekintančią jau bene dešimtį metų - kokia ji mišiugina, kad jis jai sugriovė gyvenimą, kad jeigu ne jis ir jos kvaila galva, kuri andai visai susisuko, ji būtų galėjusi ištekėti už vyno pirklio ir galėtų dabar gyventi sau kaip ponia, o dabar jos vyras amžinai užsidaręs tam savo kambary, vargšai vaikeliai pusiau našlaičiai, ir kai Aaronas Gordonas nusileido žemyn, į kambarį, kur prie stalo jau sėdėjo tie jo žvitriaakiai raudonskruosčiai vaikeliai, visai nepanašūs į vargšus Mišką, Zelmanas ir Pinkasius, ir jo tūžmingoji Rivka, kuri jam pasirodžius nusišypsojo ir atsiduso „pagaliau", Aaronas Gordonas irgi nusišypsojo, nes, nepaisant nieko, visų riksmų ir audrų, ir kartais netgi dūžtančių indų, jo namai buvo laimingi namai ir juose tebegyveno meilė. Bet kvaila kuosos akis jau dėbsojo tolyn, dar tolyn, per keletą kvartalų, už Šventos Kotrynos bažnyčios, už benediktinių vienuolyno, tiesiai į buvusius didžiojo etmono Radvilos rūmus, kurie stovėjo taip iki galo po kazokų nesutvarkyti, apgriauti, vietomis užkaltais, vietomis įstiklintais langais, bet gyvenami, nes ten buvo įsikūrę truputis dabartinio Radvilos kariaunos ir kai kas iš jo klientūros ir artimų aplinkos bajorų, ir ten, viename trečiojo aukšto kamba- rių, apstatytame bet kaip, kaip tik apstatomi laikini ar nuomojami būstai, su buvusiais kitados gerais, bet nudėvėtais baldais, prie ilgo, gal penkiolikos pėdų, stalo priešinguose galuose sėdėjo vyras ir moteris ir atžagariom rankom iš sidabro lėkščių valgė auštantį, ne itin ištaigingą kepsnį tokiais niūriais veidais, tarsi valgytų savo pačių šermenyse, kas iš dalies ir buvo tiesa, mat, nors abu buvo pačiame 10