Tautos sargyboj PDF
Preview Tautos sargyboj
VYTAUTO DIDZIOJO UN IVERSITETAS L IE T U V iy ISEIVIJOS INSTITUTAS Juozas Gabrys-Parsaitis TAUTOS S A R G Y B O J f VERSUS AUREUS UDK 947.45.06/.O7 Ga43 Sudarytojas, jvado ir komentarq autorius Linas Saldukas Recenzentai: Prof, habil. dr. Egidijus Aleksandravicius Dr. Rimantas Miknys Knygos leidim^ pareme Lietuvos tukstantmecio minejimo direkcija © Sudarymas, jvadas, komentarai, Linas Saldukas, 2006 isbn 9955-699-54-x © „Versus aureus“ leidykla, 2007 TURINYS Juozas Gabrys: tautos ar asmeninip interest sargyboje? (Linas Saldukas).................................................................... 7 Prisiminimq „Tautos sargyboj“ parengimo spaudai principal ............................................................................... 19 Juozas Gabrys-Parsaitis TAUTOS SARGYBOJ I tomas................................................................................... 21 II tomas................................................................................. 99 III tomas................................................................................. 217 IV tomas................................................................................. 323 Asmenvardzip rodykle.............................................................. 405 JVADAS Lietuvos sugrjzimas j Europos tautp seim^ daugelj priverte atsi- gr^zti i praeitj, nes nebe pirm^ kart^ Lietuva politiskai grjzo j Eu rope is kur taipogi ne vieruj kart^ buvo isstumta. Periodiskai be- sikartojantys Europos galinguju atminties sutrikimai apie Lielimp apie jai padarytas skriaudas siuos sugrjzimus dare dar sunkesnius ir keblesnius. Dabartines generacijos atmintyje gyvi ir ilgai joje is- liks prisiminimai apie Lietuvos jsitvirtinimp Europos zemelapyje 1990 - 1991 metais, taip pat apie nelengvas derybas del jsijungimo j Europos S^jung^ pacioje XXI amziaus pradzioje. Sie procesai norom nenorom vercia atsigr^zti j Lietuvos valstybes kurirricj XX amziaus pradzioje, vercia ieskoti tam tikru analogijp Ip laiku Eu ropos establismente, taciau jsigilinus visgi galima pastebeti ir skir- tumus, liudijancius apie kur kas sunkesnes splygas ir sudetingesnes aplinkybes, grpzinant Lietuvp is 120 metp nebuties, j kurip jstume Abieju Tautp Respublikos pasidalinimas tarp godziu kaimynu. Juo labiau, per simtmetj jvykusiu tautp saviidentifikacijos procesp bei realiai jgyvendinamo tautp apsisprendimo principo pasekos leme ne buvusiais principals pagrjstos valstybes alkurimp, bet visai ki- tokios Lietuvos kurimp. Siame kontekste tampa labai aktualus skaitytojams pateikiami Juozo Gabrio prisiminimai „Tautos sargyboj“. Prisiminimp ran- krascio kopija pateko j Lietuvip iseivijos institute vokiecip pro- fesoriaus Eberhardt Demm deka is Lietuvip kulturos instituto Hiittenfeld’e Vokietijoje. Ten prisiminimai saugomi buvusio Lie- 7 tuvos diplomato Sveicarijoje Alberto Gerucio archyviniame fon- de. A.E. Senn prisimena, kad butent jis isgelbejo juos nuo sunaiki- nimo po J. Gabrio zmonos mirties, kai sie prisiminimai kartu su kitais „nereikalingais“ dokumentais buvo kraunami j sunkvezimj. Jo nuomone, tai patys placiausi Gabrio prisiminimai, lenkiantys prancuziskty'j variant^1 ir apimtimi, ir gilesniu apmtjstymu 21. Ju pa- rasym^ galime datuoti XX amziaus treciuoju desimtmeciu - 1938 metais, nes toki^ baigiam^jtj datij pateikia pats Gabrys, nors kai kas papildyta ir dar veliau, nes minima ir Lietuvos okupacija 1940 metais. Si licluviq atgimimo laikmecio figura daugeliui, specialiai ne- sidomejusiq tautos atgimimo istorija, gali buti nelabai tezinoma. Iki siol tik Alfonsas Eidintas savo knyga ..Slaptasis lietuviu diplo- matas3“, Alfred Erich Senn4 bei Egidijus Aleksandravicius savo straipsniais pravere duris j sios kontraversiskos asmenybes veiklos uzkulisius, kilq islorikq darbuose smekstelejusios tik probegsmo- mis. Manytume, kad sis dabartine prasme Europos lietuvis (nors gal lokiu visq pirma ir jautesi jis pats, nepriskirdamas savc;s vien tik Lietuvai, taciau visada pabrezdav^s darb^ Lietuvos labui) pralenke savo laikmetj m^stymo gilumu, nebijojimu svarstyti jvairiausias Lietuvos valstybingumo formas, savo veiklos aktyvumu, del to kartais nevengiant jsivelti ir j avantiuras. Taigi, kas buvo Juozas Gabrys - avantiuristas, savanaudis, glaudziai betidravys su svar- biausii4 Europos valslybiu aukstais pareigunais ir is sios veiklos tikej^sis dividend^, ar nuosirdus Lietuvos patriotas. Keletas enciklopediniu laklq padet^ geriau susipazinti su sia asmenybe ne tik per skaitytojams pateikiamus prisiminimus, ap- 1. Gabrys J. Ver’s ^independence lituanienne: Faits, impressions, souvenirs, 1907 - 1920. Lausanne, 1920 2. Senn A.E. Juozo Gabrio paslaptis// Eidintas A. Slaptasis lietuvii} diplomatas. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992, p.326 3. Eidintas A. Slaptasis lietuvip diplomatas. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992, 328 p. 4. Senn A. E. The Activity of Juozas Gabrys for Lithuania’s Independence, 1914 - 1920// Lituanus. 23(1). P.15-22; Senn A.E. Garlawa: A Study in Emigry Intrigue, 1915 - 1917// Sla vonic and East European Review, 1967. Nr.45. P.411-424; Aleksandravifius E. Politinii} veiksnii) realijos ir marginalijos (Lenkij klausimas lietuvii} iileivijoje)// Darbai ir dienos, Kaunas. Vytauto Didziojo universitetas, T.30 (2002), p.147-166 8 imancius septyneriu metu laikotarpj, bet ir liudyltj apie kitas jo gyvenimo atkarpas. Juozas Gabrys - Parsaitis gime 1880 metu va- sario 22 dien^ Kauno priemiestyje Garliavoje. Rcikclq pastebeti, kad veliau jis venge is tevo gautos, turincios ne itin graztj skam- besj, pavardes ir beveik visur naudojo pagal motinos mcrgautine suformuot^ pavardc; - Gabrys. Pradzios mokykl^ baige Garliavo je, 1890 - 1899 mokesi Marijampoles gimnazijoje, kur jsitrauke j lietuvisk^ veikl^ ir uz draudziamos lietuviskos spaudos platinim^ 1901 metais buvo istremtas j Rusijcj. 1903 - 1905 studijavo Odesos universitete leisc;. Prasidejus 1905 metij revoliucijai, Gabrys grjzo j Lietuv^, kur aktyviai dalyvavo revoliuciniame sty'udyje, neveng- damas ir fiziniq susidurimq su Rusijos zandarmerija. Sekretoriavo Didziajame Vilniaus Seime 1905 metais, veliau isvyko j Prancuzijtj bei Sveicarij^ Rjsti moksltj, laciau jtj pabaigti sugrjzo j Odes^. Rustj policijos persekiojamas 1907 metais buvo sjsyk jau ilgam priverstas isvykti j uzsienj - Paryziuje gilino teisines, socialiniq moksltj bei literaturines zinias, parenge ir isleido Vinco Kudirkos, kurj jis laike savo idealu, rastus. 1911 metai buvo svarbus luzio taskas J. Gabrio veikloje - tuo metu jis pradejo aklyvitj veikl^, kuri^ gal ir butij galima vadinti kova uz Lietuvos nepriklausomyb^, nors tuo metu tai tebuvo tik Lietuvos vardo garsinimas ir sunkios lietuviij bukles carineje priespaudoje pristatymas pasaulinei visuomenei. 1911 metais Gabrys Paryziuje jkuria Lietuviu informacijos biur^ ir dalyvauja Londone organi- zuotame Taulu kongrese, kur jteike savo parengt^ memorandum^ apie lietuviij tautos bukl^. Butent nuo siij jvykiu prasideda cia pri- statomi memuarai „Tautos sargyboj“. Matyt, reike lu sutikti su profesoriaus Alfred Erich Senn pastaba, kad „Gabrys buvo neabejotinai zinomiausia lieluviu figura Euro- pos scenoje iki 1916 metif5. Aisku, kalbama apie naujuosius laikus, kai Gabrys buvo vos ne vienintelis gerai issilavines lietuvis Vakaru Europoje, glaudziai susijes su lietuvitj tautinio atgimimo s^judziu. Tad visai nenuostabu, jog jis tarptautineje arenoje emesi Lietuvos 5. Senn A. E. The activity of Juozas Gabrys for Lithuania’s independence, 1914 - 1920// Lituanus, 1977; vol.23, N0.1, p.16 9 atstovavimo, jos vardo populiarinimo reikalu. Debiutas minetame Tautp kongrese buvo sekmingas, cia dalyviai trumpai buvo supa- zindinti su Lietuvos istorija, jiems buvo pristatytos Didziojo Vil- niaus Seimo rezoliucijos, kaip teigia pats Gabrys, „susidomejimas Lietuva mokslininku, politiku ir publicist^ buvo didelis. Nors sis pirmas mus tautos pasirodymas placioj pasaulio arenoj ir neturejo realip rezultatp, bet morales jo pasekos buvo dideles. Dabar, musp tautai viesai atsirubeziavus nuo lenkp, rusp ir vokiecip pasaulinej arenoj, lengviau buvo kovoti su jp uzmaciom namie. Zinia apie vie- sp, skirtings nuo lenkp, rusp ir vokiecip, pasirodymp lietuvip rasip ir tautp kongrese Londone, pasklidusi spaudoj, paskatino ne vie- np dvejojantj lietuvj dr^siau ginti savo teises ir nesigedinti lietuvio vardo. Mus gi kaimynai svetimtauciai, ypac lenkai ir rusai pamate, kad Lietuvos klausimas, issiverz^s is Lenkijos ir Rusijos ribp, virto europiniu klausimu ir kad lietuvip judejim^ ir verzim^si j laisvij ir savistovp gyvenim^ nebegalima bus sustabdyti“. Nors ir Tautp kongrese isplatinUj inlormacijcj sveikino ir fi- nansiskai reme JAV lietuviai, taciau Gabrys aiskiai suprato, jog vieniems lietuviams tikrai nepavyks vargingu tautos buviu daug k^ sujaudinti. Tokip tautp be savo valstybes to meto Europoje buvo is tiesp daug, tad jam gime ideja kurti pavergtpjp Europos tautp organizacijp. Is esmes nuo sios prisiminimp vietos skaity- tojai ir tyrinetojai daug kur ras Gabrio vartojamp vienaskaitp, kalbant apie lietuvip, Lietuvos atstovavimp, darbp Lietuvos vardo propagavimui ir apskritai diplomatines pastangas siekiant ne- priklausomybes. Tai, be abejo, rodo Gabrio budo savybes, visus nuveiktus darbus prisiskiriant tik sau ar savo iniciatyvai. Net- gi tarptautinip organizacijp kurimui jis rode savo iniciatyvp ar bent jau taip pateike atsiminimuose. Kalbant apie jau minetp pavergtpjp Europos tautp organizacijp, skaitome: „...as suma- niau jkurti Paryziuje greta Liet. inform, biuro ccnlralinc; visp pa vergtpjp Europoje tautp organizacijp. Mano mintyje Lietuva toj organizacijoj privates tureti privilegijuotp pozicijp". Si uzduotis nebuvo vien Gabrio jegoms, tad reikejo ieskoti vienmincip, o jp rasti Paryziuje nebuvo sunku. Organizacijos idejp palaike zurna- 10 listas Jean Pelissier, Sorbonos universiteto profesorius, istorikas Charles Seignobos, politikai Paul Painleve ir Edouard Herriot, tuometineje Prancuzijoje megavcsi pakankamai aukstomis po- zicijomis ir visuomenes pripazinimu. Galiausiai, sios idejos XX amziaus pradzioje atrode pakankamai populiarios ir ir aktualios; kaip tai minejo naujai jkurtosios organizacijos nariai pirmajame savo leidinio numeryje „Annales des Nationalites“, kad laikme- cio procesai pagimde tarsi priestaringas vienp kitai jegas - di- dejancip globalizacijp (nors ir kaip keistai tai skambetp praejus beveik simtmeciui) ir kartu daugelio laulu atgimimp ar netgi for- mavimpsi naujame pavidale, taip pat sip idejp priesstata vede link karo - tai jau buvo juntama Europoje ir tai, be abejo, suprato ir Pavergtpjp tautp organizacijos steigejai. Ne vienas sios organizacijos narys kaip mate kaip vien^ is ga- limybip pavergtp Europos tautp issivadavimui. Gabrys buvo jsi- likincs, kad tik kil^s karas privers pertvarkyti Europos politinj zemelapj ir tik jo pasekoje galima tiketis Lietuvos nepriklausomy- bes. Cia velgi pasizymi bekompromisine Gabrio pozicija, kuri^ jis deste savo bendrakeleiviui j Jungtines Amerikos Valstijas kunigui Motiejui Gustaiciui bei paskaitose JAV lietuviu visuomenei, uz ku- ri^ jis buvo puolamas kairiosios cmigrantu spaudos. Visgi Gabrio negpsdino kairioji spauda, jam labiau rQpejo islaikyti savo auto- ritetp dcsinipjp stovykloje net ir Amerikoje; cia jo, kaip tautos ly- derio, jvaizdis buvo pakankamai stiprus, nulemes net visuotinio Amerikos lietuvip Seimo susaukimo vietcj ir datcj. Nesigilinant j sio siulymo prielaidas ir tikslingump, galime prie Gabrio portreto prideti dar ir kitos nuomones neigimo bruozu, daznai nesiskai- tant su argumentais. 2inoma, atsiminimai - specifinis zanras, rasanciajam leidziantis subjektyviai vertinti jvykius, taip pat ir sutiktas personalijas, taciau musp atveju vieninteles teisingos nuo mones sindromas beveik iki pat Gabrio mirties tik stiprejo. Toks jtarimas stipreja, skaitant Gabrio mintis, jj, grjztantj is Amerikos, sulaikius Liverpulyje, jam bijant buti jkalintu ilgesniam laikui ne tik del to, kad kiekvienas naturaliai vengia laisves apribojimo, bet svarbiausia, mpstant „kas bus su ta musp propaganda, su Lietuvos u nepriklausomybes paruosiamuoju darbu“. Nors ir sunkioje Lietu- vai situacijoje, sav^s laikymas nepakeiciamu, vieninteliu galinciu isspr^sti gyvybinius tautai ir valstybei klausimus, iliustruoja au- gancias vadistines tendencijas. Sip tendencijp tolesniam vystymuisi ir Gabrio misijos trans- formavimuisi nuo daugiau svieciamosios j grynai poliline daug prisidejo jo persikelimas su visomis jo jsteigtomis organizacijo- mis - Lietuvos informaciju biuru ir Pavergtpjp tau l u s^junga bei leidiniais „Annales des Nationalites“ ir „Pro Lituania“ j Loza 114 Sveicarijoje. Kaip jis pats teige, „taciau reikejo rasti rysj su Vo- kietijos vyriausybe, nes vokieciai verzesi vis gilyn j Lietuv^. Tad reikia keltis paciam ir perkelti visas mano jkurt^sias jstaigas neu- tralion salin, is kur galima butp susisiekti su okupuot^ja Lietuva ir sueiti j kontakt^ su okupantp vyriausybe, nuo kurios priklau- sys pirmoj eilej Lietuvos likimas. Tokia salimi tegalejo buti tik Sveicarija“. Bendravimas su Vokietija Gabriui taip pat buvo labai svarbus, kaip ir su Antantes valstybemis, nes pastarosioms pri- klause ir Rusija, kuri 1915 metais kad ir isstumta is Lietuvos, bet kuria proga reiske pretenzijas j jp ir ne nemane Lietuvos atsisaky- ti, tad bet kokios astresnes mintys pries Rusijcj Vakaru Scjjungi- ninkiu negalejo buti toleruojamos. Neutrali Sveicarija geriausiai tiko bendravimui su abiem pusem, nes rysiai su Vokietija, kaip matysime, buvo svarbus ne tik kontaktu su Lietuva islaikymui. Alfonso Eidinto teigimu, Lenkijos politinis emigrantas Parvus 1915 metais Vokietijos vyriausybei pasiule Rusijos revoliucinimo program^, kuri sieke „i. sukelti Rusijos pavergtcjsias tautas, sie- kiancias autonomijos arba atsiskyrimo nuo Rusijos, 2. remti visas rusp politines partijas, siekiancias socialistines revoliucijos ar ca- rizmo pasalinimo, 3. j priesiskas carines Rusijos tautines ir soci- alines grupes infiltruoti tokioms idejoms pritariancip asmenp ir per spaudij veikti pries carizm^, kartu skelbiant socialinc ir tautin^ revoliucijif. Siai programai Vokietijos vyriausybe pritare ir jos jgy- vendinimo pradziai skyre 1 milijomj markip6. 6. Eidintas A. Slaptasis lietuviij diplomatas, p.53 12 Gabrys nemini, ar jis buvo pazjstamas su minetuoju Parvus’u, taciau tiketina, kad tiesioginiai ar netiesioginiai kontaktai visgi buvo. 1915 mclq rugpjucio menesj niekieno nepristatytas ir nere- komenduotas Gabrys pats atejo pas Vokietijos ambasadoriq Svei- carijoje Gisbert’^ von Romberg’^ ir jam jteike memorandum^ apie padetj Lietuvoje. Anot A. Eidinto, Rombergas pazymejo, jog Ga brys jam paliko protingo zmogaus jspudj7, tad uzsimezge glaudus tolimesni kontaktai tarp Gabrio ir Rombergo, juo labiau, kad jie buvo abipusiai naudingi - Vokietijai jau aprasytais tikslais ir tuo, kad Gabrys turejo pakankamai daug kontaktu Prancuzijoje, o Ga- briui - kad jis galejo lengviau palaikyti kontaktus su Lietuva ir to- liau sekmingai jgyvendinti savo aspiracijas, siekiant tapti pagrindi- niu nepriklausomos Lietuvos kureju. Be abejones, kaip skaitytojai skaitys atsiminimuose, Gabrys tikrai suvoke, kad savo aspiracijt} vienasmeniu sprendimu nejgyvendins, kad reikes jas apvilkti tei- setumo rubu, tad ne kart^ reikes tartis su Lietuvoje likusiais tau- tinio atgimimo veikejais, juos kviesti j Sveicarijej, vazineti kitur, organizuoti taip vadinamas konferencijas, tad rysiai su Vokietija buvo ypatingai svarbus. Juo labiau, A.E. Senn teigimu, Gabrj saiste susitarimai su vokiecitj instancijomis; pagal juos Gabrys jsiparei- gojo savo zurnal^ „Pro Lituania* leisti ne tik prancuzq ir anglq, bet ir vokieciu kalbomis. Juo labiau, uz sio zurnalo pateikim^ preky- bos agentams Gabriui pazadetas 1000 markiu menesinis atlygini- mas8. Gabrys taipogi jsipareigojo mokytis vokieciu kalbos. Visa tai analizuojant, o dar prisimenant ir lakup jog j 1915 melu spalio me nesj Stokholme suorganizuot^ Lieluviu konferencij^ Gabrys vyko su vokisku pasu9, tiesiog persasi isvada, jog jj galima buvo laikyti vokieciu agentu. Gabrio bendravimas su Rombergu buvo gana daznas ir inten- syvus, nors galima manyti, jog ne visus susitikimus su ambasado- riumi Gabrys aprase, taciau siek tiek nejtikinamai atrode pastarojo 7. Ten pat, p.55 8. Ten pat, p.59; Senn A.E. Garlawa: A Study in Emigry Intrigue, 1915 - 1917// Slavonic and East European Review. 1967. Nr.45, p.414 9. Eidintas A. Slaptasis lietuviij diplomatas, p.58 13
The list of books you might like
