Vilniaus universiteto istorija. T. 1: 1579-1803

308 Pages·1976·13.859 MB·Lithuanian

VILNIAUS
DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS ORDINO
VALSTYBINIS V. KAPSUKO
UNIVERSITETAS
Redakcinė kolegija
A. BE N DŽIUS
J. GRIGONIS
J. KUBILIUS
(pirmininkas)
V. MERKYS
(ats. redaktorius)
A. PIROČKINAS
A. ŠIDLAUSKAS
J. TORNAU
L. VLADIMIROVAS
Vi-175
60401—116
V M 854(10)—76 4—76
© Leidykla „Mokslas", 1976
ŽODIS SKAITYTOJUI
J_ y etrukus — 400-osios Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ordino
valstybinio V. Kapsuko universiteto metinės. Švęsti tokią garbingą
sukakti — didelė mūsų kartos laimė ir džiaugsmas. Ir didelis, labai
atsakingas įpareigojimas.
Suprantant visą atsakomybę, visą sukakties svarbą, jubiliejui pradėta ruoštis
nuo 1969 m. Pradžią davė universiteto biblioteka, 1970 m.
paminėjusi keturių amžių sukaktį. Po šios mūsų kultūros šventės, susilaukusios
plataus atgarsio Tarybų Sąjungoje ir užsienio šalyse, visą laiką neišleidžiamas iš
akių garbingasis mūsų alma mater, seniausios šalyje aukštosios mokyklos,
jubiliejus. Jam skiriama daug svarbių darbų. Vienas jų, reikalaująs
nemaža laiko ir pastangų, — universiteto istorijos parengimas.
Galėtume išvardyti net keliolika didesnių veikalų, nušviečiančių Vilniaus
universiteto kelią. Šiame, jubiliejiniame, leidinyje remiantis marksistine-
leninine metodologija, plačiau bei giliau, nei anksčiau, apibendrinamas
įvairių tyrinėtojų darbas, atskleidžiami nauji universiteto istorijos aspektai.
Toks uždavinys neįmanomas vienam ar dviem žmonėms. Reikėjo suburti
didelį būrį mokslininkų — istorikų, filologų, matematikų, gamtininkų, ir kt.
Universiteto darbuotojams į talką mielai atėjo Lietuvos TSR Mokslų
akademijos Istorijos instituto istorikai, universiteto bibliotekininkai. Visiems
jiems čia reiškiame nuoširdžią padėką už kruopštų darbą.
Universiteto istorija — ne tik reprezentacinis leidinys, reikalingas
jubiliejaus dienomis. Jis bus visada pravartus, komunistiškai auklėjant
akademinį respublikos jaunimą. Kiekvienai kasmet ateinančiai studentų
kartai veikalas tegu primena sunkią, o kartais ir skaudžią mūsų alma
mater praeitį, tegu jaunimas akivaizdžiau mato ir didžiau brangina tuos
laimėjimus, kuriuos, vadovaujama Komunistų partijos, pasiekė mūsų
liaudis. Kad ir kokia būtų praeitis, negalime jos užmiršti; ji priklauso
mums, ji — mūsų dalis, ji didina mūsų patirtį, padeda įvertinti šių dienų
pasiekimus. Turime žinoti šaknis, kurios, silpnos ir trūkinėjančios, vis
dėlto ilgainiui išaugino plačiašakį galiūną ąžuolą. Tegu ši istorija skatina
5
Lietuvos jaunimą didžiuotis universiteto auklėtiniais ir profesoriais,
kurių vardai simbolizuoja ne tik mūsų mažytės tautos, bet net visos
žmonijos minties progresą. Tegu jaunimui ji diegia internacionalines tradicijas,
kurios tokios ryškios Vilniaus universiteto raidoje.
Brangindami universiteto istoriją, dar labiau branginame jo dabartį. Todėl
veikale derama vieta skiriama ir tam veiklos tarpsniui, kurį gyvename patys,
kuris iš tikrųjų dar nėra istorija. Išsamus tarybinės dabarties pavaizdavimas
bus labai brangus ateinančioms kartoms.
Senovėje buvo sakoma: „Habent sua fata libelli“. Ir ši knyga turės
savo likimą. Linkime, kad ji būtų verta Vilniaus universiteto istorijos, — kad
ji būtų gyva jo istorijos dalis.
Rektorius JONAS KUBILIUS
ĮVADAS
niversiteto įkūrimas net ir mūsų laikais didelis ir
reikšmingas įvykis miesto, krašto ar valstybės gyve­
nime. Tuo reikšmingesnis jis būdavo viduramžiais.
Nepaprastą, tiesiog išimtinę universiteto reikšmę
švietimui, mokslui ir apskritai kultūrai rodo tradi­
ciškas, nuo viduramžių jam prigijęs maloninis var­
das — alma mater, motina maitintoja.
XX a., audringai augant mokslui, atsiradus dau­
gybei aukštųjų mokyklų ir specializuotų mokslo įstaigų, universitetai
neteko savo dominuojančios reikšmės. Tačiau ir dabar jie suvokiami
kaip institucija, kuri apima visus mokslus — tų mokslų visumą,— kaip
institucija, kuri yra ar turėtų būti visų mokslų jungtis ir apibendrini­
mas. Pastaroji aplinkybė kartu su tradicija vainikuoja universitetus tam
tikra šlovės ir įvertinimo aureole, skiriančia juos nuo kitų aukštųjų
mokyklų. Ypač tai išryškėja tada, kai universitetas švenčia savo jubilie­
jų. Visose šalyse jis tampa visuotine mokslo ir kultūros švente.
1979 m. Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ordino V. Kapsuko uni­
versitetas švenčia 400 metų sukaktį. Įkurtas 1579 m. kaip Academia et
Universitas Vilnensis, jis kelis šimtus metų buvo vienintelė aukštojo
mokslo įstaiga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir turėjo didelę įtaką
intelektualiniam krašto gyvenimui. Jo istorija sudėtinga, kaip ir krašto
istorija. Jo kultūrinis vaidmuo kito priklausomai nuo to, kokiu mastu
jame stiprėdavo pažangiosios idėjos — tie brangūs šviesos spinduliai, ku­
rie rodė kelią į ateitį, žadino viltį ir mintį tikėti žmogaus jėgomis, jo
kovos su priespauda ir prietarais pergale. Vilniaus akademija turėjo
būti jėzuitų įrankis, bet ji nebuvo tik katalikybės reakcijos židinys, iš
kurio sklido religinė neapykanta ir prietarai. Joje visuomet atsirasdavo
profesorių ir studentų, kurie, nepaisydami persekiojimų, kėlė pažangias
idėjas ir jas gynė.
Vilniaus universitetui būdingos senos, įvairių tautų žmonių bendra­
darbiavimo tradicijos. Jame mokėsi lietuvių ir rusų, lenkų ir ukrainiečių,
baltarusių ir latvių, o profesorių buvo beveik iš visų Europos kraštų.
Todėl universiteto nuopelnai dideli ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių
kraštų, pirmiausia Lenkijos ir Baltarusijos, kultūrai ir mokslui. Garsūs
7
universiteto profesoriai ir auklėtiniai buvo autoritetas mokslo pasaulyje,
darė įtaką pasaulinei mokslo minčiai. XIX a. pradžioje jis prilygo žy­
miausioms Europos aukštosioms mokykloms. Tačiau iš tikrųjų universi­
tetas suklestėjo tik Tarybų valdžios metais, kada socialistinė santvarka
atvėrė duris į aukštąjį mokslą darbo žmonių vaikams, sudarė visas sąly­
gas ne tik mokytis, bet ir mokslo tiriamajam darbui dirbti. Tarybiniais
metais universiteto vaidmuo socialistinės lietuvių tautos kultūros kūri­
me — nepalyginamas.
Komunistų partija, remdamasi V. Lenino nurodymu, jog „marksizmas
anaiptol neatmetė vertingiausių buržuazinės epochos laimėjimų, bet, prie­
šingai, pasiėmė ir perdirbo viską, kas buvo vertingo daugiau kaip dviejų
tūkstančių metų žmonijos minties ir kultūros išsivystyme"1, didžiai rūpi­
nasi teisingai įvertinti kultūrinį palikimą ir panaudoti jį tarybinių tautų
kultūrai.
Lietuvos Komunistų partija suvažiavimuose ir plenumuose yra ne kar­
tą pabrėžusi, jog būtina stiprinti visapusišką marksistinį-lenininį lietuvių
tautos kultūrinio palikimo nagrinėjimą, kad būtų duotas ryžtingas atkirtis
nacionalistinėms teorijoms, iškraipančioms lietuvių liaudies istoriją.
Turėdami tai galvoje, universiteto istorikai, filologai ir kiti specialis­
tai, pasitelkę Mokslų akademijos darbuotojų, jau seniai tyrinėja univer­
siteto įnašą į kultūros ir mokslo istoriją ir stengiasi įvertinti savo pirm­
takų darbus marksistiškai.
Apžvelgiant Vilniaus universiteto istoriografiją, ryškiai matyti kelios
veikalų grupės, išsiskiriančios daugmaž bendromis koncepcijomis.
Pirmąją grupę sudaro pačių jėzuitų veikalai. Beje, iš pradžių jėzuitai
neskyrė didesnio dėmesio šios aukštosios mokyklos istorijai. Kronikose
jie daugiausia rūpinosi aprašyti akademijos pasirodymus visuomenei,
karalių ir dignitorių lankymąsi universitete ir tik prabėgomis užsimin­
davo apie mokomąjį ir mokslo darbą. Antai 1640 m., iškilmingai minėda­
mi ordino šimtmetį, jubiliejaus proga išleido knygą apie Vilniaus aka­
demiją2. Leidinio sudarytojas Albertas Kojelavičius-Vi j ūkas aprašė
jubiliejaus iškilmes, aukštino Vilniaus vyskupus, akademijos kanclerius.
Jo brolis Kazimieras Kojelavičius vienoje panegirikoje išgarbino vysku­
pą V. Protasevičių, pakvietusį jėzuitus į Lietuvą. Tačiau leidinyje, pasiro­
džiusiame po 61 metų nuo Vilniaus akademijos įkūrimo, nerašoma nei
apie mokyklos studentus, nei apie mokymą joje.
Kitoje savo knygoje („Įvairios žinios apie bažnyčios padėtį Lietuvos
Didžiojoje Kunigaikštystėje"3) A. Kojelavičius-Vi j ūkas paskutiniame sky­
riuje apibūdina mokyklas; čia jis išvardija ir akademijos mecenatus,
chronologiškai bendrais bruožais nusako profesorius, kurie savo „erudi­
cija nušvietė Vilniaus akademiją". Kaip tik šiame leidinyje buvo paban­
dyta, nors ir epizodiškai, parodyti akademijos istoriją.
8
Daugiausia medžiagos apie Vilniaus akademiją sukaupta Stanislovo
Rostovskio „Lietuvos jėzuitų istorijoje"1 2 3 4. Tai paskutinis darbas, parašytas
iki ordino panaikinimo 1773 m. Knygoje S. Rostovskis aprašė jėzuitų
pedagoginę veiklą Lietuvoje. Autorius surinko medžiagą apie akademiją
ir Lietuvos jėzuitų provincijos kolegijas, jose dėstomus dalykus, nurodė
profesorius ir jų darbus. Didžiąją dalį medžiagos S. Rostovskis ėmė iš
Lietuvos jėzuitų provincijos archyvų, kurie neišliko. Tačiau nė viena iš
minėtų knygų nėra tokia kupina religinio fanatizmo, kaip S. Rostovskio
darbas. Jo fanatizmas ypač ryškėja, kai jis vaizduoja katalikų ir protes­
tantų konfliktus Vilniuje5.
Visų šių veikalų koncepcija paprasta — tai ištisinė jėzuitų ordino
tikslų ir veiklos apologetika. Minėti kronikiniai darbai apie akademiją
dabar teturi reikšmės kaip istorijos šaltinis, kuriame sukaupta faktinė
medžiaga padeda nušviesti ankstyvąjį universiteto laikotarpį.
Prie šios grupės veikalų šliejasi ir pirmoji universiteto istorija, kurią
parašė Mykolas Balinskis (1794—1864)6. Apžvelgęs senąjį universiteto
laikotarpį ir iš esmės negriaudamas ankstesniųjų autorių pažiūrų, jis
daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos Vyriausiajai mokyklai, kai ji priklau­
sė pasaulietinei švietimo organizacijai — Edukacinei komisijai. Autorius
daugiausia naudojosi rektoriaus M. Počobuto laiškais J. Chreptavičiui,
J. Sniadeckiui ir Vyriausiosios mokyklos spaudiniais, kuriuos redagavo
M. Počobutas. Būdamas Žečpospolitos patriotas, M. Balinskis perdėtai
žavėjosi Edukacinės komisijos reformomis ir Vyriausiosios mokyklos
vadovų veikla, todėl jo istorijoje taip pat yra apologetiškumo.
Antrąją veikalų apie Vilniaus universitetą grupę sudaro darbai, pa­
rašyti lenkų ir lietuvių buržuazinių istorikų. Šiai grupei priklauso ir iki
šiol didžiausias apie universitetą Juozapo Bielinskio (1848—1926) trijų
tomų veikalas „Vilniaus universitetas (1579—1831) “7. Jis ilgą laiką buvo
pagrindinis žinių šaltinis tiems, kurie domėjosi mūsų aukštosios mokyk­
los praeitimi. J. Bielinskio knyga — tai enciklopediškai pateikta istorinė
informacija apie universitetą. Čia nesiekiama parodyti universiteto isto-
1 V. L Leninas, Raštai, t. 31, V., 1955, p. 284.
2 A. Kojatowicz Wijuk, Gratiae saeculares suminis pontificibus, regibus, praesulibus et
protectoribus Societatis Jesu in hoc Magno Ducatu Lituaniae..., Vilnae, 1640.
3 Albertus Wiiuk Koialowicz, Miscellanea rerum ad statum ecclesiasticum in Magno
Lituaniae Ducatu pertinentium, Vilnae, 1650.
4 S. Rostowski, Lithuanicarum Societatis Jesu historiarum provincialium pars prima, Vil­
nae, 1768.
5 Ten pat, p. 273.
6 M. Balinski, Dawna Akademia Wilehska, Proba jei historyi od založenia w roku 1579
do ostatecznego jei przeksztalcenia w roku 1803, Petersburg, 1862.
7 J. Bielinski, Uniwersytet Wilenski (1579—1831), t. 1—3, Krakow, 1899—1900.
9
rinės raidos. J. Bielinskio darbe vertingiausia yra profesorių ir žymesnių
studentų biografijos, katedrų veikla, plačios ištraukos iš šaltinių. Stanis­
lovas Bednarskis, išleidęs monografiją apie jėzuitų mokyklas Žečpospo­
litoje8, plačiai naudojosi jėzuitų archyvais ir ypač mokyklų vizitatorių
pranešimais. Jis stengėsi apžvelgti ne tik mokyklų struktūrą, bet ir patį
mokymą, jo turinį. Kaip ir kiti, S. Bednarskis aukštino jėzuitų vaidmenį
akademijoje.
Vilniaus universiteto praeitimi domėjosi ir kiti lenkų buržuaziniai
istorikai. Iš jų darbų minėtini universiteto 350 metų jubiliejui skirtas
straipsnių rinkinys9, Juozapo Lukaševičiaus10 darbas.
Nedidelę, bet turtingą faktinės medžiagos studiją apie universiteto
profesorius yra paskelbęs Liudvikas Janovskis11. Studiją apie Vilniaus
seminariją-alumnatą, kurį prižiūrėjo jėzuitai, išleido Juozapas Poplia-
tekas12.
Reikia pažymėti, jog šie istorikai, nagrinėdami Vilniaus universiteto
praeitį, surinko ir panaudojo daug naujos faktinės medžiagos. Tačiau,
traktuodami tautą kaip vieningą visumą, nematydami klasinių prieštara­
vimų, varžomi klasinio požiūrio, suplakdami reakcinę ir pažangiąją kul­
tūrą, jie nesugebėjo giliai ir visapusiškai nušviesti universiteto istorijos,
aukštino jį už unijinių pažiūrų diegimą Lietuvoje ir Baltarusijoje. Tai
ypač keliama minėtame didžiausiame buržuazinių istorikų 1929 m. išleis­
tame darbe13. Universitete būta nacionalistinių tendencijų, kurios neabe­
jotinai pasitarnavo šių kraštų polonizacijai. Jos autoriams neleido paste­
bėti pažangių reiškinių, kurie svarbūs visoms su Vilniaus universitetu
susijusioms tautoms, o ne vien tų tautų dvarininkijai ir buržuazijai.
Senieji buržuaziniai lietuvių istorikai Vilniaus universiteto praeitimi
domėjosi mažai. Be skyrelių vadovėliuose ir įvairiose monografijose, apie
Vilniaus universitetą buvo paskelbta vien Mykolo Biržiškos knygelė14,
kuri, autoriaus žodžiais tariant, tėra „vardų ir raštų santrauka".
Senosios istoriografijos prieštaringumų liko ir naujausiuose lietuvių
bei lenkų veikaluose, parašytuose nemarksistų istorikų. Antai Romoje
gyvenantis jėzuitų profesorius Paulius Rabikauskas, naudodamasis vietos
jėzuitų archyvu, parašė darbų ir iš Vilniaus universiteto istorijos15.
Lenkų istorikas jėzuitas Liudvikas Piechnikas išleido darbą apie Vil­
niaus akademijos veiklos pradžią16. Remdamasis ordino archyvų me­
džiaga, autorius plačiai aprašė akademijos formavimąsi.
Šie autoriai, suprantama, taip pat kelia jėzuitų veiklą Lietuvoje.
Ryškiu nacionalizmu ir antitarybiškumu išsiskiria JAV išleista knyga
,,Lietuvos universitetas"17. Laikydamiesi pažiūrų, būdingų reakcinei lietu­
vių emigracijai, autoriai universiteto istorijos nė nebando sieti su
esminiais socialiniais-ekonominiais procesais krašte, neigia Tarybų val­
džios pergalės Lietuvoje dėsningumą. Norėdami sumenkinti Tarybų val­
io
džios nuopelnus iš naujo organizuojant universitetą, knygos autoriai
tvirtina, jog Tarybų Lietuvos vyriausybė 1918—1919 m. paskelbusi tik
universiteto steigimo dekretą ir sudariusi komisiją aukštosios mokyklos
statutui parengti. Tuo tarpu žinoma, jog Liaudies Komisarų Taryba pasi­
rūpino, be viso kito, universiteto pastatais, paskyrė milijoną rublių darbo
pradžiai.
Istorijos autoriai taip pat nenori matyti, kaip Tarybų Sąjungos Ko­
munistų partijos ir tarybinės vyriausybės rūpesčiu universitetas sukles­
tėjo, atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje. 1940—1941 m. universiteto re­
formos aprašytos iškraipytai ir paviršutiniškai vos keliuose puslapiuose;
atsiminimų nuotrupomis stengiamasi pateisinti universiteto darbuotojus,
bendradarbiavusius su hitleriniais okupantais.
Trečiąją grupę sudaro marksistinės-lenininės koncepcijos universiteto
istorijos veikalai. Tarybiniams istorikams nelengva marksistiškai įver­
tinti nemarksistinių istorikų darbus apie universitetą, nagrinėti visą jo
istoriją. Tarybinių istorikų nuomone, svarbiausia — iškelti pažangių
pradmenų raidą, atskleisti universiteto suklestėjimą socializmo sąlygomis.
Dar 1956 m. leidinyje „Vilniaus universitetas"8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 pirmą kartą lietuvių
tarybinėje istoriografijoje buvo nušviesta universiteto raida nuo jo įkū­
rimo iki 1954 m. Čia iš marksistinių pozicijų, nors ir Jabai glaustai, apra­
šytas ilgas mūsų universiteto kelias.
Vėliau knygoje „Vilniaus universitetas"19 jau plačiau dėstoma se­
niausios Tarybų Sąjungoje aukštosios mokyklos istorija. Joje apžvelgia­
mos universiteto įkūrimo sąlygos, mokymo ir mokslo tiriamojo darbo
problemos įvairiais laikotarpiais, parodomas studentų ir profesūros gy­
8 S. Bednaiski, Upadek i odrodzenie szkol jezuickich w Polsce, Krakow, 1933.
9 Księga pamiątkowa ku uczczeniu CCCL rocznicy založenia i X wskrzeszenia uniwer-
sytetu Wilenskiego, t. 1—2, Wilno, 1929.
10 J. Lukaszewicz, Historyja szkol w Koronie į w Wielkiem Księstwie Litewskiem,
t. 1—4, Poznan, 1849—1851.
11 L. Janowski, Wszechnica Wilenska, 1578—1842, Wilno, 1921.
12 J. Poplatek, Zarys dziejow Seminariwn Papieskiego w Wilnie 1585—1773.— Ateneum
Wilenskie, 1936, t. 7, zesz. 1, p. 170—228.
13 Księga pamiątkowa ku uczczeniu CCCL rocznicy založenia i X wskrzeszenia univer-
sytetu Wilenskiego, t. 1—2.
14 M. Biržiška, Senasis Vilniaus universitetas, V., 1940.
15 P. Rabikauskas, Mokslinė pažanga Vilniaus akademijoje.— Lietuvos katalikų Mokslo
akademija, Suvažiavimo darbai, t. 7, Roma, 1972, p. 218.
16 L. Piechnik, Początki Akademii Wilenskiej (1569—1600).— Nasza przeszlošč, Krakow,
1973 (yra atspaudas).
17 Lietuvos universitetas. 1579—1803—1922. Red. P. Čepėnas. Chicago, 1972.
18 Vilniaus universitetas. Redagavo J. Bulavas, V., 1956.
19 Vilniaus universitetas. Redakcinė kolegija: A. Bendžius, J. Kubilius, J. Žiugžda,
V., 1966.
11
venimas, visuomeninė ir politinė veikla, pažangiosios minties raida uni­
versitete, ryšiai su kitomis mokslo įstaigomis. Leidinio autoriai stengėsi
plačiai nušviesti ne kurį nors vieną, o visus universiteto istorijos laiko­
tarpius. Daugiausia dėmesio jie skyrė universiteto suklestėjimui, atkūrus
Tarybų valdžią Lietuvoje. Skyriuose, kuriuose nagrinėjamas šis lai­
kotarpis, pateikiama daug statistinių duomenų apie tarybinių metų stu­
dentus ir profesūrą, materialinę bazę, mokymo-auklėjimo, mokslo tiria­
mąjį, kultūrinį-masinį ir visuomeninį darbą.
Kaip tik šiuose abiejuose „Vilniaus universiteto" leidiniuose iš es­
mės ir buvo suformuota marksistinė-lenininė universiteto istorijos kon­
cepcija.
Pokario metais buvo paskelbta nemaža mokslo ir populiarių straips­
nių taip pat apie įvairius universiteto istorijos laikotarpius, atskirų
mokslo sričių pažangą. Zigmas Žemaitis „Lietuvos matematikos rinkinio"
straipsnyje apžvelgė fizikos ir matematikos mokslų dėstymą nuo uni­
versiteto įkūrimo iki jo uždarymo 1832 m.20 Kituose darbuose autorius
nagrinėjo universiteto matematikos profesorių veiklą. Straipsnyje apie
Zigmantą Revkovskį21 jis nušvietė pirmojo plataus tikimybių teorijos
kurso dėstytojo pedagoginę veiklą ir jo sumanymą matematiškai apra­
šyti įvairius gamybinius procesus.
Nemažame straipsnyje Z. Žemaitis analizavo įžymaus matematiko
Pranciškaus Norvaišos22 darbą, parodydamas jį dėsčius aukštosios ma­
tematikos kursą, paremtą naujausiais mokslo pasiekimais. Be to, profeso­
rius paliko matematikos istorijos rankraščių, kuriuos numatoma paskelbti
leidinyje, skirtame prof. Z. Žemaičio gyvenimui ir mokslo darbui.
Paulius Slavėnas pokario metais pirmasis plačiai apžvelgė Vilniaus
universiteto observatorijos ir jos astronomų veiklą XVI—XIX amžiais23,
pateikdamas ne tik ankstesnių tyrinėjimų rezultatus, bet ir naujų duome­
nų apie astronomų darbus.
Stasė Matulaitytė disertacijoje24 nušvietė astronomijos kurso univer­
sitete apimtį ir pagrindines koncepcijas, remdamasi spausdintomis egza­
minų tezėmis ir paskaitų prospektais. Ji taip pat atskleidė Mikalojaus
Koperniko sistemos pripažinimo universitete istoriją.
Bene plačiausiai ir nuosekliausiai respublikos mokslininkai nagrinėjo
įvairių universitete dėstytų medicinos mokslo šakų istoriją. 1958 m. išėjo
visas universiteto mokslo darbų tomas, skirtas medicinos istorijai XVIII a.
pabaigoje ir XIX a. pradžioje25. Žinomi respublikos medikai Vytautas
Baronas, Alfonsas Dirsė, Juozas Markulis, Jonas Misiūra, Henrikas Polu-
kordas savo straipsniuose nušvietė atskirų medicinos disciplinų raidą
senajame Vilniaus universitete.
Didžiausią darbą iš medicinos istorijos parašė Viktoras Micelmache-
ris26. Nagrinėdamas medicinos raidą, autorius parodė, jog senojoje Lietu­
12