Sniečkus. 33 metai valdžioje: (Antano Sniečkaus biografinė apybraiža)

284 Pages·2000·4.752 MB·Lithuanian

by  Tininis Vytautas

VYTAUTAS TININIS

SNIEČKUS
33 METAI VALDŽIOJE

(Antano Sniečkaus biografinė apybraiža)

Antrasis papildytas ir pataisytas leidimas

Vilnius 2000
UDK 947.45.08:929
Ti 88

Knygoje nagrinėjama ilgamečio sovietinės Lietuvos administracijos
vadovo Antano Sniečkaus partinė ir politinė veikla. Skiriama istorijos
mokytojams, studentams, moksleiviams, visiems, kas domisi naujausiųjų laikų
Lietuvos istorija.
Leidinio autorius – istorikas, humanitarinių mosklų daktaras, Generolo
Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Redakcinio skyriaus vedėjas.

©Vytautas Tininis
2000

ISBN 9986-9231-4-X

2
TURINYS

Santrumpos ................................................................4
Pratarmė .....................................................................5
Jaunystė. .....................................................................7
Partinis agentas..........................................................15
Pirmieji valdžios metai .............................................37
Karo metai.................................................................52
Pokaris.......................................................................66
Sniečkus ir Berijos politika 1953 m........................115
Chruščiovmetis (1953–1964 m.) ............................131
1964 m. perversmas................................................191
Lietuvos šeimininkas...............................................197
Reziumė ..................................................................265
Resume ...................................................................267
Šaltiniai ir literatūra.................................................270
Pavardžių rodyklė....................................................279

3
Knygoje naudojamos santrumpos

AT – Anksčiausioji Taryba
CK – Centro Komitetas
KGB (Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti – rus.) –
Valstybės saugumo komitetas
LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas
LKJS – Lietuvos komunistinė jaunimo sąjunga
LKP(b) – Lietuvos komunistų partija (bolševikų)
LKT – Liaudies Komisarų Taryba
LPJŠ – Lietuvos partizaninio judėjimo štabas
LSSR – Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika
LTSR – Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika
LVVGA – Lietuvos valstybinis vaizdo ir garso archyvas
LVVOA – Lietuvos valstybinis visuomenės organizacijų
archyvas
MGB – (Ministerstvo gosudarstvennoj bezopasnosti)
Valstybės saugumo ministerija
MT – Ministrų Taryba MVD (Ministerstvo vnutrennich
del) – Vidaus reikalų ministerija
NKGB (Narodnyj komisariat gosudarstvennoj
bezopasnosti) – Valstybės saugumo liaudies komisariatas
NKVD (Narodnyj komisariat vnutrennich del) – Vidaus
reikalų liaudies komisariatas
RKRT – Religinių kultų reikalų taryba
RKP(b) – Rusijos komunistų partija (bolševikų)
SSKP – Sovietų Sąjungos komunistų partija
SSRS – Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjunga
TSKP – Tarybų Sąjungos komunistų partija
URLK – Užsienio reikalų liaudies komisariatas
VKP(b) – Visasąjunginė komunistų partija (bolševikų)
VSD – Valstybės saugumo departamentas

4
PRATARMĖ

Antano Sniečkaus globotinis, politologas Aleksandras
Štromas straipsnyje "Pasibaigusi Lietuvos gyvenimo epocha " apie
savo įtėvį rašė: "Vieniems jis buvo tautos išdaviku Nr.1, okupantų
vyriausiuoju pakaliku ir paprastu jų valios vykdytoju, kitiems -
"šeimininku" (artimoje aplinkoje niekas kitu vardu ir nevadino), o
tretiems (o jų Lietuvoje dauguma) - ir vienu, ir kitu".1 Sunku
daugiau ką ir pridėti. Kiekvienas, kas jį pažinojo ar apie jį ką nors
girdėjo, šiandien turi savo nuomonę, savaip vertina jo veiklą. Šioje
knygoje, remiantis archyviniais dokumentais, amžininkų
atsiminimais ir skurdoka literatūra apie jį,2 norėjosi pateikti
skaitytojui kiek platesnį jo gyvenimo aprašymą, juolab kad
specialaus darbo apie A.Sniečkų nėra. Kita vertus, autorius
nepretenduoja į visapusišką Sniečkaus biografinių faktų išdėstymą
ir įvertinimą.
Sniečkaus gyvenime gausu prieštaravimų. Jis buvo
principingas žmogus, fanatiškai atsidavęs komunistinei idėjai ir
bolševizmui, stengėsi nuosekliai įgyvendinti Maskvos politinius
reikalavimus. Politikos ir ideologijos srityse jis niekada
nepripažino jokių kompromisų. Vardan idėjos jis pats aukojosi ir
vertė tai daryti kitus. Tačiau kartu, ypač po J.Stalino mirties, jis
stengėsi atstovauti Lietuvos ūkiniams ir kultūriniams interesams.
Dėl to būta nesutarimų su Maskva, jam teko patirti nemalonumų.
Sniečkus savo gyvenime neieškojo lengvų kelių, nebuvo nei
pataikūnas, nei karjeristas, bet valdžia nesiruošė su niekuo dalytis
iki pat mirties.
LSSR administracijos vadovu Sniečkus išbuvo net 33
metus. Per tą laiką Sovietų Sąjungoje įvyko įvairių politinių
permainų, keitėsi jos vadovai, tačiau Sniečkus taip ir liko. Tuo
daug kas stebėjosi ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Tad kokios šio
politinio ilgaamžiškumo priežastys? Atsakyti į tai vienareikšmiškai
sunku. Įrodyti, kad geresnio nėra - vienas svarbiausių bet kurio
politiko uždavinių. Sniečkus su tuo puikiai susidorojo. Kaip jis tai
padarė ir norima parodyti šioje knygoje Ir dar. Nors praėjo
ketvirtis amžiaus po Sniečkaus mirties, jo Lietuvos žmonės dar
5
neužmiršo. 1999 m. pabaigoje savaitraščio žurnalo “Ekstra” ir
Lietuvos radijo ir televizijos surengtuose rinkimuose “Šimtas
įtakingiausių Lietuvos žmonių nuo 1900 iki 2000” Antanas
Sniečkus tarp žymiausių XX amžiaus žmonių užėmė aukštą 28
vietą, nors nepriklausomos Lietuvos istorikai jo darbus vertina
daugiausia neigiamai.
Už pareikštas pastabas ir paramą leidžiant šią knygą
autorius dėkingas JAV politologui profesoriui Tomui Remeikiui.
Rengiant antrąjį šios knygos leidimą autorius atsižvelgė į spaudoje
pasirodžiusių prof. V.Kašauskienės, dr. J.Bagušausko, doc. A.
Kasperavičiaus, politiko ir istoriko A.Terlecko recenzijų kritines
pastabas. Atsisakyta kai kurių abejonių keliančių formuluočių,
išbrauktas istorinės tiesos neatitinkantis faktas, kad poetas Tomas
Venclova dar 1969 m. norėjo išvykti į Izraelį. Šiuo atveju autorių
suklaidino neteisingas Sniečkaus įrašas jo užrašuose. LSSR MGB
ministras gen. mjr. P.Kapralovas buvo paskirtas į kitas pareigas
1952 m., o ne po Stalino mirties. Buvo korektūros ir kitų
netikslumų. Knyga papildyta naujais archyviniais šaltiniais bei
naujausiais Lietuvos istorikų darbais, kuriuose rašoma apie
Sniečkų.
6
JAUNYSTĖ

"Tai įvyko Vladislavove (Kudirkos Naumiestyje – V.T.)
1903 m. sausio 9 d. 4 val. po pietų. Atvyko Lesnistvos gminos
vaitas, gyvenantis Pustelninkų kaime, 49 metų ūkininkas Juozas
Sniečkus. Dalyvaujant ūkininkui iš Ašmoniškių kaimo 45 metų
Jonui Pakalkai ir zakristijonui iš Vladislavovo 52 metų Tomui
Karveliui, pateikė mums vyriškos lyties kūdikį ir pranešė, kad jis
gimė Pustelninkų kaime 1902 m. gruodžio 28 d. (naujuoju
kalendoriumi 1903 m. sausio 10 d. – V.T.) 10 val. ryte nuo teisėtos
38 metų žmonos Marijonos Stankūnaitės. Šiam kūdikiui švento
krikšto metu buvo duoti vardai – Antanas Gintautas", – užrašyta
Kudirkos Naumiesčio Romos katalikų bažnyčios metrikų knygoje.
Oficialiai Antanas Sniečkus gimė Šakių apskrityje, Būbleliuose.
Taip į šį pasaulį su visomis krikščioniškomis apeigomis įžengė
Sniečkus – vienas ryškiausių XX a. Lietuvos žmonių.
Sniečkaus tėvai – Juozas ir Marija buvo pasiturintys
Suvalkijos ūkininkai. Po Antano gimimo jie persikėlė į Būblelių
valsčiaus Būblelių kaimą, kur nusipirko 80 ha žemės. Sniečkų
giminė nuo seno gyveno Užnemunėje, Zanavykuose. Yra tiksliai
žinoma, kad Antano senelis Izidorius Sniečkus, gyvenęs Šakių
apskrities Sintautų valsčiaus Užpiaunių kaime, 1852 m. kartu su
krikštatėviais Antanu ir Pranciška Trasauskais atvežė į
Vladislavovo bažnyčią pakrikštyti Juozą Sniečkų – Antano
Sniečkaus tėvą.1
Juozas Sniečkus, kaip labiau išsilavinęs, buvo renkamas
valsčiaus viršaičiu. Jis pareigas eidavo dorai ir sąžiningai. 1921 m.
Kaune ėjęs žurnalas "Švietimo darbas" apie J.Sniečkų rašė: "Antai
Zanavykuose Lesnistvos gminoje ilgus metus vaitu išbuvo Juozas
Sniečkus. Nebuvo tai aukšto mokslo, bet doras žmogus.
Kareivijoje betarnaudamas, apsipažino su raštinės reikalais.
Sugrįžęs (...) buvo išrinktas vaitu. Jis iš žmonių jokių kyšių
neėmė... Per rinkimus, nors kai kurie plevėsos kitų kandidatų
girdomi rėkdavo prieš Sniečkų, bet užnoviečių dauguma
nesiduodavo aprėkiama. Sniečkus išbuvo vaitu daugiau negu 30
metų..." 2
7
Dėl tarnybos reikalų Juozas Sniečkus namuose retai
būdavo. Visą ūkį tvarkė motina. Sniečkai augino 7 vaikus: Česlavą
(Podolskienė), Zigmą, Viktorą, Juozą, Kazę (Kulikauskienė),
Antaną ir jauniausią Gražiną (Gužienė). Šeima laikėsi katalikiškų
tradicijų: per religines šventes visi važiuodavo į bažnyčią ir pan.
Vaikystėje Antanas buvo labai tikintis, – gal todėl jį tėvai norėjo
išleisti į kunigus. Nors vėliau krikščioniškąjį tikėjimą jis pakeitė į
komunistinį, tačiau tikėjimo fanatiškumas tapo neatskiriama jo
asmenybės išraiška. Nuo pat mažumos Sniečkų jaunėlis buvo
kresnas ir tvirto sudėjimo berniukas. Pasakojama, kad jo tėvui
samdant piemenį, Antanui tekdavo susiremti su samdiniu. Antanui
pralaimėjus, piemuo buvo priimamas į darbą. Tai rodė, kad
būsimasis samdinys stiprus ir tinkamas darbui.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Antanas baigė trimetę Žaliosios
pradinę mokyklą ir įstojo į gimnaziją. Tačiau, prasidėjus karui,
persikėlė mokytis į Vilnių. Čia jis pirmą kartą susidūrė su aušrininkais
– antiklerikalinių pažiūrų jaunimo organizacija. Pamažu keitėsi
požiūris į religiją. Įtakos tam turėjo vyresnysis brolis Juozas bei
vyresniųjų klasių gimnazistai – J. Andriulis, L. Serbenta (Vilniaus
universiteto dėstytojas, ekonomistas, 1950 m. įkalintas – V.T.). 1915
m. Vilniuje, Valakampiuose, aušrininkų organizacijos konferencijoje
Sniečkus ėjo sargybą, kad policija neužkluptų susirinkusiųjų.
1915 m. frontui artėjant prie Vilniaus gimnazija evakavosi
į Voronežą. Kartu su karo pabėgėliais į Rusiją pasitraukė visa
Sniečkų šeima, deja, jau be tėvo – Juozo Sniečkaus, mirusio 1914
metais. Voroneže 1918 m. Antanas baigė kunigų M.Yčo ir
K.Olšausko vadovaujamos gimnazijos 4 klases, gyveno
bendrabutyje. Čia išryškėjo jaunuolio charakterio bruožai: valia ir
ryžtas. Įvairiais gyvenimo klausimais jis jau turėjo savo nuomonę,
karštai ginčydavosi, prieštaraudavo net vyresniesiems. Gimnazijoje
Sniečkus pradėjo nemėgti čia vyraujančios religinės aplinkos,
konfliktavo su ateitininkais.
Maksimalistiškai nusiteikęs Antanas kartu su vienminčiais
draugais vaikiškai protestavo prieš katalikišką mokyklos tvarką. Už
tai jam buvo skiriamos įvairios nuobaudos. Pasitaikė ir chuliganiškų
išpuolių. Kartą Sniečkus iš ketvirto aukšto apipylė vandeniu prelatą
K.Olšauską. "Kilo skandalas, atsirado ilgaliežuvių. Buvau įskųstas ir
8
Antano tėvas Juozas Sniečkus Antano motina Marija Sniečkuvienė

Namas Bubleliuose, kur gimė Antanas Sniečkus
9
nubaustas, – rodos, dviem savaitėms sumažino maisto davinį. Man
pasisekė: vis dėlto buvau iš gerbiamos "pamilijos". Kitiems tokios
išdaigos kainuodavo brangiau", - rašė Sniečkus savo užrašuose. 1917
m. Sniečkus kartu su 11 gimnazistų bažnyčioje atsisakė klauptis.
Vyresniųjų klasių gimnazistai buvo išvaryti iš mokyklos, kiti vėliau
pakliuvo į frontą. Jauniausiam Antanui teko palyginti nedidelė bausmė
– buvo sumažintas elgesio pažymys ir maisto davinys.3
Gimnazijoje buvo įvairių pedagogų, bet Sniečkus teigiamai
atsiliepė tik apie matematikos mokytoją Z. Žemaitį (1946–1948 m.
Vilniaus universiteto rektorius) ir klasės auklėtoją, kalbininką J.
Balčikonį (1950–1952 m. Sniečkus jį apsaugojo nuo represijų).
Mokykloje Sniečkus įsitraukė į politinę veiklą. Iš pradžių
dalyvavo gimnazistų "Bešalių" draugijoje, savo idėjomis artimai
eserams liaudininkams (aušrininkams). Tačiau 1917 m. revoliuciniai
įvykiai Rusijoje radikaliai pakeitė jo pažiūras. Po Vasario revoliucijos
Antanas tapo bolševikų partijos rėmėju: dalyvavo jos organizuojamose
demonstracijose, mitinguose, platino atsišaukimus. “Ypač gi mano
simpatijos bolševikams sustiprėjo po liepos įvykių, – 1973 m. prisiminė
Sniečkus. – Tada užsidaręs kambaryje prisiekiau Leninui būti jam
ištikimu visą gyvenimą”. 1917 m. jis bandė įstoti į gimnazijoje veikusią
socialdemokratinės krypties Visuomenininkų organizaciją (jos keletas
narių buvo RSDDP nariai), tačiau dėl jaunumo (14 metų) jo nepriėmė.
Voroneže Sniečkus klausėsi lietuvių bolševikų Vinco Mickevičiaus-
Kapsuko ir Zigmo Angariečio kalbų. Rusijoje susiformavusių
bolševikinių pažiūrų jis jau nekeitė visą gyvenimą. “Mano gimimo
diena iš tikrųjų yra 1917 m. spalio 25-oji”, – nuoširdžiai tvirtino
Sniečkus.4 Ši bolševikinio perversmo ir komunistinio režimo Rusijoje
įtvirtinimo data tapo svarbiausia jo gyvenime.
Sovietų Rusijai su Vokietija pasirašius Bresto taiką, 1918
m. atsirado galimybė grįžti į Lietuvą. Sniečkai šią žinią sutiko
džiūgaudami, tačiau Antanas apie tai nenorėjo ir girdėti. Jis dar
bandė įstoti į bolševikų formuojamą ginkluotą būrį, bet ir vėl dėl
amžiaus jam buvo atsakyta. Tik motinos ir brolių spaudžiamas,
jis nenoriai sutiko vykti namo. Grįžęs į gimtinę, Sniečkus kurį
laiką dirbo tėvų ūkyje. Užsidegęs komunizmo idėjomis, jis kartu
su broliu Viktoru norėjo įkalbėti namiškius sudaryti komuną,
įtraukiant į ją visus apylinkės vienkiemius. Išgirdusi jų šnekas
10