Table Of Content

STASYS ŠALKAUSKIS RAŠTAI Vilnius Mintis 1996 UDK 101.9 Sa55 Serija leidžiama nuo 198? m. Parengė ARŪNAS SVERDIOLAS Redagavo MIMOZA RUGIENE ISBN 5-417-00723-4 (C) Įvadinis straipsnis — Egidijaus Va- reikio, 1996 © Sudarymas ir paaiškinimai — Arūno Sverdiolo, 1996 STASYS ŠALKAUSKIS IR DABARTIS Išvydus Stasio Šalkauskio referatus, sveikinimo kalbas, krei- pimusis į Prezidentą, politinės padėties analizes, pastabas ir pamokymus, gali kilti klausimas: ar reikia mums viso to da bar— keliaujant į XXI amžių? Galima klausti ir kitaip: ar šis Stasio Šalkauskio raštų tomas šiandien tėra anų laikų ateitininkijos bei praėjusių dešimtmečių politinės ideologijos paminklas, ar, vis dėlto, programa dabarčiai? Pasiryžusiems perskaityti „Ateitininkų ideologiją" teks pa mąstyti, arėtai viso labo straipsnių rinkinys, derantis būti sutal pintas į akademinius raštų tomus, ar vienintelis Lietuvoje rimtas ateitininkijos vadovėlis. Prieš pradedant gilintis į Stasio Šal kauskio sukurtą ateitininkijos ideologiją, nebūtų bergždžias dar bas pagalvoti, kas yra ateitininkija šiandien, išsaugota išeivijos ir sugrįžusi į Lietuvą vos prieš kelerius metus. Aišku, kad atei tininkai šiandien nėra tokie, kokius norėjo matyti jų ideologijos kūrėjas, nėra tuo, kuo turėtų būti. Negalima už tai nei bartis, nei tyčiotis — antspaudą uždeda gyvenamasis metas ir sovie tizmo pėdsakai. Šiandien ateitininkai nevienodai stropiai puo selėja visus savo principus, neretai susikūrę savus paaiškini mus, kodėl katalikiškumas neva gali būti svarbiau už inteli gentiškumą, kodėl tautiškumas, žvelgiant Rytų ir Vakarų kryp timi, nėra visiškai vienodas, ir t. t. Vis dėlto politinių transformacijų epochoje svarbiausias klau simas — koks yra universaliosios katalikiškos pasaulėžiūros ir politikos santykis. Šiandien, bendraujant su ateitininkais (be je, ir ne tik su jais), kyla nemaža nesusipratimų dėl požiūrio į kataliko intelektualo vaidmenį sprendžiant Tikėjimo, Bažny čios, Politikos, Valstybės ir asmeninio gyvenimo klausimus. Stereotipai, kuriais operuojama (pvz., katalikas negali būti kai rysis, politika yra nešvarus, katalikui nederantis reikalas, baž nyčia yra puiki vieta rinkiminei agitacijai ir pan.), skaudžiai paliečia ne kurią nors atskirą visuomenės dalį, bet mus visus. v Neįtikėtinai atrodytų tvirtinimas, kad šiame Stasio Šalkauskio raštų tome rasime aiškius ir vienareikšmiškus atsakymus į mi nėtas problemas. Po šešių septynių dešimčių metų ne visi spren dimo algoritmai tinka, tačiau norintiesiems spręsti problemas šiandien Šalkauskio skaitymas suteiks ne vien teorinių žinių, bet ir praktinių patarimų. Mėgstantiesiems intrigą reikėtų pradėti šio tomo skaitymą... nuo paskutiniojo skyrelio, pavadinto „Tautininkų režimo kri tika". Stasys .Šalkauskis buvo vienas iš nedaugelio metodiškai nurodžiusiųjų, kuo žalingas Lietuvai tautininkų režimas. O mums vertėtų pamąstyti, kiek ano režimo ideologija būdinga šiandien visoms nepriklausomos Lietuvos valdžioms, kad ir ko kiais — dešiniųjų ar kairiųjų — vardais ji vadintųsi. Pagalvoki me apie mūsų politikus ir jų kelią į valdžią. Ar visai nekaltai skambės sakinys: „Tautininkų režimas yra diktatūra palyginti negausios grupės žmonių, kurie normaliomis teisėto veikimo sąlygomis negalėjo įsigyti valdžios" (p. .585). Jei ir sugebėsime įrodyti, kad visi, esantieji valdžios viršūnėse, pasiekė jas teisė tai, sukluskime ties išvardijimu tų blogybių, kuriomis pasi žymėjo minėtasis režimas. Tai beprincipiškumas, spaudos bandi tizmas ir demagogija, valdžios geidimas, religijos naudojimas partiniams tikslams, ekskliuzyvinis partiškumas, korupcija, vi suomenės skaldymas. Visa tai skatina inerciją, iniciatyvos stoką, pasyvumą bei vergiškumo instinktą, nyksta teisėtumo jausmas, plinta apatiškas fatalizmas, moralinis ir politinis bolševizmas. Kiekvienas, kuriam realybės jausmas svarbesnis už kurios nors partijos „munduro garbę", supras, kad mūsų laikai turi anų laikų bruožų, vadinasi, susivoks, kad pristatomojo tomo per skaitymas nėra tuščias laiko gaišinimas. Tačiau kaip galima kalbėti apie politiką ateitininkų organizaci jos, kuri pagal savo nuostatas laikoma nepolitine? Atrodo, kad didžiausi mūsų laikų depolitizacijos sunkumai kyla dėl to, kad depolitizacija neretai painiojama su departizacija ir deideologizacija. Politikams praktikams tai reiškia, kad Lie tuvos institucijas de iacto reikia departizuoti, t. y. neleisti jose veikti partijoms ar panaudoti pačių institucijų veikimą parti niams interesams realizuoti. Kaip rasti ribą ir depolitizacijos vardu nevykdyti deideologizacijos, dechristianizacijos ir nutau tinimo, depolitizuojamųjų nepaversti apolitiškais? Katalikybės kontekste problema, kurios nesugebame išspręs ti — bandymas katalikybę padaryti politinių pažiūrų sistema. Vi Tuo tarpu Šalkauskis pažymi: „Socialinio bei politinio veikimo srityje katalikai gali skirtis savo pažiūromis, kadangi čia nėra dar vienos visiems katalikams privalomos programos, suformu luotos visose smulkmenose" (p. 23). Tai teorema, kuriai įrodyti Šalkauskio rastuose argumentų netrūksta. Šiandien mus slegia keletas baubų — partijų ir politinių pažiūrų įvairovės baubas, įsitikinimas, kad įvairovė silpnina mūsų nebrandžią visuome nę. Kaip tada su nuomonių pliuralizmu — vienu svarbiausių demokratijos požymių? Dar vertingesnis yra tolesnis teiginys: .....„Ateitis" turi, iš vie nos pusės, drausti neturintiems brandos liudymo nariams pri klausyti prie bet kurios partijos ir kištis į partijų veikimą, o iš kitos pusės, palikti laisvę turintiems brandos liudymą na riams priklausyti prie partijų ir dirbti partijos darbą.. (ten pat). Priklausymas kokiai nors partijai reiškia specialios užduo ties vykdymą ir jau nebe lavinimąsi ar tiesos ieškojimą. Jaunimui svarbiau yra daugiau išmokti, o ne nuo pat jaunystės metų tapti vienos kurios misijos vykdytojais ir gynėjais. Visai neatsitiktinai ne partinės jaunimo ar jaunimėlio organizacijos, o nepartinė „Ateitis" išugdė visą plejadą politikų ir politikos mokslininkų. Beje, ne vienos politinės krypties. Stasys Šalkaus kis neigia katalikybės kaip politikos dešiniojo sparno dogmą: „.. .nemaža katalikų... įtikėjo, kad katalikai esą dešinysis, va dinasi, vienašališkai konservatiškas, sparnas visuomeniniame ir ypač politiniame veikime. Tuo tarpu katalikai pagal krikščio niškąją pasaulėžiūrą ir ideologinį savo nusistatymą yra visuo menėje ir todėl taip pat politikoje pusiausvyros, pastovios tai kos, nuoseklios pažangos, prigimtų teisių gynėjai, žodžiu ta riant, yra centro žmonės" (p. 170—171). Aišku, kad centras čia suprantamas kaip gebėjimas sutaikyti politikus, o ne gilinti konfrontaciją. Verta pažymėti, kad daug dėmesio skiriama ne vien ideologijos kūrimui, bet ir jos stabilumui. Šiandieniniame gyvenime to, kas vadinama principu, yra kur kas daugiau nei prieš keletą dešimtmečių. Principai devalvuojasi iki taisyklių ar net papras čiausių ritualų. Principų devalvacijos pavojų matė ir autorius teigdamas: „Tariamieji praktikai dažnai pateisina principų su siaurinimą nurodytose aplinkybėse, vadindami jį realiosios po litikos reikalavimu; bet pažiūrėjus drąsiai tiesai į akis, dera tai pavadinti nekultūringu principo supratimu arba net tuo atsipa laidavimu nuo principų, kuris anaiptol nereiškia realiosios po litikos tikra to žodžio prasme, kadangi, regimai patogus iš arti, jis pasirodo kenksmingas plačioje visuomeninio gyvenimo VII perspektyvoje" (p. 14). Principų devalvacija suponuoja įstaty mo ir pareigos menkystę, įstatymo netobulumas — nevalyvu mas, kuriuo teisinamasi, veda prie nepagarbos įstatymui ir abe jingumo nesilaikančiųjų įstatymo atžvilgiu. Nestinga teigiančiųjų, kad šiandien jau XX amžiaus pabaiga, ir siūlymas viską atnaujinti Kristuje kiek nutolęs nuo gyvenamojo meto dvasios. Europos integracija rodo, kad ekonominiai inte resai tampa politikos esme. Stasio Šalkauskio tekstai verti dė mesio diskusijų dėl Europos integracijos kontekste. Europos in tegracija, realiai prasidėjusi prieš kelis dešimtmečius, suderino tai, kas, rodės, bus suderinama nelengvai. Rodos, su kataliky be nieko bendro neturintis anglies ir plieno pramonės bendros rinkos sukūrimas buvo katalikiškosios pasaulėžiūros įkūnijimo ekonomikos tvarkyme padarinys. Ir neperpasakojant Europos integracijos laimėjimų bei trūkumų galima nesunkiai įrodyti, kad Europos Sąjunga laimi, kai vadovaujasi universalia kata likiška ideologija, ir susikuria sunkumų, kai bando būti perne lyg racionali bei „pasaulietiška". Ateitininkai Šalkauskio idėjų šviesoje šiandien bene vienin teliai sugeba paaiškinti, kuo teigiamas gali būti tautiškumo jausmas. Šiuolaikinis žmogus yra pasimetęs tarp dviejų kraš tutinumų, kurie abu laikomi neigiamybėmis: perdėtas tautišku mas siejasi su nacionalizmu, o perdėtas kosmopolitizmas — su sovietiniu internacionalizmu. Ateitininkams pavyko rasti ne kažkokį aukso vidurį, kuris tikriausiai būtų tiesiog sekli po litika, o formuluotę, teigiančią, kad katalikiškas tautiškumas pa sireiškia pagarba kitoms tautoms ir pagarbiu bendravimu su jomis. Autorius ne vienoje vietoje ragina stengtis pažinti kitas tautybes iš gerosios pusės. Perskaičiusieji šį raštų tomą supras ir tikriausiai mokės paaiš kinti, kodėl Stasys Šalkauskis agitavo už inteligentiškumą, ku rio pagrindas visada buvo geras bendrasis išsilavinimas. Rasi me atsakymą, kodėl negalima išsilavinimo paversti elitiniu da lyku, kodėl elitas atsiranda ne tuomet, kai atsiskiria nuo vadi namųjų masių, o tuomet, kai masės turi sąlygas tą elitą gene ruoti. Kalbant apie katalikybę ir inteligentiškumą, verta turėti galvoje, kad „nekultūringoje visuomenėje ir religija yra ne kultūringai suprantama ir netinkamai praktikuojama" (p. 37). Dėmesio! Ar tai ne priekaištas visam tam, kas nesvetima mūsų gyvenimuil VIII Kalbant apie katalikybės universalumą didžiai vertinga atrodo Stasio Šalkauskio studija „Ideologiniai dabarties krizių pagrin dai ir katalikiškoji pasaulėžiūra", skambanti visai šiuolaikiškai ir šiandien. Pasak autoriaus, krizes sukelia suvokimas, kad viskas galima, t. y. pareigos prieš Dievą nebuvimas. Krizei iš spręsti dažnai reikia principų revizijos, beje, principų, o ne tradicijų, o tai kartais šiandien supainiojama. Jei katalikybė laikoma tradicija, o ne principu, jos kaip tradicijos galima ir nepaisyti, galima laisvai keisti, nes tradicija iš esmės neįpa reigoja. Kalbėdamas apie būtinybę kovoti dėl deklaruojamų idealų, Šalkauskis teigia, kad bet kurios kovos tikslas nepateisina prie monių. Pasak autoriaus, „.. .katalikams itin privalu žinoti, kad toli gražu ne visos priemonės yra leistos kovoje net už ge riausią tikslią. Kova, kurią katalikai veda spaudoje už tiesą ir teisybę, turi būti griežtai suderinta su krikščioniškosios eti kos reikalavimais ir todėl visų pirma su tiesa ir teisybe. Aišku, kas nusideda prieš tiesą ir teisybę, niekados negali patarnauti nei tiesai, nei teisybei. Taigi gilus objektyvumo jausmas ir di delis teisingumo pajautimas yra privalomi kiekvienam katalikui, kuris stoja į spaudos kovą už krikščioniškąją pasaulėžiūrą ir krikščioniškąją pasaulio santvarką" (p. 89). Neatsitiktinai daug vietos Stasio Šalkauskio raštuose skiriama šeimyniškumo principo analizei ir svarbai. Šiandien šeimos situacija paradoksali. Civilizuotose šalyse priimami ir įgyven dinami vis tobulesni įstatymai, saugantys moters ir vaiko tei ses, tačiau jie praktiškai nedidina šeimos stabilumo. Sulygintos teisės nesuvienodina biologinių ir socialinių priedermių, tad šiuolaikinis šeimos krizės etapas paliestas ir nevykusiai įgy vendintos emancipacijos. Šioji moterį iš buvusios vyro vergės pavertė ekonominių^ interesų verge. O šeima ir toliau išgyvena krizę, šeima netvirtėja. Šalkauskis teigia, kad šeimyniškumo laimėjimas yra ne teisių ir pareigų suvienodinimas, o pagarba skirtingumui. Kalbant apie šio tomo autorių kaip asmenį, pravartu atkreipti dėmesį į tai, kad Stasys Šalkauskis puikiai sugeba savo mintis išdėstyti ir sisteminti ne tik specialiais veikalais, bet ir pasisa kymais, kuriuos galima pavadinti šventinėmis kalbomis. Vargu ar koks nors šiandienos politikas, istorikas ar filosofas įvairio mis iškilmingomis progomis pasakytus žodžius galėtų nesigėdy damas dėti į savo raštų tomus. Dėl Šalkauskio kalbų (o jos yra daugiausia pirmoje šio tomo dalyje) galime būti ramūs: IX šventinės kalbos jam buvo paskaitos, kurioms, regis, ilgai ir kruopščiai ruoštasi. Tad visi, kuriems nesvetimas pasisaky mų žanras, gali susipažinti su aukšto skrydžio šventinėmis kal bomis. Taigi skaityti Šalkauskį reikia, nes atkūrėmė valstybę, kurios intelektualinį potencialą dar reikia sukurti, reikia išugdyti in telektualus, laisvus nuo praeities kompleksų. Ne visi praeities kompleksai blogi, tačiau sovietinės mąstysenos ar ideologinės konfrontacijos palikimas slegia labai skausmingai. Egidijus Vareikis ATEITININKŲ IDEOLOGIJA PASKUTINIŲJŲ LAIKŲ FORMAVIMOSI VYKSME Prata rtis Ateitininkų ideologija penktame organizacijos gyva vimo penkmetyje yra jau tokia idėjų visuma, kuri negali būti vienu pažvelgimu aprėpta ir pasisavinta- Jau vienas tik tas faktas, kad ateitininkų ideologijos pagrinde glūdi universalinė katalikų pasaulėžiūra, padaro tai, kad ši ideo logija giliausioje savo esmėje ir išsivystyme nėra apribota nei į platumą, nei j gilumą, nei į aukštumą. Vadinasi, ne žiūrint į tai, kokia yra aktuali ateitininkų sąmonė ideo loginio susipratimo klausimuose, jų ideologija, atremta į katalikiškąją pasaulėžiūrą, kuriai sudaryti dirbo ištisi am žiai ir nesuskaitomos žmonių kartos, principialiai yra ne išsemiama savo turtingumu ir tolimesnės pažangos gali mybėmis. Antra priežastis, kuri didina ateitininkų ideologijos sudėtingumą, yra reikalas pritaikyti universalinę katalikų pasaulėžiūrą prie vietos ir laiko aplinkybių. Ateitininkai gyvena Lietuvos krašte, sudaro lietuvių tautos dalį ir dar gi gyvuoja XX šimtmetyje. Universalinė sudėtinga pasau lėžiūra, pritaikyta prie šių konkretinių aplinkybių, sudaro sudėtingus sintetinius nusistatymus, kurie nėra paprasto primityvumo padaras. Situose nusistatymuose pasireiškia arba bent privalo pasireikšti ilgos tradicijos, dideli kul tūriniai laimėjimai ir kilnios religinės intencijos. Žodžiu tariant, ir nusistatymai gyvenimo statomuose konkreti- niuose klausimuose yra katalikams subtilūs ir sudėtingi dalykai. Dauguma eilinių ateitininkų nė nespėja net, kiek svar bu ideologiniai ateitininkų klausimai tinkamai išspręsti akivaizdoje, iš vienos pusės, universalinės katalikų pa saulėžiūros, o iš antros pusės — tų konkretinių gyvenimo 3