Table Of Content

LUDWIG WITTGE NSTEI N 1914-1916 L U D W I G W I T T G E N S T E I N 1914-1916 Iš vokiečių kalbos vertė JURGITA NOREIKIENĖ Vilnius pradai 2001 UDK 101 Vi 348 Versta is: Wittgenstein L. Notebooks 1914-1916 / ed. by G. H. von Wright and G. E. Anscombe with an English translation by G. E. Anscombe. - New York: Harper & Brothers Publishers Knygos leidimą iš dalies finansavo ATVIROS LIETUVOS FONDAS © Vertimas į lietuvių kalbą ir baigiamasis straipsnis - ISSN 1392-1673 Jurgitos Noreikienės, 2001 ISBN 9986-943-61-2 © Maketas - „Pradai", 2001 UŽRAŠAI 1914-1916 1914 08 22 Logika turi rūpintis pati savimi. [Žr. 5.473.] Jei apskritai įmanoma nustatyti funkcijoms sintaksės taisykles, tuomet visa daiktų, savybių etc. teorija yra ne reikalinga. Ir netgi pernelyg krenta į akis tai, kad nei [kny goje] Grundgesetze, nei Principia Mathematica1 nekalbama apie šią teoriją. Kartoju: logika juk turi rūpintis pati savi mi. Galimas ženklas turi taip pat ir gebėti žymėti. Visa, kas apskritai įmanoma, yra taip pat ir teisėta (leistina). Prisiminkime, kodėl „Sokratas yra Platonas" yra bepras mybė. Ogi todėl, kad mes nepateikėme jokio arbitralaus [willkürliche] [tokio ženklo] apibrėžimo, o NE todėl, kad [šis] ženklas pats savaime yra kažkas neteisėta! [Plg. 5.473.] 1914 09 02 Tam tikra prasme turi būti neįmanoma, kad mes da rytume logikos klaidų. Tai iš dalies jau pasakyta žodžiais: logika turi rūpintis pati savimi. Tai yra nepaprastai gili ir svarbi įžvalga. [Plg. 5.473.] Frege sako: kiekvienas taisyklingai sudarytas sakinys [Satz]2 turi turėti prasmę [Sinn], o aš sakau: kiekvienas 7 1914 įmanomas sakinys yra taisyklingai sudarytas, o jei jis ne turi prasmės, tai tik dėl to, kad tam tikroms jo sudedamo sioms dalims mes nesuteikėme jokios reikšmės [Bedeutung]. Net jei ir būtume įsitikinę, kad tai padarėme. [Plg. 5.4733.] 1914 09 03 Kaip su filosofijos uždaviniu suderinama tai, kad lo gika privalo rūpintis pati savimi? Jei mes, pavyzdžiui, klausiame, ar tas, ar kitas faktas turi subjekto-predikato formą, mes juk turime žinoti, ką turime omeny, sakyda mi „subjekto-predikato forma". Mes turime žinoti, ar ap skritai egzistuoja tokia forma. Kaip mes galime tai žinoti? „Iš ženklų!" Tačiau kaip? Mes juk neturime jokių šios formos ženklų. Tiesa, galime pasakyti: mes turime ženklų, kurie funkcionuoja kaip subjekto-predikato formos žen klai, bet ar tai įrodo, kad iš tiesų turi egzistuoti tokios formos faktai? Būtent, kai šie [ženklai] yra visiškai išana lizuojami. Bet čia ir vėl kyla klausimas: ar tokia visiška analizė galima? O jei ne: kokia gi tuomet yra filosofijos paskirtis?!!? Taigi mes galime savęs klausti: ar egzistuoja subjekto- predikato forma? Ar egzistuoja santykio forma? Ar ap skritai egzistuoja kuri nors iš tų formų, apie kurias Rus- sell'as ir aš visada kalbėdavome? (Russellas pasakytų: „Taip! Tai juk savaime aišku". Cha!) Taigi: jei visa, kas turi būti parodyta, yra parodoma subjekto-predikato SAKINIŲ etc. egzistavimu, tuomet filo sofijos paskirtis yra kitokia, nei aš maniau iš pradžių. Bet jei iš tiesų yra ne taip, tuomet tai, ko trūksta, turėtų būti parodoma tam tikros rūšies patyrimu, bet aš manau, kad tai neįmanoma. 8