Visi žmonės mirtingi PDF
Preview Visi žmonės mirtingi
Mirtis neigia mūsų gyvenimą, bet būtent ji ir suteikia jam prasmę S I M O N E Visi žmonės BEAUVOIR ob mirtingi Iš prancūzų kalbos vertė LINA RUDYTĖ GRAŽINA STRIGOCKYTĖ VILNIUS 1999 Simone de Beauvoir Tous les hommes sont mortels Ėditions Gallimard, Paris, 1991 Viršelyje: Fernand Khnopff paveikslo „Apleistas miestas" fragmentas, 1904 Nuotraukoje: Simone de Beauvoir Knygos leidimą remia Prancūzijos Užsienio Reikalų Ministerija, Prancūzijos Ambasada Lietuvoje, Prancūzų kultūros centras (Oskaro Milašiaus programa knygų leidimui remti) Cet ouvrage, publiė dans le cadre du Programme de Participation a la Publication Oscar Milosz, benėfirie du soutien du Ministere dės Affaires Etrangeres, de l'Ambassade de France en Lituanie et du Centre Culturel Franęais de Vilnius Traduit du franęais en lituanien par Lina Rudytė ir Gražina Strigockytė © Ėditions Gallimard, 1946 © Charibdė, 1999 © Vertimas į lietuvių kalbą, Lina Rudytė, Gražina Strigockytė, 1999 © Dizainas, Romas Orantas,1999 UDK 840-3 Be28 ISBN 9986 - 745 -19 - 5 1311 metais Rėmonas Foska tampa Karmoms, Italijos miesto- kunigaikštystės, valdovu. ]is karštai ir ambicingai siekia savo ma žytei kunigaikštystei Laimės ir Šlovės, bet greitai supranta, kad suvaržytos laiko ir erdvės, jo veiksmo priemonės iškreipia, kartais net sugriauna trokštamus tikslus. Kad išsaugotų savo rankose Kar moms likimą, jis privalo pamažu įsiviešpatauti visoje Italijoje, o vardan to - užvaldyti platų krikščioniškąjį pasaulį, tai yra išplėsti savo užgrobtas valdas iki žinomo pasaulio ribų. Tuomet jo veikla turėtų įgyti reikšmę ir prasmę. Mirtingajam tai pernelyg ambi cingas tikslas, o nemirtingajam? Taigi, kai jam suteikiama proga išgerti nemirtingumo eliksyro, tai yra išvengti menkų ir varžan čių žmogiškojo gyvenimo ribų, Foska beveik nė nedvejojai „Pagal vojau: „O kiek visko galėčiau nuveikti!" Šis romanas pasakoja, kaip palengva, bet nepermaldaujamai jis nusivilia. Kadangi skaitytojas tai patiria palaipsniui, kartu su Fos ka, vis lieka tragiška iliuzija, kad įgydama nemirtingumo pradą, žmogiškoji būtis privalėtų visko pasiekti. Foska savo meilės ketinimus veržiasi realizuoti taip pat, kaip ir politinius planus,-su entuziazmu. Jis triūsia vardan Karmoms didybės, bet jam pasiseka tik sudaryti palankias sąlygas Prancūzi 5 jos karaliaus sumanymams. Palikęs užkariautą ir nuosmukio ap imtą Italiją, jis stoja tarnauti Habsburgams, tampa Karolio Penk tojo pilkąja eminencija. Vis dėlto greitai jam nebeužtenka Senojo Pasaulio ir XVI a. pabaigoje jis kerta Okeaną ir Amerikoje kartu su Maluenu Pjeru Karljė atranda naujas žemes. Po dviejų amžių sugrįžęs j Prancūziją, jis lankosi apsišvietusiuose, enciklopedis- tams artimuose sluoksniuose. 1830-aisiais, 1848-aisiais jis daly vauja Paryžiaus revoliucijose. Bet jį slegia abejingumas: viskas yra juokingai menka, nes vis kas visada yra reliatyvu, jo nemirtingam žvilgsniui išskydusi at rodo bet kokio veiksmo prasmė, nieko nebereiškia ambicija ir viltis, viena po kitos patiriamos meilės susimaišo, miršta visos draugys tės, nes nėra gyvo ir nepakartojamo savitarpio supratimo, kuris joms suteiktų prasmę. Praradusi savo ribotumą laike, jo būtis pra rado savo žmogiškumą: didele privilegija atrodęs nemirtingumas pasirodo besąs prakeikimu. Jis visam laikui išstūmė Pošką už žmo giškojo gyvenimo ribų. „Jo žvilgsnis niokoja pasaulį: tai žvilgsnis tokio Dievo, kokio aš nepripažinau, būdamas penkiolikos, žvilgsnis to, kuris viską ni veliuoja ir peržengia, kuris viską žino, viską gali ir paverčia žmo gų žemės kirmėle. Foskos nemirtingumas yra tolygus tikram ir paprastam prakeikimui: galų gale jį supančiam žmonių pasauliui jis toks pat svetimas, kaip ir iš žvaigždėtų erdvių nukritęs meteo ritas; jis pasmerktas niekada nesuprasti šio riboto pasaulio tiesos: jis yra bet kurios efemerinės sąmonės absoliutas. Šioje svajonėje apie nepasiekiamą nemirtingumą taip pat išsakomos abejonės dėl Hėgelio marksizmui perduoto mito apie pagaliau susivienijusią ir tobulumo pasiekusią Žmoniją." 6 Skiriama Jeanui Paului Sartre'ui P R O L O G A S 1 s k y r i u s Uždanga vėl pakilo, Regina nusilenkė ir nusišypsojo; didžio jo sietyno nutviekstos, virš margaspalvių suknelių ir tamsių švarkų mirguliavo rausvos dėmės, kiekviename veide bu vo akys, o tų akių gelmėje lankstėsi ir šypsojosi Regina; kriok lio šniokštimas, sniego lavinos dundesys užtvindė seną te atrą, nesulaikoma jėga ją atplėšė nuo žemės ir pakylėjo į dan gų. Ji vėl nusilenkė. Uždanga nusileido, ir ji pajuto tebelai kanti Florencijos ranką. Skubiai ją paleidusi, žengė išėjimo link. - Iškvietė penkis kartus, tai gerai, - tarė direktorius. - Tai gerai, kai vaidini provincijoje. Ji nulipo laiptais, vedančiais į teatro fojė. Jie laukė jos su gėlių puokštėmis; ji išsyk sugrįžo į realybę. Kai jie sėdėjo prieblandoje, nematomi, beasmeniai, nežinojai, kas jie tokie - galėjai pasijusti besanti dievų sambūryje; bet vos tik juos išvy sdavai po vieną, atsidurdavai priešais varganus, nereikš mingus žmogelius. Jie sakė tai, ką ir privalėjo sakyti: „Tai genialu! Tai sukrečia!" - o jų akys degė entuziazmu: maža liepsnelė, kuri užsidegdavo būtent reikiamu momentu ir ku rią taupiai užgesindavo, kai tik jos nebereikėdavo. Jie taip 10
The list of books you might like
