teisminio precedento reikšme jo tėvynėje - anglijoje

14 Pages·2012·0.82 MB·Lithuanian

ISSN 1392-1274 TEISĖ 2002 42
TEISMINIO PRECEDENTO REIKŠME JO TĖVYNĖJE -
ANGLIJOJE
Vitas Vasiliauskas
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto
Valstybės ir teisės teorijos ir istorijos katedros doktorantas
Saulėtekio al. 9,1 rūmai, LT-2054 Vilnius
Tel. [phone]
Tradiciškai teisminis precedentas yra laikomas pagrindiniu anglosaksų teisinės sistemos teisės šaltiniu, tuo
tarpu romanų-germanų teisinėje sistemoje šiam teisės šaltiniui tradiciškai priskiriamas antraeilis vaidmuo,
j pirmą vietą iškeliant/statymą arba, naudojant anglosaksų terminologiją, - statutinę teisę. Ariš tikrųjų
teisminis precedentas yra pagrindinis teisės šaltinis jo tėvynėje Anglijoje ir kokios naujausios teisės šaltinių
doktrinos raidos tendencijos (precedentinės teisės ir statutinės teisės santykio požiūriu) Anglijoje kaip tik
ir bus bandoma analizuoti šiame straipsnyje. Galbūt ši trumpa analizė paskatins diskusijas Lietuvos teisės
šaltinių ir konkrečiai teisminės praktikos bei teisminio precedento vietos tarp Lietuvos teisės šaltinių tema,
juolab kad tarpukario Lietuvoje teisės šaltinių tema buvo gvildenta.
The traditional English common lawdoctrine holds the precedentas a basic source of law. Relation
between the Statute law and the Precedent law in England is very interesting. In this article is tried to
explain the role of the precedent in English law and to show what are the latest tendencies of the
development of the precedent law with regard to the statute law.
Įžanga kūrybiškas, sveiku protu, visos teisės sistemos ana­
lize bei pasikeitusiomis visuomeninio gyvenimo
Jau nuo 1994 m. kartu su naujos redakcijos Teis­
vertybėmis besiremiantis įstatymo nuostatų aiš­
mų įstatymu buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietu­
kinimas. Tegalima apgailestauti, kad tokiam teisi­
vos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų prak­
nės minties lūžiui prireikė net aštuonerių metų,
tiką Lietuvoje.Tai reiškia nc ką nors kitą, o teismų
tuo tarpu tarpukario Lietuvoje tai įvyko faktiškai
praktikos bei aukščiausios teisminės instancijos
po nepriklausomybės atkūrimo (jau nuo pat ne­
tam tikrų sprendimų formalų pripažinimą vienu
priklausomybės atkūrimo to meto Lietuvos teisės
iš teisės šaltinių. Nors toks formalus pripažini­
doktrinos atstovams, tokiems kaip prof. K. Šal­
mas įvyko prieš septynerius metus, tačiau, matyt, kauskis, prof. R Leonas, prof. VI. Mačys nekilo
nesumeluosiu pasakęs, kad gal tik kokie trieji me­ abejonių, kad negalima beatodairiškai sekti įsta­
tai Lietuvos teisinėje visuomenėje pradedama tol­ tymo raide ir kad šalia įstatymo egzistuoja ir kili
ti nuo įstatymo, kaip vienintelio ir nepakeičiamo teisės šaltiniai, tokie kaip teisminė praktika bei
teisės šaltinio, sureikšminimo, kai mechanišką teisinis paprotys). Deja, po nepriklausomybės at­
įstatymo nuostatų taikymą po truputį ima keisti kūrimo ilgai (maždaug iki 1998 m.) nebuvo dis-
kutuojama Lietuvos teisės šaltinių klausimais, ty­ lą, turi atkreipti dėmesį į analogiškų bylų spren­
lomis sutinkant su įstatymo (galbūt teisės normi­ dimus, o jo įpareigojantis pobūdis, kuris pasi­
nio akto), kaip vienintelio teisės šaltinio, egzista­ reiškia per stare decisis (lot. laikytis to, kas jau
vimu, tuo tarpu tarpukario Lietuvoje ši diskusija nuspręsta) principo galiojimą, kurio esmė yra
buvo plati. Šiuo straipsniu bandoma atkreipti dė­ ta, kad žemesnės instancijos teismai privalo (iš­
mesį į teisminį precedentą kaip į vieną iš teisės skirta aut.) vadovautis aukštesnės instancijos teis­
šaltinių kartu bandant paskatinti diskusijas apie mų sprendimais, o apeliacinės instancijos teis­
teisminio precedento reikšmę tarp Lietuvos tei­ mai - savo pačių ankstesniais sprendimais
sės šaltinių. Straipsnyje analizuojama teisminio (išskyrus Lordų rūmus). Šis principas yra ski­
precedento reikšmė jo tėvynėje Anglijoje siekiant riamoji Anglijos teisinės sistemos gija ir kartu
atskleisti šio tradiciškai laikomo svetimu (arba svarbiausias Anglijos precedentinės teisės dok­
bent jau tik antraeiliu) teisės šaltiniu romanų-ger­ trinos elementas. Be to, reikia pažymėti, kad An­
manų teisinėje sistemoje (kartu ir Lietuvoje), nors, glijos precedentinė teisė, o kartu ir pats teismi­
autoriaus nuomone, vaidinančiu tikrai nemenką nis precedentas bei jo taikymo mechanizmas, ne
vaidmenį ir romanų-germanų teisinėje sistemoje susiformavo iš karto, o praėjo ilgą istorinės evo­
(bent jau šios teisinės sistemos kai kurių valstybių liucijos kelią, kol įgavo tai, kas jam būdinga šiuo­
teisminėje praktikoje). Straipsnyje atskleidžiama laikinėje Anglijos teisės doktrinoje.
Anglijos precedentinės teisės doktrina: pradeda­ Atkreiptinas dėmesys, kad Anglijos preceden­
ma nuo jos istorinės raidos, išanalizuojama teis­ tinės teisės doktrina, t. y. stare decisis principo tai­
minio precedento struktūra, parodomas teismi­ kymas, ne visada buvo tokia griežta kaip kad yra
nio precedento taikymo mechanizmas bei dabar. Iš principo ši doktrina tokia, kokia ji vy­
galiausiai bandoma nagrinėti teisminio precedento rauja Anglijoje dabar, o kartu irgriežtos stare de­
ir statutinės teisės santykį bei galimas šio santykio cisis taikymo taisyklės, susiformavo ne anksčiau
raidos tendencijas. Paskutinė straipsnio dalis, ma­ kaip XIX a. antrojoje pusėje-XX a. Toks palygin­
nyčiau, turėtų būti įdomi žiūrint iš romanų-ger­ ti vėlyvas šios doktrinos susiformavimas (turint
manų teisinės sistemos, taip pat ir Lietuvos teisi­ omenyje tą faktą, kad apskritai pati Anglijos teisi­
nės sistemos pozicijų, kadangi įstatymo ir nė sistema jau gyvuoja apic 900 metų) yra visiškai
precedento santykis yra ta vieta, kur romanų-ger­ natūralus, nes tam, kad tokia griežtos hierarchi­
manų ir anglosaksų teisinės sistemos teisės šalti­ jos principu besiremianti teisminių precedentų
nių požiūriu susieina. Straipsnio tema yra atsklei­ sistema veiktų, reikia būtinų prielaidų - bendros,
džiama naudojant istorinį tyrimo metodą - hierarchija pagrįstos, teismų sistemos, teismų
parodant Anglijos precedentinės teisės doktrinos sprendimų oficialaus skelbimo ir šių sprendimų
istorinę raidą bei lyginamąjį tyrimo metodą - ly­ profesionalaus susisteminimo. Visos šios prielai­
ginant teisminio precedento ir statutinės teisės dos Anglijoje kaip tik ir susidarė XIX a. antrojoje
reikšmę tarp Anglijos teisės šaltinių. pusėje: ataskaitų apie teismų sprendimus (trum­
pos sprendimų santraukos) lygis pasiekė dabarti­
nį jau XIX a. pradžioje; 1873-1875 m. teismų
1. Teisminio precedento
reformos padarinys buvo reguliarus teismų spren­
istorinė raida
dimų ataskaitų skelbimas, dar nuo 1865 m. buvo
Skiriamasis teisminio precedento bruožas An­ pradėti oficialiai publikuoti teisminiai preceden­
glijoje yra nc tai, kad teisėjas, nagrinėdamas by­ tai, tarp jų ir Lordų rūmų sprendimai. Svarbiau-
sias iš minėtos teismų reformos tikslų buvo ben­ Samprotavimo pagal analogiją metodo išta­
dros teismų sistemos sukūrimas Anglijoje. Re­ kos, kaip jau buvo minėta, siekia XIII a., kai žy­
forma buvo atlikta, ir Anglijoje pradėjo veikti ben­ mus to meto Anglijos teisininkas Bractonas pir­
dra, centralizuota, hierarchinė teismų sistema, mą kartą suformulavo principą, kad „jei iškiltų
pakeitusi iki tol savarankiškai egzistavusias ben­ bet kokia nauja ir neįprasta aplinkybė, tai, jei
drosios teisės ir teisingumo teisės teismines siste­ kas nors panašaus jau yra atsitikę prieš tai, tegul
mas. Aukščiausia teismine bendros sistemos ias- byla būna sprendžiama analogiškai principuiasi-
tancija tapo lx>rdų rūmai, o tiksliau - Lordų rūmų milibus adsimilia" [2, p. 26]. Dabar šis metodas
Teismo komitetas, kurį sudarė 13-a teisėjų, pro­ reiškia tą patį, ką jis reiškė ir prieš aštuonis am­
fesionalių teisininkų. Tokiu būdu jau XIX a. ir žius - analogiškos bylos privalo būti sprendžia­
teismai pasiekė profesionalumo lygį, kurio rei­ mos analogiškai. Samprotavimo pagal analogiją
kalauja šiuolaikinė teisė. metodo naudojimas Anglijos precedentinėje tei­
Kalbant apie stare decisis principo evoliuciją, sėje yra neišvengiamas, nes jį tokiu padaro stare
svarbu paminėti, kad dar XIX a. 7-ajame dešimt­ decisis principas, liepdamas atsižvelgti į anks­
metyje pirmos instancijos teismo teisėjas, spręs­ tesnius analogiškų bylų sprendimus. Kartu sam­
damas bylą, galėjo neatsižvelgti į lordo-kanclerio protavimo pagal analogiją metodas suponuoja ir
sprendimą analogiškoje by toje, motyvuodamas tuo, kitos, visiškai priešingos savo turiniu, taisyklės
kad lordas-kancleris, priimdamas sprendimą dėl laikymąsi-skirtingos bylos turi būti nagrinėja­
apeliacijos, kuria buvo apskųstas lordo-kan­ mos skirtingai. Vadovaudamasis samprotavimo
clerio teismo sprendimas, aiškiai suklydo. Tai­ pagalanalogiją metodu, Anglijos teisėjas atsiren­
syklė, kad Apeliacinis teismas privalo besąly­ ka jo nagrinėjamai bylai reikšmingus preceden­
giškai atsižvelgti į savo ankstesnius sprendimus, tus, konstatuodamas, kad tarp jo nagrinėjamos
galutinai nusistovėjo tik XX a., tuo tarpu dar ir anksčiau išspręstos bylos nėra esminių skirtu­
1903 m. Apeliacinis teismas laikėsi kitokios mų. Pasirenkant konkretų sprendimą, kuriuo tei­
nuomonės. Taip pat Lordų rūmai ėmė griežtai sėjas vadovausis spręsdamas savo bylą, didelę
laikytis savo ankstesnių sprendimų tik XIX a. reikšmę vaidina ankstesnio sprendimo autorite­
pabaigoje, kai dar XIX a. viduryje Lordų rūmai tas, t. y. jei sprendimas yra priimtas to teismo,
nebuvo susaistyti savo ankstesnių sprendimų kurio sprendimai teisėjui yra privalomi (pvz.,
[2, p. 25 j. Teisminio precedento, o kartu ir visai Lordų rūmų sprendimas yra privalomas magist­
Anglijos precedentinės teisės raidai didelės ratų teismams), jis vadovausis juo, išskyrus tik
reikšmės turėjo dar dvi aplinkybės - teismų tuos atvejus, kai tarp ankstesnio sprendimo ir
praktikoje susiklostęs samprotavimo (bylos ap­ savo bylos įtve\įsprotingą skirtumą (išskirta aut.)
linkybių apmąstymo) pagal analogiją metodas ir dėl to nuspręs spręsti bylą savarankiškai. Šiuo
(reasoning by analogy) bei dcklaratyvinė prece­ atveju akivaizdu, kad protingas skirtumas yra gry­
dento teorija (the declaratory theory of judicial nai vertinamasis kriterijus, kuris yra supranta­
decision). Čia iš karto verta pažymėti, kad pir­ mas kaip „skirtumas, kurį teisininkas turi pa­
moji aplinkybė faktiškai nepasikeitė, t. y. sam­ grindo laikyti protingu, atsižvelgdamas į esamos
protavimo pagal analogiją metodas nuo pat jo teisės būklę" [2, p. 27].
suformulavimo XIII a. iki šių dienų išliko toks Dcklaratyvinė precedento teorija atsirado
pat, tuo tarpu antroji aplinkybė-dcklaratyvinė XVII a., jos principus suformulavo Anglijos tei­
precedento teorija-pasikeitė iš esmės. sininkas M. Halas. Jis tvirtino, kad teismų spren-
I dimai negali sukurti įstatymų kaip tokių, kadan­ evoliuciją akivaizdu, kad šiuolaikinė Anglijos tei­
gi tai gali padaryti tik karalius ir parlamentas, sės doktrina šią teoriją paneigė. Kalbant apie val­
j tuo tarpu teismų sprendimai autoritetingai aiš­ džių padalijimo teorijos evoliuciją Anglijoje, at­
kina tai, kas sudaro Britanijos karalystės teisės kreiptinas dėmesys, kad dabartiniai Anglijos
turinį, ypač tada, kai tie sprendimai atitinka anks­ konstitucijos tyrinėtojai vieningai pripažįsta fak­
tesnių laikų sprendimus bei išvadas ir nors tokie tą, jog teisėjai gali kurti bei kad jie kuria teisę,
sprendimai negali būti prilyginti įstatymui, jie tokiu teiginiu jie pagrindžia nuomonę, kad ne­
įrodo jo egzistavimą kurkas labiau ir patikimiau įmanoma įgyvendinti valdžių padalijimo teori­
nei bet kokių privačių asmenų nuomonės. jos grynu pavidalu [2, p. 30] (čia taip pat vertėtų
XVIII amžiuje kitas žymus Anglijos teisininkas prisiminti ir žinomo moderniosios jurispruden­
Blackstone'as teismų sprendimus pavadino prak­ cijos atstovo H. L. A. Harto samprotavimus apie
tiniu bendrosios teisės turinio įrodymu ir paga­ valdžių padalijimo principo atsisakymą deleguo­
liau 1892 m. lordas Esheras, vaizdžiai tariant, tosios įstatymų leidybos atveju, pagrindžiančius
reziumavo deklaratyvinės precedento teorijos es­ teisėjo teisę kurti teisę). Kalbant apie antrosios
mę - „tikrovėje to, kas yra vadinama teisėjų su­ nuostatos evoliuciją, t. y. kad deklaratyvinė pre­
kurta teise, nėra, kadangi teisėjai nekuria teisės, cedento teorija leidžia išvengti retrospektyvinio
bet pastoviai taiko egzistuojančias normas ap­ teisės taikymo teigiant, kad teisės norma kon­
linkybėms, dėl kurių dar nebuvo autoritetingai krečiai situacijai išspręsti egzistavo ir tik buvo
pasisakyta, kad joms taikytina ši norma" [2, p. 27, atrasta, galima pasakyti tik tiek, kad tai yra te­
! 28]. Deklaratyvinė precedento teorija remiasi orinė fikcija, nes bet kuriuo atveju teismui nau­
parlamento suverenumo įstatymų leidyboje prin­ jai išsprendus bylą, nukrypstant nuo nusistovė­
cipu -niekas kitas kaip tik parlamentas ir kara­ jusios praktikos, teigdami, kad jis atrado teisės
lius gali keisti (o kartu ir kurti) teisę. Iš principo normą, kuri anksčiau buvo nepastebėta, mes tu­
deklaratyvinė precedento teorija remiasi trimis rėsime atgalinio teisė taikymo situaciją, nes gin­
principinėmis nuostatomis: visų pirma klasiki­ čo dalyviai, sueidami į teisinius santykius, dėl
ne valdžių padalijimo teorija, kuriai pati teisėjų kurių dabar sprendžiamas ginčas, tuo metu irgi
kuriamos teisės idėja yra nepriimtina; antra, ji nebuvo atradę tos teisės normos. Anglijos teisės
užmaskuoja teisminio precedento retrospekty­ doktrinos atstovai sutinka, kad tai iš tikrųjų yra
vinį taikymą, t. y. taikymą atgal, nes, anot šios problema, su kuria susiduria Anglijos teisinė sis­
teorijos, teisėjai jokių naujų teisės normų nesu­ tema. Žiūrint į perspektyvą, ši nuostata, matyt,
kuria, jie tik atranda jau egzistuojančias, todėl evoliucionuos į naują principą, kad įvykiai, bu­
jokio teisės taikymo atgal nėra, nes norma juri­ vę iki senos normos pakeitimo nauja (naujos nor­
dinio fakto atsiradimo momentu jau egzistavo; mos sukūrimo), bus nagrinėjami atsižvelgiant į
ir trečia - susidūrus su problema, kai nėra taiky­ ankstesnius teisminius precedentus, tuo labiau
tinos teisės normos, teigiama, kad nėra jokios kad šis principas jau yra taikomas kitoje bendro­
problemos, nes visi atsakymai glūdi bendrojoje sios teisės tradicijos valstybėje - JAV, kur teis­
I teisėje. Kalbant apie šios teorijos evoliuciją rei­ mas, atmesdamas seną teisminį precedentą, gali
kia pažymėti, kad ir šiandien Anglijoje disku- nustatyti, kad naujas teismo sprendimas yra pri­
! tuojama dėl teisėjų teisės kurti teisę [7, p. 16], valomas lik būsimoms analogiškoms byloms,
tačiau atskirai nagrinėjant kiekvienos iš ką tik pvz., sandoriams, sudarytiems po tokio teismo
minėtų trijų principinių šios teorijos nuostatų sprendimo [2, p. 228-232]. Kalbant apie trečio-
sios nuostatos evoliuciją akivaizdu, kad ji yra la­ Kalbant apie teismo sprendimo sudėtį apskri­
bai glaudžiai susijusi su pirmąja ir kad iš princi­ tai, sprendimo svarbą bei autoritetą, be jokios abe­
po ji reiškia ne ką nors daugiau kaip tik teisės jonės, nulemia sprendimo motyvuojančioji dalis,
tobulumo iliuziją „mūsų teisėjai sukūrę fikciją, t. y. teisėjo teiginiai, kuriais jis grindžia savo išva­
kad teisminė ar bendroji teisė ne jų sukurta, o dą. Spręsdamas konkrečią bylą, teisėjas pasisako
yra nežinomos prigimties stebuklas, egzistuojan­ dėl dviejų pagrindinių dalykų - dėl taikomos ar
tis, kaip aš manau, nuo amžių ir kartkartėmis taikytinos teisės (teisės normos) bei dėl faktų, t. y-
teisėjų atnaujinamas" [2, p. 33]. konkrečių bylos aplinkybių. Kalbant apic teismi­
Apibendrinant šiuolaikinės Anglijos prece­ nio precedento privalomumą, svarbiausi yra tei­
dentinės teisės doktriną, matyt, reikėtų sutikti sės klausimai, t. y. tie teisėjo teiginiai, kurie for­
su ne kartą čia jau cituotu R. Crossu, kuris tei­ muluoja tam tikrą elgesio taisyklę ir tik ši
gia, kad dauguma šiuolaikinių Anglijos teisinin­ suformuluota konkreti taisyklė privaloma
kų mano, kad gerokai arčiau tiesos yra teiginys, spręsiant analogiškas bylas ir sudaro staredecisis
jog „visos teisingumo teisės normos ir devynios principo esmę. Atsižvelgiant į tai, teisminio pre­
dešimtosios bendrosios teisės normų iš tikrųjų cedento struktūroje Anglijoje yra išskiriamos dvi
buvo sukurtos teismų" [2, p. 29]. Atsižvelgiant į precedento sudedamosios dalys-ratio decideiuii
tai darytina išvada, kad šiuolaikinė Anglijos tei­ (sprendimo esmė) 'u obiter dictum (pasakyta tarp
sės doktrina, kad ir didėjant statutinės teisės kitko). Jau vien lingvistiškai nagrinėjant šių dvie­
reikšmei (apie kurios santykį su precedentine jų teisminio precedento struktūrinių dalių pava­
teise bus kalbama vėliau), pripažįsta teisėjų tei­ dinimus matyti akivaizdus jų skirtumas. Kalbant
sę kurti teisę, o kartu ir nė kiek nemažina teis­ apie ratio decidendi aišku, kad tai yra sprendimo
minio precedento reikšmės tarp kitų teisės šalti­ šerdis - svarbiausias elementas, pagrindas, kuriuo
nių1. remiantis priimamas sprendimas. Ratio - iš loty­
nų kalbos išvertus reiškia protą, galvojimą, svars­
tymą, todėl tik šis žodis pats savaime suteikia šiam
2. Teisminio precedento struktūra
teisminio precedento elementui autoritetą ir reikš­
Kaip jau minėta anksčiau, teisminio precedento
mę. O obiter dictum nėra toks reikšmingas. Obi­
privalomasis pobūdis vėlesnėms byloms pasireiš­
ter, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia praeinantį,
kia per stare decisis principo laikymąsi. Kartu
tarp kitko, žodžiu, žymi neesminius dalykus. Dic­
reikėtų pabrėžti, kad klaidinga būtų manyti, jog
tum lotyniškai reiškia posakį, teiginį, žodį, todėl
visas ankstesnės bylos sprendimas visiškai ga­
šis teisminio precedento elementas išreiškia ne­
lioja į ateitį, t. y. sprendžiant analogiškas bylas.
esminius, nereikšmingus teiginius ar formuluo­
Atsižvelgiant į tai labai svarbu panagrinėti teis­
tes (bent jau tos konkrečios bylos požiūriu) -
minio precedento struktūrą ir kartu išskirti tas
ankstesnio sprendimo žodžiai, teiginiai, posa­
(arba tiksliau tą) jo sudedamąsias dalis, kurios
kiai, nebūtini bylai išspręsti [3, p. 1222]. Bū­
kaip tik ir bus privalomos sprendžiant analogiš­
tent ratio decidendi ir yra tas teisminio prece­
kas bylas ateityje.
dento struktūrinis elementas, kurio privalu
laikytis spręsiant analogišką bylą. Kitaip sakant,
1 Plačiau apic tai R. Cross and J. W. Harris. Prece­ ratio decidendi ir yra ta teismo sprendime įtvir­
dent in English Law. Oxford: Clarendon Press, 1991, tinta elgesio taisyklė, kurią suformuluoja teisė­
VII skyrius (Precedent and Legal theory) bei VIII sky­
jas, spręsdamas bylą, ir kuri vėliau yra privalo-
rius (The Future), p. 208-232.
ma. Visa kila teismo sprendime, kas nepriklau­ sykle, kuria sektina analogiškoje situacijoje ir
so ratio decidendi, yra obiter dictum ir neturi kurios atradimui teisėjas skiria didžiausią dė­
privalomojo pobūdžio kitiems teismams spren­ mesį - ,/atio decidendi reiškia bet kokią teisės
džiant analogiškas bylas. Obiter dictum supran­ normą, tiesiogiai ar netiesiogiai teisėjo traktuo­
tamas kaip tam tikra pagalbinė medžiaga, kuri jamą kaip būtiną sprendimui priimti žingsnį,
galėtų ateityje padėti kitiems teisėjams įgyven­ susijusį su jo [teisėjo] samprotavimo seka" [2,
dinti samprotavimo pagal analogiją principą ir p. 72]. Anglijos teisminio precedento doktri­
pasirinkti tam atvejui taikytiną ankstesnės by­ noje yra išskiriami konkretūs požymiai arba bū­
los ratio decidendi, t. y. pasirenkant analogišką dai, kurie leidžia atrasti ratio decidendi ir tokiu
sprendžiamam konkrečiam teisminiam ginčui būdu išskirti šį bylos išsprendimo principą iš
bylą. kitų, neturinčių reikšmės ateičiai (t. y. spręsiant
Atsižvelgiant [ratio decidendi reikšmę An­ analogišką bylą) teiginių:
glijos teisminio precedento doktrinoje labai 1. Ratio decidendi negalima surasti konkre­
svarbu sugebėti jį aptikti tarp visų kitų bylos čiuose bylos teiginiuose, t. y. teisėjo vartotuose
aplinkybių. Čia būtina pabrėžti, kad ratio deci­ konkrečiuose bylos teiginiuose, jį galima išvesti
dendi ir obiter dictum atskyrimo problema yra iš šių formuluočių;
viena iš labiausiai diskutuojamų Anglijos pre­ 2. Ratio decidendi nebūtinai sutampa su tei­
cedentinės teisės doktrinoje, kadangi kyla keb­ sėjo suformuluotu bylos sprendimu. Tačiau toks
lumų bandant atskirti sprendimo esmę nuo vi­ sutapimas įmanomas, kai sprendžiamas nesure­
sų kitų sprendimo teiginių, kurie yra tik guliuotas klausimas arba byla išsprendžiama iš
Į argumentai, patvirtinantys suformuluotą spren- naujo (pvz., Lordų rūmams nesilaikant savo anks­
i dime taisyklę, ši atskyrimo problema taip pat tesnių sprendimų);
' yra ganėtinai sena, todėl neatsitiktinai Anglijos 3. Ratio decidendi turi būti ieškomas ir nu­
teisminio precedento doktrinoje nurodyta ne­ statomas atsižvelgiant į bylų seką, t. y. paskes­
mažai būdų, kaip atskirti ratio decidendi nuo nius teisminius precedentus, priimtus pirminio
obiter dictum. precedento pagrindu. Čia turimas omenyje fak­
Kalbant apie ratio decidendi atskyrimą nuo tas, kad į atskirus precedentus reikia žiūrėti kaip
kitų sprendimo teiginių būtina pabrėžti, kad į sistemą ir kad negalima ieškoti ratio decidendi
gryna forma kaip aiškiai suformuluota taisyklė tik viename teismo sprendime, kadangi gali pa­
kartu tai ir pažymint, yra aptinkamas labai re­ sirodyti, kad aplinkybės, teiginiai, svarbūs vie­
tai. Dažniausi ratio decidendi suformuluotas nai bylai, yra visiškai nereikšmingi kitai, o tuo
paslėpta forma, jis tarsi ištirpdomas tarp kitų tarpu kiti teiginiai yra reikšmingi visai analogiš­
teisėjo argumentų ir teiginių konkrečioje bylo­ kų bylų sekai - būtent pastarieji iryra ratio deci­
je, kurie yra obiter dictum. Turint visa tai ome­ dendi;
nyje, ratio decidendi paieška yra vienas iš svar­ 4. Ieškant ratio decidendi labai svarbu išgry­
biausių skiriamųjų Anglijos teisminio proceso ninti tas faktines aplinkybes, kurias teisėjas lai­
! bruožų [2, p. 49]. Ratio decidendi nėra tapatus ko svarbiomis ir kuriomis remiasi sprendimas,
teisminiam precedentui, t. y. teismo sprendi- o kitas, nesvarbias, atmesti. Būtent tik svarbios
! mui, tai tik dalis šio precedento. Ralio deci­ faktinės aplinkybės gali padėti geriau suprasti
dendi, manyčiau, galima būtų sutapatinti su tam sprendimo esmę, o kartu ir suformuluotą tai­
tikru teisės principu bei bendro pobūdžio tai­ syklę -ratio decidendi;
5. Ratio decidendi galima nustatyti ir netie­ pasisako ir kitu klausimu, kuris bendrąja pras­
siogiai, t. y. nagrinėjant ne tik teismo sprendi­ me gal ir susijęs su byla, bet konkrečiai neturi
mą, bet taip pat įvertinant advokatų kalbas, per­ jokio ryšio su byloje nustatytinais faktais ir ap­
žiūrint skirtingas teismų ataskaitas. Visa tai linkybėmis, pavyzdžiui, teismas, spręsdamas so-
padeda prieiti prie sprendimo esmės, surasti tą lisitoriaus (žemesnio rango advokato) atsako­
sprendimo šerdį ir principą, kuriuo remdama­ mybės dėl klaidos, padarytos per neatsargumą,
sis samprotavo teisėjas; klausimą, pasisako ir dėl baristerio (aukščiau­
6. Ratio decidendi negali būti hipotetiniais sio rango advokato) atsakomybės tokiu pačiu at­
faktais, t. y. tokiais, kurių tikrumo (buvimo ar veju. Šiuo atveju baristerio atsakomybės klausi­
nebuvimo) teismas nenustatė, besiremiantis tei­ mas neturi nieko bendra su solisitoriaus
ginys, toks teiginys gali būti tik obiter dictum2. atsakomybe ir teismo teiginiai dėl baristerio at­
Kitas teisminio precedento struktūrinis ele­ sakomybės yra obiter dictum. Antrajam obiter
mentas yra obiter dictum. Kaip jau buvo minėta, dictum tipui priklausytų tie teismo teiginiai, ku­
obiter dictum yra papildomos formuluotės, tei­ rie, nors ir remiasi nustatytomis bylos aplinky­
giniai, kuriais teisėjas argumentuoja sprendimo bėmis, neturi įtakos sprendimui, pavyzdžiui, teis­
esmę. Šios formuluotės, teiginiai logiškai veda mas, spręsdamas banko atsakomybės dėl kliento
prie sprendimo, parodo ryšį su ratio decidendi. suklaidinimo konsultuojant klausimą pasisako,
Galima teigti, kad obiter dictum pirmojo atžvil­ kad apskritai bankai tokiais atvejais privalo at­
giu vaidina pagalbinį vaidmenį. Obiter dictum sakyti, nors klaidingai buvo konsultuota ir per
neturi privalomojo pobūdžio, teisėjai, spręsda­ neatsargumą (būtent taip ir atsitiko šiuo atve­
mi analogiškas bylas, neprivalo atsižvelgti į anks­ ju), tačiau kadangi klientas ir bankas buvo su­
tesnėje byloje suformuluotą obiter dictum. Kar­ darę sutartį, pagal kurią klientas atsisako savo
tu reikia atkreipti dėmesį, kad pagal savo pretenzijų, tai toks teismo teiginys nedaro jo­
įtikinamumo laipsnį obiter dictum reikšmė va­ kios įtakos sprendimui ir bankas atleidžiamas
rijuoja - akivaizdu, kad Lordų rūmų sprendimo nuo atsakomybės. Šiuo atveju nors ir nustatyti
teiginiai, sudarantys obiter dictum, turi didesnės faktai, kad bankas iš tikrųjų klaidingai konsul­
reikšmės nei pirmos instancijos teisėjo teiginiai, tavo klientą, tačiau ši aplinkybė neturi jokios
tačiau, nors ir būdama aukščiausios Anglijos teis­ reikšmės, nes sudaryta sutartis, todėl teismo tei­
minės instancijos sprendimo dalis, ir ši obiter giniai dėl banko atsakomybės yra tik obiter dic­
dictum atlieka tik pagalbinę funkciją-padeda tum. Trečiajam obiter dictum tipui priklausytų
atrasti be'ipaiVirūntiratio decidendi. Apskritai teisėjų, buvusių mažuma konkrečioje byloje
Anglijos precedentinėje teisėje išskiriamos ke­ priimant sprendimą, nuomonės. Šios nuomo­
lios obiter dictum rūšys. Pirmajam obiter dictumn ės bei teiginiai, nors ir pagrįsti faktais, kon­
tipui priklausytų teiginiai, išdėstyti teismo spren­ krečios bylos sprendimui įtakos nedaro [10,
dime, kurie neturi tiesioginio ryšio su byla - by­ p. 168-169].
loje sprendžiamas vienas klausimas, o teismas Taigi akivaizdu, kad precedentinės teisės sis­
temos veikimui Anglijoje yra labai svarbus ratio
decidendi h obiter dictum atskyrimo klausimas.
2 Plačiau apie ratio decidendi požymius bei būdus
kaip jj atskirti nuo kitų teismo sprendimo formuluočių Esminis stare decisis principo, t. y. ankstesnio
žiūrėti Л. L. Goodhart. Jurisprudence and the Com­
teismo sprendimo privalomumo spręsiant ana­
mon Law bei R. Cross. J. W. Harris. Precedent in En­
glish law. Oxford: Clarendon Press. 1991. logiškas bylas laikymosi elementas yra ratio de-
cidendi identifikavimas ir jo laikymasis bylų se­ sis principo galiojimas, o būtent: Lordų rūmų,
koje. Siekiant išgryninti ratio decidendi, didelę kaip aukščiausios apeliacinės instancijos teismo,
reikšmę turi obiter dictum. Apibendrinant būtų sprendimai privalomi visiems kitiems be išim­
galima pasakyti, kad ratio decidendi ir obiter dic­ ties Anglijos teismams, Apeliacinio teismo
tum yra glaudžiai susijusios teisminio preceden­ sprendimai taip pat privalomi visiems kitiems
to sudedamosios dalys, kurių svarbiausia (pre­ žemesniems teismams ir tik Lordų rūmai nepri­
cedentinės teisės sistemos funkcionavimo valo atsižvelgti į Apeliacinio teismo sprendimus
požiūriu) yra ratio decidendi, tačiau ši be obiter analogiškose bylose, Aukštojo teismo sprendi­
dictum būtų tik sausa taisyklė, nesiremianti jo­ mai privalomi grafysčių ir magistratų teismams,
kia papildoma argumentacija. bet, be abejo, jais neprivalu sekti Apeliaciniam
teismui bei Lordų rūmams ir galiausiai grafys­
čių ir magistratų teismai privalo besąlygiškai
3. Teisminio precedento taikymo
vadovautis aukštesniųjų teismų sprendimais.
mechanizmas
Vertikalus, atsižvelgiant į teismų hierarchiją, sta­
Kaip jau buvo užsiminta anksčiau, precedentinės re decisis principo taikymas yra tik vienas iš šio
teisės esmė Anglijoje pasireiškia per stare decisis principo veikimo aspektų. Kitas aspektas yra
principo įgyvendinimą, todėl kalbant apic teis­ teismų atsižvelgimas į savo ankstesnius sprendi­
minio precedento taikymo mechanizmą iš esmės mus bei į tos pačios grandies teismų ar teisėjų
bus kalbama apie tai, kaip veikia stare decisis prin­ sprendimus analogiškose bylose.
cipas Anglijos teisinėje sistemoje ir kokios yra Lordų rūmams galioja išimtis iš stare decisis
galimos išimtys iš šio principo (kuris iš pirmo principo jų pačių ankstesnių sprendimų atžvil­
Į žvilgsnio atrodo kategoriškas ir griežtas). giu. Lordų rūmai nėra susieti su savo ankstes­
Stare decisis principo veikimas, kaip jau buvo niais sprendimais, jie gali atmesti savo ankstesnį
minėta, reiškiasi per žemesnės instancijos teismų sprendimą ir bylą išspręsti kitaip. Įdomu pažy­
privalomą atsižvelgimą į ankstesnių aukštesnės mėti, kad dar iki pat 1966 m. vidurio Lordų rū­
instancijos teismų sprendimus analogiškose by­ mai griežtai laikėsi stare decisis principo, t. y.
lose bei apeliacinės instancijos teismų - atsižvel­ griežtai vadovavosi savo ankstesniais sprendi­
gimą į savo ankstesnius sprendimus analogiškose mais spręsdami analogiškas bylas (tokia Lordų
bylose (išskyrus Lordų rūmus). Formuluotė „at­ rūmų praktika galutinai buvo įtvirtinta XIX a.
sižvelgimas į ankstesnius sprendimus" reiškia at­ pabaigoje), pagrįsdami tai romėnų teisės princi­
sižvelgimą į ankstesnių analogiškų bylų sprendi­ pu interest reipublicae ut sit finis litium (lot. vie­
muose išreikštus ratio decidendi. šųjų interesų labui teisminiai procesai turi baig­
Kaip jau buvo užsiminta anksčiau, stare deci­ tis - aut. pastaba). 1966 m. liepos 26 d. Lordų
sis principo įsigalėjimui didžiausią įtaką padarė rūmai pranešimo teismų praktikos klausimais
XIX a. Anglijos teismų reforma, įtvirtinusi An­ forma (atkreiptinas dėmesys - nc sprendimo
glijoje bendrą, hierarchija pagrįstą teismų siste- konkrečioje byloje forma) suformulavo išimtį iš
I mą. Šios sistemos viršūnėje stovi Lordų rūmai savo ankstesnių sprendimų privalomumo vėles­
(Lordų rūmų Teismo komitetas), žemiau - Ape­ nėse bylose praktikos, teigdami, kad perdėm di­
liacinis teismas, dar žemiau - Aukštasis teismas delis prisirišimas prie precedento gali privesti
bei žemiausia instancija-grafysčių ir magistra­ prie neteisingumo konkrečioje byloje bei prie
tų teismai. Šia sistema iryra pagrįstas stare deci­ nepateisinamo teisės raidos apribojimo, todėl
būtina pakeisti esamą praktiką ir, laikant anks­ išsemta. Tačiau iš tikrųjų taip nėra ir lankstumas •
tesnius Lordų rūmų sprendimus iš principo pri­ pasiekiamas per praktikoje susiformavusias sta­
valomais, suteikti galimybę esant būtinybei jų re decisis principo išimtis. Todėl neaptarus šių j
nesilaikyti [4, p. 19; 2, p. 104]. Kartu buvo pa­ išimčių neįmanoma susidaryti viso Anglijos teis­
brėžta, kad nesilaikyti ankstesnių sprendimų gali minio precedento doktrinos vaizdo, nes ji yra
tik Lordų rūmai, o tai reiškia, kad visi kiti teis­ „aukso vidurys tarp pernelyg didelio lankstumo
mai lieka susieti su savo ankstesniais sprendi­ ir pernelyg didelio griežtumo. Griežtumo rei­
mais. Atkreiptinas dėmesys, kad tokj praktikos kia teisinei sistemai siekiant išsaugoti stabilią
pasikeitimą Lordų rūmai vertina kaip bendros principų visumą, lankstumo - siekiant prisitai­
taisyklės išimtj, kadangi ankstesnių precedentų kyti prie besikeičiančių visuomenės poreikių"
nesilaikymas yra siejamas su būtinybės (išskirta [2, p. 125].
aut.) priimti kitokį sprendimą buvimu.
Kalbant apie stare decisis principo išimtis,
Kitaip yra su Apeliaciniu teismu. Apeliaci­ visų pirma reikia pabrėžti galimybes atmesti pre­
nis teismas yra susietas su savo ankstesniais cedentą, nesilaikyti jo, taip pat precedento nega-
sprendimais ir spręsdamas analogiškas bylas pri­ liojimą, o tai iš pirmo žvilgsnio atrodytų nesu­
valo į juos atsižvelgti. Šis principas Apeliacinio derinama su stare decisis principu.
teismo praktikoje galutinai buvo įtvirtintas Be jokios abejonės, apeliacinės instancijos teis­
1944 m., nors iki to laiko pasitaikydavo atvejų, mų vykdomas žemesnės instancijos teismų spren­
kai Apeliacinis teismas nepaisydavo savo anks­ dimų peržiūrėjimas ir jų pakeitimas, kaip apelia­
tesnių sprendimų. cinio proceso padarinys, neturi nieko bendra su
Aukštojo teismo teisėjai formaliai nėra susieti stare decisis principo išimtimis. Čia tiesiog vyk- j
su ankstesniais kitų Aukštojo teismo teisėjų spren­ doma procesinė sprendimų revizavimo funkcija
dimais analogiškose bylose, tačiau praktikoje teisė­ ir toje pačioje byloje priimamas aukštesnės ins- j
jai dažniausiai vadovaujasi vieni kitų sprendimais, tancijos teismo sprendimas (gali būti patvirtina­
teikdami pirmenybę apeliacijai, jei pasirodytų, kad mas žemesnės instancijos teismo sprendimas).
taisyklė, kuria jie grindžiami, yra abejotina [5, Šiuo atveju kur kas svarbesnės yra kitos taisyklės,
p. 91]. Analogiškai veikia ir grafysčių bei magist­ kuriomis gali pasinaudoti teismai, vengdami
ratų teismai, kurie neprivalo atsižvelgti į vieni ki­ griežto stare decisis principo taikymo. Visų pir­
tų sprendimus analogiškose bylose. ma tai ankstesnio precedento atmetimas spren­
Susipažinus su hierarchiška Anglijos teismų džiant naują bylą, kai teigiama, kad taip koreguo-
sistema bei stare decisis principo esme, atrody­ jami neteisingi teismo pasisakymai teisės
tų, kad Anglijos teisinė sistema yra griežta ir ne­ klausimais (overriding). Tai yra aukštesniųjų teis­
lanksti, nes žemesni teismai griežtai vadovaujasi mų prerogatyva, šiuo atveju teismas, griežtai nesi­
aukštesniųjų sprendimais, egzistuoja visa laikydamas ankstesnio precedento arba atmesda­
apimanti teisminių precedentų sistema, kai mas jį konstatuoja, kad teismas, priimdamas
svarbiausia - Lordų rūmų teisminiai preceden­ ankstesnį sprendimą, neteisingai aiškino galiojan­
tai, mat tiktai užtenka atrasti reikiamą aukštes­ čią teisę ir todėl nėra reikalo vadovautis šiuo pre­
nės instancijos teismo sprendimą ir byla bus iš­ cedentu, nors formaliai senasis precedentas lieka
spręsta, nes tiesiog vadovaujamasi precedentais galioti (taip pat įstatymų leidėjas su statutinės tei­
ir tiek, o jei jau priimtas, pvz., Lordų rūmų spren­ sės pagalba gali atmesti teisminį precedentą arba
dimas tam tikru klausimu, tai jau ir viskas, tema jį pakeisti, tačiau kadangi šio straipsnio objektas
yra teismo veikla, tai įstatymų leidėjo galimybės klaidos faktą. Atsižvelgiant į teisės apibrėžtumo,
čia plačiau nenagrinėjamos). Kaip jau buvo mi­ tikslumo savybes reikalaujama tam tikrų ypatin­
nėta, iš principo tai yra aukštesniųjų teismų pre­ gų priežasčių ir tos ypatingos priežastys, matyt,
rogatyva, tos pačios grandies teismai, taip pat sa­ turėtų būti susijusios su ryškiu visuomeninių san­
vo priimtų sprendimų atžvilgiu šios taisyklės tykių pasikeitimu. Nagrinėjant šią stare decisis
taikyti nelabai gali. Tada galima mėginti pasinau­ principo išimtį įdomus tas faktas, kad Lordų rū­
doti vadinamąja ..konfliktuojančių sprendimų eg­ mai labiau linkę atmesti neseniai priimtą savo
zistavimo galimybe" [2, p. 133], kurios esmė yra sprendimą, o ne keliolikos metų senumo prece­
ta, kad Anglijos teismai pripažįsta galimybę, jog dentą. Tai aiškinama vėlgi duokle teisės stabilu­
priimti to paties teismo sprendimai gali nesutap­ mui, kadangi teigiama, kad nesenas precedentas
ti ir šiuo atveju teismas pats pasirenka, kuriuo dėl savo naujumo nebus spėjęs labai išplisti ir to­
sprendimu vadovautis. Antra, teismai gali atmes­ kie staigūs posūkiai greičiau padės pašalinti tei­
ti teisminį precedentą motyvuodami tuo, kad jis sės prieštaravimas ir priešingai, manoma, kad kei­
nevisiškai atitinka faktines nagrinėjamos bylos ap­ čiant senesnius, labiau išplitusius precedentus bus
linkybes (distinguishing the facts). Šiuo atveju teis­daug labiau paliečiama nusistovėjusi sistema, o
mas privalo konstatuoti bei motyvuotai nurodyti, tai savo ruožtu turės daugiau įtakos teisės vidi­
kad bylos, kuri buvo išspręsta anksčiau ir kurios niam vientisumui. Be to, Anglijos precedentinės
pagrindu atsirado precedentas, aplinkybės iš es­ teisės doktrinoje buvo pareikšta nuomonė, kad
mės skiriasi nuo teismo nagrinėjamos bylos ap­ statutinės teisės nuostatos neturėtų būti keičia­
linkybių. Tokiu būdu, atmetęs iš pirmo žvilgsnio mos Lordų rūmams naudojantis šia stare decisis
analogiškus sprendžiamos bylos ankstesnius pre­ principo išimtimi (t. y. neturėtų keistis statutinės
cedentus, teismas, išspręsdamas bylą, sukurs naują teisės aiškinimas, atliekamas su Lordų rūmų
precedentą. Kalbant apie stare decisis principo sprendimų pagalba), tačiau Lordų rūmų praktika
išimtis, svarbu paminėti ir vienų ar kitų teismi­ šią nuomonę atmetė, tiesa, kartu taip pat pripa­
nių instancijų (Lordų rūmų, Apeliacinio teismo) žįstama, kad jau minėtame garsiajame Lordų rū­
taikomas šio principo išimtis. mų pranešime praktikos klausimais daromos iš­
lygos dėl sutarčių, apmokestinimo, Fiskalinių
Kaip jau buvo minėta anksčiau, po 1966 m.
klausimų praktikos pakeitimo-šių klausimų at­
Lordų rūmų pranešimo dėl teismų praktikos ši
žvilgiu tai turi būti daroma labai atsargiai kaip ir
teisminė institucija tapo iš principo laisva, norė­
baudžiamųjų įstatymų atžvilgiu [2, p. 137]. Šistare
dama atmesti savo ankstesnius precedentus. Kar­
decisis principo išimtis iš tikrųjų yra labai reikš­
tu reikia pažymėti, kad dėl stabilumo Lordų rū­
minga, tuo labiau kad ji buvo padaryta XX a. ant­
mai šia teise naudojasi palyginti retai3 ir tai
rojoje pusėje, tačiau, matyt, ši išimtis buvo iryra
savaime suprantama, kadangi teisės stabilumas
neišvengiama, siekiant išlaikyti lanksčią prece­
yra vertybė, kuri sudaro teisės, kaip visuomeni­
dentinės teisės sistemą, kuri atitiktų laiko dvasią
nių santykių reguliatoriaus, esmę. Iš principo Lor­
ir nebūtų visuomeninių santykių raidos stabdys.
dų rūmų praktika šiuo klausimu susiklostė taip,
kad, norint nesilaikyti ankstesnio Lordų rūmų Apeliacinio teismo praktika yra suformulavu­
sprendimo, neužtenka vien pripažinti praeities si tam tikrus atvejus, kai galimos stare decisis prin­
cipo išimtys, t. y. kai Apeliacinis teismas gali ne­
silaikyti savo ankstesnių sprendimų. Minėtini
3 Plačiau žiūrėti R. Cross. Precedent in English law.
Oxford; Clarendon Press, 1991. P. 135-136. svarbiausi atvejai. Visų pirma Apeliacinis teis-