Table Of Content

ANTANAS M A C E I N A R A S T A I IV Teologinės-filosofinės studijos Vilnius „Mintis“ 3994 UDK t Ma32 Serija leidžiama'nuo 1987 m. Sudarė ANTANAS RYBELIS Redagavo RIMA DULK1NIENE ISBN 5-417-00568-1 {§) Sudarymas — Antano Rybelio, 1994 SAULĖS GIESMĖ Šventasis pranciskus asyžietis KAIP KRIKŠČIONIŠKOJO GYVENIMO šauklys PRATARTIES VIETOJE Didžiai Gerbiamam Prelatui PRANCIŠKUI M. JURUI Lawrence, Mass, USA Freiburg i. Brsg. Vokietija, 1952 m. šv. Antano dieną. Garbingasis Prelate, Kai daugiau negu prieš metus kreipėtės į mane klaus damas, ar neparašyčiau knygos, skirtos šventajam Jūsų Globėjui PRANCIŠKUI ASYŽIEČIUI, Jūs atspėjote gilų mano paties norą, seniai jau rusenantį manyje, bet vis nerandantį tinkamos progos apsireikšti. Tačiau Jūsų 60 me tų amžiaus sukaktis ir popiežiaus Jums suteiktas Bažnyčios žygininko titulas — praelatus juk ir yra tasai, kuris žy giuoja Apreiškimo minimų „giminių, kalbų, žmonių ir tautų“ (5, 9) priekyje,— paskatino mane sutelkti krūvon ilgamečius savo svarstymus ir sujungti juos vieningos stu dijos rėmais. Todėl džiaugsmingai priėmiau Jūsų pasiū lymą ir ėjau prie darbo. Dabar štai įteikiu Jums jį kaip kuklią dovanėlę anai, jau praėjusiai, Jūsų sukakčiai pa žymėti. Tebūnie šie lapai bent mažutis įnašas į ištisą eilę Jūsų. rūpesčiu išdygusių kultūrinių žygių lietuviškosios ir krikščioniškosios dvasios gyvybei palaikyti. Teisvysta jie Jūsų triūsu dienos šviesą ir tepatarnauja krikščioniš kajam gyvenimui, pamirštam ir apleistam, suprasti. Savo knygą pavadinau SAULES GIESME. Tai vardas eilėraščio, kuriame Asyžiaus šventasis garbina Viešpatį seserimi saule, broliu mėnuliu, broliu vėju, broliu vande niu, seserimi ugnim, seserimi žeme ir seserimi mirtim. Vis dėlto „Saulės giesmė" nėra tiktai žodinis poezijos veikalas! Ne, pats šv. Pranciškus yra saulės giesmė. „Kas gi esame mes, mažesnieji broliai, jeigu ne Dievo giesmi ninkai ir Jo pokštininkai“,— pasakė jis pats vienos Sek minių sueigos metu ir tuo išreiškė giliausią savos būties pobūdį. Sv. Pranciškus yra Dievo vaidila, einąs per žemę ir skelbiąs Jo garbę. Dievas jam yra „netoli nuo kiek 7 vieno mūsų” (Apd 17, 27). Tai jis grodina žiogo smui kelį ir nešdina skruzdėlės naštą. Tai jis šviesdina saulę ir nokina vaisių. Tai Jame visi mes „įgyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 29). Jo garbei gieda ir brolis fazanas savo rykavimu saulei tekant, ir brolis vyturiukas savo čirenimu viršum bąlančių laukų. Visa kūrinija yra pilna Viešpaties garbės. Reikia tik ją paliesti, ir ji suskambės. Reikia tik jai mostelti, ir ji prabils, kaip prabyla orkestras dirigento ženklui. Žmogus ir yra tasai, kuris būlį prabil da Viešpaties garbei. Jo kviečiama ji kniumba ant veido, kaip anie Ąpreiškimo gyvūnai, ir taria: „Pagarba, galybė ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius“ (7, 12). Sv. Pranciškus jautė šį aukštą žmogaus pašaukimą, todėl kiekviena proga kvietė pasaulio daiktus giedoti Ga lybių Dievui. „Tebūnie pagarbintas mūsų Kūrėjas, broli fazane,— kalbėjo jis šiam gražiam paukščiui.— Giedok Dievo garbę, broli žioge“,— kreipėsi jis Porciunkulėje į žolėje čirškiančius vabalus. Kiekvienas daiktas buvo šv. Pranciškui nebylus garbinimo žodis. Visa gamta jam bu vo didžiulė gaidų knyga, iš kurios jis sėmėsi melodijų savoms giesmėms. Ir jis giedojo — išsivilkęs šilko drabu žius ir juos grąžinęs savo tėvui, taikindamas Asyžiaus vyskupą su pasauline miesto vyresnybe, eidamas per Gubio girią ir užpultas plėšikų, gulėdamas ligos patale ir galop mirdamas. Paskutinis šio didžio šventojo žemiš kasis atodūsis taip pat buvo giesmė: „Voce magna ad Dominum clamo“ (Ps 142). Tačiau šv. Pranciškus buvo ne tik giesmė apskritai, bet saulės giesmė; vadinasi, giesmė skaidros ir džiaugsmo. Nietzsche’s beprotis, paskelbęs rinkos miniai, esą Dievas yra miręs, taip pat giedojo, tačiau nebe džiaugsmo ar pergalės himną, o „requiem“— liūdesio, gėlos ir šiurpo giesmę, nes buvimas be Dievo yra lik liūdesys, šiurpas ir gėla. Tai metas, kai reikia degti žiburius jau priešpiet. Tai atkabintos žemės būsena. Ji taip pat yra giesmė, bet jau pakasynų raudos prasme. Šiuo atžvilgiu šv. Pranciš kus yra Nietzsche’s priešginybė. Jo giesmėje „requiem" aidų nėra. Dievas jam yra gyvas, visur jaučiamas, visur sutinkamas, todėl visur ir visados garbinamas. Net mirtis įsijungia į šią visuotinę „Gloria“. Kai gydytojas pasku tinės šventojo ligos metu jam pareiškė, jog jis ¡gyvensiąs tik gal kokį mėnesį, ne daugiau, šventasis patylėjo va landėlę, o paskui sušuko: „tad ateik, sesute mirtie!“ ir čia pat savo jau seniau parašytai „Saulės giesmei“ pri 8 dūrė naują posmą: „Pagarbintas būk, Viešpatie, mūs kū no mirtimi, iš kurios nė vienas ištrukti negali11. Kas yra giesmė Visagaliui savo buvimu, tas pasilieka ¡giesme ir savo mirtimi. Buvęs giesmė visą savo gyvenimą, šv. Pran ciškus ir mirė su psalmės garsais lūpose. Jis buvo giesmė ligi galo: saulės giesmė giliausia šių žodžių prasme. Knygos turinį, brangusis Prelate, sudaro ne istorinis šv. Pranciškaus gyvenimo aprašymas, bet filosofinė bei teologinė šio gyvenimo sklaida, kaip kad ir Jūs patys buvote pageidavę. Asyžiečio biografijų turime pakanka mai, pradedant „Dies irae“ autoriaus Tomo Celano atsi minimais ir baigiant moderniais P. Sabatiero (1894), G. Schnūrerio (1902), H. Thode’s (1904), J. Joergenseno (1908), V. Facchinetti’o (1936), P. Cuthberto-J. Wildlo- cherio (1927) tyrinėjimais. Bet mums stinga šv. Pranciš kaus elgesio pagilinto nagrinėjimo. Asyžiaus Neturtėlis yra buvęs didžiai nuostabus žmogus. Tiek jo amžininkams, tiek ir mums patiems atrodo, kad jo idealas esąs nepasie kiamas. Juk pagrindinis priekaištas, kurį kardinolų kolegija darė pirmajai šv. Pranciškaus regulai, ir buvo tasai, kad jos reikalavimai esą prašoksią žmogaus jėgas. Ir jeigu ne kard. Jonas Colonna, šv. Pranciškus būtų 1209 m. popiežiaus pripažinimo savam ordinui negavęs. Tačiau kard. J. Colonna suvokė šventojo mintį ir priekaištaujan tiems kardinolams atsakė: „Sis žmogus nori tiktai vieno: gauti mūsų leidimą gyventi pagal Evangeliją. O mes sa kome, jog tai peržengią žmogaus jėgas. Šitaip tvirtindami mes pareiškiame, kad Evangelija yra neįvykdoma. Ar tai nėra pasityčiojimas iš paties Kristaus, Evangelijos auto riaus?“ Šiuos žodžius reikia pakartoti ir mūsų laikams, nes ir mūsų amžius ne sykį stebisi šv. Pranciškumi, tačiau ne todėl, kad jame regėtų paskutinį krikščionį, įvykdžiusį Evangeliją ligi galo, o todėl, kad Asyžiaus šventasis jam atrodo buvęs „originalus žmogus“, gyvenęs kitaip negu visi. Jis buvęs ne krikščioniškosios egzistencijos taisyklė, bet greičiau jos išimtis, kurių kartas nuo karto pasitaiką Bažnyčios istorijoje. Todėl savo knygoje ir noriu pasklai dyti šio „originalaus“ šventojo būtį ir pažiūrėti, ar nėra jos „originalumui“ gilesnio pagrindo; ar krikščioniškoji egzistencija, kaip Evangelijos atvaizdas, nėra „originali“ pačia savo esme ir ar tai, ką mes šiandien laikome gyve nimo „taisykle“, nėra kartais tik šio gyvenimo šešėlis, ne jo išjuoka, iškreipimas ir pasityčiojimas iš Kalno pa 9 mokslo ir iš viso išganomojo Kristaus žygio? Po savo mirties šv. Pranciškus buvo jo amžininkų pavadintas „ant ruoju Kristumi“. Šį pavadinimą pripažino ir pop. Pijus XI enciklikoje „Rite expiatis“ (1926 m. bal. 30 d., nr. 5). Tačiau argi tuo Bažnyčia nenorėjo pasakyti, kad Šv. Pran ciškaus būtis yra buvęs tobulas Evangelijos įvykdymas? Be abejo, vykdymo būdai bei priemonės gali ir turi kisti. Panieka pinigui, sakysime, nebūtinai turi reikštis jį iš metant ant mėšlo krūvos arba lūpomis padedant ant asilo išmatų. Bet panieka kaip tokia turi pasilikti, nes ji yra sudedamasis krikščioniškosios egzistencijos pradas. Kitaip tariant, šv. Pranciškaus būtis yra amžinųjų Krikščionybės vertybių įkūnijimas, apvilktas asmeniniu ir istoriniu dra bužiu. Amžių eiga keičia šį drabužį, bet ji negali išju dinti Evangelijos vertybių, ¡glūdinčių pačiame Kristuje, kuris yra visados dabartinis: vakar, Šiandien ir per amžius. Mano tad uždavinys ir buvo: nuvilkti šį istorinį bei asme ninį drabužį, neteikti jam reikšmės, bet užtat ¡pasklaidyti pastovias vertybes Asyžiečio gyvenime bei veikime, mė ginant surasti gilesnį jų pagrindą pačioje Krikščiony bėje. 5v. Pranciškus buvo nepaprastai nuoseklus krikščio nis. Paėmęs arklą į rankas, jis nebesidairė atgal. Mus nu stebina šis jo nuoseklumas, bet kartu ir sugėdina, nes parodo, jog kiekviena mūsų pastanga laikyti Evangeliją neįvykdoma sudūžta į „antrojo Kristaus“ pavyzdį. Visą šios knygos medžiagą sutelkiau aplinkui keturis didžiuosius mūsų gyvenimo stulpus: aplinkui gamtą, turtą, žmogų ir Dievą. Aplinkui juos sukamės mes visi, aplinkui juos sukosi ir šv. Pranciškus. Todėl jo turėtas bei reikš tas gamtos pergyvenimas bei valdymas, jo santykiai su turtu bei visiška jo elgetystė, jo buvojimas tarp žmonių ir kultūros vertybių, galop jo skendėjimas Dievuje ir jo nuostabi pagarba Bažnyčiai sudaro pagrindinius šios kny gos skyrius, kuriuose iškyla visa eilė dar smulkesnių klausimų. Ar į Šiuos klausimus yra tinkamai mano atsa kyta ir ar Asyžiaus šventojo elgesiai iš tikro yra kiek gi liau nušviesti, pasakysite Jūs, Prelate, šią knygą perskaitę. Biografinės medžiagos saviems svarstymams ėmiau: 1) iŠ pačių pirmųjų šv. Pranciškaus biografijų-atsiminimų, savo metu parašytų J. Ceprano, T. Celano, šv. Bonaven tūro, išleistų O. Karrero (Manesse Verlag, Zürich); 2) iŠ Fioretti’o legendų, išleistų to paties O. Karrero (italų ir vokiečių kalbomis, ten pat); 3) iš J. Joergenseno biografi jos (München, 1935), kuri yra išversta ir mūsų kalbon. 10 Jokių šv. Pranciškaus gyvenimo aiškinimų sąmoningai nenaudojau, nes man norėjosi pačiam susidurti su šio gy venimo įvykiais jų tikrovėje, kol jie dar nėra pridengti žmogaus mintimi. Man buvo svarbi tiktai istorinė me džiaga. Mielasis Prelate, leiskite man dabar Jums šią knygą įteikti ir šia proga viešai Jums padėkoti už tą nuolatinį rūpestį, kuriuo Jūs mane supote darbo metu. Giliai Jus gerbiąs A. Maceina : Pirmas skyrius. ( Šventasis Pranciškus . GAMTOJE r.* 't; T o •«. • .»r I. GAMTOS PERGYVENIMAS I. Popiežius Pijus XI savo enciklikoje apie šv. Pran ciškų pastebi, kad šiandienis pasaulis garbina Asyžietį ne tik kaip poetą ar visuomeninio gyvenimo keitėją, bet ir kaip „gamtos mylėtoją, kuris žavėjosi negyvosios kūrini jos didingumu, žvaigždžių spindėjimu, maloniais Umbri- jos kalnais bei slėniais, gyvūnijos grožiu ir, tarsi Adomas nekaltoje rojaus būsenoje, suprato gyvulius, mezgė su jais draugiškus ryšius, kalbėjosi su jais ir lenkė juos savo įsa kymams“ Iš tikro, pakanka tik žvilgtelėti į šio didžio šventojo kelią, kad pastebėtume, kokio gilaus vidinio sąly čio būta jame su gamtiniu pasauliu. Pradedant nakties pergyvenimu Asyžiaus gatvėse 1205 m. vasarą, kai šv. Pranciškus pirmą ¡kartą aiškiai pajuto prabylantį Dievą, ir baigiant atsisveikinimu su Aivernos kalnu 1224 m. ru denį, kai Šventasis grįžo į Porciunkulę nešinas Kristaus žaizdomis savo -kūne, gamta visą laiką buvo įsijungusi į jo buvimą, visą laiką ji buvo arti jo; ne, jt buvo jame pa čiame; ji sudarė jo būties dalį, jo rūpesčių objektą; ji buvo jo globotinė ir mokinė. „Javų laukai ir vynuogy nai, žemės akmenys ir miškai, plačios pievos, čiurleną upokšniai, vešlūs sodai, žemė, ugnis, oras, vėjas,— visa žadino kūdikiškai nekaltą jo sielą Dievo meilei ir džiaugs mingam klusnumui“ (Celano 106). O gėlės, „kokį džiaugsmą jis jame, žiūrėdamas į jų lytis ir traukdamas į save jų kvapą!“ (Celano 105). Prie savo gyvenamos tro belės jis liepė kuo daugiausia jų sodinti, kad broliai turėtų kuo džiaugtis. Džiaugsmas Viešpaties pasauliu buvo pir masis šv. Pranciškaus gamtos pergyvenimas. Juo tačiau šis pergyvenimas nesibaigė. Meninis susi žavėjimas, taip giliai užgavęs poetinę Asyžiečio sielą, buvo tiktai įvadas. Šv. Pranciškus matė, kad gamta yra nelai minga ir kenčianti, kad ji tyliai šaukiasi žmogaus pagalbos 12 ir laukia savo išvadavimo. Ir šventasis ją vadavo: jis mai tindavo žiemą žvirblius ir bites, atpirkdavo vežamus par duoti ėriukus, pakeldavo nuo tako kirminą, neleisdavo pjauti žolės ir gesinti ugnies. Radęs sykį kilposna įkliuvusį kiškį, išvadavo jį sakydamas: „Broli kiškeli, kodėl leidais apgaunamas“ (Celano 103). O atėjęs prie upės ir pamatęs žveją su tinklu, pilnu žuvų, ėmė jas į rankas, glostė, kal bėjosi su jomis ir tyliai jas leido atgal į vandenį. Gamtos globojimas, nuolatinis jai paramos teikimas padarė šv. Pranciškų tikru „būties sargu“, kokiu žmogų nori matyti M. Heideggeris2. Tai yra sena Šventraščio mintis, iš reikšta jau pačiuose pirmuosiuose jo ¡puslapiuose: Dievas, sukūręs žmogų, apgyvendino jį Edeno sode, kad jis „šį įdirbtų ir sergėtų“ (Pr 2, 15). Būti sargu yra pirmykštis žmogaus paskyrimas. Sv. Pranciškus giliai jautė šį pagrin dinį žmogiškosios būties bruožą, todėl pergyveno gamtą kaip paties Kūrėjo jam patikėtą, kurią jis turįs puoselėti ir už ją atsakyti. Gamtos globojimas yra antrasis bruožas šv. Pranciškaus santykiuose su pasauliu. Gilus žmogaus sargišk-umo pajautimas padarė, kad ir artimas, kurį Kristus liepė mums mylėti, šv. Pranciš kui buvo ne tik kiekvienas žmogus, bet ir kiekvienas kitas Viešpaties padarėlis. Savo broliais bei seserimis šventasis vadino saulę ir žemę, mėnulį ir žvaigždes, vėją ir debesis, fazaną, vyturiuką ir žiogą. „Ligi pat kirmėlaičių siekė jo meilė“ (Celano 105). Todėl rengdamasis po didžiojo susi kaupimo dienų, atliktų Alvemos kalne, grįžti atgal, jis at sisveikino ne tik su ten pasiliekančiais broliais, bet ir su visa gamta, kurioje jis kelias dešimtis dienų buvo gyvenęs ir kuri buvo tapusi jo ekstazių liudytoja; „Sudiev, šventa sis kalne! Sudiev, Alverna! Sudiev, tu angelų kalne! Su diev, broli sakale, kuris mane rytais pažadindavai savo rykavimu. Dėkui tau už rūpestį manimi! Sudiev ir tu, didžioji uola, ant kurios aš meldžiausi. Jau nebegrįšiu jūsų aplankyti“ (Fioretti). Meilė kiekvienam padarui yra tre čiasis bruožas, kuriuo reiškėsi gamtos pergyvenimas Šv. Pranciškaus sieloje. Sis tad įvairialypis pergyvenimas kaip tik ir randa atgarsio dabartinio žmogaus sieloje. Daugelis šv. Pran ciškaus gyvenimo bruožų išsprūdo mūsų laikams iš akių: nuostabiai skaistus jo santykis su moterimi, jo panieka pinigui, pastovios buveinės vengimas, elgetavimo prasmė, pagarba dvasiškiams, rūpestis Dievo Namais. Tačiau jo meilė gamtai nebuvo ir nėra pamiršta. Ji ir šiandien tebe 13