ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS MENŲ FAKULTETAS DAILĖS KATEDRA Agnė Kareivaitė Bakalauro ...

55 Pages·2015·3.45 MB·English

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
MENŲ FAKULTETAS
DAILĖS KATEDRA
Agnė Kareivaitė
Bakalauro baigiamasis darbas
SOCIALINIS PORTRETAS LIETUVOS FOTOGRAFIJOJE
Fotografijų ciklas „Aš alkoholiko vaikas“
Darbo vadovas: Doc. Arūnas Uogintas
Parašas:
Šiauliai, 2015 m.
TURINYS
SANTRAUKA..............................................................................................................................3
SUMMARY..................................................................................................................................4
ĮVADAS........................................................................................................................................5
1. SOCIALINIS PORTRETAS LIETUVOS SOCIALINĖJE FOTOGRAFIJOJE......................8
1.1. Socialinės fotografijos samprata ir bruožai.................................................................8
1.2. Lietuvos socialinės fotografijos raida ir bruožai........................................................11
1.3. Socialinio portreto samprata fotografijoje.................................................................16
2. SOCIALINIS PORTRETAS RIMALDO VIKŠRAIČIO KŪRYBOJE..................................21
3. KŪRYBINIO DARBO „AŠ ALKOHOLIKO VAIKAS“ APRAŠYMAS..............................25
3.1. Subjekto pasirinkimas ir priklausomybės kaip socialinės problemos analizė............25
3.2. Fotografijų ciklo „Aš alkoholiko vaikas“ koncepcija.................................................27
3.3. Kūrybiniai sprendimai................................................................................................28
3.4. Techninis išpildymas..................................................................................................32
3.5. Rezultatų aptarimas...................................................................................................33
IŠVADOS.....................................................................................................................................35
LITERATŪRA.............................................................................................................................37
PRIEDAI......................................................................................................................................39

SANTRAUKA
Agnė, Kareivaitė. Audiovizualinio meno studijų bakalauro baigiamasis darbas / vadovas
doc. A. Uogintas; Šiaulių universitetas, Menų fakultetas, Dailės katedra, Šiauliai, 2015, 39 p.
Teorinėje dalyje apžvelgiama socialinės fotografijos samprata ir bruožai, socialinio
portreto fotografijoje ypatumai, Lietuvos socialinės fotografijos raida. Pasirinkta apžvelgti vieno
garsiausių socialinės fotografijos autorių R. Vikšraičio kūrybą. Šiam autoriui būdingas artumas
fotografuojamai aplinkai ir personažui, todėl buvo pasirinkta atlikti būtent šio autoriaus sukurtų
socialinių portretų apžvalgą. Trečias teorinės dalies skyrius skirtas alkoholizmo kaip socialinės
problemos analizei, fotografijų ciklo koncepcijos, techninio įgyvendinimo ir vizualinių
priemonių pasirinkimo pagrindimui. Alkoholizmo kaip socialinės problemos analizė leidžia
geriau pažinti fotografuojamų personažų išgyvenimus ir pasirinkti tai, kas turi būti atskleidžiama
fotografijoje. Kūrybiniai ir techniniai sprendimai pasirinkti atsižvelgiant į teorines
rekomendacijas ir darbo autores asmenines refleksijas alkoholizmo ir narkomanijos atžvilgiu.
Bakalauro darbo fotografijų cikle įgyvendinant praktinę užduotį siekiama susipažinti su
teoriniais socialinės fotografijos ir socialinio portreto aspektai, apžvelgti Lietuvos autorių
socialinės fotografijos darbas bei susipažinti su alkoholizmu kaip socialine problema,
atskleidžiama fotografijų cikle. Praktinės dalies tikslas: Sukurti fotografijų ciklą „Aš alkoholiko
vaikas“, kuriame būtų vaizduojamas socialinis visuomenės paribiuose atsidūrusios grupės
portretas – alkoholikų, narkomanų, prostitučių.
Ciklą sudaro aštuonios juodai baltos fotografijos, kurioje fiksuojami alkoholikai ir
narkomanai sau įprastoje aplinkoje. Kaip ir būdinga socialiniam portretui, žmogus yra
pagrindinis fotografijos objektas, todėl visoms nuotraukoms būdingas stambus planas ir
minimalizmas.
4
SUMMARY
Agne Kareivaite. Audiovisual Art Studies Undergraduate thesis / supervisor Assoc. A.
Uogintas; Siauliai University, Faculty of Arts, Fine Arts Department, 2015, 39 pages.
The theoretical part provides an overview of social photography concept and features of
social peculiarities of portrait photography, development of Lithuanian social photography. It‘s
chosen to overview one of the most famous authors of the photographs R. Vikšraitis creation.
This author is characterized by proximity photographed the environment and the character, so it
was chosen to carry out this particular author created an overview of social portraits. The third
chapter is devoted to the theoretical part of alcoholism as a social problem, the analysis of the
concept of a series of photographs, visual and technical implementation measures for this.
Alcoholism as a social problem analysis provides a better understanding of the characters
experiences photographed and choose what is going to be disclosed in photography. Creative and
technical solutions are chosen in relation to the theoretical guidance and work in respect of
author's reflections of alcoholism and drug addiction.
Undergraduate work cycle of photographs implementation of practical task is primarily
aimed acquainted with the theoretical social portrait photography and social aspects, the authors
review the Lithuanian social work and photography available to alcoholism as a social problem,
disclosed a series of photographs. The practical part aims at: create a series of photographs “ I
am an alcoholic child“, which are depicted in the margins of society found themselves social
group portrait – alcoholics, drug addicts, prostitutes.
The cycle consists of nine black and white photographs, which captured alcoholics and
addicts themselves in a normal environment. As typical social portrait, man is the main object of
photography, so all pictures characterized by close–up and minimalism.
5
ĮVADAS
Šiuolaikiniame pasaulyje vizualumas įgyja vis didesnę reikšmę. Besivystančios
technologijos leido žmonijai vis realistiškiau įamžinti savo kasdienybę, atskleidžiant socialinius
ir psichologinius visuomenės išgyvenimo aspektus. Vaizdo produkavimas ir interpretavimas tapo
neatsiejama kultūros dalimi. Vienas iš populiariausių vaizdo produkavimo būdų yra fotografija,
kuri nūdienoje tapo prieinama daugeliui. Šiandien fotografija yra viena revoliucingiausių,
plačiausiai naudojamų ir priimtiniausių komunikacijos priemonių1.
Vaizdo fiksavimas tapo populiaria praktika, kuri, pasak menotyrininkės J. Lavrinec, ne tik
formuoja, tačiau ir transformuoja kultūrinę bei socialinę tikrovę. Nuo fotografijos atsiradimo
ištakų šis vaizdo produkavimo tipas laviravo tarp dviejų dimensijų – meno ir dokumentikos. Taip
kaip kitos meno rūšys fotografija tapo galimybe ne tik estetiniam pasigerėjimui, tačiau ir
socialinių problemų aktualizavimui2. Kasdienybė kaip filosofinis konceptas tapo viena iš
šiuolaikinės fotografijos ašių. Nebėra siekiama parodyti tik tai, kas yra gražiausia – vis labiau
koncentruojamasi į realybės atskleidimą. Taip greta dokumentinės fotografijos formavosi ir
socialinė fotografija. Nepaisant to, jog fotografija dažnai yra nuvertinama kaip mechanizuotas
realybės vaizdavimo būdas, ji turėtų būti suvokiama kaip savitas mąstymo ir pasaulio matymo
būdas3. Lietuvoje šiuolaikinės ir meninės fotografijos takoskyra datuojama nuo XX a. 7 – jojo
dešimtmečio. Pastebima, jog jaunosios fotografijos kartos judėjimas socialinio stebėjimo link4.
Teorinės dalies tikslas: atskleisti socialinio portreto žanro ypatybes remiantis socialinės
ir dokumentinės fotografijos teoriniais aspektais. Išanalizuoti vieno žymiausių Lietuvos
socialinio portreto kūrėjų R. Vikšraičio kūrybą siejant ją su teorinėmis šio objekto apybraižomis
ir išryškinant socialinio portreto psichologinį pagrindą.
1 Bellenger Holly. B. Photopgraphy : a communication tool. Prieiga per internetą:
http://scholarworks.gsu.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1155&context=art_design_theses žiūrėta 2015 05 10
2 Lavrinec Jekaterina. Fotografija: tarp teorijos ir praktikos. Filosofija, sociologija, 2007, T. 18. Nr. 3, p. 74.
3 Ibid.
4 Pabedinskas Tomas. Žmogus Lietuvos fotografijoje. Požiūrių kaita XX – XXI a. sandūroje. Vilnius, 2010, p. 11.
Prieiga internete: http://fotografijosistorijos.lt/wp-content/uploads/2011/01/Zmogus-Lietuvos-fotografijoje.pdf
žiūrėta 2015 05 10
6
Praktinės dalies tikslas: sukurti fotografijų ciklą „Aš alkoholiko vaikas“, kuriame būtų
vaizduojamas socialinis visuomenės paribiuose atsidūrusios grupės portretas – priklausomybę
turinčių alkoholikų ir narkomanų portretas. Visuomenės paribyje atsidūrusių žmonių problemos
yra tampriai persipynusios, nes jaučiamas polinkis įvairioms priklausomybėms skatina prarasti
socialinį statusą, namus. Todėl nepaisant pavadinimo fotografijų cikle nuspręsta neapsiriboti vien
nuo alkoholio priklausančiais žmonėmis. Socialiniuose paribiuose atsidūrusi visuomenės grupė
nors ir nehomogeniška, tačiau kamuojama niūrios kasdienybės, beviltiškumo, pesimizmo,
visuomenės atstūmimo. Vizualinėmis priemonėmis siekiama žiūrovui atskleisti buvimo už
„normalios“ visuomenės ribų kančią ir tuo pačiu kiekvieno iš veikėjų individualumą.
Objektas: alkoholikų ir narkomanų vaizdavimas socialinėje fotografijoje.
Problema: visuomenės atskirtis yra beveik neatsiejama nuo stereotipizacijos,
visuomenėje į alkoholikus ir narkomanus žvelgiama kaip į vieną, individualizacijos nevertą
grupę – tai yra „tie kiti“. Tačiau kiekvienas nuotraukoje užfiksuotas žmogus turi savo istoriją,
požiūrį į gyvenimą, viltį.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti Lietuvos dokumentinės fotografijos sampratą.
2. Atskleisti socialinės dokumentikos fotografijos bruožus ir jų taikymą socialinio
portreto kūrime.
3. Atlikti R. Vikšraičio socialinio portreto kūrybos apžvalgą.
4. Tyrinėti socialinės atskirties problemos atskleidimo fotografijoje ypatybes.
5. Sukurti fotografijų ciklą „Aš alkoholiko vaikas“.
Metodika. Teorinėje dalyje pasitelktas dokumentų analizės metodas – analizuoti
moksliniai ir publicistinio pobūdžio straipsniai, monografijos apie socialinį portretą ir socialinės
fotografijos raidą, ištakas Lietuvoje, taip pat recenzijos apie socialinio portreto fotografijas.
Atlikta R. Vikšraičio socialinio portreto fotografijų analizė ir aptarimas. Remiantis analitiniu –
aprašomuoju metodu aprašyta priklausomybės problema ir jos atskleidimo socialiniame portrete
problematika.
7
Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, dvi dalys, išvados, naudotos literatūros sąrašas,
priedai ir kompaktinis diskas teorinei bei kūrybinei daliai. Teorinę dalį sudaro trys skyriai.
Pirmajame skyriuje apžvelgiama socialinės fotografijos samprata ir bruožai, socialinio portreto
fotografijoje ypatumai, Lietuvos socialinės fotografijos raida. Antrame skyriuje pasirinkta
apžvelgti vieno garsiausių socialinės fotografijos autorių R. Vikšraičio kūrybą. Trečias skyrius
skirtas alkoholizmo kaip socialinės problemos analizei, fotografijų ciklo koncepcijos, techninio
įgyvendinimo ir vizualinių priemonių pasirinkimui.
8
1. SOCIALINIS PORTRETAS LIETUVOS SOCIALINĖJE
FOTOGRAFIJOJE
1.1. Socialinės fotografijos samprata ir bruožai
Nuo pat fotografijos technologijos atsiradimo ši vaizdų produkavimo rūšis buvo
gretinama su daile, tapyba, grafika. Fotografo kaip menininko statusas ilgą laiką buvo vertinamas
skeptiškai. Fotografija buvo siejama su pasyvumu ir mechaniniu veiksmu. Manyta, jog
fotografija apsiriboja mygtuko paspaudimu ir nėra paliesta įkvėpimo – tai mechaninio akto
produktas. Išreiškiant diskredituojantį požiūrį į fotografą XIX a. pabaigoje netgi pasirodė
pašiepiančios karikatūros, kuriose buvo vaizduojami pasyvūs ir snaudžiantys fotografai.
Menotyroje kvestionuojama trapi riba tarp meninės ir dokumentinės fotografijos pusės.
Teigiama, jog šiuolaikinį požiūrį į fotografiją vis dar funduoja karikatūriniu taikiniu virtęs
tariamas fotografo pasyvumas5. Šio darbo atžvilgiu suformuotas požiūris yra aktualus tuo, jog
kamera yra laikoma objektyviu ir nešališkai įvykius fiksuojančių objektu (įrankiu). Išradus
fotografiją kaip vaizdų produkavimo technologiją mokslininkas W. H. Tallbotas ją apibūdino
kaip „natūros pieštuką“6.
Analizuojant socialinė fotografijos sampratą pirmiausiai vertėtų susipažinti su
dokumentinės fotografijos apibrėžimu, kadangi būtent dokumentinėje fotografijos slypi
socialinės fotografijos ištakos. Taigi dokumentinės fotografija gali būti apibrėžiama kaip
realistinis žmonių arba įvykių atvaizdavimas natūralioje aplinkoje. Ši fotografijos rūšis taip pat
tapatinama su fotožurnalizmu, nors sąvokos nėra visiškai tapačios. Fotožurnalizmą nuo
dokumentinės fotografijos skiria įvykių aktualumo riba. Fotožurnalistai siekia užfiksuoti vietiniu
arba globalesniu lygmeniu aktualius įvykius arba žmones, tuo tarpu dokumentinė fotografija yra
platesnė sąvoka. Dokumentinės fotografijos objektu gali būti ir reiškiniai bei įvykiai neturintys
aktualios vertės. Atskirdamas fotožurnalizmo ir dokumentinės fotografijos žanrus
5 Lavrinec Jekaterina. Op. cit. p. 75.
6 Skelly Julia. When seeing is believing: women, alcohol and photoraphy in Victorian Britain. Queen‘s joural of
visual and material culture, 2008, Vol. 1, p. 1.
9
menotyrininkas ir fotografas J. Soske pabrėžia, jog dokumentinė fotografija skirtingai nuo
fotožurnalizmo nesiekia vien atvaizduoti realybės. Paminėtinas garsaus Jungtinių Amerikos
valstybių fotografo požiūris į tai, kas yra dokumentinė fotografija. Fotografas mano, jog
dokumentinė fotografija tai stilius, būdas užfiksuoti dabartį tarsi tai būtų praeitis, tai sąmoninga
istorinių prasmių žmonėse, įvykiuose ir objektuose refleksija7. Taigi ne visi autoriai dokumentinę
fotografiją sieja su visišku objektyvumu ištrinant fotografo, kaip norinčio kažką pasakyti ir
atskleisti, vaidmenį.
Dokumentinei fotografijai keliamas autentiškumo ir realumo kriterijus, todėl atliekant
dokumentines fotografijas susiduriama su įvykių fiksavimo ir postprodukcijos apribojimais.
Taigi skirtingai nei meninėje fotografijoje dokumentinės fotografijos atstovai turi vengti savo
pozicijos išraiškos, nors tai yra itin sudėtinga, o galbūt netgi neįmanoma8. Net ir mechaniniu
laikytinas veiksmas kaip fotoaparato mygtuko paspaudimas tampa tam tikra fotografo pozicijos
išraiška, kadangi fotografas pasirenka kaip ir kokį veiksmą nori įamžinti.
Nors dokumentinė fotografija tam tikra prasme yra supriešinama su menine fotografija
laikant šiuos du vaizdų reprodukavimo būdus viena kitai prieštaraujančiomis dimensijomis, vis
tik net ir įvykio ar žmogaus vaizdavimas jam natūralioje aplinkoje gali įgyti meninę išraišką
priklausomai nuo aplinkybių ar koncepcijos. Čia paminėtina fotomenininko A. Malo įžvalga apie
dokumentinės ir meninės fotografijos sąsają: „tam tikrais atvejais, dėl slenkančio laiko,
geografinės atskirties ar tiesiog konteksto trūkumo dokumentinis vaizdas transformuojasi į kažką
platesnio...“. Menininko teigimu, vienas veidas gali atspindėti visų badmečių ir visų karų
pėdsakus9.
Socialinė dokumentinė fotografija yra siauresnė dokumentinės fotografijos atšaka,
kadangi yra skirta būtent žmonių atvaizdų produkavimui. Tačiau svarbu akcentuoti esminį
skirtumą tarp socialinės fotografijos ir įprastos dokumentinės fotografijos. Pastarojoje paprastai
7 Soske Jon. In defense of social documentary photography. P. 3. Prieiga per internetą:
http://www.sahistory.org.za/sites/default/files/In_Defence_Social_Documentary_Photography.pdf žiūrėta 2015 05
10
8 Naryškin Romanas. Socialinis portretas Lietuvos fotografijoje. Fotografijų ciklas „Nebūtini“. Bakalauro
baigiamasis darbas. Šiauliai, 2014. Prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-
0001:E.02~2014~D_20140717_105943-09546/DS.005.0.01.ETD žiūrėta 2015 05 10
9 Cit. pgl. Naryškin Romanas. P. 14.
10