Vėjūkas: lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wœjug/wœjyg) PDF
Preview Vėjūkas: lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wœjug/wœjyg)
DAINIUS RAZAUSKAS VĖJŪKAS Lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wæjug / wæjyg) LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS VILNIUS 2004 UDK 398(474.5) Ra 284 Recenzavo dr. Lina Būgienė, hab. dr. Simas Karaliūnas Viršelio dailininkas Rokas Gelažius Leidinį parėmė LR Švietimo ir mokslo ministerija Dainius Razauskas, 2004 Rokas Gelažius, 2004 ISBN 9955-475-63-3 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004 Turinys Pratarmė............................................................................................7 1. Osetinų wæjug / wæjyg: įvaizdis ir tyrinėjimų apžvalga.......................................................................................11 2. Lietuvių vėjo demonas ir osetinų vajugas..................................25 2.1. Vėjas - mirusiųjų vėlės........................................................25 2.2. Vėjas - velnias.....................................................................50 2.3. Peiliu persmeigtas vėjas.......................................................63 2.4. Vėjo šokiai...........................................................................79 2.5. Vėjo akis..............................................................................87 2.6. Vėjas - milžinas...................................................................92 2.7. Vėjas su geležiniu lanku....................................................103 2.8. Vėjas - daugiagalvis slibinas.............................................109 2.9. Išvados...............................................................................112 3. „Vėjo vėliava“: Vėjopatis ir jo sąsajos su tautosaka bei lietuviškais vėjarodžiais......................................................115 3.1. Vėjopatis............................................................................115 3.1.1. Gaidys......................................................................116 3.1.2. Du veidai..................................................................117 3.1.3. Statinaitė..................................................................118 3.1.4. Žuvis (marių vėjas Bangputys)...............................120 3.2. Vėjarodžiai........................................................................138 4. Vėjūkas: vardo rekonstrukcija..................................................161 5. Vėjūkas baltų-skitų santykių atodairoje..................................167 Priedas: keletas iškilusių papildomų klausimų.............................178 5 Iliustracijų šaltiniai........................................................................181 Santrauka anglų kalba....................................................................185 Literatūra ir šaltinių santrumpos..................................................181 Dalykinė ir mitinių personažų rodyklė.........................................199 Asmenvardžių rodyklė...................................................................203 Pratarmė Dingstimi šiam darbui tapo rusų orientalisto, Rusijos Mokslų akademijos Orientalistikos instituto Sankt Peterburge profesoriaus Jaroslavo Vasilkovo pranešimas „Indoiranėnų Vajus ir Gogolio Vijus: sugrįžimas prie pamirštos hipotezės“ (Индо-иранский Vayu и гого левский Вий: возвращение к забытой гипотезе), skaitytas II-joje kasmetinėje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Azijos studijos: tyrinėjimai ir problemos“ Vilniaus universitete 2001 m. gegužės 11 d. Todėl darbas ir prasideda pirmąsyk Vijaus klausimą iškėlusio žymaus XX a. osetinų kilmės iranisto Vasilijaus Abajevo (1900-2001) citata. Tačiau dėmesys telkiamas visai į ką kita, o būtent į V. Abajevo minimą osetinų tautosakos demoną vajugą (wæjug / wæjyg), kurį jis kildina iš iranėnų vėjo dievybės Vayu-, tiksliau, iš jos skitiškos (šiaurės iranėnų) atmainos priesaga išplėstu vardu *Vayuka-, kurį ta proga, remdama sis dar kai kuriomis Herodoto bei kt. užuominomis, ir rekonstruoja. Man pasirodė esant įmanoma šią V. Abajevo rekonstrukciją pa tvirtinti lietuviška (ir iš dalies latviška) medžiaga. Pirma, lietuvių tau tosakoje apie vėjo dievybę, ar tiesiog suasmenintą Vėją, esama įspū dingų paralelių tiek apskritai su indoiranėnų, tiek ir būtent su iranėnų atitinkamais vaizdiniais. Antra, gausūs lietuviški duomenys patiki mai ir nedviprasmiškai liudija mitinį vėją esant labai glaudžiai susi jusį su mirtimi, vėlėmis bei velniais, taigi iš esmės irgi virtusį „demo nu“, kaip kad osetinų vajugas iš skitų Vajuko. Juoba kad tarp osetinų vajugo ir lietuvių „sudemoninto“, ar tiesiog „blogojo“, vėjo esama ir daugiau, konkretesnių panašumų. Trečia, lietuvių kalbos mažybinis vėjo pavadinimas vėjukas ir panašiai sudarytas vėjarodį žymintis žo dis vėjūkas abu yra formaliai visiškai tikslūs rekonstruotojo skitų vė jo dievybės vardo *Vayuka- atitikmenys, patvirtinantys tiek pačią ira nėniškojo vardo rekonstrukciją, tiek ir, papildomai, būtent vėjišką osetinų vajugo prigimtį. 7 Iranėnų mitiniai bei kalbiniai atitikmenys savo ruožtu leidžia kal bėti apie atitinkamos lietuvių vėjo dievybės įvaizdžio bei vardo re konstrukciją. Tuo tikslu, be tautosakos duomenų, dar aptariama XVII a. M. Pretorijaus aprašyta bei nupiešta Vėjopačio „statula“, mėginant ją susieti su atitinkamais vėlesnių lietuviškų vėjarodžių vaizdiniais ir spėjant, jog tradiciniai lietuviški vėjarodžiai vaizduoja būtent senąją vėjo dievybę įvairiomis joso atmainomis ar apraiško mis, galimas daiktas, būtent vardu *Vėjukas (plg. minėtus apeliaty- vus vėjukas ‘vėjelis’ ir vėjūkas ‘vėjarodis’). Šiokių tokių užuominų tokiam vėjo dievybės vardui esama ir pačioje tautosakoje, kurios atitinkamų motyvų kilmę tad, regis, būtų galima nukelti į gana se nus laikus, kai (indo)iranėnai ir (pra)baltai dar palaikė tiesioginius tarpusavio ryšius. Senu baltizmu tokiu atveju galėtų būti įtartas esant ir suomių žodis viukka, ar viuka, ‘šaltas, smelkiantis vėjas’, taip kartu papildomai patvirtindamas šio lietuvių vėjo pavadinimo (bent jau apeliatyvo) archajiškumą. Ir 1.1. Čia pat nedelsdamas noriu pareikšti padėką: Vilniaus universite to Mokslo muziejaus vedėjui Vytautui Griciui - už suteiktą „Vėjo pačio“ piešinio kopiją iš M. Pretorijaus rankraščio (pav. 1); Vil niaus universiteto Orientalistikos centro dėstytojui dr. Valdui Jaskūnui - už nurodytus „Ramajanos“ sutrumpintą [žr. literatūros sąraše: Sen] bei pilną [Shastri] vertimus; Lietuvos Dailės muzie jaus Liaudies meno foto rinkinio saugotojai Žydrei Petrauskaitei - už nurodytą R. Dethlefseno [Detlefzenas] knygą; Broniui Savuky nui - už nurodytą A. J. Greimo laiško apie Bangpūtį publikaciją [Savukynas KTI] bei kai kurias vertingas pastabas; Lietuvos Na cionalinio muziejaus vyr. muziejininkei Skaidrei Urbonienei - už nurodytas vėjarodžių publikacijas leidiniuose [Kynas VJR], [Kynas VV] ir [MA]; minėtajam Jaroslavui Vasilkovui - už suteiktą sogdų Vešparkaro, iranėnų „Visa pergalinčio vėjo“, freskos piešinį (pav. 35). Kartu labai ačiū draugams ir kolegoms, kurie manimi pasitikėjo ir palaikė. 8 Šaltiniai originalo kalba, lietuvių irgi, bus cituojami kursyvu, o jų vertimai iš kitų kalbų, kaip ir tyrinėtojų darbai, - kabutėse. Kabutės tarp kabučių (ci tatose), kad nesipainiotų, keičiamos viengubomis kabutėmis; jose pateikia mos ir nagrinėjamų žodžių reikšmės. Nuorodos lenktuose skliaustuose žymi nurodomo šaltinio struktūros skaidmenis, pavyzdžiui, „Rigveda“ (IV. 17.3) arba J. Basanavičiaus „Lietuviškos pasakos II“ (III.7); tuo tarpu laužtiniuo se skliaustuose - leidinio santrumpą arba jo autoriaus pavardę, kuriuos žr. literatūros ir šaltinių sąraše, romėniški sk., jei yra, - tomą, o arabiški - pus lapius, pavyzdžiui, atitinkamai [Ригведа I-IV 378] arba [BLP II 112] (po dvitaškio čia kartais dar pridedamas, kai yra, cituojamo fragmento numeris, kuris kitąsyk gali būti tas pats teksto struktūros skaidmuo, kai nenurodytas atskirai). Į patį cituojamą tekstą laužtiniuose skliaustuose, kaip įprasta, įter piami trumpi paaiškinimai ar pataisymai. Visi išretinimai, jei nieko tamtyč nepasakyta, - mano.
The list of books you might like
