Sniego šalies žmonės ir dievai : Tibeto istorijos ir kultūros apybraiža PDF
Preview Sniego šalies žmonės ir dievai : Tibeto istorijos ir kultūros apybraiža
JEVGENIJUS KYČANOVAS LEVAS SAVICKIS Ą SNIEGO ŠALIES ŽMONĖS IR DIEVAI TIBETO ISTORIJOS IR KULTŪROS APYBRAIŽA Iš rusų kalbos vertė VYTAUTAS KAUNECKAS Vilnius 1979 ,a<pr Ki—19 E. KH^aHOB, JI. CaBHIĮKHH JHOJIH H Bora CTPAHbl CHETOB M.# «HayKa», 1975 70803—248__ K M 852(10)—79 218—79 © Vertimas į lietuvių kalbą, leidykla „Vaga", 1979 PRATARMĖ Gerbiamas skaitytojau! Si knyga — apie senovės ir viduramžių Ti betą, jo istoriją, žmones ir kultūrą. Senovėje Tibetas buvo viena galin giausių Azijos valstybių. Per 1200 metų mums žinomos rašytinės Tibeto istorijos tibetiečių tauta sukūrė aukštą ir savitą kultūrą. Tibetas ilgai buvo vaizduojamas mįslinga šalimi, už kurios pasakiškų stebuklų kartais nesugebėta, o dažnai ir nenorėta matyti tikro žmonių gyvenimo ir tikros jų kultūros. Tačiau tokio požiūrio į Tibetą niekad ne silaikė mūsų šalies mokslas, ypač orientalistika. Vertingų žinių apie Ti betą rusų mokslas įgijo dėka N. Bičiurino, kuris dar pirmoje XIX a. pu sėje parašė knygų apie Tibetą, ligi šiolei nepraradusių savo mokslinės reikšmės. Antrojoje praeito šimtmečio pusėje buvo padaryta įžymių at radimų Centrinėje Azijoje. Rusų mokslininkų keliautojų darbai pratur tino mokslą pirmaeilės svarbos informacija apie Tibetą. Mūsų darbas — mokslo populiarinimo knyga apie Tibeto civilizaciją. Autoriai kiek galėdami panaudojo visus jiems prieinamus naujausius darbus apie Tibetą, tarp jų — šeštajame mūsų amžiaus dešimtmetyje Ti betą lankiusių korespondentų kelionės užrašus ir apybraižas. Knyga skiriama visiems, kurie domisi Tibetu. Dedame viltis į tuos skaitytojus, kuriems užteks kantrybės perskaityti ne tik skyrius apie Ti beto VI Dalailamą,— jie buvo tarytum apmatai, ant kurių ataudėme savo knygą ir kuriuose nestinga grožinės išmonės griežtuose žinomų faktų rė muose,— bet ir grynai „mokslinius11 skyrius. Jie galbūt pasirodys sausi, tačiau jų dėka norintieji galės pažvelgti į nuostabų praeities pasaulį ir kitų tautų kultūras. Tokia aukšta, tokia tyra šalis! Nėra lygios jai! Kur dar yra tokių? Išties tu juk pati geriausia, Ir mūs tikėjimas — aukščiau visų kitų! Iš senovinio tibetiečių rankraščio, atrasto Dunchvange I. SNIEGO ŠALIS Matau aš čionai, kaip užgimsta šaltiniai, Kaip slenka grėsmingai ledai pirmutiniai.1 A. Puškinas i. DUOK MAN STIPRIUOSIUS SAVO SPARNUS, GERVE! Viršum Lasos baigė blėsti rytinė žara. Artėjo cešaras — saulėtekis, skelbiąs, kad prasideda ugnies-šuns metų penktojo mėnesio pirmoji die na (1706 m. birželio 11 d.). Canjan Džamcas, VI Dalailama, pasijuto su-' žvarbęs nuo rytmečio vėsos ir jaudindamasis ėmė vėl žingsniuoti dalaila- mų rūmų — Potalos stogu, įprastine didžiųjų lamų pasivaikščiojimų vieta. Atokiau pagarbiai stoviniavo jį lydinčių tarnų būrelis. Ramybė ir tyla viešpatavo čia, iš kur, rodės, visai arti nuostabiai mė lynas, tokiame aukštyje beveik violetinis dangus, šyląs nuo pirmų te kančios saulės spindulių. Tiktai karveliai maudėsi dangaus mėlynėje, svei kindami naujos dienos pradžią, ir toli, viršum miesto pakraščio, ties ta vieta, kur buvo kapojami mirusiųjų lavonai, sklandė maitvanagiai, laukdami grobio. Geriau įsiklausius, buvo galima išgirsti tylų bundančio miesto gaudesį. Kažkur ten, apačioje, šūkavo gatvių prekiautojai, skubiai ėjo melstis šventųjų vietų lankytojai, leidosi į tolimą kelią pavėlavusios vilks tinės — šiaurėn, link Mongolijos ir Kinijos sienų, ir į pietus — į Šigacę, Cumbio lygumą ir link šventosios Indijos sienų, į vakarus — į Ladaką, Kašmyrą ir musulmonų šalis. Paprastai tokiom valandom jis saldžiai miegodavo, gerai apsikamšąs antklode, po nakties, praleistos su bičiuliais Lasoje arba Šoloje, priemies čio kaimelyje, netoli Potalos. Ne veltui dvariškiai apie jį slapčia dainuo davo: Potaloje Jis — Rinčen Canjan Džamcas, Saloj ii Laso j — linksmas vaikinas! 9 1 Vertė A. Churginas. Nors jis ir dabar tebeturi raktą nuo slaptųjų durelių, jau nebeištrūktų iš rūmų. Visur — mongolų kariai, kurie budriai seka kiekvieną jo žingsnį. Praėjusių metų septintąjį mėnesį (1705 m. rugsėjį) mongolų-chošutų val dovas chanas Lhavzanas, kinams sutinkant, užgrobęs Laso j e valdžią, at kakliai buria aplink save visus nepatenkintus jo, dalailamos, elgesiu, ir štai šiandien jie saukia jį į chano Lhavzano rūmus. Galbūt jam jau galas? Jį ten nužudys, nunuodys? Bet jei chanas Lhavzanas norėtų jį nunuodyti dabar, seniai būtų radęs žmonių, sugebančių tai padaryti čia, Potaloje. Bijo? Bijo! Jis — dalailama, vyriausiasis Tibeto dvasininkas, žmonės jį gerbia ir myli. Dar yra vilties, kad viskas baigsis geriau! Tačiau kaip rasti išeitį iš tokios padėties? Juk faktiškai jis belaisvis ir priverstas stoti į teismą. Canjan Džamcas taip greitai lėkė žemyn stačiais laiptais, kad sargybiniai ir palyda vos spėjo paskui... Teismas, pirmininkaujamas chano Lhavzano, susidedąs iš jam artimų žmonių ir Tibeto valdininkų bei lamaizmo atstovų, stojusių mongolų pu sėn, išvardijo dalailamai visus jo nusikaltimus. Blogi Canjan Džamco nujautimai išsipildė. Jis negrįžo į Potalą, o tiesiai iš teismo buvo nuga bentas į mongolų karinę Lhalaus stovyklą netoli Lasos. Dėl vieno dalyko Canjan Džamcas neapsiriko. Žmonės, kurie ir patys dažnokai piktinosi lengvapėdišku vyriausiojo savo dvasininko elgesiu, pažinojo jį ne tik kaip didelį ūžautoją, bet ir kaip gerą poetą, daugelio populiarių dainų autorių. Ne veltui jį praminė Canjan Džamcu — „Melo dijų okeanu11. Kai tik pasklido žinia, kad dalailama išvežtas į Lhalų, visos parduotuvės Lasoje buvo uždarytos, ir žmonės niekur nėjo iš namų. Kai kas bandė net atviTai reikšti nepasitenkinimą, bet mongolų daliniai, pa skirstyti po butus Lasoje, gerai išmanė savo darbą ir privertė nepaten kintuosius nutilti. Canjan Džamcas buvo keletą dienų išlaikytas Lhaluje. Poetui nelais vė — kaip paukščiui narvelis. Jis valandų valandas vaikštinėjo prie savo palapinės, su pavydu žiūrėdamas į baltas gerves, kurios penėjo jauniklius ir visą dieną skraidė viršum pelkės, esančios netoliese. Jo eilėraštis, ku pinas troškimo bent valandėlę atgauti prarastą laisvę, slapta perduotas vienai jo mylimajai, gyvenančiai Lasoje,— vienintelis liudijimas, ką jis išgyveno pirmomis nelaisvės dienomis: Gerve baltoji, išgirski mano šauksmus, Duok tu man savo stipriuosius sparnus! Balyje tolimoj neužgaišiu, Tik į Litangą nuskrisiu ir grįšiu! [104]1 1 Toliau visi VI Dalailamos eilėraščių vertimai pateikiami pagal šį leidinį. 10
The list of books you might like
