Trumpa etikos istorija: dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki dvidešimto amžiaus

250 Pages·2000·7.785 MB·Lithuanian

by  Alasdair MacIntyre

ETIKOS
TRUMPA
ISTORIJA
DOROVĖS FILOSOFIJOS ISTORIJA
NUO HOMERO IKI DVIDEŠIMTO AMŽIAUS
Alasdair Maclntyre
ALK
TRUMPA
ETIKOS
ISTORIJA
DOROVĖS
FI LOS OFI J OS
ISTORIJA
NUO
HOMERO
I K I
D V I D E Š I M T O
AMŽIAUS
T R U MP A ETI KOS I STORI J A
DOROVĖS FILOSOFIJOS ISTORIJA
NUO HOMERO IKI DVIDEŠIMTO AMŽIAUS.
Alasdair Maclntyre
IŠ ANGLIĮ KALBOS VERTĖ
ĮNEŠA ŠEŠKAUSKIENĖ
CHARIBDĖ
VILNIUS
2 0 0 0
A SHORT HISTORY OF ETHICS
A History of Morai Philosophy from the Homeric Age to the Tiventieth Century
by Alasdair Maclntyre
Routledge, 1998
Knyga leidžiama remiant Atviros Lietuvos fondui
© 1966, 1998 Alasdair Maclntyre
© Charibdė, 2000
Kedrų g. 6 - 401, 2009 Vilnius
Visos teisės saugomos.
© Vertimas į lietuvių kalbą, įneša šeškauskienė, 2000
© Dizainas, Romas Orantas, 2000
Alasdair Maclntyre
TRUMPA ETIKOS ISTORIJA
Dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki dvidešimto amžiaus
Serija: Filosofija (etika)
Redaktorė Jolita Parvickienė
Maketavo Darius Kubilius
Spausdino AB Spindulys
Gedimino g. 10, 3000 Kaunas
SL 682. Užsakymas 194
UDK 17(091)
Ma65
ISBN 9986-745-27-6
ISSN 1392-1673
turinys
PRATARMĖ (7)
PIRMOJO LEIDIMO PRATARMĖ (17)
I skyrius FILOSOFINĖS ETIKOS ISTORIJOS PRIELAIDOS (19)
II skyrius IKIFILOSOFINĖ „GĖRIO" ISTORIJA IR
PERĖJIMAS PRIE FILOSOFIJOS (22)
III skyrius SOFISTAI IR SOKRATAS (30)
IV skyrius PLATONAS. CORG1JAS (40) —
V skyrius PLATONAS. VALSTYBĖ (46)
VI skyrius POST SCRIPTUM PLATONUI (60)
VII skyrius ARISTOTELIO ETIKA (65)
VIII skyrius POST SCRIPTUM GRAIKŲ ETIKAI (87)
IX skyrius KRIKŠČIONYBĖ (108)
X skyrius LIUTERIS, MAKIAVELIS, HOBSAS IR SPINOZA (117)
XI skyrius NAUJOSIOS VERTYBĖS (138)
XII skyrius AŠTUONIOLIKTOJO AMŽIAUS BRITŲ TEORIJOS (147)
XIII skyrius AŠTUONIOLIKTOJO AMŽIAUS PRANCŪZŲ TEORIJOS (164)
XIV skyrius KANTAS (174)
XV skyrius HĖGELIS IR MARXAS (182)
XVI skyrius NUO KIERKEG A ARDO IKI NIETZSCHE'S (195)
XVII skyrius REFORMATORIAI, UTILITARISTAI, IDEALISTAI (205)
XVIII skyrius ŠIUOLAIKINĖ DOROVĖS FILOSOFIJA (223)

pratarmė
Pirmasis Trumpą etikos istoriją 1966 metais išleido Macmillano leidybinės
kompanijos padalinys Jungtinėse Valstijose „Collier Books". Po to ji išėjo Di­
džiojoje Britanijoje, tuometinėje Routledge and Kegan Paul leidykloje. Nuo
to laiko ši knyga verčiama į ispanų, olandų, norvegų, vokiečių, slovėnų kal­
bas, o visai neseniai, 1995 metais, buvo išversta į lenkų kalbą. Lenkiškojo lei­
dimo vertėjas, profesorius Adamas Chmielewskis, paprašė manęs parašyti
pratarmę lenkų skaitytojams. Šia proga aš su dėkingumu pasinaudojau, no­
rėdamas kiek kitaip apžvelgti kai kuriuos knygos aspektus - pataisyti ir kiek
pakeisti patį tekstą bei pateikti samprotavimus apie tai, kaip pasikeitė mano
požiūris į etikos istoriją. Pirmiausia reikia pastebėti, kad knygos pavadini­
mas yra klaidingas - tai trumpa Vakarų etikos, o ne etikos istorija. Toliau tu­
riu progą atsakyti į esminę kai kurių dalykų kritiką, už kurią esu labai dėkin­
gas, ir bent jau pripažinti tą faktą, kad Vakarų dorovės filosofijos istorija tę­
siasi ir po 1966 metų. Tačiau aš nesiėmiau tos istorijos tęsti.
Labiausiai esu nepatenkintas savo knyga dėl to, kad pasikeitė mano pa­
ties požiūris į filosofiją ir dorovę. Be abejo, vis dar iš esmės pritariu daug kam,
ką tuomet rašiau. Bet, skaitydamas visą tą savo papasakotą istoriją dabar, ma­
tau, kad ją reikia peržiūrėti, kad ji yra tik viena iš daugybės tikrai pamokan­
čių istorijų apie dorovės filosofijos raidą, kurią papasakojo filosofai, pavyz­
džiui, Hėgelis, Marxas, Sidgwickas (nors esu tvirtai įsitikinęs, kad mano dar­
bas jų darbams neprilygsta), kiekvieną jų vėliau galima taisyti ir tobulinti. Sa­
vo vėlesnėse knygose, ypač Po dorybės (After Virtue, Notre Dame: University
of Notre Dame Press, antras leidimas, 1982), Kieno teisingumas? Kuris raciona­
lumas? (Whose Justice? Which Rationality? Notre Dame: University of Notre Da­
me Press, 1988) ir Trys skirtingos dorovės tyrimo versijos (Three Rival Versions of
Morai Enąuiry, Notre Dame: University of Notre Dame Press, 1990) mėginau
tobulinti įvairias temas, jau gvildentas Trumpoje etikos istorijoje.
8
TRUMPA ETIKOS ISTORIJA
Nepaisant to, suvokiu du dalykus - tiek tai, kad Trumpoje istorijoje yra
dar daug dalykų, kurie man tebėra priimtini, tiek ir tai, kad tik pirmiau pa­
rašęs knygą, po to ją apmąstęs supratau, kaip tą patį galima padaryti geriau.
Kadangi daugybei dabartinių skaitytojų greičiausiai priimtinesnis mano
1966 metų požiūris, o ne dabartinis, būtų vis dar prasminga kviesti skaityto­
jus pradėti savo mokymosi kelią nuo Trumpos istorijos ir tik po to mąstyti
apie etikos istoriją. Šioje pratarmėje ketinu paaiškinti, kodėl aš manau, kad
ši istorija vis dar verta dėmesio. Bet prieš imdamasis nuodugniai tyrinėti sa­
ve ir tada papasakotą istoriją, turėčiau įsiklausyti ne tiek į savo paties požiū­
rį į papasakotą istoriją, kiek į svarbesnę kitų žmonių išsakytą kritiką apie
knygą.
Ši kritika yra daugiausia susijusi su konkrečių autorių pateikimo nenuo­
seklumu. Tai yra ta kritika, kurią numačiau ir kurios tikėjausi dar prieš rašy­
damas pratarmę pirmajam leidimui. Tuos nenuoseklumus, kur tai, kas para­
šyta, reikia tiesiog taisyti ar papildyti, pats ėmiau labai kritiškai vertinti, be­
veik taip pat kritiškai, kaip ir kiti. Todėl leiskite pateikti pataisytus ir papil­
dytus skyrius, tačiau reikia turėti galvoje tai, jog knyga tebuvo mėginimas
apibendrinti dideles ir sudėtingas temas bei argumentus kaip galima glaus­
čiau, dėl ko tekste atsirado tiek netikslumų ir praleista tiek dalykų; o tai, ką
aš dabar išdėstysiu, vėlgi bus labai glausta, gal net per daug glausta. Šį keb­
lumą galėsiu įveikti tik tuomet, kai pagaliau parašysiu kol kas neegzistuojan­
čią knygą, kuri, manau, galės vadintis Labai ilga etikos istorija.
Reikėtų taisyti keturis skyrius: IX skyrių apie krikščionybę, XII skyrių
apie aštuonioliktojo amžiaus britų teorijas, XIV skyrių apie Kantą ir XVIII
skyrių apie šiuolaikinę dorovės filosofiją. Dabar apie viską iš eilės.
IX skyrius. Krikščionybė. Šis skyrius knygoje yra ryškiausias pavyzdys to
trūkumo, į kurį aš atkreipiau dėmesį pirmojo leidimo pratarmėje, kai rašiau:
„Ši knyga, be jokios abejonės, yra autoriaus daugybės ketinimų auka". Tarp
89 puslapių iš graikų etikos ir 123 puslapių iš Vakarų Europos etikos nuo Re­
nesanso iki 1964 metų aš įspraudžiau devynis puslapius, kuriuose pamėgi­
nau apibrėžti krikščionių religijos požiūrį į dorovę ir užpildyti 1300 metų is­
torijos spragą nuo Marko Aurelijaus iki Makiavelio bei atskleisti viduramžių
dorovės filosofijos svarbą. Koks absurdas! Bet tai ne tik mano absurdas. Ši
mano klaida atspindėjo angliškai kalbančiose šalyse plačiai paplitusį, tegul ir
nevisiškai visiems priimtiną požiūrį - jis, deja, vis dar vyrauja daugybėje ko­
ledžų ir universitetų, - kad filosofijos istorijoje nėra vietos nei ankstyvajai
krikščionybei, nei brandiesiems viduramžiams. Pavyzdžiui, tuometinėje Ox-
fordo universiteto studijų programoje ilgą laiką daug vietos buvo skiriama
9
PRATARMĖ
antikinės ir naujųjų laikų filosofijos studijoms, tačiau beveik nieko nekalba­
ma apie viduramžius.
Yra dvi taisytinų mano klaidų ir trūkumų rūšys. Pirmieji, tai - krikščio­
nybės apžvalga, kurią maniau esant reikalinga ne tik išplėsti, bet ir iš esmės
peržiūrėti. Tos apžvalgos pagrindu laikoma išskirtinai krikščioniškoji etika
ir, kaip aš tada maniau, neišsprendžiamas paradoksas, kad joje „mėgino su­
galvoti savo kodeksą visai visuomenei iš ištarmių", pirmiausia taikomų indi­
vidams ar mažoms bendruomenėms, kurios turėjo atsiskirti nuo likusios vi­
suomenės dalies ir laukti antrojo Kristaus atėjimo, kurio iš tikrųjų nebuvo
(112-113 p.). Man nepavyko suprasti, kad šį paradoksą Naujajame Testa­
mente jau išsprendė Pauliaus doktrinos apie bažnyčią ir jos misiją pasaulyje.
Šiomis doktrinomis sklandžiai apibrėžiamas gyvenimas krikščionių, kuriuos
įkvepia tiek antrojo atėjimo viltis, tiek įsipareigojimas šio pasaulio veiklai, ku­
rioje ir per kurią žmonės iš naujo atranda savo prigimtinių tikslų ir prigimti­
nių dorybių, reikalingų tiems tikslams pasiekti, tikrąją esmę; tuos tikslus jie
pagaliau suvokia teologinių dorybių, išdėstytų Naujajame Testamente, švie­
soje. Krikščioniškuoju požiūriu tos dorybės yra savybės, būtinos paklusti
Dievo įstatymui, tas paklusnumas sudaro bendruomenę, ir nesvarbu, ar tai
paklusnumas Dievo įstatymui, suvokiamam protu, būdingam prigimtinei
bendruomenei, ar paklusnumas apsireiškimui, būdingam bažnyčiai. (Anks­
čiau šito nepripažinau dėl to, kad buvau per daug susižavėjęs Biblijos kriti­
kais, kurie klaidingai manėsi Naujajame Testamente atradę didelę ir nenuo­
seklią eklektiką. Ankstesnį požiūrį pakeičiau iš dalies dėl to, kad daugiau su­
žinojau apie pačią kritiką, ypač iš Heinricho Schlierio darbų.)
Taigi tai, ką pateikė krikščionybė ją pasitinkantiems, buvo tam tikra
įstatymo ir dorybių koncepcija, dorybių, kurios sudėtingais ryšiais siejosi su
įvairiomis filosofinėmis antikinio pasaulio koncepcijomis apie žmogiškąjį gė­
rį ir dorybes. Kadangi to kaip reikiant nesupratau, nesugebėjau suformuluo­
ti tinkamų klausimų apie šiuos ryšius. Aš, pavyzdžiui, pastebėjau, kaip Nau­
jojo Testamento koncepcijos skyrėsi nuo Platono, Aristotelio ar stoikų. Tačiau
man nepavyko sistemingai išanalizuoti, ar buvo įmanoma vieną ar kelis iš
šių filosofinių požiūrių suderinti su krikščionybe taip, kad iš karto galima
būtų pateikti tinkamesnę dorovės filosofiją ir filosofiškai pagrįstą krikščiony­
bės požiūrių į dorovę aiškinimą. Tai, ką rašiau apie Augustiną ir Akvinietį,
buvo klaida, kadangi man nepavyko suformuluoti tinkamų klausimų. Tačiau
nesėkmė buvo susijusi ne tik su kriščionybe.
Kiti trūkumai susiję su judaizmo ir islamo etika. Judaizmo dieviškųjų
įstatymų etika kėlė filosofinius klausimus, kurie numatė ir ėjo lygiagrečiai su
10
TRUMPA ETIKOS ISTORIJA
krikščionybe, tačiau žydų įnašas sprendžiant šiuos klausimus etikos istorijo­
je turi išskirtinę reikšmę. Kai X skyriuje rašiau apie Spinozą, kaip apie žmo­
gų, kuris aiškiai iniciavo naujųjų laikų etikos ginčą, apibūdinau jį tik kaip
ateistą, nepripažindamas, kad jis buvo vienintelis įpėdinis, kad ir nukrypęs
nuo viduramžių žydų dorovės filosofijos ir ypač nuo didžiausio viduramžių
žydų filosofo Mošės Maimonido. Nieko dabar taip nesigailiu, kaip to, kad į
Trumpos etikos istorijos vardų rodyklę neįrašiau Maimonido (to, kas pirmą­
kart apie jį parašyta, ir bibliografijos ieškokite Collette Sirat knygoje Žydų fi­
losofijos istorija viduramžiais (A History ofjeioish Philosophy in the Middle Ages,
Cambridge: Cambridge University Press, 1985).
Nepaminėti tokių islamo filosofų, kaip ibn Sinos (Avicenos), ai Gasalio
ypač all ibn Rušdžio (Averojaus) buvo klaida. Dėl šių trūkumų pasikeitė to­
liau netiksliai išdėstoma Akviniečio dorovės koncepcija, kadangi Akviniečio
pateikiama teologijos ir Aristotelio sintezė giliais ir reikšmingais ryšiais susi­
jusi su Maimonidu, Avicena ir Averojumi (pradinis islamo filosofijos aiškini­
mas išdėstytas Oliverio Leamano Viduramžių islamo filosofijos įvade (An Intro-
duction to Medieval Islamic Philosophy, Cambridge: Cambridge University
Press, 1985).
XII skyrius. Aštuonioliktojo amžiaus britų teorijos. Šiame skyriuje aptaria­
mos dviejų anglų filosofų pažiūros. Tačiau apie pagrindinius dalykus reikė­
tų pasakyti kai ką daugiau ar kitaip. Anot vyskupo Butlerio (152-155 p.), tai
iš dalies kyla dėl neteisingo jo koncepcijos teologinių elementų supratimo, o
taip atsitiko dėl neadekvataus krikščionybės supratimo mano knygoje ap­
skritai. Aš taip pat, o tai yra tiek pat svarbu, nepakankamai akcentavau, koks
svarbus tolesniam aptarimui yra Butlerio vaidmuo, kadangi jis buvo pirma­
sis filosofas, primygtinai tvirtinęs, kad žmogiškuosius poelgius įtakoja dvi
skirtingų nepriklausomų principų grupės - viena vertus, protingos savimei­
lės, antra vertus, sąžinės. Savo knygoje Etikos istorijos apybraižos (Outlines of
the History of Ethics, London: Macmillan, penktasis leidimas, 1902) Henry's
Sidgwickas šį skirstymą laiko svarbaus, o gal net svarbiausio skirtumo tarp
antikinės Graikijos etikos, kuri iš esmės paremtas tik viena žmogiškuosius
poelgius įtakojančių principų grupe - įvairiai suprantamų proto principų, -
ir naujųjų laikų etikos pagrindu. Pradedant aštuonioliktuoju amžiumi klau­
simas apie tai, koks yra santykis tarp protingos savimeilės principų ir nuas­
menintų dorovės reikalavimų, dorovės filosofams tampa pagrindinis.
Vienas filosofas, kuris, anot Sidgvvicko, tam tikra prasme numatė, kad
Butleris pripažins šį dualizmą, buvo YVilliamas YVollastonas. Savo samprota­
vimais apie YVollastoną (158 p.) man nepavyko pakankamai aiškiai apibrėž­