Table Of Content

UDK 792.071 (474.5):929Tomkus Pa395 Teksto autorė Remigija Paulikaitė Redaktorė Daina Žemaitytė Kalbos redaktorė Asta Demšienė Dizaineris Tadas Šaučiulis Remigija Paulikaitė, 2010 ISBN 978-609-410-036-9 UAB „Žurnalų leidybos grupė“, 2010 REMIGIJA PAULIKAITĖ VYTAUTAS TOMKUS Aš vis dar Tadas Blinda... © Skiriu anūkei Elenai Vietoj pratarmės Su metais vis dažniau prisimenu mirusius tėvus, draugus, dažnai sapnuoju vaikystę. Senatvė... O gal per ilgai miegu ? Tačiau kai miegas neima, vis tiek pradeda į galvą visokių minčių lįsti... Daug kas seniai mane kalbino: „Rašyk knygą. “ Jei pats to būčiau ėmęsis, būtų buvę tas pat, kas testamentą palikti. Baisu! Dar nesiruošiu mirti! Kai tuo užsiima kitas, gali į procesą žiūrėti lengvai ar įsivaizduoti, kad tai yra ilgas ilgas - užsitęsęs - interviu. Sutikęs jį duoti ir pradėjęs knaisiotis po praeitį įsitikinau, kad kuo giliau į mišką, tuo tankiau medžių: kuo daugiau pasakoju, tuo daugiau atsimenu... Tačiau visko gi neišklosi! Tai, ką atskleidžiau, galbūt tądien pasirodė smagesni, įdomesni mano gyvenimo epizodai. Rytoj gal viskas būtų atrodę kitaip. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra nuotykis, bet artistui sutei kiama progų visko patirti ir išgyventi daugiau. Dabar, kai žiūriu iš ša lies, galvoju: nepilkas mano gyvenimėlis, nepilkas... Grąžinkite laiką atgal - su malonumu viską pakartosiu ir dar labiau paspalvinsiu! Dirbant patirta tiek nuotykių, smagių akimirkų, tiek pasaulio pamatyta, įdomių asmenybių sutikta! Liūdna, kad daugybės paži notų žmonių nebėra tarp mūsų. Prie daugelio mano prisiminimuose minimų pavardžių reikėtų rašyti: iyAmžiną atilsį. “ Tačiau kai porini, atrodo, vakar nutikusius įvykius, įsivaizduoji, kad ir tie žmonės yra kažkur šalia - tik dabar jų nesutinki... 4 VYTAUTAS TOMKUS Kai kam iš savo pasakojimų galbūt pasirodysiu lengvabūdis. Tačiau kapeikos yra dvi pusės: viena - smagioji, kurioje „telpa“ nuo tykiai, pokštai, malonūs prisiminimai. /fito - arimo, juodo darbo, nervų, kuriuos įdedi į vaidmenį. Tik apie tai nėra ką kalbėti: padarei, rezultatas yra - ir gerai. 2Ves svarbiausia - to/, pamato žiūrovai. Per ilgą mano karjerą teatre ir kine sudėtingų momentų netrūko. Tikrai sunkių - ir cZėZ finansų, ir dėl vaidmenų, nervų, užimtumo. Kartais eini sukandęs dantis, bet filmavimo aikštelėje ar scenoje sle pi - apsimeti laimingas. Nenori, kad kančias kas nors matytų. Tai - mūsų profesijos paslaptis. Tačiau jeigu tektų rinktis iš naujo, vėl norėčiau būti aktorius. Tai - velniškai nenuobodi profesija! Vytautas Tomkus I. Vaikystė Radviliškyje prie gelžkelio bėgių Graži mama, nešpėtnas tėvas Tų 1940-ųjų liepos 29-ųjų apie Radviliškį labai suko ratus gandrai... Paaugęs sužinojau, kad naujagimius galima rasti ir kopūstuose, bet buvau įsitikinęs, jog mane, Vytautą Romualdą, tikrai atnešė gandrai. Vėliau, po šešerių metų, Dievulio meldžiau, kad šie paukščiai atneštų sesutę. Taip ir atsitiko. Tačiau tuomet sužinojau, kad tai - ne gandrų darbas... Radviliškyje gyvenome netoli gimdymo namų. Kai gimė sesuo, vyresnė chebra mane ten nusivesdavo: liepdavo eiti pasiklausyti, už silipus ant palangės pažiūrėti, kokie ten „gandrai“ gyvena. Pamatyta tiesa labai nuvylė. Ir nors mama dar gulėjo ligoninėje su „gandro“ atnešta sesute Nijole, man nebebuvo smagu jas lankyti, nes jau žinojau visą teisybę. Mano tėvai buvo paprasti žmonės. Tėvas Kazimieras Tomkus - nepriklausomos Lietuvos kariuomenės virštarnybinis, dirbo Radviliškio geležinkelio depo įrankinės vedėju. Buvo kalvis ir, žinoma, aludaris. Tame krašte visi moka daryti alų! Taip pat labai gerai grojo akordeonu, armonika. Pasakojo, kad vienas iš vyresnių brolių nusipirko kaime armoniką, bet jam niekaip nesisekė išmokti groti. Memo tėvas, palikęs bandą ar metęs kitus dar bus, grįždavo namo, atsirakindavo skrynią, pasiimdavo instrumentą ir vienas bandydavo jį perprasti. Kartą nelauktai grįžo brolis ir pamatė, kad jaunėlis puikiai griežia armonika! Nieko nelaukęs ją ir atidavė. Pokario metais, kadangi gyvenome prie pat gelžkelio, tėvas išeidavo į balkoną ir grodavo. Vasara, jaunystė, karas baigėsi, rusų kareiviai pro Radviliškį grįžta į Rusiją. Prieina ruskelis, sako: - Slušaj, u menia sem pianinov. 8 VYTAUTAS TOMKUS Kam jam tie septyni pianinai su žvakidėmis, veidrodžiais? Siūlo keisti į tėvo garmoškę: keliaujant užims mažiau vietos. Tėvas sutiko. Pianinas mūsų namuose stovėjo ilgai. Gal ir aš būčiau išmokęs rimčiau juo skambinti, bet buvo pokario metai - trūko muzikos mo kytojų, nebuvo kam užsiimti. Tėvas iš klausos kelis akordus parodė, ir viskas. Kažkiek prasilaužiau ir pats: pianistu netapau, bet studi juodamas konservatorijoje pagrodavau truputį. Motina Ona Petraitytė kilusi nuo Baisogalos. Šeimoje buvo jauniausia iš keturių vaikų: turi brolius Kazį, Antaną ir Joną. Jų motina anksti mirė, todėl jaunystėje tarnavo Baisogalos dvare pas poną Komarą. Tie rūmai stovi iki šiol. Dvare mūsų mama virė valgyti, tapo gera kulinare. Vėliau, iki vestuvių su Kazimieru Tomkumi, dirbo netoli Radviliškio, Linkaičiuose, buvusiame ginklų fabrike. Motina buvo graži moteris. Ir tėvas nešpėtnas, zdarovas. Jo ranka - kaip dvi mano. Ir susuko vienas kitam smegenis... 1939 metais ištekėjusi, mama nebedirbo. Reikėjo prižiūrėti mus, du vaikus, tėvui paruošti valgį - jis visada grįždavo pietauti. Mama netingėdavo, bėgdavo į turgų apsipirkti, prinešdavo visokių gardėsių, skaniai gamindavo... Tėvas, kaip ir jo tėvas, buvo velnių priėdęs. Tačiau aš jį patei sinu. Jaunystėje buvo labai smarkus vyras. Girdėdavau, kad kartais su mama pykdavosi dėl panų. Tačiau jie nesiskyrė, nė karto purvais nesidrabstė. 1989-ųjų rugsėjį Radviliškyje šventėme tėvų auksines vestuves. Sesuo Nijolė surengė: pasamdė žirgais kinkytas karietas, važiavome per miestą į zagsą, į bažnyčią. Familija visa susirinko. Tėvui lazdą kaip vyskupui padarė. Muzika tik trenkia, visas Radviliškis žiūri. O praėjus keturiems mėnesiams mama pasimirė. Taip ir neat sigavo po insulto. Tėvas liko vienas dideliame name. Įpratęs buvo, kad jam kas pietus paruoštų, drabužius išplautų. Atsirado tokia labai Aš vis dar Tadas Blinda... kultūringa moteris Stasė. Tėvas ją vedė. Kai ir Stasė pasimirė, susi rado buvusią šeimos draugę, kuri taip pat našlavo. Jie buvo kartu, kol neliko tėvo. Senelis Petras Tomkus vertas atskiro dėmesio. Tėvo tėvas buvo labai įdomi asmenybė. Turėjo truputį žemės, bet nebuvo turtuolis. Vėliau man tapo šiek tiek panašus į Blindą. Kurdamas tą vaidmenį įsivaizdavau pašėlusį savo senelį, kuris sau yra leidęs net arkliu į bažnyčią įjoti! Senelis niekada neturėjo palto, vaikščiojo su miliniu švarku. Buvo mėgėjas išgerti, o dantyse visada smilko riesta pypkė. Deganti ar užgesusi, ji styrojo iš burnos - net dantys toje vietoje buvo nudilę. Kai atvažiuodavau jo aplankyti į Gudesių kaimą, pasodindavo mane ant slenksčio ir liepdavo smulkiai smulkiai pjaustyti namie augintą tabaką, vėliau į tą savo liulką kimšdavo ir rūkydavo. Neretai senelis iš Gudesių penkiolika kilometrų atkulniuodavo į Radviliškį. Kai būdavo mieste, visada pas mus užsukdavo. - Martel, duok arielkos, sušalau, - prašydavo vos peržengęs slenkstį. Išgeria gramą ir traukia į turgų. Ten niekada nieko nei pirk davo, nei parduodavo: eidavo pasižmonėti, su jaunystės draugais, kaimynais, pažįstamais pasišnekėti. Grįždamas vėl užsukdavo pas mus: - Na, martel, duok arielkos ir agurko. Aš, visai mažas pacaniukas, sėdėdamas ant puoduko matyda vau, kaip tie rauginti agurkai teka jam per švarko kišenes. Tikrai labai čiudnas buvo... Ir senelis, ir tėvas, ir visi jo broliai buvę tvirti vyrai. Ypač impo zantiškai atrodė senelis: žili garbanoti plaukai, užsiraitę ant kepkės. Nuo lūpos liulka kabėjo, visą laiką gramą įmetęs... 10 VYTAUTAS TOMKUS