Teatras ir jo antrininkas PDF
Preview Teatras ir jo antrininkas
ALK ANTONIN ART AU D TEATRAS IR JO ANTRININKAS Traduit du frankais ert lituanien Iš prancūzų kalbos vertė DONATA LINČIUVIENĖ SCENA V I L N I U S 19 9 9 UDK 792 Ar-182 KNYGOS LEIDIMĄ PARtM E AT VI ROS LIETUVOS FONDAS CET OUVRAGE, PUBLIĖ DANS LE C A D RE DU PROGRAMME DE PA RTICI PAT IO N A LA P U B LIC AT IO N .OSCAR MILOSZ“. BĖNĖFICIE DU SOUTIEN DU MINISTERE FRANCAIS DĖS AFFAIRES ETRANCĖRES, DE LAMBASSADE DE FRANCE EN LITUANIE ET DU CENTRE CULTUREL FRANCAIS DE VILNIUS KNYGOS LEIDIMĄ REMIA PRANCŪZIJOS UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJA, PRANCŪZIJOS AMBASADA LIETUVOJE, PRANCOZŲ KULTŪROS CENTRAS (OSKARO MILAŠIAUS PROGRAMA KNYGŲ LEIDYBAI REMTI) Versta H Antonin Artaud, Otuvres compfctes, t. IV, Gallimard, 1964 Knygoje panaudotos nuotraukos ir piešiniai paimti iš A. Artaud Le Thėčtre et son double rusiškojo vertimo, 1993 Redagavo MARIUS DASKUS Apipavidalino ROMAS ORANTAS © Gallimard, 1964 ©Vertimas į lietuvių kalbą, Donata Linčiuvienė, 1999 © Pabaigos žodis, Rasa Vasinauskaitė, 1999 ©Apipavidalinimas, Romas O rantas, 1999 © SCENA, 1999 ISBN 9986-412-15-3 ISSN 1392-1673 T U R I N Y S Pratarmė: Teatras ir kultūra / 7 Teatras ir maras / 13 Režisūra ir metafizika / 29 Alcheminis teatras / 42 Apie baliečių teatrą / 47 Rytų teatras ir Vakarų teatras / 61 Gana šedevrų / 66 Teatras ir žiaurumas 175 Žiaurumo teatras (Pirmasis Manifestas) 179 Laiškai apie žiaurumą / 89 Laiškai apie kalbą / 93 Žiaurumo teatras (Antrasis Manifestas) / 109 Afektinis atletizmas / 113 Dvi pastabos / 123 Paaiškinimai / 128 Rasa Vasinauskaitė. Teatro vizionierius Antoninas Artaud / 133 5 P R A T A R MĖ TEATRAS IR KULTŪRA* Dar niekad apie civilizaciją ir kultūrą nėra tiek kalbėta, kiek dabar, kai pats gyvenimas tolsta nuo mūsų. Ir tarp visuotinės gyvenimo griūties, paskatinusios dabartinį moralės nuopuoly ir rūpinimosi kultūray kuri niekados nesutapdavo su gyvenimu, nes jos paskirtis — jį valdyti, esama keisto panašumo. Prieš grįždamas prie kultūros, pasvarstęs nusprendžiau, pasaulis yra alkanas ir jam nerūpi kultūra, nukreipti į kultūrą mintis, kurios sukasi tik apie duoną kasdieninę, jyra, sakant, dirbtinis. Svarbiausias dalykas, reg/V, jyra /i* apsaugoti kultūrą, kuri pati savaime niekados neišvadavo žmogaus nuo rūpesčio, numalšinti alkį ir pagerinti savo gyvenimą, o stengtis iš toy kas vadinama kultūra, išgauti idėjas, gyvastingumas gali prilygti alkio galiai. Pirmiausia mums reikia gyventi ir tikėti tuo, mus verčia gyventi, tuo, kad kažkas verčia mus gyventi, ir tai, kas išsiveržia iš paslaptingų mū sų gelmių, nebūtinai turi virsti nuolatiniu rūpesčiu, kaip įtikti skrandžiui. Kitaip sakant, jeigu mums visiems svarbu tučtuojau numalšinti alkį, tai dar svarbiau, kad, tenkindami tą vienintelį poreikį, neprarastume elementaraus alkio jausmo. Šiai epochai būdinga sumaištis, o jos priežastys - atotrūkis tarp to, kas iš tikrųjų vyksta, ir ją atspindinčių žodžių, minčių bei ženklų. * Žr. paaiškinimus knygos pabaigoje. 7 TEATRAS IR JO ANTRI NI NKAS Ir, žinoma, trūksta ne mąstymo sistemų; jų gausumas ir tarpusavio prieštaravimai iškalbiai byloja apie mūsų senąją Europos ir Prancūzijos kultūrą: bet kur akivaizdžiai galima pamatyti, kad šios sistemos kada nors būtų paveikusios gyvenimą - mūsų gyvenimą? Neteigsiu, jog filosofines sistemas galima tiesmukai pritaikyti gyvenimui; bet iš dviejų dalykų reikia pasirinkti vieną: arba šios sistemos glūdi mumyse ir taip mus persmelkė, kad tik jomis ir gyvename - bet kam tada reikalingos knygos? — arba jos mūsų nepersmelkė ir nėra vertos, kad pagal jas gy ventume; ir kas gi atsitiktų, jei jos išnyktų? Reikia diegti veiklios kultūros idėją, kultūros, kuri tampa lyg nauju mūsų organu, tarsi antruoju kvėpavimu: civilizacija yra kultūra, kuria pasinaudojome užvaldyti subtiliausiems mūsų poelgiams, kultūra, kuri valdo mūsų dvasią, plevenančią visame kame; taigi civilizacija dirbtinai atsiejama nuo kultūros, dviem žodžiais įvardijame tą patį veiksmą. Ar žmogus civilizuotas, sprendžiama pagal tai, kaip jis elgiasi ir kaip pats vertina savo elgesį; bet jau pats apibūdinimas „civilizuotas žmogus “ kelia painiavą; visų akimis, civilizuotas išauklėtas žmogus, — tai žmogus, nutuokiantis apie sistemas, savo mąstymą grindžiantis sistemomis, for momis, ženklais, vaizdiniais. Tai pabaisa, kuri absurdu pavertė mūsų sugebėjimą mintis atskirti nuo veiksmų, užuot juos tapatinus. Gal mūsų gyvenimui trūksta sieros, taip sakant, nuolatinės magijos, — todėl, kad mums labiau patinka gvildenti savo veiksmus ir be galo samp rotauti apie jų idealias formas, užuot pasileidus su jais pasroviui. Ir šitas sugebėjimas būdingas tik žmogui. Aš net pasakyčiau, jog bū tent žmogiškumo užkratas iškreipia idėjas, turėjusias išsaugoti dieviškumą; nors visiškai netikiu antgamtiškais dalykais, dievybe, kuriuos susikūrė pats žmogus, vis dėlto manau, jog būtent žmogaus kišimasis bėgant tūks tantmečiams galiausiai sudarkė mūsų akyse dieviškumą. Visos mūsų mintys apie gyvenimą pasisemtos iš epochos, kurioje niekas nebesisieja sugyvenimu. Šis atotrūkis skausmingas - daiktai mums keršija, o poezija, užgesusi mumyse ir nebeįžvelgiama daiktuose, staiga ištrykšta 8
The list of books you might like
