Table Of Content

STASYS ŠALKAUSKIS RAŠ T AI Vilnius „Mintis* 1995 UDK 1 Sa 55 Serija leidžiama nuo 1987 m. Parengė ARŪNAS SVERDIOLAS Redag avo MIMOZA RUGIENE ISBN 5—' 17—00686—6 Įvadinis straipsnis, sudarymas ir pa aiškinimai— Arūno Sverdiolo, 1995 RYTŲ IR VAKARŲ SINTEZĖS IDĖJA Iš visų Stasio Šalkauskio idėjų didžiausio atgarsio, be abe jonės, yra susilaukęs lietuvių kultūros projektas — Rytų ir Va karų sintezės idėja. Atrodo, kaip tik čia kasdienis protas su gebėjo ar tarėsi sugebąs (tai svarstytinas dalykas) susiliesti su filosofine mintimi. Prieškario Lietuvoje vieni gana griežtai gin čijo ir kritikavo sintezės idėją, kiti — daugiau ar mažiau ją palaikė, mėgino grįsti ar tikslinti. Vienu metu ši idėja buvo gana smarkiai puolama išeivijoje. Lietuvoje iki pastarųjų me lų nebuvo erdvės kritiškai ją svarstyti — Šalkauskio mylėtojai ją pagarbiai priimdavo kaip jo palikimo dalį, kiti — nekreipda vo dėmesio. „Antrajam atgimimui" sukėlus susidomėjimo viso kiausiu palikimu bangą, ji vėl buvo prisiminta ir įvairiomis progomis minima. Tačiau Rytų ir Vakarų sintezės idėjoje glūdi daug didesnis teorinis potencialas negu tas, kuris iki šiol yra išryškėjęs atsi liepiant į ją. Šalkauskiui pavyko svariai suformuluoti teorinę problemą, su kuria susiduria ir galynėjasi žmonės, apie jo pastangas neturintys jokio supratimo arba turintys labai pa viršutinišką. Kaip tik todėl galima teigti, kad Šalkauskio min tys lieka aktualios: ir tuomet, kai jų niekas neprakalbina, jos tylomis „dalyvauja" kultūros projektų svarstymuose, nes turi ką pasakyti, negana to — gali įvertinti tokio pokalbio dalyvius. Tai dar ne viskas. Šalkauskis svarstė Rytų ir Vakarų sinte zės idėją, projektuodamas lietuvių kultūros ateitį. Tačiau ga lima teigti, kad šioje idėjoje glūdi dalykai, kurie į projekto ir projektavimo sąvokas netelpa ir priklauso visai kitai mąs tymo plotmei. * * * Rytų ir Vakarų sintezės idėja Šalkauskiui pradėjo rūpėti gana anksti ir rūpėjo ilgai. Pirmą kartą jis iškėlė šią idėją 1916 metais, skaitydamas Fribūro studentų draugijai „Lituania" dvi paskaitas, pavadintas „Tautinė lietuvių idėja". Iš šių paskaitų 5 išaugo pirmoji Šalkauskio knyga —,|Sur le confin de deux mon- des", pasirodžiusi 1919, bet užbaigta jau 1917 metais.' Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiui priklauso ir jo spaudai rengtos stu dijos „Lietuvių tautos fizionomija" išlikęs fragmentas; jos pla nas jau aprėpia visą knygos tematiką. Savo knygoje Šalkauskis išdėstė idėją, kad ties dviejų „pa saulių", tai yra ties Rytų ir Vakarų kultūrų riba besiskleidžian čios lietuvių kultūros uždavinys yra sintezė. „Atlikti savąja ci vilizacija dviejų pasaulių arba veikiau dviejų pasaulio pusių sintezę — šitai tautai yra garbinga užduotis ir idealas, vertas visų jos pastangų ir kančių" 1 (p. 170). Ką Šalkauskis turi omenyje, kalbėdamas apie užduotį ir ide alą, nėra savaime aišku. Vėliau jis panašiais atvejais dažniau siai kalbėdavo apie tautos pasaukimą. Sis žodis, atėjęs iš reli ginės kalbos ir religinės problematikos, naujaisiais laikais įgavo estetinių kūrybinių konotacijų. Šalkauskis labai aiškiai atsiribo jo nuo mesianistinės tautos pašaukimo sampratos, susijusios su religine „pašaukimo" prasme. Jam daug artimesnė buvo antroji prasmė, apibūdinanti išskirtinį kūrybinį sugebėjimą. Suformulavęs sintezės idealą pirmojoje savo knygoje, Šal kauskis vėliau jį ^augiausia tikslino ir grindė, pasitelkdamas naują tematiką ir naują argumentaciją. Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės idėjos tiesioginiai šaltiniai yra gana aiškūs. Pirmiausia tai Šalkauskio jaunystės didžiau sio filosofijos autoriteto Vladimiro Solovjovo idėjos. Vladimi ras Solovjovas tokią sintezę laikė rusų tautos pašaukimu. Šitaip jis siekė apibendrinti XIX amžiaus slavofilų ir vakariečių (za- padnikų) ginčų apie rusų kultūros pobūdį ir jos orientaciją Rytų ir Vakarų atžvilgiu išvadas. Solovjovui ypač rūpėjo reli ginės konfesinės sintezės — krikščioniškųjų bažnyčių suvieniji mo— reikalas. Šalkauskis, savo pirmojoje filosofinėje studijoje svarstydamas kultūros ir religijos santykį, iš dalies sekuliariza vo kultūrą, šiek tiek atskyrė ją nuo religinės plotmės. Šiame dar labai nesavarankiškame filosofinės analizės bandyme vis dėlto jau ryškėja esminė busimosios kultūros filosofijos prielaida — kultūros kaip savito būvijos klodo išskyrimas (nors rūpėjo Šal kauskiui visų pirma „Bažnyčios ir kultūros“ sintezė). Kai Šal kauskis plėtojo Solovjovo Rytų bei Vakarų sintezės idėją, ir čia jam svarbiausia buvo kultūros problematika. Religijos pro blematika šiomis kategorijomis nesvarstoma. Be Solovjovo, Šalkauskis rėmėsi gana neapibrėžtą filosofinį ir apskritai teorinį statusą turinčiais ir gana plačiai paplitusiais 1 Cituojant Stasio Šalkauskio veikalus, spausdinamus šiame to me, nurodomas tik puslapis. 6 ne tik tuomet, bet ir dabar samprotavimais apie Rytus kaip pasyvumo, gamtos, instinkto, jausmo, vaizduotės, gaivalo, kon templiacijos viešpatavimo sritį ir apie Vakarus kaip aktyvumo, laisvės, proto, valios, formos, idėjos viešpatavimo sritį. Jis pats nurodė savuosius šių priešpriešinimų autoritetus — Ernestą Hei lo ir Josephą de Maistre’ą. J Lietuvių kultūros projektą kuriant, matyt, turėjo įtakos ir Fribūro universiteto profesorius M. de Munnynckas, palaikąs lietuvių studentų pastangas gilintis į šiuos dalykus. Vincas My kolaitis-Putinas prisimena, kad profesorius „domėjosi lietuvių tauta, mėgo kalbėti apie didelį mažų tautų įnašą į žmonijos kultūrą" 2. Šventinant lietuvių studentų vėliavą, de Munnync kas sakė, kad patriotizmą reikia perkelti iš jausmo srities į in telekto sritį, nustatyti tautos pašaukimą ir jos vaidmenį visuo tinės kultūros vyksme. Jis taip pat kalbėjo apie dviejų kaimy ninių kultūrų sintezę ir apie Lietuvos padėties tarp Rytų ir Vakarų ypatingumą3. Šalkauskis yra nurodęs de Munnyncko knygoje „Patriotizmo psichologija" (1914) pareikštą nuomonę apie tai, kad Belgijos vaidmuo yra sintetinti romanų ir germanų kultūras. Šalkauskiui taip pat imponavo keliakalbės Šveicarijos kultūrų sambūvis. Visa tai liudija apie intelektualinę atmosferą, kurioje jis kėlė ir svarstė rūpimus klausimus. * * * Turbūt raiškiausiai Rytų ir Vakarų sintezės idėją Šalkauskis formulavo apmąstydamas Lietuvos istoriją. Jo svarbiausia išva da yra labai konkreti ir glaudžiai siejasi su tautinio atgimimo patirtimi nepriklausomos valstybės paskelbimo išvakarėse: „Da bar žinome, kiek kainavo Lietuvai praeities skoliniai iš rusų ir lenkų civilizacijų. Kad ir kokie sunkūs buvo padariniai, tačiau lietuviai nenorėjo išsižadėti nė menkiausio laimėjimo <. ..> kiekvieno susipratusio ir apsišvietusio lietuvio, išaugusio dau geliu atvejų rusų ii? lenkų kultūrų terpėje, pareiga stengtis atsi kratyti svetimų formų, bet neatmetant to, kas šiose kultūrose universalu ir pozityvu. Kitais žodžiais tariant, įvairūs rusų ir lenkų kultūrų elementai turi būti lietuvių sulydyti į vieną or ganišką visumą, o paskui įtraukti į tautinę sintezę" (p. 163). Atkreiptinas dėmesys į aprašymo („lietuviai nenorėjo") ir nor mavimo („lietuvio... pareiga", „lietuvių... turi būti") betarpiš ką sąsają. Ji rodo, kad Šalkauskis tiesiogiai siejo tautinio atgi- 2 Mykolaitis Vincas. Literatūros etiudai.— Kaunas, 1937.— Sąs. 1—2.— P. 265. 3 De Mannynck M. Allocution pour la Bénédiction du drapeau des Etudiants lithuaniens // Romuva.— 1922.— Nr. 2.— P. 8—15. 7 mimo, kurio reikšmę jis pats aprašė, dvasinę, patirtį ir siektiną normą, kurią jis taip pat formulavo. Sis konkretus aprašymo ir normos konglomeratas sudaro perspektyvą, iš kurios žvelgiama. Kaipgi Šalkauskis tą sintezę ir organišką visumą, suprato? Prieš šitai svarstant, paliestinas kultūrinės sintezės prielaidų klausimas. Ieškodamas sintetinio lietuvių kultūros pašaukimo prielaidų, Šalkauskis nagrinėjo tai, ką jis vadino tautos, prigimtimi, fizio nomija ir dar kitaip. Šias sąvokas ..taip pat turime aiškintis. Žinoma, prigimtis, kalbant apie tokį visuomeninės būties pavi dalą kaip tauta, anaiptol nėra gamtinis,, natūralus dalykas. Jos prasmė aiškėja iš kontekstų, kuriuose Šalkauskis ją nagrinėja. Skirtini trys tokie kontekstai: lietuvių etninių ypatybių („po būdžio", „būdo", „temperamento") .analizė, Lietuvos kultūrinės istorinės raidos analizė ir jos geopolitinės padėties analizė. Šios analizės plotmės atitinka tris realius veiksmus, kuriems sąvei kaujant kaip tik ir susidaro lietuvių tautos „fizionomija", tai yra aktuali} individuali ir regima jos išraiška.. XIX—XX amžių sąvartoje buvo gana plačiai paplitusi rytie tiškos lietuvių kilmės teorija. Šalkauskis, tęsdamas Jono. Basa navičiaus ir kitų tautinio sąjūdžio ideologų romantikų, ieškoju sių lietuvių tautos šaknų įvairiuose kraštuose, Uniją, įžvelgė rytietiškos lietuvių kilmės pėdsakus kalboje, tautosakoje, papro čiuose, mitologijos liekanose. Pasak jo, „Lietuvių kalboje, mi tologijoje ir tautosakoje Rytų pradas reiškiasi kaip tautinio būdo vyraujanti gaida, kuri ir šiandien juntamai ir akivaizdžiai N rodo bendrą indoeuropiečių tautoms Azijos paveldą" (p. 71). Rytietiškų pradų buvimas jau priešistorinėje „lietuvių" kultū roje Šalkauskiui buvo svarbus, įrodinėjant nuolatinį lietuvių kultūros „polinkį" į sintetizmą. Lietuvos istorija prasidėjo, rem damasi šiuo substratu, nuolat veikusiu ir vėliau: „<...> lie tuvių valstybė buvo sukurta ant liaudies kultūros ir etninio bū do,* kupino Azijos tradicijų, išsaugotų gryniausiu pavidalu, pa grindo; vėliau tuo pačiu rėmėsi tautinis atgimimas ir naujoji dvasinė kultūra" (p. 38). Vėliau Šalkauskis atsisakė svarstyti etninę ar priešistorinę lietuvių kilmę. Antanas Maceina rašė, kad šitai padaryti jį pa- . skatino 1927 metais pasirodžiusios Vinco Krėvės-Mickevičiaus knygos, kurioje dėstomos rytietišką indoeuropiečių kilmę neigu- - sios teorijos4, argumentacija. Dabar Šalkauskis teigė, kad „ne turi principinės reikšmės tai, kokia prasme bus galutinai iš spręstas klausimas, iš kur yra atėję lietuviai ir kur jie anksčiau 4 Krėvė-Mickevičius Vincas. Indoeuropiečių protėvynė.— Kaunas: Humanitarinių mokslų fakultetas, 1927. 8 yra gyvenę. Svarbu tai, kad jie gyvena ant Rytų ir Vakarų Europos ribos ir jungia savyje šitų dviejų pasaulių pradmenis" (p. 458). Atsisakęs priešistorinės lietuvių kilmės svarstymų, Šal- kaukis ieškojo sintezės potencijų Lietuvos istorijos ir geopo- iitikos plotmėse. * * * Bene darniausiai Šalkauskio Rytų ir Vakarų kultūrų sinte zės idėja išdėstyta knygoje „Dviejų pasaulių takoskyroje". Ir priešistorinės kilmės, ir istorinės'raidos analizė nėra empirinis tyrinėjimas. Veikiau stebina tai, kaip tikslingai ir konceptualiai sugebėta pasinaudoti palyginti negausiais istoriografiniais šalti niais, kuriant vieningą Lietuvos istorijos viziją. Šią viziją kuriant, pasiremiama vokiečių klasikinės filoso fijos spekuliatyvia dialektinės triados (tezė—antitezė—sintezė) formule. Tai atliekama gana paprastai: į šią formulę „įstatoma" Lietuvos istorija, skiriant joje Rytų persvaros („tezės"), Vaka rų persvaros („antitezės") ir tautinio atgimimo („sintezės") lai kotarpius. Trijų pagrindinių istorijos tarpsnių charakteristikos buvo patikslintos vėlesniuose tekstuose. Pasak Šalkauskio, „Iš pradžios lietuviams teko įeiti į artimesnę pažintį su graikiškąja rusiškąja civilizacija, kurią jie buvo sutikę pakeliui, plėsdami savo valstybės' ribas į rytus" (p. 230). Antrajame savo istorijos tarpsnyje „Sulig unijos sudarymu su lenkais Lietuva liko pla čiai atdara Vakarų civilizacijos, tariant tiksliau, lotyniškosios lenkiškosios civilizacijos įtakai“ (p. 236): Pagaliau „Lietuvių tautos atgimimas buvo visų pirma reakcija prieš kenksmingą tiek Rytų, tiek) ir Vakarų įtakos persvarą“ (p. 256). Tiesa, Šal kauskio lietuvių istorijos filosofijos schematiškumo nevertėtų perdėti: iš tikrųjų gana paprastą schemą jis taiko labai įvairiai medžiagai, o svarbiausia — labai skirtingose plotmėse, todėl kai kurie aprašymai yra pakankamai nepriklausomi nuo te zės—antitezės—sintezės diktuojamos visumos. Šiaip ar taip, kultūros istorijos analizės pagrindu formuluoja mas dvilypis sintezės uždavinys: vidinis, tai yra istorijos su formuotos prigimties pradų sintezės uždavinys, ir išorinis — ypatingos geopolitinės padėties sąlygotas—sintezės uždavinys: „< ...> lietuvių tauta gali gyventi pilnutinį gyvenimą tik tada, jeigu jai pavyks sulydyti rusų ir lenkų kultūros pradus į vieną tautinę lietuvių sintezę ir nustatyti išorinę pusiausvyrą, bent vietinę ar dalinę, tarp germanų ir slavų pasaulių“ (p. 170). f " * + .' * Istorinės argumentacijos' plotmės Šalkauskis neatsisakė ir vėliau. Savo įsteigtame ir beveik ištisai prirašytame žurnale 9 „Romuva. Tautinės kultūros ir pilnutinio gyvenimo laikraštis'*, kurio pasirodė du numeriai, Šalkauskis išspausdino savo pran cūziškosios knygos kelių skyrių vertimus ir santraukas 5. Bet 1933 metais pasirodžiusio straipsnių rinkinio „Lietuvių tauta ir jos ugdymas", kur ši medžiaga buvo perspausdinta, pratarmėje jis jau pažymėjo, kad tekstai „priklauso savo turiniu ir nuotaika tam laikotarpiui, kuris ėjo prieš pat Lietuvos nepriklausomumo paskelbimą ir kuris todėl yra kiek paspalvintas kovos už ne priklausomumą romantika" (p. 197). „Realių" studijų pavyzdžiu jis vadino 1927 metais pasirodžiusį geografo Kazio Pakšto vei kalą „Baltijos respublikų politinė geografija". Tasai teorijos realumo klausimas aptartinas bent kiek plačiau, nes jis tapo karštų polemikų objektu. Su Pakštu Šalkauskis susipažino dar studijų metais Fribūre, ir jie abu, kaip rasė Vladas Viliamas, „bendrai kūrė planus ir vizijas Lietuvos ateičiai"6. Vėliau Pakštas prisiminė, kad jie diskutavę knygos „Dviejų pasaulių takoskyroje“ klausimais. Pakštui buvo priimtinas Šalkauskio kultūros projektas, o Šal kauskis pasinaudojo konkrečiomis Pakšto analizėmis. Jis parašė plačią Pakšto veikalo recenziją, iš esmės studiją „Lietuva politi nės geografijos šviesoje" (žr. p. 259—302). Perėjimą prie šios problematikos Šalkauskis ir laikė perėjimu nuo atgimimo „romantikos" prie „realaus" pažinimo. Pakšto samprotavimai apie mažų tautų kultūrinius uždavinius sukon kretino Stasio Šalkauskio kultūros projektą. Pakštas, be kita ko, teigė, kad mažosios valstybės turi daugiausia galimybių išlikti, palaikydamos politinę • pusiausvyrą ir atskirdamos konf liktuojančius kaimynus. Pasak jo, „Lietuva gali būti Europo je vertinama kaipo Nemuno žiočių sargas, kaipo lygsvaros palaikytoja tarp slavų ir germanų, kiek jų interesai susikerta Baltijos pamary"7. Panašūs samprotavimai nebuvo visiškai svetimi ir pačiam Šalkauskiui. Pirmojo pasaulinio karo metais, dar nepaskelbus Lietuvos nepriklausomybės, jis rašė, kad „susiklosčiusi išorinė politinė padėtis tokia, jog lietuvių tauta galės normaliai gyventi ir vystytis tik tada, jei nusistovės pusiausvyra Rusijos ir Vokie tijos tarpusavio santykiuose; nes Lietuvos teritorijoje susiduria abiejų galybių materialiniai interesai" (p. 164). Atrodo, kaip tik * Šalkauskis Stasys. Pirmosios atžalos // Romuva.— 1921.— Nr. 1; 1922.—N r. 2. c Viliamas Vladas. Prof. dr. Kazys Pakštas // LKMA Suvažia vimo darbai.— Roma, 1961.—T. 4.—P. 254. 7 Pakštas Kazys. Baltijos respublikų politinė geografija.— Kau nas: Spindulio spaustuvė, 1929,— P. 153. 10 Girnius yra taikliai pažymėjęs, kad Šalkauskiui sintezė yra kone liesos sinonimas. Tai, žinoma, visybės filosofijos bruožas. Ką reiškia sintezė kalbant apie tautinę kultūrą? Lietuvių kultūros uždavinys, pasak Šalkauskio, yra labai platus: „tautinės sintezės plotas yra pasiekęs čia universalizmo ribų, kadangi suima iš karto Rytų ir Vakarų pasaulius" (p. 258). Sis kraštui, esančiam ypatingoje vietoje —„dviejų pasaulių takoskyroje",— būtinas universalizmas, apie kurį prabyla Šalkauskis, yra es minis dalykas. Kaip tik pradedant kalbėti apie universalizmą, kaip užsiminėme pradžioje, atsiskiria dvi jo kultūros projekto plotmės. Galbūt net tiksliau būtų pasakyti, kad čia išryškėja kažkas kita negu kultūros projektas. Pasirodo, kad Rytų ir Va karų kultūrų sintezės idėja yra reikšminga ne pati savaime, bet dėl savitos priežasties: ji esanti „ypatingai brangi kaipo kultū rinio universalumo reiškėją" (p. 483). Taigi pašaukimas atlikti Rytų ir Vakarų sintezę yra ne kas kita, kaip savitas lietuvių kultūros būdas ar netgi Lietuvos padėties sąlygojama savita vproga pasiekti universalų turinį. Kas yra tasai universalus turinys? Turinio universalumas nė ra koks paskiras, sporadiškas kultūros projektuotojo postulatas. Jis remiasi pamatinėmis Šalkauskio kultūros filosofijos sąvoko mis, pirmiausia — kūrinio formos („lyties") ir turinio samprata. Svarbiausia mūsų svarstomai temai yra Šalkauskio tezė, kad „Kiekvienas kuriamasis žmogaus veiklos darbas siekia formos tobulumo, ir turinio pilnatvės. <.. .> Tobulas kūrinys turėtų jungti savyje universaliausią turinį ir individualiausią formą” (p. 26). Šį labai bendrą tobulo kūrinio principą Šalkauskis pritaikė, nusakydamas tautinio ir bendražmogiško prado santykį projek tuojamoje kultūroje. Jis teigė, kad. „tautiškumas reiškiasi kul tūrinės kūrybos stiliuje, arba lytyje. Jis sudaro formalinę kul tūros pusę, bet ne šios kultūros turinį'*,i. Pažymėtina, kad čia iškyla aikštėn reikšminga formos ir turinio pradų asimetrija. Antrasis „tobulo kūrinio” bruožas — jo individualumas — yra formos ar net stiliaus, kaip kartais pasakydavo Šalkauskis, da lykas. Tuo tarpu tautinės kultūros turinys turi būti universa lus. Kas yra tasai turinys, aiškėja iš filosofinės tradicijos, kuria Šalkauskis remiasi ir kurią jis tęsia. Pasirodo, kad universalus turinys yra ne kas kita, kaip gėris, grožis ir tiesa, tai yra vadinamosios transcendentalijos, arba pačios būties atributai. „Forma" tėra tiktai šių transcendentalijų raiška. Bet juk visa kultūra — pagrindinis Šalkauskio filosofinės analizės objektas — ,0 Šalkauskis Stasys. Visuomeninis auklėjimas.—'Kaunas: Raidės spaustuvė, 1927—1932.—P. 144. 12 suformulavęs tai, kas europinėje metafizikos istorijoje buvo aiš ku mažių mažiausia nuo Aristotelio laikų, sakydamas,., kad „in dividas yra neišreiškiamas". Individualumas yra neišreiškiamas racionalia klasikinės filosofijos kalba, kitaip sakant, bendromis sąvokomis, jis yra nepažinus teoriškai. Tačiau racionalus neiš- reiškiamumas rodo ne individo efemeriškumą, bet priešingai — giliausią jo būtiškumą. Individas, nesučiuopiamas teoriškai, sklei džiasi ir yra suvokiamas per savo raišką. Galima teigti, kad šiame taške apskritai klasikinė Šalkauskio filosofavimo paradig ma vėrėsi specifinei XX amžiaus problematikai. Sitai liudija jo filosofijos programa — gyvenimo filosofijos programa. Kaip tik iš individo butinio branduolio kyla autentiška kūryba—raiška to, kas individas (taigi ir. tauta kaip tam tikras individas) iš tikrųjų yra. Kaip tik šiame kontekste Šalkauskis 1917 metais postulavo: savita forma, visai'žmonijai bendras turi nys—tokia turi būti kultūra, kuri viena gali būti lietuvių tautos gyvybės laidas“ (p. 170). •• Tautiškumo, arba kultūros formos, atskyrimas nuo universa laus, visuotinai reikšmingo turinio, jo pavertimas Savaiminiu '"tikslu-yra ne kas kita, kaip nacionalizmas. Knygos „Lietuvių tauta ir jos ugdymas" pratarmėje Šalkauskis nedviprasmiškai skelbė: „Vienu iš didžiausių autoriaus rūpesčių būtų apsaugoti lietuvių tautą nuo siauro nacionalizmo, kurio pavojus mums, kaip ir kitoms tautoms, yra visai realus šiais zoologinio naciona lizmo laikais" (p. 199). 'Nacionalizmui jis priešino patriotizmą: Tikrasis patriotizmas, pasak Šalkauskio, „ragina realizuoti visai individualinėje tautybės lytyje visuotinį- turinį, nes tautinė lytis negali būti imama, kaipo''tokia, žmogaus gyvenimo tikslu“ u. Tasai „negali", žinoma, nėra fakto’konstatavimas. Faktiškai tai kaip tik labai dažnai būna daroma. Tai tam tikras imperatyvas tautai; šio imperatyvo prigimtį mėginsime šiek tiek nušviesti toliau. Sis „vienas didžiausių" Šalkauskio rūpesčių susilaukė kriti kos. Jonas Aleksa, knygoje „Lietuviškų gyvenimo kelių beieš kant" vadino jo skelbiamą nacionalizmo pavojų „dirbtiniu" 11 l2. ,.Dr. J. B." taip pat teigė, kad nacionalizmo pavojaus „visai nesama", priešingai — tautiškumas nuolat aukojamas „anttauti- niams kultūriniams uždaviniams" 13. Kategoriškiausias buvo Vy tautas Alantas. Jis ne gynėsi, bet puolė: „Jei mes norime lie tuvių tautą padaryti nepalaužiama,—o juk lai yra mūsų svar- 11 Ten pat.— P. 149. 12 Aleksa Jonas. Lietuviškų gyvenimo kėlių beieškant.— Kaunas: Šviesos spaustuvė, 1939.— P. 401—402. ■ 13 Dr. J. B. Šalkauskis St. prof. ...— P. 121. ■\4