Table Of ContentLIETUVOS
DIDIKAI
ŠVIESA
.# - >'
pW m m m ■ >
UDK 947.45.02/.04(092)
U232
! rliv JI i . *v 4411
Teksto autoriai rmuauiM ąxnxcjb*-'-f- «* «moimn
Nelė Asadauskienė
Vytas Jankauskas
Vaida Kamuntavičienė
-$ifc Kn'u^tmv h-j'.- ii
Genutė Kirkienė i£u6 et fiumtėj ritėtum ttoti L \
Raimonda Ragauskienė r-JutilMiiu'uw~-* ^ tėr<. mfūfoMin tC«t nefe* co«№Jtm couf< icru?mc oftifA *v. .9 *Vq
6'ttoŠCuteuenvt -iytuūns t ,
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė .tmtuf «t 3#
Darius Vilimas ¿įf•viliurnronm'lįcatei itntt aptvnKt’tmnei &vil 'IĄfntaMai r’S nlitmy įfiMuė» y>*wifctv *C—ivit—įr(xe-- u mjnj-ci rtt„Stvv
et tnit tytcejįcfie&K ' ' ■ ,T '1
Recenzentas
Robertas Jurgaitis
1 ^ ¿cm**,*'
ptite sut epi
Dizainerė
įfthifkvlt&dfaum1 ‘ *rerer v,> rr'^ į'^ :^ CHi';r|:un
Giedrė Gudžiūtė alfe j 1
S <f
v*c tcinn' v~t
Pirmasis leidimas 2011 iSuftne 9m(TU&r1
«ima »romija m
-f- ,vv 'T- • "
^ v ■ v>- ^
© Nelė Asadauskienė. 2011
© Vytas Jankauskas, 2011
4» ‘
© Vaida Kamuntavičienė, 2011
© Genutė Kirkienė, 2011
© Raimonda Ragauskienė, 2011
© Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, 2011
© Darius Vilimas, 2011
© Giedrė Gudžiūtė, 2011
© Leidykla .Šviesa", 2011
ISBN 978-5-430-04453-4
Viršelio nuotraukos:
Jono Karolio Chodkevičiaus
portretas, XVII a. Nežinomas
dailininkas (Lietuvos dailės
muziejus): LDK herbas iš
A. Gvanjinio .Kronikos", 1611 m.
7i Horodlės unijos aktas, kuriuo
47 lietuvių ponų ir bajorų šei
moms buvo suteikti lenkų herbai.
Horodlė, 1413 m. spalio 2 d.
Turinys
ĮVADAS (Raimonda Ragauskienė) / 8
I. ALŠĖNIŠKIAI (Vytas Jankauskas) / 16
II. ASTIKAI (Raimonda Ragauskienė) / 25
III. ČARTORISKIAI (Vytas Jankauskas) / 35
IV. CHODKEVIČIAI (Genutė Kirkienė) / 44
V. GLINSKIAI (Raimonda Ragauskienė) / 57
VI. GOŠTAUTAI (Raimonda Ragauskienė) / 66
VII. ILJINIČIAI (Raimonda Ragauskienė) / 83
VIII. KĘSGAILOS (Raimonda Ragauskienė) / 92
IX. KIŠKOS (Nelė Asadauskienė) / 104
X. MANVYDAI (Raimonda Ragauskienė) /112
XI. MASALSKIAI (Ramunė Šmigelskytė-Stukienė) / 119
XII. OLELKAIČIAI (Vytas Jankauskas) / 127
XIII. OSTROGIŠKIAI (Raimonda Ragauskienė) / 134
XIV. PACAI (Vaida Kamuntavičienė) / 145
XV. RADVILOS (Raimonda Ragauskienė) /159
XVI. SANGUŠKOS (Genutė Kirkienė) / 178
XVII. SAPIEGOS (Darius Vilimas) /185
XVIII. TIŠKEVIČIAI (Darius Vilimas) / 197
XIX. TYZENHAUZAI (Ramunė Šmigelskytė-Stukienė) / 203
XX. VALAVIČIAI (Raimonda Ragauskienė) i 212
Pavardžių rodyklė / 222
«■ Radvilų giminės genealoginis Literatūra / 227
medis. Dail. Peteris Bosas,
1742 m. Iliustracijų Šaltiniai / 231
7
LIETUVOS DIDIKAI
Įvadas
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai
ĮSEM
Maloniajam Lietuvos Skaitytojui šia knyga pristatomos ryškiausios Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės (toliau - LDK, Lietuvos) laikų didikų giminės. Tai pirmas
toks lietuvių autorių kolektyvo parengtas populiarus leidinys, pateikiantis dvidešimties
žymiausių XIV-XVIII a. LDK didikų giminių istorijas, supažindinantis su jų kilme ir
aukščiausiais pasiekimais, nuveiktais darbais ar ryškiausiais giminių atstovais. Knygos
puslapiuose iŠ istorijos ūko išnyra kunigaikščiai ir grafai ar tiesiog .dauggaliai ponai“
Alšėniškiai, Astikai, Chodkevičiai, Čartoriskiai, Glinskiai, Goštautai, Iljiničiai, Kęsgailas,
Kiškos, Manvydai, Masalskiai, Olelkaičiai, Ostrogiškiai, Pacai, Radvilos, Sanguškos, Sa
piegos, Tiškevičiai, Tyzenhauzai ir Valavičiai. Nors vienos giminės, kaip Manvydai ar
Goštautai, užgeso dar viduramžiais, o kitų. kaip Radvilų ar Čartoriskių, istorijos tęsiasi
I
ir dabar, leidinyje malonusis Skaitytojas ras informacijos apie diduomenės veiklą tik
LDK laikais, kai didikų giminės vaidino didžiausią vaidmenį valstybės istorijoje.
y* A - •' A; • JKs ■
r
į i fr i -
i Š ' /
<- Ldk Žygimanto Kąstutaičio
privilegija dėl teisių ir laisvių
LDK luomams. Šia privi
legija buvo sustiprintas bajorų
luomas ir išplėstos stačiatikių
teisės. Trakai. 1434 m.
gegužės 6 d.
„Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai“, „diduomenė“, „ponija", „ponai“ ar
„magnatai“ - istorijos mokslo, o kartu ir šaltinių terminai, priimti ir gana plačiai var
tojami ne tik mokslinėje, bet ir šnekamojoje lietuvių kalboje. Pastarojoje jais papras
tai apibūdinama socialinė grupė, pasižyminti turtais, galia, įtaka ir kitomis išskirti
nėmis savybėmis. Tai iš esmės atliepia ir mokslines terminų sampratas. Istoriškai
taip įvardijamas įtakingiausias XIV-XVIII a. Lietuvos bajorijos elitas. Savo rankose
jis sutelkė pagrindines politinės valdžios vykdymo funkcijas, vadovavo administraci
nei valstybės sistemai, išsiskyrė užimamomis aukščiausiomis pareigomis Lietuvoje,
titulais, o ypač įsigytomis žemių valdomis ar kilnojamuoju turtu. Didikai buvo Lie
tuvos didžiojo kunigaikščio pirmieji patarėjai - Ponų Tarybos nariai, o nuo 1569 m.
nemažai jų posėdžiavo Abiejų Tautų Respublikos senate. Jie užėmė tik svarbiausias,
centrines, ministrines LDK pareigybes: buvo Lietuvos kancleriais, pakancleriais, di
džiaisiais etmonais, iždininkais ar didžiaisiais (žemės) maršalkomis, jie vadovavo
vaivadijoms, ėjo pagrindinių - Vilniaus ir Trakų - pavietų bei Žemaitijos kaštelionų
pareigas. Pasirinką dvasininkų karjerą, buvo aukščiausi Bažnyčios hierarchai nuo
Vilniaus, Lucko ar Žemaitijos vyskupų, tvirtinusių ir plėtusių LDK parapijų tinklą,
iki kardinolo. Apskritai didikai formavo valstybės vidaus ir užsienio politiką. Jie taip
pat lėmė kultūriną šalies raidą, buvo svarbiausi meno kūrinių užsakovai ir mece
natai. Iki mūsų dienų kaip reikšmingas istorinis paveldas išliko kai kurios didikų
rezidencijos.
Buvo vykdoma ir speciali vedybinė politika - giminiuotasi su to paties sluoks
nio ar kunigaikščių kilmės giminėmis. Valdančiojo luomo viršūnei priklausiusios di
dikės moterys aktyviai dalyvavo ne tik šeimos, privataus ūkio gyvenime, bet ir akty
t XVI a. pab. riterio šalmas
viai įsijungė į viešąjį valstybės gyvenimą ir netgi turėjo įtaką politiniams įvykiams. <- Vilniaus vaivadijos herbas
9
LIETUVOS DIDIKAI
t Seimo sesija Vavelio pilyje, Didikės sumaniai naudojosi savo turtais ir jų teikiamomis galimybėmis klientelinėje
Krokuvoje, valdant Žygimantui
sistemoje, mecenavo menus, steigė maldos namus, nemažai nuveikė puoselėdamos
Augustui.
giminių rezidencijas. Išskirtiną savo padėtį diduomenė gebėdavo išlaikyti ir perduoti
x Seimo posėdis valdant
Augustui II. tolesnėms giminės kartoms, jų giminių istorija tąsėsi ne vieną šimtmetį, kol giminė
užgesdavo. Nors teisiškai diduomenė konkrečiau nebuvo apibrėžta, vis dėlto mažiau
siai du kriterijai - užimamos pareigos ar įtaka politiniame valstybės gyvenime bei
išskirtinis ekonominis pajėgumas - buvo lemiami, išskiriant šią gana nedidelą, apie
1-2 procentų grupą iš gausesnio LDK bajorijos luomo.
Diduomenės giminių ištakos - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikai.
Tiesa, beveik neabejojama, kad bent dalis XIV a. pab.-XV a. pradž. išsiskyrusių diduo
menės giminių kilo iš senojo XIII-XIV a. elito, buvo tų laikų kilmingųjų palikuonys.
Tačiau šaltinių trūkumas neleidžia pažinti ankstyvųjų elito struktūrų. Vytauto laikais
egzistavo grupė asmenų, aktyviai dalyvavusių valstybės valdyme, valdovo suteikčių
ir vedybų keliu plėtusių savo valdas visoje LDK, o savo aukštą padėtį gebėjusių iš
saugoti vaikams. Politinė tuometinės diduomenės giminių reikšmė valstybėje buvo
įtvirtinta 1413 m. Horodlės unija, kai lenkiškus herbus gavo 47 Lietuvos ir Žemai
tijos bajorų giminės. Jų priešakyje stovėjo Vilniaus vaivada tapąs Albertas Manvy-
das, Trakų vaivada - Jaunius Valmantaitis, Vilniaus kaštelionu - Mykolas Minigaila
ir kiti didikai, atstovavą tuometinėms savo ir vėlesnėms iš jų kilusioms Kęsgailų,
Radvilų, Iljiničių, Valavičių bei kitoms giminėms. Mat kaip tik tuo metu pradėjo
formuotis paveldimo giminės vardo (pavardės) samprata. Antai Horodlėje Kristino
krikšto vardą gavąs Astikas turėjo sūnų Radvilą, nuo kurio ir prasidėjo galingiausios
visų laikų didikų giminės - Radvilų - istorija. Greta minėtų pareigūnų aukštą padėtį
vis dar išlaikė senieji kunigaikščiai. Kai kurie autoriai priskaičiuoja iki dešimties
kunigaikščių kilmės giminių iš etninės Lietuvos teritorijos, tarp kitų - Alšėniškius,
Giedraičius ar Svirskius.
10
Ponų Tarybai priklausiusių didikų vaidmuo ypač išaugo Lenkijos karaliaus,
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio, ilgai rezidavusio Lenkijoje,
valdymo metais (1440-1492). Socialinis atstumas tarp diduomenės ir visos kitos
bajorijos didėjo XV a. pab.-XVI a. pradž., kai diduomenei tapo pavaldi nemaža dalis
smulkiosios ar vidutiniosios bajorijos. Naujų transformacijų įtakingoji visuomenės
grupė patyrė Aleksandro Jogailaičio valdymo pradžioje. 1492 m. valdovo suteikta
privilegija teisiškai įformino išaugusias LDK Ponų Tarybos prerogatyvas. Valdovas
nuo šiol privalėjo tartis su savo Ponų Taryba užsienio politikos klausimais, nekeisti
bendrai priimtų nutarimų, ponija gavo teisę dalyvauti skiriant pareigūnus. Dėl ypač
sustiprėjusios savo padėties Lietuvos diduomenė XVI a. ieškojo priemonių, kurios
atspindėtų jos išskirtinumą. Viena ryškiausių tokių priemonių tapo titulai. Iš pra
džių atsirado sutitulinti pareigybės variantai, sąvokinės kategorijos (ponas, didikas),
o kai to nebeužteko, o be to, susipažinusi su vakarietiška titulatūros tradicija, LDK
diduomenė ėmėsi žingsnių Vakarų Europoje išsirūpinti titulus. Pirmieji tokia gali
WARIVSZ
mybe pasinaudojo Radvilos, XVI a. kunigaikščių titulą gavę iš Šv. Romos imperijos
no*#.i„/c _»* <¿> 7
imperatoriaus, po jų sekė grafų titulus išsirūpinę Goštautai, Kęsgailos, Chodkevičiai,
r (- «¿A* i
Iljiničiai, Tiškevičiai. Šios tendencijos tuo metu vyravo ir Europos diduomenėje: an
tai XV-XVI a. viduryje Vokietijoje kone visi baronai išsirūpino grafų titulus.
Išskirtinės LDK diduomenės pozicijos buvo įtvirtintos I Lietuvos Statute, kuris
viry m* "
įteisino oligarchišką „Ponų Lietuvos“ santvarką. Diduomenės įtaka rėmėsi politinės
valdžios monopoliu, jos sutelkimu kelių giminių - Goštautų, Radvilų, Zaberezinskių,
Ostrogiškių, Kęsgailų, Hlebavičių, Astikų ar Kiškų - rankose, diduomenės tarpusa '-‘"I'C. V/.. Twiu/, . I V
—7' ■/;--------. ~~r
J.
vio susigiminiavimu, valdovo kontrolės nebuvimu bei apskritai valdovo valdžios av«i***. ,-v.
t
silpnėjimu ir silpna plačiosios bajorijos pozicija. Ypač išaugo turtinis diduomenės
potencialas. Tą rodo 1528 ir 1567 m. LDK kariuomenės surašymo duomenys. Pir
mojo sąrašo penketuke - Kęsgailos, išrengę 768 raitelius, Radvilos (760), Albertas
Goštautas (466), kunigaikštis Jurgis Olelkaitis (433), kunigaikštis Konstantinas Os t Neeilinio seimo suvažiavimo,
vykusio Varšuvoje nuo 1668 m.
trogiškis (426), o antrajame turtingųjų sąraše - Radvilos (939), Chodkevičiai (709),
sausio 24 d. iki kovo 7 d.,
Kiškos (577), kunigaikščiai Olelkaičiai (478) ir kunigaikščiai Ostrogiškiai (403). Kaip dienoraštis
šie išrengtų raitelių skaičiai realiai atrodė gyvenime, matyti iš kelių didikų giminių
nekilnojamojo turto pavyzdžių. Antai XVI a. pradž. Ostrogiškiai valdė daugiau kaip
1000 miestų, miestelių, kaimų ir dvarų, XVII a. pab. šios giminės globojamos veikė
600 cerkvių ir 20 stačiatikių vienuolynų. Dideliais turtais garsėjo evangelikai Kiškos.
Jiems priklausė 70 miestų ir miestelių bei 400 kaimų, nekalbant apie Goštautus ar
Radvilas, kurių tūkstantinėse valdose, anot amžininkų, saulė iš viso nenusileisdavo.
Ne veltui Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Albertas Goštautas, turėdamas galvoje
pirmiausia tuos įspūdingus didikų turtus, teigė, kad tik diduomenė yra vienintelė
reali Lietuvos valdžia, o visa kita bajorija yra tik jos įsakymų vykdytoja. Iš tiesų, pa
lyginus turtinę XVI-XVII a. Lenkijos diduomenės situaciją, ji atrodo vos ne juokinga.
Leidinio apie Lenkijos magnatus autoriai (W. Czaplinski, J. Dlugosz. Žyde codzienne
magnaterii polskiej w XVII wieku. Warszawa: Panstwowy Instytut Wydawniczy, 1982)
11
LIETUVOS DIDIKAI
't- Mikalojaus Radvilos delega XVII a. Lenkijos ryškiausiais didikais laiko tuos asmenis, kurie disponavo ne mažiau
cijos atvykimas į Romą 1680 m.
kaip 50 kaimų. Aišku, ir tarp lenkų diduomenės būta didesnio ryškumo žvaigždžių,
Dail. Nikola Vivianas Kodasis
(Niccolo Viviani Codazzi), savo valdas skaičiuojančių šimtais - Kmitų, Šidloveckių, Tamovskių, Tenčinskių ar
Piteris van Blumenas (Pieter Zamoiskių giminės. Antai nuo 5 kaimų savo karjerą pradėjęs Lenkijos kancleris Ja
van Bloemen), 1680 m.?
nas Zamoiskis savo palikuonims perdavė jau per 200 jam priklausančių valdų. Vis
dėlto ir jis vargiai prilygo Lietuvos didžiūnams.
XVI a. pirmojoje pusėje karalienės Bonos Sforzos pastangos apriboti LDK di
duomenės valdžią ir atgauti neteisėtai užgrobtas karališkąsias valdas bei amžiaus
viduryje įvykdyta LDK administracinė ir teismų reforma šiek tiek sumažino diduo
menės potencialą. Taip pat nieko nekoregavo ir 1569 m. Liublino unija, sukūrusi
naują politinį darinį - Abiejų Tautų Respubliką. Bajorijos viltys prilygti lenkų bajo
rams, sustiprinti savo politines pozicijas valstybėje išsipildė daugiau formaliai negu
realiai. LDK didikai XVII-XVIII a. pradėjo sumaniai naudotis visuotinai paplitusiu
klienteliniu mechanizmu. Pavyzdžiui, poreforminiai ir formaliai demokratizuoti že
mės teismai toliau buvo valdomi Lietuvos ponijos, tik jau ne tiesiogiai, bet per jų sta
tytinius klientus. XVII-XVIII a. LDK keitėsi politiniai lyderiai. Jei XVI a. pab.-XVII a.
pirmojoje pusėje įspūdingų aukštumų pasiekė Chodkevičiai, Sapiegos, Tiškevičiai,
nekalbant apie visagalius Radvilas, tai baroko laikotarpiu didžiausi Radvilų konku
rentai buvo Sapiegos ir Pacai. Šie didikai ir jų grupuotės, naudodamiesi dideliais
turtais ir pareigomis, viešpatavo to meto visuomenėje. Formaliai turėdami tas pa
čias teises bajorai nė iš tolo negalėjo prilygti diduomenei ir buvo papirkinėjami,
pavyzdžiui, pavietų seimeliuose (kartais vien už sotų maistą) savo didžiųjų luomo
„brolių“. Tiesa, XVII a. pab. dar bandyta kovoti su beribiu diduomenės giminių įsi
galėjimu valstybėje. 1699 m. uždrausta sutelkti kelias centrines pareigybes vienos
giminės rankose. Taip dėl šio nutarimo 1704 m. Aleksandras Sapiega atsisakė žemės
maršalkos pareigybės, kad Jonas Kazimieras Sapiega galėtų gauti etmono buožę.
Būta ir daugiau panašių atvejų. Ne veltui XVIII a. Abiejų Tautų Respublikoje net
12
trečdalį visų senatorių sudarė atstovai tų giminių, kurios iki tol neturėjo tokio lygio
pareigybių. Vis dėlto rimčiau pakirsti diduomenės įtakos nesugebėta, svarbiausios
pareigybės ir toliau išliko senojo elito rankose. XVIII a. valdžią Respublikoje išsida
lijo kelios tarpusavyje besivaidijančios Čartoriskių, Sapiegų, Sanguškų, Masalskių,
Oginskių, Pociejų ir kitų didikų grupuotės. Antai nemažai XVIII a. seimų iširo dėl
Čartoriskių ir Potockių prieštaravimų. To meto didikai turima valdžia netgi konkura
vo su Respublikos valdovu.
Nuo XVI a. vidurio iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo palyginti užda
ra diduomenės socialinė grupė ėmėsi vykdyti aristokratinę strategiją, kurios tikslas
buvo toliau tvirtinti savo elitiškumą. Didikų padėtį atitiko ir jų gyvenimo būdas:
nekilnojamojo turto kaupimas, išlaidos, užtikrinusios ir rodžiusios dominuojančią
padėtį valstybėje. Kartu didikai rūpinosi ne tik titulais ar garbės vardais, bet ir vaikų
aukščiausio lygio išsilavinimu, dažniausiai juos siųsdami į užsienio universitetus, T Vienas žymiausių Radvilų
giminės atstovų, Mikalojaus Rad
giminės šlovės ir galios įprasminimu, pavyzdžiui, kunigaikščių ir grafų genealoginių
vilos ir Sofijos Onos Manvydaitės
schemų konstravimu ar šeimos kronikų rašymu, proginės literatūros užsakymais.
sūnus Jurgis Radvila
Antai literatūrine kalba buvo užfiksuoti XVI-XVIII a. Radvilų, Chodkevičių, Tiškevi
čių, Pacų, Sapiegų ir kitų giminių ar jų atstovų svarbiausi gyvenimo įvykiai - vestu
vės, pareigybiniai laimėjimai, karinės pergalės ar paskutinės gyvenimo akimirkos.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas rezidencijoms su specialia jų infrastruktūra: dva
ro centru (rūmais) ir privalomais atributais - bažnyčia su centrine giminės kapaviete
(mauzoliejumi), iždine su archyvu ar biblioteka. Chodkevičiai ir Radvilos, Oginskiai
ar Čartoriskiai, Pacai ar Tiškevičiai Vilniuje, Biržuose, Dubingiuose, Kėdainiuose,
dykoje, Nesvyžiuje ar tolimesniuose LDK dvaruose kaupė meno kūrinių kolekcijas,
y
išlaikė muzikos kapelas, kai kurie ir neblogus orkestrus (garsėjo Mykolo Kazimie
ro Oginskio suburti muzikantai), finansavo teatrų pastatymus (pavyzdžiui, Oginskių
dvare Slanime ar Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės ir jo žmonos, pirmosios Res
publikoje moters dramaturgės Pranciškos Uršulės Višnioveckos-Radvilienės rūmuo
se Nesvyžiuje) ar spaustuvių veiklą.
Šioje knygoje, kaip minėta, pristatomos dvidešimties Lietuvos diduomenės gi
minių istorijos. Be abejo, panašaus ar kiek žemesnio rango giminių XIV-XVIII a.
LDK buvo gerokai daugiau. Vien XIV a. pab.-XV a. Lietuvoje gyveno apie 200 didikų
vyrų iš maždaug 60 giminių. Skaičiai įvairiais laikotarpiais skyrėsi, vienos giminės
išmirdavo, kitos tik pradėdavo kilti. Akivaizdu, kad supažindinti skaitytojus su viso
mis X1V-XV1II a. LDK diduomenės giminėmis viename leidinyje tiesiog neįmano
ma. Savo „valandos“ dar laukia Chrebtavičiai, Davainos, Dorohostaiskiai, Giedraičiai,
Hlebavičiai, Kosakovskiai, Naruševičiai, Oginskiai, Pociejai, Pliateriai, Sakavičiai,
Sluckiai, Višnioveckiai... Šiam leidiniui atrinkta tik žymiausia, didžiausią įtaką turė
jusi LDK diduomenės dalis. Žvelgiant chronologiškai, vienos giminės jų buvo svar
besnės viduramžiais, kitos savo šlovės viršūnę pasiekė ankstyvųjų moderniųjų laikų
t Vyskupo M. S. Paco taurė.
Lietuvoje, o trečios - paskutiniuoju Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo šimtmečiu.
Auksakalys Baltazaras Salietis,
Siekiant kuo išsamesnio diduomenės vaizdo, pateikiamos apybraižos apie skirtin- Augsburgas, apie 1691-1695 m.
13
LIETUVOS DIDIKAI
