Sofija PDF
Preview Sofija
2013 12 13 „Das Ewig Weibliche zieht uns hinan“ J. W. Goethe Rašau taip, lyg kažkur giliai persirašinėčiau. 2014 01 06 VIKTORIJA DAUJOTYTĖ LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS UDK 821.172(092) Da405 Knygos išleidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Recenzentai doc. dr. Dalia Čiočytė, dr. Nida Gaidauskienė Redaktorės Erika Malažinskaitė, Donata Linčiuvienė Konsultantė Dalia Palukaitienė Knygos dailininkas Rokas Gelažius Santrauką į anglų kalbą vertė Diana Bartkutė Asmenvardžių rodyklė Gytis Vaškelis Knygoje panaudotos nuotraukos iš asmeninio Danutės Čiurlionytės archyvo, jei nenurodyta kitaip © Viktorija Daujotytė © Rokas Gelažius © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ISBN 978-609-425-157-З Turinys Įžanga: viltis grįžti 7 „Yra šaltinis“; M. K. Čiurlionio Dies Irae 27 Tie keisti vartai; kelio vingiai 5 7 Tarp vyrų ir moterų; laiškai Valerijai 107 Visuomenės veikėja ir kritikė, kalbos mokytoja 151 Atsiminimai: rašymo laikas ir erdvė, autobiografija 197 Kūrybos lygmenys 215 Tautosakiškumas, programiniai aspektai 215 Eiliuotieji kūriniai 226 Proza: pasakojimo būdai 230 Bundanti žemė 230 Šventmarė 236 Žemaitiškieji tekstai 244 Žemaitiška poema 247 Žemaitės jutimas 252 Giria Žalioji - viso gyvenimo kūrinys 256 Dedikacija Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui 256 Rezistencinė dvasia 270 Salomėjos Nėries mįslė 278 Iš gyvenimo permąstymų ir paskutiniųjų patirčių 291 Pabaiga su žiedų simboliu 3 21 Summary 337 Asmenvardžių rodyklė 339 Įžanga: viltis grįžti Keli sakiniai^ atkelti į pradžią iš pačios šio teksto pabaigos, iškelti galvojant apie artėjantį lemtingosios Vasario 16-osios šimtmetį. Staigi mintis, kad Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė yra ryški anos Lietuvos asmenybė, išskirtinė jos kūrėja. Permąstydama savo gyve nimą, lyg kokioje rašomų atsiminimų preambulėje pažymėjo: „Vil niuje išgyvenome Lietuvos valdžios įsibuvimą, bolševikų Vilniaus atėmimą ir lenkų iš jų Vilniaus atėmimą.“1 Tada vargais negalais pasiekė Kauną. Tik peržengusi trisdešimties metų slenkstį, pradėjo dirbti dar jaunos Lietuvos kariuomenės politinėse struktūrose, rū pinosi pilietine ir moraline kareivių atspara, rašė Laiškus kareiviui, sugulusius į knygą. Švenčiant Lietuvos kariuomenės dešimtmetį, 1929-aisiais, Sofija Čiurlionienė buvo apdovanota Vyčio kryžiaus trečiojo laipsnio ordinu - „už kultūrinę pagalbą Lietuvos kariuome nei“. Pagrindinė jos pasija, prasidėjusi nuo knygos Lietuvoje (1910), buvo dvasinis lietuvių tautos auklėjimas, vykdytas dviem krypti mis: ugdant lietuvių savigarbą ir savivertę (ryškus atvejis - drama Danutės Čiurlionytės-Zubovienės archyvas. Toliau - DČZ archyvas. apie knygnešius „Aušros sūnūs“ nuo 1922 m. vaidinta daugelyje Lietuvos vietų) ir ugdant kritinį mąstymą, kritinę bendruomenės savirefleksiją. Aukščiausias tautos ugdymo supratimo taškas - stu dija Apie tautos auklėjimą (1922), atskiromis mintimis pratęsinėta, pildyta visą gyvenimą, tarsi atsakinėjant į pabaigos klausimą: „Nes kas gali pavergti tautą, kuri remiasi tikru žmogumi, suprantančiu savo pareigas ir nujaučiančiu tautos dvasios kelius?“ Sofija Čiurlio nienė buvo ne tik dvasinio, moralinio ugdymo teorijos kūrėja, bet ir įstabi praktikė, mokytoja, dėstytoja, skaučių vadė. Taip, vadė; moteris, kuriai buvo skirta vesti, vadovauti. Ir todėl taip anksti, tik peržengusi savo dvidešimtmetį, ji ne tik mąsto apie moterų sa varankiškumą, bet ir imasi jį kurti - iš pat pradžių, nuo pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo, kur ją jau įsidėmi Gabrielė Petkevi- čaitė-Bitė. Jei tuo laiku, kai parašyta (1910), būtų buvusi paskelbta drama „Ateities Moteris“, lietuvių moterų sąmoningumo istorija galėjo įgyti daug didesnį pagreitį. Dabar, išėjus įspūdingam Sofi jos Čiurlionienės-Kymantaitės Raštų aštuontomiui (1986-2013), reikia skubiai pildyti asmenybės rašytojos, valstybės kūrėjos, vi suomenės veikėjos recepcijos spragas. Artėja Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės 130-metis (gimusi 1886, kovo 13). Ir ateis ši data po Mikalojaus Konstantino Čiur lionio 140-ųjų slenksčio. Atsiminimų preambulėje Sofija suminė jo svarbiausius savo gyvenimo įvykius. Dramatiškoji laiko atkarpa tarp 1907 ir 191 į-ųjų: „1907 m. lapkričio mėn. pažinau savo vyrą M. K. Čiurlionį. 1909 m. sausio 1 d. ištekėjau. Tuojau išvažiavome į Petrapilį. Pavasarį praleidome Druskininkuose, vasarą Plungėje pas dėdę. Rudenį vyras išvažiavo vienas į Petrapilį (lapkričio pra džioj. Gruodžio mėnesį nuvažiavau pas jį, radau jau sergantį. Par vežiau į Druskininkus. Vasario gale išvežėme į ligoninę (,Czerwo- ny Dwór*) - prie Varšuvos. 1910 m. gegužės 30 d. sen. st. gimė 8
The list of books you might like
