XV-XVI a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas = Index librorum latinorum Lituaniae saeculi quinti decimi et sexti decimi

237 Pages·2002·85.876 MB·Latin

by  Narbutas Sigitas, Narbutienė Daiva

L I E T U V I Ų X - V - X V I A-
L I T E R A T Ū R O S
L I E T U V O S
IR T A U T O S A K O S
I N S T I T U T A S
L O T Y N I Š K Ų
L I E T U V O S
K N Y G Ų
M O K S L Ų
A K A D E M I J O S
S Ą R A Š A S
B I B L I O T E K A
C O N C I N N A V E R U N T S U D A R Ė
D A I V A N A R B U T I E N Ė ET D A I V A N A R B U T I E N Ė IR
S I G I T A S N A R B U T A S S I G I T A S N A R B U T A S
I N S T I T U T U M I N D E X
L I T T E R A R U M
L I B R O R U M
L I T U A N I C A R U M
E T H N O G R A P H I A E Q U E L A T I N O R U M
L I T U A N I A E
B I B L I O T H E C A
A C A D E M I A E S A E C U L I
S C I E N T I A R U M
Q U I N T I
L I T U A N I A E •
D E C I M I ET
S E X T I
D E C I M I
V I L N I U S 2 0 0 2
REDAKCINĖ KOMISIJA
P I E T R O U. D I N I , J. G I R D Z I J A U S K A S , A. J O V A I Š A S , D. K U O L Y S ,
I. L U K Š A I T Ė , S. N A R B U T A S ( L E I D I N I O R E D A K T O R I U S ) , D. P O C I Ū T Ė
E. U L Č I N A I T Ė
KNYGOS LEIDIMĄ PARĖMĖ
L R Š VI E T I M O IR MOK S LO M I N I S T E R I JA BE
L I E T U V O S V A L S T Y B I N I S MO K S L O IR S T UD
© Lietuvių literatūros ir
tautosakos institutas, 2002
© Daiva Narbutienė, 2002
© Sigitas Narbutas, 2002
© Saulius Chlebinskas, 1998
© Sigutė Chlebinskaitė, 2002
ISBN 9955-475-22-6
7 ĮV A D A S
20 FORE WORD
33 VVSTĘP
BBEĮĮEHHE
47
X V - X V I A-
L I E T U V O S
L O T Y N I Š K Ų
K N Y G Ų
S Ą R A Š A S
LOTYNIŠKŲ SANTRUMPŲ
205 SĄRAŠAS
PANAUDOTOS LITERATŪROS
206 SĄRAŠAS
207 BIBLIOTEKŲ SĄRAŠAS
209 CHRONOLOGINĖ RODYKLĖ
211 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
229 KOLEKTYVŲ RODYKLĖ
231 ANTRAŠČIŲ RODYKLĖ
T U R I N Y S
ĮVAIRUS TYRINĖTOJAI SUTARIA sulaukusį palankaus visuomenės vertinimo. Todėl
DĖL KAI KURIIĮ TENDENCIJŲ,ypač buvo sumanyta pratęsti šį darbą ir parengti analo­
išryškėjusių Renesanso epochoje ir veikiai virtusių esmi­ giškas bibliografines rodykles, skirtas XV-XVI bei
niais Naujųjų laikų kultūros bruožais. Tai ir žymiai XVIII amžių lotyniškajai raštijai. Kartu su seniai
platesnis tautinių kalbų vartojimas, ir sisteminga išėjusiu nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos
mokslo bei mokymo plėtra, ir su pastarąja susijęs raštin­ tomu, skirtu lietuviškoms knygoms2, taip pat Biblio­
gumo augimas, taip pat sparti įvairiapusė antikinės grafijos ir knygotyros centre šiuo metu parengtomis
kultūros recepcija ir kai kurie kiti dalykai. Europos tau­ ar rengiamomis XVII-XVIII a. lenkiškų leidinių ro­
tų lotyniškosios raštijos tradicija ne tik pripažįstama, dyklėmis3 numatytieji lotyniškų knygų sąrašai leis
bet ir laikoma tarsi savaime suprantama - tokia supran- tiksliau įsivaizduoti ir geriau apibūdinti Lietuvos
tama, kad jos aptarimui nacionalinių literatūrų istori­ Didžiosios Kunigaikštijos institucinės kultūros pavi­
jose arba išvis neskiriama vietos, arba pasitenkinama dalus, raidą ir raišką. Tikėtina, jog jie taps tvirtu pa­
negausiomis bendro turinio pastabomis. Daugiausia grindu senosios literatūros tyrinėtojams, raštijos pa­
dėmesio tai tradicijai tebeskiria klasikinės filologijos minklų rengėjams, taip pat visiems, besidomintiems
specialistai, knygos istorikai ir bibliografai. Pimtiesiems Lietuvos raštijos istorija.
rūpi antikinės literatūros recepcija Naujaisiais laikais,
o antrieji neapsieina be žymesniųjų Renesanso leidyklų
Apie atrankos kriterijus
ir spaustuvių, spaudos naujoves pirmiausia taikiusių
Antikos ir Vidurinių amžių autorių raštams leisti. Šį sąrašą sudaro XV-XVI a. Lietuvos Didžiosios Ku­
Neolotynistikos studijas pasaulyje reprezentuoja nigaikštijos (toliau - LDK) knygos lotynų kalba. Tai
žymiųjų praėjusio amžiaus humanitarų: E. R. Curtijaus, yra: l) visi LDK teritorijoje išspausdinti lotyniški leidi­
B. Pfeifferio ir kitų darbai, apibendrinti jų reikšmingose niai ir 2) LDK autorių parašyti, bet dėl įvairių priežasčių
monografijose. Jose Lenkijai, o kartu ir Lietuvai dėmesio svetur išspausdinti kūriniai. Dėl pirmojo atrankos krite­
beveik neskiriama. Knygų istorijos ir bibliografijos sri­ rijaus abejonių nekyla. Tuo tarpu antrasis reikalautų
tyje irgi esama reikšmingų darbų: išleisti kai kurių stam­ išsamesnio aptarimo. Tai atlikti jau bandyta įvadinia­
biųjų Europos bibliotekų (Prancūzijos nacionalinės, me XVII a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašo straips­
Britų, Volfenbiutelio, Krokuvos Jogailos universiteto, nyje, tačiau tuomet apsiribota tik problemos kėlimu
Osolinskių nacionalinio instituto ir kt.) katalogai. Kai bei pažadu ilgainiui pateikti išsamesnių argumentų.
kuriuose bibliografijos leidiniuose pateikiama lotyniško­ Nustatant autoriaus priklausomybę kuriai nors
sios lituanikos, ir nemažai. Svarbu pažymėti, kad juose kultūrinei tradicijai kol kas dažniausiai tenka remtis
Lietuvos lotyniškos knygos pristatomos ne kaip liudijimas pačiuose spaudiniuose esančiais duomenimis ir į pa­
apie savarankiškos valstybės kultūrinį potencialą, o kaip galbą pasitelkti bibliografijos šaltinius, senosios litera­
Lenkijos raštijos periferijos dalis. tūros tyrinėjimus, ranka darytus įrašus atskiruose
1998 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institu­ egzemplioruose ir kitokią informaciją.
tas kartu su Lietuvos nacionaline M. Mažvydo biblio­ Iki šiol tebėra diskutuojama, ką laikyti lotyniškų
teka išleido XVII a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašą1, XV-XVIa. LDK knygų autoriais ir parengėjais. Tokią
' Index librorum Latinorum Lituaniae saecnli septinti decimi = XVII a. 1 Lietuvos TSR bibliografija. Serija A, Knygos lietuvių kalba.
Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas/Lietuvių literatūros ir tautosakos Vilnius, 1960. T. 1 : 1547- 1861. 728 p., 16 iliustr. lap.
institutas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. 3 XVII a. Lietuvos lenkiškos knygos : kontrolinis sąrašas / Lietuvos
Bibliografijos ir knygotyros centras; sudarė: Daiva Narbutienė, nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Bibliografijos ir kny­
Sigitas Narbutas. Vilnius, 1998. 345 p.: iliustr. gotyros centras; parengė Marija Ivanovič. Vilnius, 1998. 248 p.
XV-XVI A. LIETUVOS LOTYNIŠKŲ KNYGŲ SĄRAŠAS Į V A D A S
INDEX LIBRORUM LATINORUM LITUANIAE SAECULI QUINTI DECIMI ET SEXTI DECIMI
7
padėtį lemia daugiausia tai, kad jų sudėtis įvairuoja tam tikrus paprotine teise pagrįstus valdovo ir jo paval­
visais požiūriais: etnopolitiniu, luominiu, konfesiniu, dinių, LDK „čiagimių", santykius: „Minėtasis Alber­
kalbiniu ir 1.1. Padėtį apsunkina dar ir toji aplinkybė, tas, kitaip Manvydas, ir jo paveldėtojai bei teisėti įpė­
kad per daugiau kaip šimtą mūsų apžvelgiamo laikotar­ diniai privalės mums ir mūsų įpėdiniams tarnauti
pio metų kito Lietuvos valstybinis statusas, atitinka­ pagal kitų mūsų čiagimių papratimą, iki šiol išsaugotą
mai lėmęs jos pilietybės turinį ir pilietiškumo požymius. Lietuvos krašte"4. Kitose Vytauto privilegijose tokio
Taigi kas, mūsų nuomone, laikytini LDK knygų turinio ar panašių pareiškimų esama apsčiai. Vėles­
autoriais? Manytume, kad sėkmingas senosios knygi- niuose dokumentuose LDK piliečio samprata papildo­
ninkystės apimčių nustatymas įmanomas pasitelkus ma reikšmingais priedais. Būti tokiu asmeniu reiškė
įvairių mokslų kriterijus. Iš jų visų svarbiausi būtų galimybę užimti tam tikras pareigas LDK valdymo,
juridiniai. Taip yra dėl Europoje visuotinai pripa­ gynimo, taip pat kitose tarnybose ir, suprantama, turėti
žįstamo teisinių, o ne smurtinių sprendimų pirmeny­ iš to apčiuopiamos materialinės naudos. 1447 m. Kazi­
bės bet kuriais ginčytinais klausimais. Teorinis tos miero privilegijoje (§2,14) tik tokiems asmenims ga­
pirmenybės konstatavimas Europos kidtūroje ryškus rantuojamos valstybinės ir bažnytinės pareigybės5.
nuo pat Antikos laikų. (Kitas dalykas, kad per penketą Tokia nuostata vėliau perėjo į kitus teisinius Lietuvos
naujosios Europos šimtmečių teisinių pagrindų bū­ valdovų dokumentus.
davo laikomasi ne visuomet.) Lietuva šiuo atžvilgiu Ši samprata su kai kuriais papildymais buvo iš­
ne tik nesudaro kokios nors išimties, bet netgi iš bend­ reikšta ir Lietuvos Statutuose6. Čia pakankamai aiškiai
ros Senojo Žemyno aplinkos gražiai išsiskiria aukšta išdėstyta ir aptarta visa, kas susiję su LDK priklau­
teisine kultūra. Čia mes privalome dar kartą pagarbiu sančiais, todėl saugomais, ginamais ir puoselėjajnais
žodžiu paminėti mūsų protėvių įžvalgumą. Mat dar dalykais: valdovu, valstybės teritorija, pareigybėmis,
XVI a. LDK buvo sudaryti trys teisės sąvadai, vadi­ turtais ir t. t. Šie teisės sąvadai buvo skirti kaip tik
nami Lietuvos Statutais. Jie apima konstitucinės, LDK piliečiams, t. y. pagrindiniam Statutų subjek­
baudžiamosios, administracinės teisės ir kitokias nuo­ tui, o kartu ir objektui. Remiantis Statutų turiniu gal­
statas, kilusias ir iš senameldiškos Lietuvos paprotinės, ime pasakyti, kad anais laikais LDK piliečiais buvo
ir iš kaimyninių tautų (Lenkijos, Magdeburgo irpan.) laikomos dvi žmonių grupės: 1) LDK gimę asmenys,
juridinės kidtūros. Taigi nors Pirmasis Lietuvos Statu­ 2) už įvairius nuopelnus LDK pilietybę gavę kitatau­
tas buvo patvirtintas tik 1529 m., tačiau mums rūpimi čiai7. Tik jie galėjo pretenduoti į aukščiau nurodytas
dalykai, tarp kurių svarbiausia būtų LDK pilietybė, į pareigybes ir pelnyti valdovo malonių pačia svariau­
jį pateko iš ankstesnių privilegijų ir kitokių teisinių sia materialine išraiška. Mums ypač svarbu konstatuoti,
aktų, kuriais buvo vadovaujamasi kur kas anksčiau, kad tokia padėtis nepasikeitė netgi po lemtingosios
dar XVa. Trečiasis Statutas, patvirtintas 1588 m., ga­
liojo net ir XIX a. pradžioje.
* Praefatus Albertus alias Monywid, suique haeredes et succes­
Kaip LDK pilietybė buvo suprantama ikistatuti- sores legitimi nobis et nostris successoribus servire tenebuntur
niuose dokumentuose? Į šį klausimą galima nesun­ juxta consuetudinem aliorum nostrorum terrigenarum in terra
Lithuania hactenus conservatam. Vytauto privilegijos nuorašas
kiai atsakyti: Lietuvos piliečiais XV a. buvo laikomi
saugomas Čikagos Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, o jo
LDK teritorijoje gimę laisvieji nobiliai (indigenae, ter­ kserografinė kopija - LLTI RS Fl-7452, lap. 51-54 (49-52).
rigenae). Tokio supratimo užuomazgų randama jau 5 Jučas, Mečislovas. Lietuvos ir Lenkijos unija (XIV a. vid.-
XIX a. pr.). Vilnius, 2000. P. 175.
to amžiaus pradžios dokumentuose. Pavyzdžiui, Vy­
‘ Grodziski, Stanislaw. Obywatelstwo w szlacheckiej Rzeczypo-
tauto privilegijoje Vilniaus seniūnui Manvydui dėl
spolitej. Krakow, 1963. P. 108-109.
perleidžiamų valdų, išduotoje 1407 m., kalbama apie 7 Ten pat. P. 109-110 ir toliau.
XV-XVI A. LIETUVOS LOTYNIŠKŲ KNYGŲ SĄRAMAS
INDEX LIBRORUM LATINORUM LJTUANIAE SAECULI QUINTI DECIMI ET SEXTI DECIMI
8
Liublino unijos*. Maža to, iki pat XIX a. pradžios, t. y. pavelde aprėpsime nedidelę nacionalinės šių dienų
faktiškai iki LDK gyvavimo pabaigos, lenkams lietu­ prasme kultūros dalį. Tuo tarpu pilietybė tarsi kelias
viai išliko geriausiu atveju tik bendrapiliečiai (XVI a. išveda į visą LDK civilizacijos plotą. Pirmiausia dėl
dažniausiai - nepatikimi sąjungminkai), t. y. - sveti­ jos tasai plotas mums lieka prieinamas, suprantamas,
mi žmonės, o ne saviškiai, artimieji, giminės ar bro­ įdomus, svarbus ir reikšmingas.
liai, kaip būtume galėję tikėtis iš bendrą valstybę XVI amžius LDK knygininkystei yra epochų
paskutiniojo Jogailaičio valia sukūrusių asmenų9. Taigi sąvartos laikotarpis. Čia baigiasi Viduramžiai (rank­
atrodo, jog tokius vertinimus įtakojusi etnopolitinė raštinės knygos epocha) ir prasideda Naujieji laikai
lietuvio savimonė ir ją atitikusi saviraiška laikytina (spauda). Toks būdamas, jis pasižymi ir tais kultūros
reikšmingu ir teisingu orientyru brėžiant pačias įvai­ bruožais, kuriais apibūdinami Viduramžiai, ir tais, ku­
riausias LDK kultūros gaires. rie sudaro Naujųjų laikų kultūros esmę. XVI a. kultū­
LDK piliečių dominavimas anų laikų Lietuvos ros raidai apibūdinti reikia kiek kitokių kriterijų, nei
politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime XVII ar XVIII amžiams. Ypač tai pasakytina apie
nekelia abejonių. Daugiausia su jais yra susiję ir mus XV a. pabaigą-XVI a. pirmą pusę. Šis laikotarpis mū­
dominantys institucinės kultūros reiškiniai, tai yra Lie­ sų knygininkystėje iki šiol nėra visapusiškai ištirtas,
tuvos spauda ir visi su ja susiję dalykai. Dėl šios prie­ be to, toks ypatingas, kad mokslo istorikui nori nenori
žasties kurio nors autoriaus pilietybės konstatavimas reikia kiek išplėsti pilietybės sampratą ir ją papildyti
laikytinas lygiai svarbia gaire brėžiant senosios rašti­ keliomis svarbiomis išlygomis. Mat nurodytas laik­
jos kontūrus, kokia iki šiol yra valstybės teritorija. Ir metis yra moderniosios lietuvių institucinės kultūros
galbūt netgi svarbesne: teritorija amžių bėgyje kinta kūrimo tarpsnis. Kaip ir kiekvienoje jį išgyvenusioje
labiau nei piliečio sąvokos turinys. tautoje, Lietuvoje tuo metu irgi ypač daug nuveikė
Pilietybe paremti bet kurių institucinės kultūros kitataučiai. Vieną tokį „intelektualinį desantą" 1492 m.
reiškinių tyrimą patogu ir dėl to, kad ji šiandien te­ į Lietuvą pasiuntė didysis kunigaikštis Aleksandras
bėra viena iš reikšmingųjų valstybės charakteristikų. (1460-1506). Vėliau čia mokytus žmones telkė jo įpėd­
Amžių bėgyje jos turinys keitėsi taip mažai, kad ji te­ inis Žygimantas Senasis (1467-1548). Kažkiek intelek­
belieka tuo gyvu nervu, kuris mus sieja su modernios tualų į Lietuvą tuo metu atvyko įvairių Bažnyčios
valstybės praeitimi. Jo reikšmę praeities pažinimui institucijų siuntimu ar skyrimu (galvoje turime pir­
didina dar ir tai, kad tiriamuoju laikotarpiu pilietybė, miausia dominikonų ir pranciškonų vienuolijas, iš
o su ja - luominė, etnopolitinė priklausomybė ir tik po kurių apie 1520 m. išėjo pirmieji Lietuvos protestan­
to kalba apibūdino bet kurį, Aristotelio žodžiais tariant, tai). Visų šių žmonių santykį su Lietuvos valstybe
£wov noXirixov, t. y. politinės bendruomenės narį. apibūdinti kol kas ypač sunku, kadangi iki šiol žinomi
Dabar padėtis kiek pasikeitė: luominės ir etnopolitinės ne visi jų biografijų duomenys.
priklausomybės vietą užėmė etninės ir kalbinės dimen­ Priklausymas kuriam nors Lietuvos intelektualų
sijos, pilietybės turiniui suteikiančios kitokių niuan­ elitui pats savaime nėra pakankamas pagrindas pri­
sų nei XV-XVI a. Jeigu daugiau dėmesio skirsime skirti asmenį nacionalinės kultūros subjektų grupei.
joms, turtingame įvairiakalbės, įvairiatautės LDK (Tokiu pagrindu, kaip nurodyta, laikytina pilietybė.)
Vis dėlto į žinią apie asmens tarnybą didžiojo kuni­
gaikščio ar Bažnyčios institucijoje negalima numoti
" Ten pat. P. 112; Jučas, Mečislovas. Lietuvos ir Lenkijos unija ... ranka. Ji, toji žinia, tarsi koks Ariadnės siūlas ilgainiui
P. 310 ir toliau.
gali išvesti tyrinėtojus prie svarbių išvadų apie asmens
* Niewiara, Aleksandra. Wyobraienia o narodach w pamiętnikach i
dziennikach z XVI-X1X wieku. Katowice, 2000. P. 124-128. ryšius su Lietuvos kultūra. Manome, kad būtent taip
XV-XVI A LIETUVOS LOTYNIŠKŲ KNYCŲ SĄRaSaS Į V A D A S
INDEX LIBRORUM LATINORUM LITU ANI AE SAECULI QUINTI DECIMI ET SEXTI DECIMI
9
yra atsitikę su gerai dabar žinomais kūrėjais: Venclovų nių dievus (De diis Samagitarum, caeterorumque
Mikalojaičiu (Mykolas Lietuvis, Michalo Lituanus; Sarmatarum et falsorum Christianorum). Pastara­
apie 1490-1560), Venclovų Agripa (apie 1525-1597), sis buvo išspausdintas Bazelyje 1615 m. kartu su V. Mi-
Elijumi Pilgrimovijumi (apie 1564-1605), Andriumi kalojaičio veikalu Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų
Volanu (apie 1530-1610) ir kt. papročius (De moribus Tartarorum, Lituanorum
Kalbant apie senosios raštijos apimtis bei turinį et Moschorum). J. Lasickis mirė apie 1599 m. Lietu­
negaila konstatuoti kūrėjų gimimą, taip pat indigena­ voje, greičiausiai Zaslavlyje, jį globojusio Minsko
to ar nobilitacijos suteikimą. Yra dar viena svarbi pilininko Jono Jonaičio Glebavičiaus (m. apie 1604)
aplinkybė, irgi padedanti apčiuopti autorių ryšius su namuose. Prieš tai J. Lasickis daug keliavo po Europą,
nacionaline kultūra. Tai - mirties Lietuvoje faktas. palaikė ryšius su žymiausiais XVI a. antros pusės inte­
Nors senosios teisės sąvaduose (Statutuose ir seimų lektualais (tarp kitų, su J. Šturmu, J. Gaivinu, H. Bullin-
nutarimuose) jos ryšys su pilietybe nėra atskirai ap­ geriu, T. Beza ir kitais). Dažnai lankydamasis Lietuvoje,
tariamas, vis dėlto galvotume, kad mirtis asmenį susipažino ir bendradarbiavo su žymiausiais protes­
„įpilietina" netgi labiau už „nevalingą"gimimą. Mat tantų veikėjais: A. Volanu, K. Baziliku, P. Oderbomu,
mirties ir amžinojo poilsio vietą žmogus gali pasirinkti A. Chžonstovskiu ir kitais. Nuo 1582 m. iki gyvenimo
ir dažnai pasirenka sąmoningai. Šį teiginį paremtume pabaigos Lietuvoje J. Lasickis praleido daugiausia laiko10 11.
išlikusiais XVI a. testamentais, o juose apie visa tai Gausius, įvairiopus, bet vis dar menkai ištirtus šio as­
kalbama labai iškalbingai,0. mens ryšius su minėtais Bažnyčios ir kultūros veikė­
Kad kurio nors senosios raštijos kūrėjo mirties Lie­ jais liudija J. Lasickio pratarmės, pabaigos žodžiai ar
tuvoje konstatavimas gali būti naudingas tyrinėtojui, kitokie priedai jų veikaluose. Visai tai leidžia mums šį
parodysime keliais iki šiol mažai mūsuose žinomų, humanistą laikyti taip pat ir Lietuvos kūrėju.
tačiau savu metu plačiai garsėjusių asmenų pavyz­ Panašiai atsitiko su kitu garsiu lenkų humanistu
džiais. Vienas iš jų būtų Jonas Lasickis (1553/1554-po Andriumi Patricijumi Nideckiu (Andrzej Patrycy Ni-
1599), garsus humanistas, puikiai plunksną valdęs decki; 1522-1587). Gimęs Osvencime, mokslus išėjęs Pa­
poleminių ir istoriografinių veikalų, gausių įvairaus duvoje, A. P. Nideckis vėliau ilgus metus dirbo Kro­
turinio apybraižų autorius, be kitų, parašęs traktatą kuvos vyskupo ir Lenkijos karaliaus kanceliarijoje.
Apie žemaičių, kitų sarmatų ir netikrų krikščio­ 1565 m. jis tapo Vilniaus katedros arkidiakonu,
1585 m. - neseniai įkurtos Livonijos, arba Cėsių, vysku­
pijos valdytoju. (Livonija tuo metu leno teisėmis pri­
10 Turbūt ryškiausiu tokios valios pavyzdžiu reikia laikyti Bar­
klausė Lietuvai ir Lenkijai.) Čia, Cėsių vyskupijoje
boros Radvilaitės norą ilsėtis ne Lenkijoje, o Lietuvoje, žr. :
Risinskis, Saliamonas. Trumpas pasakojimas apie garsiuosius (Valmieroje), jis 1587 m. mirė ir veikiai buvo palaido­
šviesiausiojo didiko Biržų ir Dubingių kunigaikščio Kristupo tas vyskupijos sostinėje. Vilniuje buvo parašyti arba
Radvilos žygius / parengė, iš lotynų kalbos vertė, komentarus
užbaigti kai kurie jo veikalai iš klasikinės filologijos ir
ir pratarmę parašė Sigitas Narbutas. Vilnius, 2000. P. 155. Apie
tą patį pareiškia M. Radvila Juodasis 1565 m. gegužės 27 d. kai kurie poleminiai raštai12. Galimas dalykas, kad jo
sudarytame testamente (p. 19), Jurgis Zenavičius 1582 m. ryšiai su Lietuva buvo dar glaudesni, tik kol kas esama
lapkričio 27 d. surašytame paskutinės valios akte (p. 27),
Morkus Vnučka 1587 m. balandžio l d. datuotame testamente
(p. 49), Jonas Glebavičius 1590 m. liepos 28 d. sudarytame
paskutinės valios pareiškime (p. 63) ir kiti Lietuvos valstybės, " Barycz, Henryk. Lasicki Jan // Polski stozvnik biograficzny.
Bažnyčios ir kultūros veikėjai lenkų tyrinėtojos U. Augustyniak YVroclavv [et ai.], 1973. T. 18/2, p. 221-222.
parengtame dokumentų rinkinyje, žr. : Augustyniak, Urszula. 12 Daugiau apie jį žr. : Hajdukiewicz, Leszek. Nidecki Patrycy
Testamentų ewangelikóiv reformoioanych iv W¡eikim Księstivie Andrzej II Polski slownik biograficzny. Wroc/aw [et ai.], 1977.
Liteivskim. Warszawa, 1992. 251 p. T. 22/4, p. 713-717.
XV-XVI A LIETUVOS LOTYNIŠKŲ KNYGŲ SĄRAŠAS
INDEX LIBRORUM LATINORUM LITUANIAE SAECULI QUINTI DECIMI ET SEXTI DECIMI
10
tyrinėjimų padėtis mums neleidžia ką nors daugiau sąrašą. Visos kitos svetur išleistos knygos (įskaitant
tvirtinti. Vis dėlto galvojame, kad A. P. Nideckio gy­ skirtąsias Lietuvos kidtūriniams poreikiams tenkinti),
venimo ir kūrybos tyrinėjimas būtų vaisingas ir leistų mūsų nuomone, yra kitakalbė (šiuo atveju - lotyniška)
apie jį, o kartu ir menkai tepažįstamą jo aplinką lituanika.
sužinoti labai svarbių dalykų.
Nustatyti LDK lotyniškų knygų repertuarą pai­
Apie šaltinius
sant dviejų - valstybės teritorijos bei autoriaus piliety­
bės-požymių nebėra sunku, jei tiriami antros XVI a. Rengiant sąrašą naudotasi įvairiais šaltiniais. Svar­
pusės ir dar vėlesni kultūros reiškiniai. Įvairių sun­ biausiais buvo laikomi pagrindinėse šalies bei užsienio
kumų iškyla mėginant tinkamai įvertinti laikotarpį iki bibliotekose saugomi XV-XVI a. spaudiniai ir bibliogra­
pirmųjų pastoviai veikusių spaustuvių įkūrimo LDK, fijos priemonės, informuojančios apie šiuos spaudimus.
t. y. iki 6-ojo XVI a. dešimtmečio. Tokią padėtį dau­ Renkant medžiagą dirbta Bibliografijos ir knygotyros
giausia lemia nepatenkinama tyrimų būklė: iki šiol centre, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Lie­
neturime nei specialių enciklopedinių rodyklių, nei iš­ tuvos mokslų akademijos, Lietuvių literatūros ir tau­
samių LDK spaudos tyrinėjimų (iki šiol geriausią tosakos institutų bibliotekose Vilniuje, Latvijos na­
XVI-XVll a. spaudos vaizdą tebeduoda L. Vladimi- cionalinėje ir Latvijos akademinėje bibliotekose Rygoje,
rovo Knygos istorija). Tokiomis aplinkybėmis abu Rusijos nacionalinėje ir Rusijos mokslų akademijos
aukščiau minėtus atrankos kriterijus nori nenori ten­ bibliotekose Sankt Peterburge, Lenkijos nacionalinėje
ka pildyti kai kuriais „laikinais požymiais", leidžian­ ir Literatūros tyrimų instituto bibliotekose Varšuvo­
čiais išplėsti tyrimų lauką. Tokiais „požymiais" mes je, Lenkijos mokslų akademijos ir Nacionalinio muzie­
laikome autorių pareigas Lietuvos Bažnyčios ir val­ jaus Čartoriskių bei Čapskių bibliotekose Krokuvoje,
dovo administracijoje ir mirties vietą. (Dar kartą nuro­ taip pat Varšuvos, Krokuvos Jogailos ir Vilniaus uni­
dysime, kad tie dalykai turi didžiausios reikšmės ver­ versitetų bibliotekose.
tinant XVI a. pirmos pusės ir vidurio LDK spaudą.) Atspirties tašku sudarant XV-XVI a. LDK loty­
Vis dar tebėra problemiškas knygų, kurių išlei­ niškų knygų sąrašą buvo Bibliografijos ir knygotyros
dimą sveturfinansavo LDK piliečiai, priskyrimas tiria­ centro kortelinis katalogas. Apsibrėžus atrankos kri­
majam objektui. Mat kiekvienos tokios knygos atveju terijus buvo sudarytas naujas LDK lotyniškų knygų
labai sunku surinkti patikimų žinių apie materialinę indeksas. Toliau jis buvo tikrinamas, tiksli?iamas ir
lietuvių paramą užsienio spaustuvininkams. (Mes pildomas remiantis kitais šaltiniais. Svarbiausias jų -
puikiai suprantame, kad esama lotyniškosios knygos Karolio Estreicherio (1827-1908) parengta Lenkų bib­
tyrinėjimų būklė dar kurį laiką neduos atsakymų į liografija (Bibliografja Polska; t. 8-34; Krakow, 1882-
daugelį svarbių klausimų, ypač tų, kurie susiję su 1951), kuri, kad ir turėdama netikslumų, iki šiol lieka
ankstyvuoju knygininkystės laikotarpiu iki XVI a. vieninteliu universaliu senosios LDK spaudos regis­
vidurio.) Todėl sudarant sąrašą nuspręsta laikytis to­ tru. Kita svarbi bibliografijos rodyklė - Vilniaus uni­
kios nuostatos: jei užsienyje išėjusios knygos autorius versiteto profesoriaus Michalo Pelkos-Poli?iskio (1785-
nėra pilietybės, tarnybos ar kitais svarbiais saitais susi­ 1848) LDK teritorijoje išleistų spaudinių chronologinių
jęs su Lietuva, jo knyga į mūsų tyrimo akiratį nepaten­ rodyklių rankraščiai, saugomi Vilniaus universiteto
ka. Bet jei kuris nors veikalas buvo parašytas Kuni­ ir Lietuvos MA bibliotekose. Iš šių archyvinių šaltinių
gaikštijoje, tik dėl kurių nors priežasčių išspausdintas buvę Knygų rūmų darbuotojai jau buvo surinkę žinias
užsienyje, į jo autoriaus saitus su Lietuvos valstybe apie lotyniškus leidinius; tos žinios buvo suregistruotos
dėmesio nekreipiama, ir toks leidinys įtraukiamas į minėtame korteliniame kataloge, todėl sąrašo rengėjai
XV-XVI A LIETUVOS LOTYNIŠKŲ KNYGŲ SĄRAŠAS Į V A D A S
INDEX LIBRORUM LATINORUM LITUANIAE SAECULI QUINTI DECIMI ET SEXTI DECIMI
11
tik ką ne ką patiksli?io ir papildė. Tai buvo daroma Be šių publikacijų, naudotasi dar kitais šaltiniais.
pasitelkiant šiuos leidinius: Nathanaelio Sotvello Daug vertingos medžiagos pateikė kortelinis suves­
(Southwell; m. 1676) Jėzaus draugijos rašytojų bib­ tinis Lenkijos bibliotekose saugomų senųjų leidinių
lioteka (Bibliotheca scriptorum Societatis lesu; Ro- katalogas, esantis Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje
mae, 1676), Adamo Benedykto J ocherio (1791-1860) Varšuvoje. Iš šio katalogo ne tik pasisemta naujų žinių
Lenkijos literatūros ir mokslų bibliografinis istori­ apie XVI a. leidinius, bet ir patikslinti kai kurių spau­
nis vaizdas nuo spaudos pradžios iki 1830 m. imti­ dinių skelbimo duomenys. Šioje bibliotekoje daug metų
nai (Obraz bibliograficzno-historyczny litera tūry dirbo ir iki šiol tebedirba žymiausi lenkų knygos isto­
i nauk w Polsce, od wprowadzenia do niej druku rikai, todėl jos mokslinis-informacinis aparatas mums
po rok 1830 wlącznie; 1.1-3; Wilno, 1840-1842), Joze­ atrodė labai patikimas - tam tikros sąrašo korekcijos
fo Browno Lenkų Jėzaus draugijos rašytojų biblio­ padarytos atsižvelgiant būtent į minėto katalogo duo­
teka (Biblioteka pisarzów assystencyi polskiej menis. Vertingų duomenų aptikta taip pat Vilniaus
Towarzystwa Jezusowego; Poznan, 1862), Alphonse'o universiteto, Lietuvos MA ir Lietuvių literatūros ir tau­
Willemso Elzevyrai : istorija ir spaudos metraštis tosakos instituto bibliotekų korteliniuose kataloguose bei
(Les Elzevier : histoire et annales typographiques nurodytose institucijose esančiuose rankraštiniuose fon­
Bruxelles; Paris; La Haye, 1880), Arendto Buchholtzo duose. Visa tai ir sudarė šio sąrašo duomenų bazę.
Knygų spausdinimo meno Rygoje istorija (Geschich­
te der Buchdruckerkunst in Riga, 1588-1888; Riga,
Apie XV-XVI a. LDK lotyniškų knygų leidybą
1890), Carioso Sommervogelio Jėzaus draugijos bib­
lioteka (Bibliothèque de la Compagnie de Jésus; XV a. pabaigą-pirmąją XVI a. pusę teisėtai galima
1.1-10; Bruxelles-Paris, 1890-1909), Jozefo Trypučko Se­ vadinti spaustuvių radimosi ir plėtros metu Europo­
noji Upsalos polonika (Polonica vetera Upsaliensia; je. Po pirmųjų spaudos įmonių atsiradimo Vokietijoje
Uppsala, 1958), Helmuto Clauso Gothos krašto bib­ mechaninis raštų dauginimo būdas netrukus pačių
liotekos slavikos katalogas (Slavica-Katalog der vokiečių buvo išplatintas Italijoje, Prancūzijoje, Šveica­
Landesbibliothek Gotha; Berlin, 1961), Vokiškai kal­ rijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Čekijoje. Daugiur
bančiųjų kraštuose XVI a. leidinių katalogas pirmosios knygos buvo spausdinamos lotynų kalba.
(Verzeichnis der im deutschen Sprachbereich er­ Šiandien mes leidėju laikome asmenį, leidyklą ar
schienenen Drucke des XVI. Jahrhunderts : VD 16; kitą įstaigą, turinčią leidybos teisę ir atsakingą už kny­
I Abt., Bd 1-22; Stuttgart, 1983-1995), Malgorzatos gos išleidimą bei platinimą13. Tokią sampratą neleng­
Goluszkos ir Mariano Malickio Lenkų spauda ir va taikyti kalbant apie ankstyvuosius knygininkystės
polonika (Polnische Drucke und Polonika 1501-1700 : laikus. Mat senųjų knygų skelbimo duomenis galime
Katalog der Herzog August Bibliothek Wolfen­ laikyti tik užuomazga tos metrikos, kurią matome da­
büttel; Bd 1, T. 1-2; München [et al.J, 1992), bartiniame leidinyje. Jei antraštiniame senojo spaudi­
Enciklopedija apie Lenkijos ir Lietuvos jėzuitus nio lape dažniausiai pateikiami duomenys apie kny­
(Encyklopedia vviedzy o jezuitach na ziemiach gos pagaminimo (spausdinimo) vietą, tai šiuolaikinis
Polski i Litvvy, 1564-1995; Krakow, 1996) ir kai kurio­ leidinys čia skelbia leidėjo adresą, o žinias apie spaus­
mis kitomis publikacijoînis. Vilniaus akademijos tuvę duoda knygos gale. Be to, senuosiuose leidiniuo­
spaustuvės leidinius identifikuoti padėjo Konstanci­ se skelbimo duomenų pateikimo vieta įvairuoja: jie
jos Čepienės ir Irenos Petrauskienės parengta rodyklė
Vilniaus akademijos spaustuvės leidiniai 1576-1805
13 Knygotyra : enciklopedinis žodynas / Vilniaus universiteto
(Vilnius, 1979). Knygotyros katedra. Vilnius, 1997. P. 215.
XV-XV1 A. LIETUVOS LOTYNIŠKŲ KNYGŲ SĄRAŠAS
INDEX LIBRORUM LATINORUM L1TUANIAE SAECULI QUINTI DECIMI ET SEXTI DECIMI
12