Vaikystė ir visuomenė PDF
Preview Vaikystė ir visuomenė
visuomene Katalikų pasaulio leidiniai E R I K H. E R I K S O N V aikystė ir visuomenė ERIK H. ERIKSON visuomene Kataliku pasaulio leidiniai Vilnius. 2004 UDK 159.927 Er93 Versta iš: Erik H. Erikson CHILDHOOD AND SOCIETV W. W. Norton & Company Iš anglų kalbos vertė Lina Jurėnienė Knygos leidimą parėmė Atviros Lietuvos fondas © W. \V. Norton 8c Company, Ine © UAB „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2004 ISSN 1392-1673 ISBN 9955-619-27-9 Musų vaikų vaikams 1985 ųjų mintys - Buvau paprašytas parašyti pratarmę šiai, pirmajai, savo kny gai, kad prisidėčiau minint trisdešimt penktuosius aktyvaus jos gyvavimo metus. Tačiau tada supratau, jog knyga jau turi dvi pratarmes-vieną, skirtą pirmajam, 1950-ųjų, leidimui, o kitą- antrajam, pasirodžiusiam 1963 metais; be to, kiekvienas dides nis skyrius pradedamas atskiru įvadu. Taigi galima manyti, kad bent jau prieš trisdešimt penkerius metus iš anksto įspėda vau savo skaitytojus, apie ką jie netrukus perskaitys. O dabar apibendrinu tai, ką praeityje esu padaręs. Tad paskutinė mano knyga (1982) išties turi kiek pagyrūniškai apibendrinantį pa vadinimą Gyvenimo ratu apėjus (The Life Cycle Completed) ir tai patv irtina tiesą, jog į devintąją dešimtį įžengęs žmogus (o ma no gyvenimo dešimtmečiai daugmaž sutampa su mūsų amžiaus dešimtmečiais) mieliau kreipia savo žvilgsnį į praeitį ir ap mąsto, kokie bendriausi siekiai, viltys ir nuogąstavimai paliko giliausią pėdsaką vidutinio amžiaus tarpsniu nueitame kelyje. Senatvėje žmogus įgyja tam tikra prasme istorinę bei „gyveni mo istorijos“ tapatybę, atspindinčią tam tikrą laiką ir erdvę, kai jis gyveno kartu su svarbiausiais savo gyvenimo bendrake leiviais. Be tojam kyla poreikis (kitąsyk žūtbūtinis) patirti tam tikrą egzistencinę tapatybę, apimančią vien savitą jo paties egzistenciją. Penktajame savo amžiaus dešimtmetyje pamėginęs api bendrinti klinikinius ir antropologinius vaikystės (kaip ji iš gyvenama skirtingose visuomenėse) stebėjimus, savo darbą 7 pavadinau kelionės užrašais - „vietų ir atstumų registru“, kaip ši sąvoka apibrėžiama Marcho žodyne1. Turiu prisipažinti, jog šiandien sąvoka „kelionės užrašai“ man primena jaunystę, kai buvau įsitraukęs į vokiečių kultūro je įsišaknijusį IVanderschaft2 ritualą - meninį bei filosofinį at spalvį turėjusias klajones, ieškodamas galimybių pažinti Pietų Europos šalių kultūrą bei susitikti su garsiaisiais vokiečių rašy tojais (pavyzdžiui, Freudu...). Klinikinių ir antropologinių stebėjimų užrašai pirmiausia supažindina su nuostabia patirtimi, kai kilniaširdžių draugų ir mokytojų dėka „gimtojoje“, Freudo laikų Vienoje sužinojau apie neseniai atskleistą vaikystės visuotinumą. Su šiuo reiškiniu susidūriau dirbdamas specialiojoje mokykloje, atkurdamas vaikystės tikrovę psichoanalizės metodu gydomų suaugusiųjų prisiminimų ir jų gyvenimo istorijų pagrindu bei su pačiais vaikais dirbdamas psichoanalizės metodu, kurį tuo metu plėto jo Anna Freud. Pirmojo leidimo įvade, apibendrinančiame, kaip kitados Vienoje, o vėliau - šioje šalyje3 mokiausi sąvokų lygmeny mąs tyti bei rašyti apie vaikystę, yra vienas sakinys, kuriam derėtų skirti atskirą pastraipą: „Šią knygą redagavo mano žmona Joan Erikson“. O dabar priėjo turiu pridurti dar ir šiuos žodžius: „taip pat ir kitas mano knygas“. Ji taip pat mokytojavo mūsų mažoje Vienos mokyklėlėje, domėjosi psichoanalize. Kai, nu jausdami artėjančią katastrofą (Hiderio režimą), atvykome į šią šalį (Joan kilusi iš Kanados), aš buvau vos pramokęs anglų kal bos, tad jai teko man padėti raštu reikšti mintis. Tai man padėjo 1 March’sThesaurus (angį.). - Vert. past. 2 kelionių, klajonių (vok.). - Vert. past. SJAV. - Vert. past. 8 iš esmės suvokti ir išreikšti kai kuriuos pamatinius juslinius ir sąvokinius stebėjimų elementus, o tai vėliau pagelbėjo man su vokti, kas sieja labai skirtingoje visuomeninėje ir kultūrinėje aplinkoje gyvenančių vaikų (taip pat ir Amerikos indėnų) elgesį žaidimų metu, - regimą šio elgesio išraišką bei įvairius pavidalus įgijusį slaptą jo turinį. Be to, mes kartu parengėme psichoso- cialinių gyvenimo pakopų teorijos metmenis. Pastarieji, pava dinti „Sveikos asmenybės augimas ir krizės“ (Growth and Crises of the Healthy Personality), buvo pristatyti amžiaus vidurio Bal tųjų rūmų konferencijoje, skirtoje šiai bendrai temai. O dėl formos ir prasmės, tai visuomet žavėjausi Blake’o teiginiu, jog „Žaidimai ir rūpesčiai yra skirtingais metų laikais nunokstantys vaisiai“; taip „žaidimai ir rūpesčiai“ tapo ne tik prasmingu vie no šios knygos skyriaus, bet ir atskiros knygos, apimančios God- kino paskaitas, skaitytas Harvardo universitete, pavadinimu. Jau nuo pat pradžių Vaikystė ir visuomenė buvo gana plačiai skaitoma ir išversta į keletą „užsienio“ kalbų - taip pat vokiečių (šia kalba kalbėjau mokyklos metais) ir danų - mano gimtąją kalbą. Beje, kaip tik dabar prieš save turiu knygos Gyvenimo ratu apėjus - Livsringen slutted: En Studiebog leidimą danų kalba. 1963 m. išleistos Vaikystės ir visuomenės terminų rodyklėje kai kurios sąvokos yra priskiriamos „branduolinių konfliktų“ grupei. Šiandieną ieškome šaltinių, kuriais galėtume remtis svarstydami branduolinius klausimus. Taigi labai nustebau, jog šiai temai priskiriami tokie klausimai kaip „pasitikėjimo-ne- pasitikėjimo“ priešprieša ir tai laikoma svarbiausia gyvenimo problema. Tad leiskite man darsyk pamąsty ti apie vieną pir minių „branduolinių konfliktų“, būtent - motinystės ir tėvystės vaidmenį žmogaus gyvenime, ir susieti jį su visuotinio bran duolinio ginklavimosi pavojumi. Be abejo, nuo to laiko, kai Freudas atrado „Oidipo kompleksą“ ir kitus esminius konfliktus, iš esmės prieštaringa tėvystės ir motinystės tema buvo psi- choanalitinio mąstymo ašis. 9 ftichoanalizės požiūriu nagrinėdami tėvystės ir motinys tės konfliktą dviejose didžiosiose šių laikų šalyse, susidūrėme su įtakingosios amerikiečių „Mamytės“ motinystės dilema ir su kartkartėmis istoriškai destruktyviu „vokiečių tėvo“ tipu. Kny goje minėjome, jog „Mamytės“ tipas („mamizmas“) įkūnija su dėtinį bruožų paveikslą, ir „nė viena gyva moteris negali turėti visų šių bruožų vienu metu“ (p. 342). Vis dėlto apie tai kalbė damas norėčiau pacituoti vieną bendro pobūdžio teiginį: „Mo tina tapo mamyte tik tada, kai dėl tapačių istorinių lūžių tėvas tapo tėtušiu. Mat, išsamiau panagrinėjus, „mamizmas“ yra tik nevykęs paternalizmo pakaitalas. Amerikiečių motinos ėmėsi senelių vaidmens, kai tėvai išsižadėjo vadovaujamojo vaidmens šeimoje, švietimo srityje ir kultūriniame gyvenime“ (p. 349). Vis dėlto būtų prasminga pasvarstyti, kaip „mamizmo“ ir pa ternalizmo atveju abu tipai - motinystė ir tėvystė - siejosi ir siejasi vienas su kitu. Šioje knygoje taip pat aptariau žiaurios tėvystės paty rimą plėtojantis kariniams judėjimams, o dabar gvildenu šias visuotines temas, siekdamas atskleisti galimąją reikšmę šiuo istoriniu momentu, kai didžiuliai technologijos pasiekimai mūsų pasauliui kelia visuotinę branduolinę grėsmę. Gali būti, jog žmoniją išgelbės tik visos žmonijos mastu darnoje motinos ir tėvo GLOBA. Be abejo, motinoms tenka sv arbiausias vaidmuo ankstyvuoju vaikų amžiaus tarpsniu, jos aktyviai dalyvauja švietimo įstaigų ir kitų pamatinių kiekvienos visuomenės institucijų, pavyzdžiui, šeimų ir mokyklų, kasdienėje veikloje, o ekonominio bei poli tinio gyvenimo kasdienybę, kaip ir karo dvasios puoselėjimą, jos yra linkusios patikėti vyrams, ypač teritorijose, kur viešpa tauja įsitikinimas jas juosiančių sienų „šventumu“. Vis dėlto išskirtinėje kultūrinėje terpėje išaugusių žmonijos „rūšių“ poli tinė raida visuomet kelia visuotinio priešiškumo grėsmę ir su teikia šių grupių nariams galimybę savąją bei jai giminiškas 10
The list of books you might like
