Sunkiai integruojamų asmenų padėties darbo rinkoje analizė ir priemonės jų užimtumui didinti

131 Pages·2007·1.05 MB·Lithuanian

DARBO IR SOCIALINIŲ TYRIMŲ INSTITUTAS

Sunkiai integruojamų asmenų padėties darbo
rinkoje analizė ir priemonės jų užimtumui didinti

Vyresnio amžiaus (45 metų ir daugiau), ieškančių darbo neįgaliųjų asmenų
bei asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, tyrimo duomenų analizė

(Antrojo etapo ataskaita)

Vilnius, 2006
TURINYS

ĮVADAS ......................................................................................................................................4
1. VYRESNIO AMŽIAUS ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMAS ...........................................5
1.1. Statistinių rodiklių apie vyresnio amžiaus asmenis, norinčius dalyvauti darbo
rinkoje, analizė .........................................................................................................................5
1.1.1. Statistinių rodiklių apie 45–55 m. gyventojų ekonominį aktyvumą dinamika
per paskutinius metus .........................................................................................................5
1.1.2. Statistinių rodiklių apie 55–62,5 m. gyventojų ekonominį aktyvumą dinamika
per paskutinius metus .........................................................................................................6
1.1.3. Statistinių rodiklių apie pensinio amžiaus gyventojų ekonominį aktyvumą
dinamika per paskutinius metus .........................................................................................7
1.1.4. Statistinių rodiklių apie vyresnio amžiaus asmenis, norinčius integruotis į
darbo rinką, palyginimas su asmenų iki 45 m. atitinkamais rodikliais ...............................8
1.1.5. Statistinių rodiklių apie vyresnio amžiaus asmenų dalyvavimą darbo rinkoje,
analizės apibendrinimas ......................................................................................................8
1.2. Užsienio šalių patirties apie vyresnio amžiaus asmenų užimtumo didinimą analizė .....9
1.2.1. ES šalyse narėse teikiamų socialinių garantijų vyresnio amžiaus asmenims,
norintiems dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas ...............................................................9
1.2.2. ES šalyse narėse taikomų paramos priemonių vyresnio amžiaus asmenims,
norintiems dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas ...............................................................15
1.3. Analizės apie vyresnio amžiaus asmenų užimtumo didinimo galimybes
apibendrinimas ......................................................................................................................18
2. NEĮGALIŲ ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMAS ...............................................................20
2.1. Statistinių rodiklių apie neįgalius asmenis, norinčius dalyvauti darbo rinkoje,
analizė ....................................................................................................................................20
2.1.1. Statistinių rodiklių apie asmenis, kuriems pripažintas 30–40% ir 45–55%
darbingumo lygis, dinamika per paskutinius metus ...........................................................24
2.1.2. Statistinių rodiklių apie neįgalius asmenis, norinčius integruotis į darbo rinką,
palyginimas su neturinčių neįgalumo asmenų atitinkamais rodikliais ...............................25
2.1.3. Statistinių rodiklių apie neįgalius asmenis, norinčius integruotis į darbo rinką,
apibendrinimas ...................................................................................................................26
2.2. Užsienio šalių patirties apie neįgalių asmenų užimtumo didinimą analizė ....................26
2.2.1. ES šalyse narėse teikiamų socialinių granatijų neįgaliems asmenims,
norintiems dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas ...............................................................26
2.2.2. ES šalyse narėse taikomų paramos priemonių neįgaliems asmenims,
norintiems dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas ...............................................................33
2.3. Analizės apie neįgalių asmenų užimtumo didinimo galimybes apibendrinimas ............36
3. NETURINČIŲJŲ PAGRINDINIO IŠSILAVINIMO UŽIMTUMO DIDINIMAS ...............37
3.1. Statistinių rodiklių apie neturinčius pagrindinio išsilavinimo asmenis, norinčius
dalyvauti darbo rinkoje, analizė .............................................................................................37
3.1.1. Statistinių rodiklių apie neturinčius pagrindinio išsilavinimo bedarbius
dinamika per paskutinius metus .........................................................................................37
3.1.2. Statistinių rodiklių apie neturinčius pagrindinio išsilavinimo asmenis,
norinčius integruotis į darbo rinką, palyginimas su asmenų su aukštesniu
išsilavinimu atitinkamais rodikliais ....................................................................................39
3.1.3. Statistinių rodiklių apie neturinčius pagrindinio išsilavinimo asmenis,
norinčius integruotis į darbo rinką, apibendrinimas ...........................................................41
3.2. Užsienio šalių patirties apie nekvalifikuotos darbo jėgos užimtumo didinimą
analizė ....................................................................................................................................41
2
3.3. Analizės apie neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų užimtumo didinimo
galimybes apibendrinimas .....................................................................................................46
4. VYRESNIO AMŽIAUS (45 METŲ IR DAUGIAU), IEŠKANČIŲ DARBO
NEĮGALIŲJŲ ASMENŲ, NETURINČIŲ PAGRINDINIO IŠSILAVINIMO BEI
PENSINIO AMŽIAUS ASMENŲ ANKETINIŲ APKLAUSŲ REZULTATŲ ANALIZĖ ......48
4.1. Įvertinti vyresnio amžiaus, neįgalių asmenų bei neturinčių pagrindinio
išsilavinimo asmenų, užsiregistravusių teritorinėse darbo biržose, socialines
demografines charakteristikas ...............................................................................................48
4.2. Vyresnio amžiaus, neįgalių asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų,
užsiregistravusių teritorinėse darbo biržose, mokymosi bei darbo motyvacija ir
prieinamumas ........................................................................................................................58
4.3. Nedarbo priežasčių vertinimas .......................................................................................66
4.4. Respondentų nuomonė dėl pageidaujamo darbo pobūdžio, vietos ................................70
4.5. Užsiregistravusių darbo biržoje sunkiai integruojamų asmenų profesija .......................73
4.6. Darbo biržos paslaugos ...................................................................................................75
4.7. Vyresnio amžiaus asmenų situacija grįžimo į darbo rinką požiūriu ...............................78
4.8. Pensinio amžiaus asmenų požiūris ir nusiteikimas dalyvauti darbo rinkoje ..................83
4.9. Neįgalių asmenų grįžimo į darbo rinką galimybės .........................................................89
4.10. Neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų grįžimo į darbo rinką galimybės ............94
4.11. Kai kurių tyrimo rezultatų analizė pagal dvi DB grupes: DB, kuriose geriausiai ir
blogiausiai įsidarbina analizuojamų grupių asmenys ............................................................96
4.12. Miesto – kaimo pjūvis analizuojant pagrindinius tyrimo rezultatus .............................100
4.13. Pagrindinė informacija iš interviu su ekspertais ...........................................................107
TYRIMO IŠVADOS ...................................................................................................................109
PASIŪLYMAI ............................................................................................................................125
NAUDOTA LITERATŪRA .......................................................................................................129

3
ĮVADAS

Šiuolaikinėje visuomenėje ūkio plėtra ir žmonių gerovė pirmiausia priklauso nuo
žmogiškųjų išteklių apimties bei kokybės. Todėl visų darbingo amžiaus gyventojų įtraukimas į
darbo rinką ir pagalba įsitvirtinant šioje rinkoje yra svarbi šalies ekonominės bei socialinės gerovės
augimo sąlyga. Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, formuodama ES struktūrinių fondų panaudojimo
2007–2013 m. politiką ypatingai akcentuoja užimtumo lygio didinimą, visų darbingo amžiaus
gyventojų dalyvavimą darbo rinkoje, palankias sąlygas pensinio amžiaus asmenų užimtumui,
investicijų į žmonių žinias, gebėjimus, aktyvumą, verslumą didinimą. Kita vertus, užimtumo
didinimas yra svarbi sąlyga socialinės atskirties mažinimui, gyvenimo kokybės ir socialinės
sanglaudos didinimui. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programai Lietuvoje naujuoju
programavimo laikotarpiu numatoma skirti 3,7 mlrd Lt struktūrinių fondų lėšų. Šiame kontekste
neabejotinai svarbiu tampa sunkiau integruojamų į darbo rinką socialinių grupių, tokių kaip
vyresnio amžiaus žmonės, neįgalieji, asmenys, neturintys pagrindinio išsilavinimo, įtraukimas į
darbo rinką, pagalba įsitvirtinant joje.

Ši ataskaita yra tyrimo “Sunkiai integruojamų asmenų padėties darbo rinkoje analizė ir
priemonės jų užimtumui didinti” antrojo darbų etapo rezultatas. Pirmajame darbų etape buvo
parengta vyresnio amžiaus (45 metų ir daugiau), ieškančių darbo neįgaliųjų asmenų bei asmenų,
neturinčių pagrindinio išsilavinimo, tyrimo modelis, anketų formos.
Šioje ataskaitoje yra pateikiama tyrimo rezultatų analizė, išvados bei rekomendacijos dėl
sunkiai integruojamų asmenų užimtumo gerinimo, atsižvelgiant į naujo Užimtumo rėmimo įstatymo
nuostatas. Ataskaitą sudaro trys pagrindinės dalys: dokumentų analizė, kurioje pateikiama
statistinės informacijos, įstatyminės bazės apie tiriamųjų grupių dalyvavimo darbo rinkoje Lietuvoje
bei ES šalyse analizė; antroje dalyje analizuojami sunkiai integruojamų asmenų, registruotų darbo
biržose, pensinio amžiaus asmenų anketinės apklausos rezultatai, pasiremiant informacija, gauta
interviu su Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
pagyvenusių žmonių organizacijų atstovais. Pateikiamos išvados ir pasiūlymai dėl šių asmenų
grupių užimtumo gerinimo. Neseniai priimtas Užimtumo rėmimo įstatymas1 (2006) apibrėžė
užimtumo rėmimo priemones, taikomas darbo rinkoje papildomai remiamiems asmenims. Tyrimo
rezultatai rodo šių priemonių reikšmę ir svarbą sunkiai integruojamų asmenų užimtumui, taip pat
galimas šių priemonių taikymo tobulinimo kryptis ir galimybes, siekiant efektyvesnio asmenų
įdarbinimo ar įsitvirtinimo darbo rinkoje.

Darbe naudojami sutrumpinimai: DB – darbo birža(–os), LDRMT – Lietuvos darbo rinkos
mokymo tarnyba; NDNT – neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba.

Ataskaitą parengė: doc. dr. Boguslavas Gruževskis, m.d. Laima Okunevičiūtė
Neverauskienė, doc. dr. Laimutė Žalimienė, m.d. Vida Česnuitytė.

1 Lietuvos Respublikos Užimtumo rėmimo įstatymas Nr.X-694, 2006 m. birželio 15 d.
4
1. VYRESNIO AMŽIAUS ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMAS

1.1. STATISTINIŲ RODIKLIŲ APIE VYRESNIO AMŽIAUS ASMENIS, NORINČIUS DALYVAUTI DARBO
RINKOJE, ANALIZĖ

Remiantis Lietuvos Respublikos Nedarbo socialinio draudimo įstatymu2, vyresni nei 16 m.
gyventojai, nedalyvaujantys darbo rinkoje, patenka į dvi pagrindines gyventojų grupes:
1) bedarbiai – tai gyventojai, išpildantys tokius pagrindinius reikalavimus: neturi apmokamo darbo
arba pajamas teikiančio užsiėmimo, įvairiais būdais aktyviai ieško darbo, o suradę darbą yra
pasirengę artimiausiu metu pradėti dirbti. Bedarbiai kartu su užimtais gyventojais sudaro
ekonomiškai aktyvius (darbo jėgą).
2) ekonomiškai neaktyvūs gyventojai – nei prie užimtųjų, nei prie bedarbių nepriskiriami
gyventojai nuo 16 m. amžiaus; jie nedirba, neieško darbo ir negali arba nenori dirbti
(moksleiviai, studentai, neįgalieji, namų šeimininkės, kt.).
Lietuvoje gyventojų užimtumą stebi ir fiksuoja Darbo birža ir Statistikos departamentas. Šiame
darbe vyresnio amžiaus (45–62,5 m. ir pensinio amžiaus) gyventojų ekonominio aktyvumo portretui
sudaryti naudojomės Statistikos departamento duomenimis3, laikantis prielaidos, kad „Gyventojų
užimtumo (darbo jėgos) tyrimas“ aprėpia didesnę Lietuvos gyventojų dalį tiriant užimtumo ir ypač
nedarbo mastus (kadangi netaiko reikalavimo būti registruotu darbo biržoje).
Statistiniai duomenys, skirtingai nuo sociologinių tyrimų duomenų, neatspindi vyresnio amžiaus
žmonių noro dalyvauti darbo rinkoje. Todėl statistinius rodiklius apie nedirbančius vyresnio
amžiaus Lietuvos gyventojus traktuosime kaip apibūdinančius potencialius darbo rinkos dalyvius.

1.1.1. Statistinių rodiklių apie 45–55 m. gyventojų ekonominį aktyvumą dinamika per
paskutinius metus

Keletą paskutinių metų 45-544 m. amžiaus Lietuvos gyventojų ekonominio aktyvumo lygis svyravo
apie 86 proc. (žr. 1.1. pav.). Ekonominio aktyvumo lygio rodiklio dinamika rodo, kad dalis
(apie 15 proc.) šio amžiaus gyventojų išlieka už darbo rinkos ribų, nepriklausomai nuo pokyčių
šalies ekonomikoje bei kitose visuomeninio gyvenimo srityse. Kai kurie iš jų darbo rinkoje
nedalyvauja dėl objektyvių priežasčių tokių kaip, pavyzdžiui, invalidumas, ribojantis galimybę
dirbti. Tačiau likę gyventojai nedalyvauja savo noru, pavyzdžiui, yra namų šeimininkai(–ės),
gyvena nuo darbo rinkos atsietą gyvenimo būdą ir t.t.
Paskutiniais metais ryškesni pokyčiai vyko tik tarp jau dalyvaujančių darbo rinkoje 45–54 m.
amžiaus asmenų: nuo 2001 m., o ypač po Lietuvos įstojimo į ES 2004 m., jų nedarbo lygis
sumažėjo nuo 16,7 proc. iki 9,5 proc.
Realiai 2005 m. darbo rinkoje dalyvavo tik kiek daugiau nei 77 proc. gyventojų šios amžiaus grupės
gyventojų, kiti buvo bedarbiai arba iš viso nedalyvavo darbo rinkoje.

2 Lietuvos Respublikos Nedarbo socialinio draudimo įstatymas Nr.IX–1904, 2003 m. gruodžio 16 d.
3 Statistikos metraštis 2005. Vilnius, 2006.
4 Apibendrinti statistikos rodikliai apie gyventojų užimtumą pateikiami amžiaus grupėmis: iki 25 m., 25–29m., 30–49
m., 50–54 m., 55 m., arba kas 5 m. (15–19, 20–24, 25–29, 30–34, 35–39, 40–44, ir t.t.). Šio darbo tikslams panaudotos
pastarosios amžiaus grupės, apjungus 45–49 ir 50–54 m. grupes.
5
100
85,9 86,5 87,1 87,3 85,7
80
77,1 77,8 77,6 Ekonominio
74,3
ai 60 71,5 aktyvumo lygis
t
n
e
c
ro 40 Užimtumo lygis
P
16,7
14,1
20 11,4 10,8 9,5
Nedarbo lygis
0
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m.

1.1. pav. 45–54 m. gyventojų ekonominio aktyvumo ir užimtumo rodiklių tendencijos Lietuvoje
nuo 2001 m. (vidutinis metinis skaičius, procentais).

1.1.2. Statistinių rodiklių apie 55–62,5 m. gyventojų ekonominį aktyvumą dinamika per
paskutinius metus

Nuo 2001 m. Lietuvos darbo rinką nuolat papildė 55-645 m. amžiaus gyventojai, o ekonominio
aktyvumo lygis išaugo nuo 44,6 proc. 2001 m. iki 52,6 proc. 2005 m. (žr. 1.2. pav.). Rodiklio
augimą lėmė pensinio amžiaus ribos paslinkimas nuo 55 m. iki 60 m. moterims ir nuo 60 m. iki
62,5 m. vyrams. Priemonė, kurios tikslas buvo į darbo rinką įtraukti daugiau priešpensinio amžiaus
žmonių, pasiteisino. Kadangi moterų pensinio amžiaus riba žemesnė negu vyrų, tai jų ekonominis
aktyvumas ir kiti užimtumo rodikliai priešpensiniame amžiuje yra mažesni.

100
80
Ekonominio
ai 60 50,3 52,4 52,8 aktyvumo lygis
nt 44,9 46,8
e
c
o Užimtumo lygis
Pr 40 44,5 46,9 49,2
41,5
39,0
20 13,2 11,4 11,5 10,4
6,8
Nedarbo lygis
0
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m.

1.2. pav. 55–64 m. gyventojų ekonominio aktyvumo ir užimtumo rodiklių tendencijos Lietuvoje
nuo 2001 m. (vidutinis metinis skaičius, procentais).

55–64 m. amžiaus gyventojų užimtumo lygis nuo 2001 m. padidėjo nuo 39 proc. iki 49 proc. Reikia
pastebėti, kad užimtumo lygis didėjo ne tiek dėl nedarbo mažėjimo (nedarbo lygis krito nuo

5 Apibendrinti statistikos rodikliai apie gyventojų užimtumą pateikiami amžiaus grupėmis: iki 25 m., 25–29m., 30–49
m., 50–54 m., 55 m., arba kas 5 m. (15–19, 20–24, 25–29, 30–34, 35–39, 40–44, ir t.t.). Šio darbo tikslams panaudotos
pastarosios amžiaus grupės, apjungus 55–59 ir 60–64 m. grupes.
6
13,2 proc. 2001 m. iki 6,8 proc. 2005 m.), kiek dėl bendro šios amžiaus grupės gyventojų
ekonominio aktyvumo padidėjimo.
55–64 m. gyventojų amžiaus grupės nedarbo lygis spačiau ėmė mažėti nuo 2004 m., t.y. tuomet, kai
atsirado laisvų darbo vietų dėl intensyvios emigracijos po Lietuvos įstojimo į ES. Taigi,
priešpensinio amžiaus gyventojų nedarbo problema išsisprendė tik paviršutiniškai: naujų darbo
vietų ženkliai nepadaugėjo, priešpensinio amžiaus gyventojų kvalifikacijos iš esmės nepakito, o
nedarbo lygis sumažėjo tik dėl atsilaisvinusių darbo vietų emigracijos pasekoje. Tad potencialiai
galima teigti: jeigu emigracija sustotų, priešpensinio amžiaus gyventojų nedarbo lygis vėl išaugtų.
Panaši lemtis lauktų ir tų, kurie priešpensinio amžiaus sulauktų būdami panašių kvalifikacijų.
Nepaisant šios amžiaus grupės nuolat didėjančio ekonominio aktyvumo ir mažėjančio nedarbo
lygio, apie pusę 55–64 m. amžiaus Lietuvos gyventojų darbo rinkoje nedalyvauja (ekonominio
aktyvumo lygis 2005 m. siekė tik 52,6 proc.). Šių gyventojų integracija gali būti gana sudėtinga,
kadangi jie nesiekia arba negali (paprastai dėl sveikatos būklės) dalyvauti darbo rinkoje.

1.1.3. Statistinių rodiklių apie pensinio amžiaus gyventojų ekonominį aktyvumą dinamika per
paskutinius metus

Lietuvos Respublikos Nedarbo socialinio draudimo įstatymas6 bedarbiais įvardina visus asmenis,
išpildančius sąlygas: laikinai nedirba, yra registruoti darbo biržoje, nori dirbti ir aktyviai ieško
darbo. Kadangi Statistikos departamento „Gyventojų užimtumo (darbo jėgos)“ tyrimas netaiko
reikalavimo būti registruotiems DB, tai sudaro galimybę aptarti ir pensinio amžiaus gyventojų
nedarbo lygį. Statistiniai duomenys rodo, kad tik 2001 m. ir 2003-2004 m. pensinio amžiaus
gyventojų nedarbo lygis nedaug viršijo 0 proc. (žr. 1.3. pav.).

10
8
Ekonominio
ai 6 5,7 aktyvumo lygis
t 4,9
n 4,4
e
c 5,6 3,9 3,9
o Užimtumo lygis
r 4 4,8
P 4,4
1,9 3,7 3,9
2 1,1
0,4 Nedarbo lygis
0,0 0,0
0
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m.

1.3. pav. 65 m. ir vyresnių gyventojų ekonominio aktyvumo ir užimtumo rodiklių tendencijos
Lietuvoje nuo 2001 m. (vidutinis metinis skaičius, procentais).

65 m. ir vyresnių gyventojų ekonominio aktyvumo ir užimtumo lygio rodikliai nuo 2001 m. nuolat
krito (nors ir ne visai tolygiai). Tik po 2004 m., t.y. po Lietuvos įstojimo į ES, abu rodikliai
stabilizavosi ties 3,9 proc.
Pirmi Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą metai stabilizavo pensinio amžiaus šalies gyventojų
ekonominį aktyvumą. Tačiau tolesnės pensinio amžiaus gyventojų ekonominio aktyvumo
tendencijos, panašu, gali priklausyti nuo šalies politikos pensinio amžiaus gyventojų atžvilgiu.
Pensinio amžiaus gyventojų ekonominį aktyvumą gali paskatinti tokie veiksniai: darbo jėgos

6 Lietuvos Respublikos Nedarbo socialinio draudimo įstatymas Nr.IX–1904, 2003 m. gruodžio 16 d.
7
stygius šalies ūkyje, atsilaisvinusios darbo vietos, žemos pensinio amžiaus gyventojų pragyvenimo
lėšos. Tačiau pensinio amžiaus gyventojų ekonominio aktyvumo kliūtimis gali tapti:
1) darbo vietų dislokacija;
2) norinčių dirbti pensinio amžiaus sveikatos būklė;
3) norinčių dirbti pensinio amžiaus gyventojų profesinės kvalifikacijos (t.y. ar pensinio
amžiaus gyventojų turimos profesinės kvalifikacijos atitiks atsilaisvinusių darbo vietų
reikalavimus darbo jėgai);
4) visuomenės, darbdavių ir pačių pensinio amžiaus gyventojų požiūris į darbą pensiniame
amžiuje.

1.1.4. Statistinių rodiklių apie vyresnio amžiaus asmenis, norinčius integruotis į darbo rinką,
palyginimas su asmenų iki 45 m. atitinkamais rodikliais

2005 m. statistiniais duomenimis, žemiausi ekonominio aktyvumo ir užimtumo lygio rodikliai buvo
pensinio amžiaus gyventojų (žr. 1.4. pav.). Tokie rodikliai atspindi iki šiol Lietuvos visuomenėje
nusistovėjusią socialinę normą pensinio amžiaus asmenims pasitraukti iš darbo rinkos.

Ekonominio aktyvumo lygis Užimtumo lygis Nedarbo lygis
100 89
86
83
78
80
ai 60 53 49
t
n
e
c 40
o 25
r 21
P 16
20 7 10 7 4 4
0
0
15-24 m. 25-44 m. 45-54 m. 55-64 m. 65+ m.
Amžiaus grupės

1.4. pav. Skirtingų amžiaus grupių Lietuvos gyventojų 2005 m. ekonominio aktyvumo ir
užimtumo rodiklių palyginimas (vidutinis metinis skaičius, procentais).

Tarp ekonomiškai aktyviausių gyventojų (25–64 m.) gerokai žemesniais ekonominio aktyvumo ir
užimtumo lygio rodikliais išsiskyrė 55–64 m. amžiaus grupė. Nedarbo lygiu ikipensinio amžiaus
grupės skyrėsi nedaug, išskyrus 15–24 m. jaunimą.
Apibendrinant galima teigti, kad siekiant integruoti už darbo rinkos ribų esančius ikipensinio
amžiaus gyventojus, specialesnių ekonominio aktyvumo priemonių reikėtų 55–64 m. amžiaus
grupei, o nedarbo mažinimo priemonių reikėtų 45–54 m. amžiaus grupei. Atskirų priemonių reikėtų
siekiant į darbo rinką įtraukti nedirbančius pensinio amžiaus gyventojus.

1.1.5. Statistinių rodiklių apie vyresnio amžiaus asmenų dalyvavimą darbo rinkoje, analizės
apibendrinimas

1) Siekiant padidinti 45–54 m. amžiaus Lietuvos gyventojų integraciją į darbo rinką reikėtų
dvejopo tipo priemonių:
8
a) priemonių, nutaikytų į bedabius, kurie nori dirbti, tačiau laikinai yra netekę darbo; tokias
priemones Lietuvoje yra įvaldžiusi darbo birža ir kartu su darbo rinkos partneriais sėkmingai
taiko bedarbiams integruoti į darbo rinką;
b) priemonių, nutaikytų į gyventojų grupes, tokias kaip neįgalūs asmenys bei asmenys,
slaugantys neįgalius šeimos narius, asocialūs asmenys, namų šeimininkai(–ės) ir kt. Šios
grupės nedirbantiems asmenims integruoti priemonių parinkimas ir įgyvendinimas Lietuvoje
yra sunkesnis uždavinys lyginant su pirmuoju, kadangi reikalauja keisti ne tik atskirų
asmenų nusistovėjusį gyvenimo būdą bei įpročius, bet ir visuomenės požiūrį į tokius
asmenis bei jų dalyvavimą darbo rinkoje. Tokie pokyčiai reikalauja:
• investicijų (pavyzdžiui, asocialų gyvenimo būdą gyvenusių asmenų reabilitacijai, darbo
vietų pritaikymui neįgaliesiems; socialinių paslaugų neįgaliesiems tinklo plėtrai ir t.t.);
• laiko (gyvenimo būdo bei įpročių pokyčiams įvykti; visuomenės nuostatoms pasikeisti).
2) 55–64 m. gyventojams, kurie nedalyvauja darbo rinkoje ir nesiekia joje dalyvauti, bet pagal
sveikatos būklę, šeimynines ir kitas aplinkybes gali dalyvauti darbo rinkoje, motyvuoti galėtų
būti taikomos kai kurios analogiškos priemonės, kaip ir 45–54 m. amžiaus ekonomiškai
neaktyviems gyventojams.
Kita šio amžiaus gyventojų grupė nori dalyvauti darbo rinkoje, tačiau dėl darbo vietų nebuvimo
bei nepakankamų kvalifikacijų negali rasti darbo, negeba konkuruoti darbo rinkoje. Siekiant
padidinti priešpensinio amžiaus gyventojų užimtumą, bendri sprendimai būtų:
a) darbo vietų priešpensinio amžiaus žmonėms steigimas,
b) priešpensinio amžiaus gyventojų kvalifikacijų, reikalingų šiandieninėje darbo rinkoje,
tobulinimas.
3) Pensinio amžiaus gyventojų integracijos į darbo rinką bendras sprendimas būtų steigimas,
palaikymas ir parinkimas darbo vietų, kurios atitiktų pensinio amžiaus gyventojų sveikatos
būklę, profesines kvalifikacijas bei gyvenamąją vietą.

1.2. UŽSIENIO ŠALIŲ PATIRTIES APIE VYRESNIO AMŽIAUS ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMĄ ANALIZĖ

Paskutinį dešimtmetį išsivysčiusių Vakarų šalių darbdaviai keičia požiūrį į vyresnio amžiaus
darbuotojus, įžvelgdami tokius vyresnio amžiaus darbo jėgos privalumus mikro bei makro
lygmenyse (Walker, 19957):
• darbo jėgos papildymo potencialas,
• darbo patirtis (profesinės kvalifikacijos),
• prisitaikymas prie demografinių pokyčių,
• darbo jėgos įvairovė.
Nepaisant vis palankesnio darbdavių požiūrio, vyresnio amžiaus darbuotojai išlieka
diskriminuojami dėl įsidarinimo, paaukštinimo darbe, dalyvavimo mokymuose.

1.2.1. ES šalyse narėse teikiamų socialinių garantijų vyresnio amžiaus asmenims, norintiems
dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas

Piniginės paramos garantijos

Europos Sąjungos šalyse narėse (dalyvavo: Belgija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Nyderlandai,
Jungtinė Karalystė) vykdytas projektas „Amžiaus barjerų įveikimas integracijoje į darbo rinką ir

7 Walker A. Investing in Ageing Workers – A Framework for Analysing Good Practice in Europe. Dublin: European
Foundation for the Improvement of Working and Living Conditions, 1995.
9
mokymus“8 atskleidė, kad vyresnio amžiaus bedarbių integracijos į darbo rinką sėkmė arba
nesėkmė priklauso nuo įvairių išmokų, kurias teikia valstybė: pensinių išmokų, socialinės apsaugos
(paramos) išmokų, atleidimo iš darbo išmokų ir pan. Pavyzdžiui, buvo nustatyta, jog socialinių
išmokų ryšys su pajamomis iš darbo Graikijoje ir Italijoje veikė kaip barjeras gerąjai praktikai
tobulinti. Todėl buvo pateiktas siūlymas priimant sprendimus dėl vyresnio amžiaus asmenų
įdarbinimo atsižvelgti į socialinių išmokų dydžius, sąlygas ir kitas aplinkybes. Toliau šiame
skyrelyje bus aptartos įvairių ES šalių narių teikiamos garantijos derinti įvairias socialines išmokas
su pajamomis iš samdomo arba savarankiško darbo.

45–55 m., 55–62,5 m. amžiaus gyventojai. Lietuvoje asmenims, netekusiems darbo, tačiau
norintiems grįžti į darbo rinką, Nedarbo socialinio draudimo įstatymas9 numato socialinio draudimo
nedarbo išmoką, kurios minimalus dydis (pastovi dalis) priklauso nuo išmokos mokėjimo mėnesį
galiojančių remiamų pajamų dydžio šalyje, o maksimalus dydis (kintama dalis) priklauso nuo
bedarbio buvusių pajamų. Asmenims, gaunantiems įvairias kitas socialines išmokas (valstybines
socialinio draudimo, šalpos arba valstybines pensijas, kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas,
netekto darbingumo periodines išmokas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų), mokama
tik nedarbo socialinio draudimos išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensijų ar kompensacijų sumą.
Egzistuoja atvejai, kai socialinio draudimo nedarbo išmokos mokėjimas gali būti sustabdytas: kai
asmuo dalyvauja aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse ir gauna darbo užmokestį arba
stipendiją, kai asmuo įsidarbina pagal terminuotą darbo sutartį arba gauna verslo liudijimą ne
ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Išmokos mokėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo atsisakė
darbo biržos siūlomo darbo, atsisakė dalyvauti įsidarbinimo plane numatytose aktyviose darbo
rinkos politikos priemonėse, nustatytu laiku netvyko į darbo biržą, baigiasi asmens leidimas dirbti
Lietuvos Respublikoje, baigiasi išmokos mokėjimo terminas, bedarbis įsidarbina arba dirba
savarankiškai, tampa nedarbingas, miršta. Visais kitais atvejais išmoka mokama ribotą laiką, kuris
priklauso nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo (darbo stažo): kuo ilgesnis laikotarpis, tuo
ilgiau mokama išmoka. Ilgiausiai be pertraukos išmoka gali būti mokama 9 mėnesius su galimybe
mokėjimą pratęsti dar 9 mėnesiams. Tik asmenims, kuriems iki senatvės pensijos liko 5 metai ir
jiems nepaskirta išankstinė senatvės pensija, šis laikotarpis gali būti pratęstas 2 papildomus
mėnesius. Bet kokiu atveju, išmokos mokėjimo laikotarpiu jos dydis palaipsniui mažinamas, taip
siekiama skatinti nedirbančio asmens motyvaciją ieškotis darbo arba dalyvauti darbo biržos
siūlomose priemonėse.

LR piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms įstatymas10 tarp visų kitų
priemonių po lėšų testavimo numato socialinių pašalpų mokėjimą bedarbiams iš šeimų su žemomis
pajamomis (tame tarpe ir vienam gyvenančiam asmeniui). Čia vėlgi atskirai nekalbama apie
vyresnio amžiaus bedarbius. Socialinė parama gali būti suteikta bedarbiui, atsižvelgiant tik į
socialinę ekomoninę situaciją šeimoje.

Daugelio Europos Sąjungos šalių narių įstatymuose apie pinigines garantijas vyresnio amžiaus
bedarbiams11 taip pat skiriama nedaug dėmesio. Vis dėlto kai kurios priemonės taikomos.
Pavyzdžiui, Vokietijos įstaigų/įmonių kolektyviniuose susitarimuose, įmonių susitarimuose arba

8 Combating age barriers in employment. Research summary. European Foundation for the Improvement of Living and
Working Conditions, 1997.
9 Lietuvos Respublikos Nedarbo socialinio draudimo įstatymas Nr.IX–1904, 2003 m. gruodžio 16 d.
10 Lietuvos Respublikos Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems
asmenims) įstatymas Nr.IX–1675, 2003 m. liepos 1 d.
11 MISSOC 2005. Mutual Information System on Social Protection. Social Protection in the Member States of the
European Union, of the European Economic Area and in Switzerland. Situation on 1 January 2005. European
Commision, 2005.
10