Raštai, t. 3

504 Pages·1993·14.287 MB·Lithuanian

by  Šalkauskis Stasys

STASYS
ŠALKAUSKIS
T»
RASTAI
III
RELIGIJA IR KULTŪRA
Vilnius
„Mintis"
1993
Serija leidžiama nuo 1987 m.
Parengė
ARŪNAS SVERDIOLAS
Redagavo
ALDONA RAD2VILIENĖ
(§) Sudarymas ir paaiškinimai
Arūno Sverdiolo, 1993
s. Šalkauskio asmuo,
DARBAI, POVEIKIS
1. Kelias Į iilosoiijos-pedagogikos
profesorių
Stasio Šalkauskio gyvenimo tėkmė buvo apskritai rami, be
kokių nors dramatiškų lūžių ar sukrėtimų. Pirmąjį bolševikmetį
nebuvo suimtas, tik buvo atleistas iš darbo. 1944 m. iš Lietu­
vos nebūtų pasitraukęs, kaip kad nepasitraukė Pr. Kuraitis ir
J Keliuotis. Vargu ar ir po karo būtų išvengęs įkalinimo, kaip
jo neišvengė ir tie du jo kolegos. Šia prasme galima tarti, kad
laimingai Šalkauskis mirė dar vokiečių okupacijos metais. Mi­
rė palyginti jaunas — sulaukęs vos 55 metų amžiaus (o abu
tėvai buvo ilgaamžiai: tėvas sulaukė 84, motina — 83 metų am­
žiaus, ir jai dar gyvai teko atsisveikinti su gabiausiuoju savo
vaikų). Paspartino Šalkauskio mirtį tai, kad visą laiką nuo stu­
dento metų jį vargino sveikatos įvairūs negalavimai.
a .Mokinys Šiau/ių gimnazijoje. Stasys Šalkauskis gimė
1886 m. gegužės 4/16 Ariogaloje (Raseinių aps.), tačiau joje
pialeido tik trejus kūdikystės metus. Abu tėvai buvo aukštai­
čiai. Tėvas Julijonas Šalkauskis (1849—1933), laisvojo vals­
tiečio sūnus, gimė Joniškyje (Šiaulių aps.). Baigęs medicinos
mokslus, gydytojo praktiką pradėjo Ariogaloje (1887), porą
metų bandė Rygą, o nuo 1891 m. pastoviai įsikūrė Šiauliuose.
Turėdamas administracinių gabumų, 1905—1915 m. buvo Šiau­
lių miesto burmistru. Po I pasaulinio karo grįžęs iš Rusijos,
ėjo Šiaulių miesto savivaldybės sanitarijos gydytojo pareigas.
Pensijon išėjo tik sulaukęs 80 metų amžiaus. Šeimą sukūrė
1882 m.— vedė.senos bajorų giminės Barborą Goštautaitę
(1364—1947),'gimusią Krakių valsčiaus Milvydų dvare (Kėdainių
aps.). Šeimos kalba iš pradžių buvo lenkų, bet save laikė lie­
tuviais. Vėliau, rodos, tik su motina buvo kalbama lenkiškai,
kaip ji iš vaikystės buvo įpratusi.
■ Šalkauskiu šeima buvo gausi — devyni vaikai (keturi sūnūs
ir penkios dukterys). Stasys buvo trečiasis vaikas—antrasis
5
sūnus (pirmasis sūnus Kazys, gimęs metais anksčiau, išėjo į
teisės profesorius). Visi vaikai buvo išmokslinti.
Nuo penktų amžiaus metų apsigyvenęs Šiauliuose, Stasys
Šalkauskis buvo šio miesto vaikas — tikras šiaulietis. Čia ėjo
pradinį ir vidurinį mokslą, čia parvykdavo atostogų, čia paga­
liau ir mirė.
Šiaulių gimnazijoje St. Šalkauskis mokėsi 1895—1905 m.,
taigi ją baigė devyniolikos metų. Tai normalus gimnazijos
baigimo amžius. Neaišku gali būti tik tai, kodėl aštuonių gim­
nazijos klasių baigimas užtruko dešimt melų. Pirmais metais
lankė parengiamąją klasę, o penktąją klasę kartojo. Šiuo rei­
kalu yra toks klasės draugo prof. Viktoro Biržiškos liudijimas.
Stasys buvo ligi tol vidutinis mokinys, dvejetukų neturėjo ir
normaliai turėjo būti pakeltas į šeštąją klasę. Tačiau tėvas iš­
reikalavo iš gimnazijos vadovybės palikti sūnų toje pačioje
klasėje. Savo reikalavimą tėvas motyvavo tuo, kad mokinys
yra silpnos sveikatos, o nenorėdamas atsilikti nuo draugų, turi
per daug dirbti. Pakartojęs tą pačią klasę, Šalkauskis toliau
tapo klasės pirmuoju mokiniu. Tik baigiamojoje klasėje jis
liko antruoju, į tą klasę perkėlus antropologo prof. L. Krzy-
wickio (Lietuvos piliakalnių tyrinėtojo) sūnų*.
Turime paties Šalkauskio atsiminimus iš gimnazijos laikų.
Atsiminimai prieštaringi. Vienu atžvilgiu „gimnazijos laikai
paliko mano atmintyje apskritai malonių atsiminimų". Malonių
dėl to, kad tai jaunystės metų ir jais vykusio dvasinio bren­
dimo atsiminimai. Tačiau kitu atžvilgiu pati rusų mokykla bu­
vo iš tikrųjų policijos nuovados skyrius. „Rusinimo tendenci­
jos, šnipinėjimo metodai ir demoralizavimo išdavos, štai kas
charakterizuoja rusų mokyklą" auklėjimo atžvilgiu. Buvo sten­
giamasi mokinius ne tik rusinti, bet ir pravoslavinti. Katalikai
mokiniai buvo verčiami lankyti pravoslavų cerkvę. Iš pradžių
ne kartą ir Šalkauskiui tekę „eiti į gimnazijos cerkvę ir stovėti
pirmose eilėse". Nuo tokios moralinės prievartos, kėlusios „vien
pasibjaurėjimą", buvo atsisakyta, kai keliose gimnazijose (ir
Šiaulių) įvyko mokinių riaušės. Bet rusinimo režimas „tesu-
minkštėjo vien 1904 m." Koks buvo mokinių nusistatymas gim­
nazijos vadovybės atžvilgiu, Šalkauskis pailiustruoja atsisvei­
kinimu su gimnazija. Kai gimnazijos direktorius („ne tiek pe­
dagogas, kiek policijos valdininkas") išdalijo brandos atesta­
tus ir pradėjo kalbėti, „mes nebeklausėm toliau jo prakalbos
ir visi urmu išbėgom pro duris. Tai buvo pirmas laisvas mūsų
• V. Biržiškos 1955 m. laiškas J. Eretui. duodamas monografijoje
„Stasys Šalkauskis".— P. 17—18. c .
6
pareiškimas savo tikro nusistatymo nuo momento įstojimo į
gimnaziją".
Lietuvių Šiaulių gimnazijoje nebuvo daug, ypač aukštesnė­
se klasėse (dalis pasitraukdavo anksčiau). Iš 36 abiturientų,
kurie drauge su Šalkauskiu gavo brandos atestatą, tik „6 iš
mūsų buvome susipratę lietuviai". Šalkauskis džiaugiasi, kad
jam „pasisekė turėti gerų draugų ir su jais sugyventi". Tarp
jų ypač trys broliai Biržiškos (busimieji profesoriai) daugiau­
sia jam darę poveikio. „Tada būtent išsidirbo intelektualiniai
interesai, kurie suvaidino vedamąją rolę visam paskesniam gy­
venimui". Su intelektualinių interesų vystymusi siejosi ir tautinis
sąmonėjimas. Buvo domimasi lietuviškomis knygomis ir jų pa­
sirūpinama iš knygnešių. „Nėra ko ir sakyti, kad spaudos
atgavimas ir lietuviškų leidinių atsiradimas buvo labai gyvai
mūsų atjaustas. Šituo atžvilgiu 1904 metų pavasaris buvo mums
naujo visuomeninio gyvenimo pavasaris."
Didelį įspūdį Šalkauskiui padarė tą pavasarį (1904) penkių
draugų sumanyta ekskursija. Pėsčiomis jie septyniolika dienų
lankė kraštą. Iš Šiaulių išvykę, jie per Kurtuvėnus (pasimatė
su P. Višinskiu) ir Šaukėnus siekė Užventį; padarė vingį į Šat­
rijos kalną; Kražiuose matė kazokų apgriautą bažnyčią; pasi­
grožėjo D. Poškos Baubliu; iš Raseinių pasuko į T. Daugirdo
dvarą pasimatyti su šiuo Lietuvos piliakalnių tyrinėtoju; priėję
Dubysą, jos krantu keliavo per Šalkauskio gimtinę Ariogalą
(pamatė ją dar kartą — paskutinį), kol pasiekė Nemuną; jau
garlaiviu keliaudami, aplankė panemunės istorines vietoves;
iš Kauno traukiniu vyko į Vilnių („čia irgi susitikome su vienu
kitu lietuvių veikėju"); apžiūrėjo Trakų pilies griuvėsius*.
Tai, kas iš šios ekskursijos labiausiai įstrigo Šalkauskio at­
mintin, savaime rodo, kas jį visų pirma domino. Miesto vaikui
ši išvyka iš tiesų daug reiškė: pamatė, kokio įvairaus grožio
yra jo gimtinis kraštas; tautos praeitis bylojo iš piliakalnių,
Vilniaus ir Trakų pilių; gaivino patriotinį nusiteikimą pasima­
tymai su tautiniais veikėjais. Paties Šalkauskio žodžiais, ši
ekskursija buvo reikšminga „ir krašto pažinimo bei jo meilės
atžvilgiu".
b. Teisės mokslų studijos Maskvos universitete. Šiaulius
pakeitė Maskva, ją pasirinkus akademinėms studijoms. Mask­
vos universiteto teisių fakultete Šalkauskis studijavo šešerius
* Šalkauskis St. Mano atsiminimai iš gimnazijos laikų // Ateitis.—
1929.— Nr. 5—6.— P. 247—251.
1
metus (1905—1911). Dėl dviejų priežasčių studijos užtruko porą
metų ilgiau, negu normaliai būtų pakakę. Pirmą, iškart Mask­
vos universitete pateko ,,į tokią revoliucinę nuotaiką, kurioje
joks rimtas mokslas nebuvo galimas". Kita proga rašytuose
atsiminimuose \ tiesiogiau liečiančiuose studijų metus, Šal­
kauskis atvirai pasisakė, kad pirmaisiais trejais metais („pir­
moje savo buvimo universitete pusėje") išvis „maža teko stu­
dijuoti dėl tuo metu viešpatavusios studentijoje revoliucinės
nuotaikos ir nuolatinių streikų". Ir dar priduria: „Mokslui
apskritai mažai buvau atsidėjęs", nes „nedaug tebuvau susi­
domėjęs" pasirinktosiomis teisės studijomis („savo fakulletiniu
mokslu").
Antra, studijų užtrukimą lėmė ir sveikata („susilpnėję plau­
čiai"). Sveikatai sustiprinti reikėjo sauso klimato. Tad jau
1908 m. pavasarį Šalkauskis išvyko į Turkestaną ir apsigyveno
istoriniame Samarkando mieste (dabar Uzbekijai priskirtas).
1909 m. sustodavo Maskvoje tik pravažiuodamas atlikti forma­
lybėms universitete. Egzaminams ruošėsi Samarkande. O ne­
išlaikytų dalykų buvo „labai daug" likę („berods penkiolika").
Pasiruošęs egzaminams, 1910 m. balandžio mėn. Šalkauskis
giįžo į Maskvą ir joje užtruko kone ištisus metus. Paskutinius
egzaminus baigė laikyti 1911 sausio pabaigoje ir netrukus su
Maskva atsisveikino.
Reikia dar pridurti, kad studijas užtęsė ir tai, kad buvo
pasirinkęs dvi šakas — ekonomiką ir teisę. Diplominį darbą ra­
šė apie žemės reformą Turkestane. :
St. Šalkauskis nebuvo specifine prasme „organizacijos žmo­
gus" (veikėjo tipas), bet nebuvo nė užkietėjęs „atsiskyrėlis".
Kol pirmaisiais trejais metais gyveno Maskvoje, priklausė Lie­
tuvių studentų draugijai ir joje sekretoriavo. Tuo metu drau­
gijos susirinkimuose skaitė ir porą referatų (1907—1908), ku­
riuose darė „bendrą lietuvių studentų nusistatymo ir idealų
kritiką", nors ir nesiėmė „padaryti iš tos kritikos kokių nors
praktinių išvadų". Tiesiog nepasisako, kaip jo kritišką žodį su­
tiko patys kritikuojamieji, bet vargu ar galėjo patikti. Rusų
universitetuose įsiviešpatavęs „revoliucinis ir nihilistinis nusi­
statymas" Šalkauskiui buvo visai svetimas: „griaunamasis nu­
sistatymas ir netolerantiškumas atžvilgiu į kitaip manančius
žmones visada keldavo manyje pasibaisėjimo nuotaiką". O
• Šalkauskis St. Atsakymas prof. Pr, Dovydaičiui, pritaikytas prie
jo 50 metų sukakties // Ateitis.— 1936.— Nr. 12.—P. 474—48!. Siame
atvirame laiške Šalkauskis prisimena ne tik Dovydaitį, bet Ir apskritai
savo Maskvos studijų melus.
e
kadangi „dauguma lietuvių studentų ėjo įprasta rusų studentų
linkme: pozityvizmo, laisvamaniškumo ir marksizmo1', galime
spręsti, kad Šalkauskio referatai turėjo būti įspėjimas lietu­
viams studentams aklai nesekti rusų.
Lietuvių studentų draugijoje nesijausdamas visai savas (ne
tautiniu, o pasaulėžiūriniu atžvilgiu), Šalkauskis buvo įstojęs
dar į Religinę filosofinę VI. Solovjovo atminimo draugiją, kuri,
remdamasi šio rusų filosofo idėjomis, atstovavo socialinės
krikščionybės linkmei. „Visa tai man buvo ir nauja ir sykiu
gerai atitiko mano dvasinius pareikalavimus." Nors tai buvo
„Dievo ieškotojų" pravoslavų draugija, niekada neteko katali­
kui Šalkauskiui joje patirti „nei siauro užsisklendimo savo tar­
pe, nei neapykantos kitatikiams".
Kiek ir kokių asmeninių draugų Šalkauskis turėjo studijų
metais, nėra žinių. Tačiau žinoma, kad jis buvo susidraugavęs
su to meto studentijos abiejų priešingų srovių ideologais filo­
sofais: būtent su ateitininku Pranu Dovydaičiu ir su aušriniečiu
Romanu Bytautu.
Maskvos universitete teisės studijas Dovydaitis pradėjo tais
pačiais 1908 metais, kuriais Šalkauskis išvyko į Turkestano
Samarkandą. Susipažino jiedu 1910 m., kai Šalkauskis grįžo į
Maskvą laikyti dar gausiai likusių egzaminų. Ši pažintis labai
nelygiai įsirėžė jų atmintin. Dovydaičiui susitikimas Maskvoje
su Šalkauskiu „įdomus tuo atžvilgiu", kad tas susitikimas jam
„nėra padaręs jokio gilesnio įspūdžio". Iš anuometinių susitiki­
mų su Šalkauskiu Dovydaitis iš tiesų mažai ką prisiminė ir
neteisingai prileido, kad Šalkauskio dėmesį į save atkreipęs ne­
bent „apšepusia išvaizda", kuria jis per daug jau išsiskyręs iŠ
kitų studentų \ Priešingai, Šalkauskiui maskviniai susitikimai
su Dovydaičiu padarė gilų įspūdį ir gerai išliko atmintyje.
Ne savo išvaizda, o savo asmeniu Dovydaitis sudomino Šal­
kauskį. Tiesiog iš girių kaimelio į universitetą stojusio sa-
kuotnugario „apšepusi išvaizda" galėjo tik atbaidyti, o ne
patraukti inteligentų šeimoje išaugusį miestietį. Kad nebuvo
atitikimo tarp Dovydaičio „išorinės išvaizdos ir esmiško turi­
nio", Šalkauskis matė, bet dėl to ir skyrė tuos du dalykus.
Pagarbiai nuteikė Šalkauskį Dovydaitis dviem atžvilgiais:
kaip „mokslo ir darbo entuziastas" ir kaip aiškiai apsisprendęs
katalikas. Tarp anuometinių lietuvių studentų tik vienas kitas
buvo praktikuojantis katalikas. Dovydaitis ėmėsi juos telkti
draugėn. Džiugu buvo Šalkauskiui sužinoti, kad jau kuriasi *
* Dovydaitis Pi. Tu, aš ir aplink mudu f f Ateitis.— 1936.— Nr. 5—
6.— P. 221—226.
9
toks lietuvių sąjūdis — „net nepriklausomai" nuo rusų „Dievo
ieškotojų". Tad savo viešame laiške Dovydaičiui jis ir rašė:
„buvau maloniai nustebęs ir ėmiau Tavimi domėtis ir prie
Tavęs artintis, kaipo prie naujo sąjūdžio įkvėpėjo ir vado \
Dovydaitis iš tiesų supažindino Šalkauskį su pradedamu
ateitininkų organizavimusi. Pasakojo apie savo susirašinėjimą
su Liuvene studijas gilinusiu kun. P. Kuraičiu ir rodė „net,
tiesa, gana iš tolo, jo sieksninius laiškus". Paragino Šalkauskį
įsijungti į pradedamos leisti „Ateities" bendradarbius. Dar pa­
čioje Maskvoje Šalkauskis išvertė jau gimnazijoje pamėgto
prancūzų eseisto Emest Heilo (1828—1885) „Vienas būtinai rei­
kalingas dalykas" antrajam „Ateities" numeriui* **. „Tai buvo
pirmas mano išspausdintas dalykas, nors jis ir buvo tik ver­
timas." Dovydaičio įduoto lenkų jaunimo laikraščio „Zarze-
wie" recenziją Šalkauskis atsiuntė jau iš Samarkando *‘\ Po
dvejų metų (1913) Šalkauskis vėl parengė „Ateičiai" po ver­
timą iš savo „minčių vadovų": E. Heilo — „Religijos nežinoji­
mas" ****, VI. Solovjovo — „Kristus iš numirėlių prisikėlė"
Pirmojo vertimus pasirašė slapyraide N, antrojo — inicialais
S. Š. Tokia kukli Stasio Šalkauskio spaudoje reiškimosi pra­
džia.
Antras Šalkauskio studijų bičiulis buvo filosofas Romanas
Bytautas. Jų bičiulystė buvo kitokio pobūdžio negu su Dovy­
daičiu. Iš pat pradžios Šalkauskis pajuto Dovydaityje „vieno
pasaulėžiūrinio nusistatymo žmogų". O su Bytautu, Maskvoje
studijavusiu tuo pačiu laiku (1905—1912), jį suartino tik bend­
ras intelektualinis nusiteikimas. Skirtingai nuo anų savo vien­
mečių (Dovydaičio ir Šalkauskio), Bytautas buvo indiferentas,
liberalinio aušriniečių sąjūdžio ideologas *•*•**. Tik abiejų, Šal­
* Ten pat.— P. 476.
** 1911.— III.—Nr. 2.— P. 52—56.
*’* Ateitis.— 1911.—Nr. 3.—P. 101—103.
Nr. 1.— P. 5—10.
"*** Nr. 4.— P. 155—158.
pr Dovydaitis „Aušrinėje" paskelbė straipsnį „Tikėjimo elemen­
tas žmogaus gyvenime" (1910.— Nr. 6), kurį redakcija įdėjo tik su sa­
vo prierašu, kad Dovydaičio rašinys nesutinka su bendra „Aušrinės"
pakraipa, bet redakcija palieka „užstelbimo ir boikoto priešingų nuo­
monių taktiką Rymo klerikalizmui ir rytų despotizmui". R. Bytautas
atsakė Dovydaičiui filosofinės kritikos straipsniu „Ar-gi?" (Aušrinė.—■
1911.— Nr. 1 ir 2): vertino kietai, bet nevartojo nei „klerikalizmo",
nei kitokių niekinamųjų žodžių. Nors jų pasaulėžiūriniai nusistatymai
buvo skirtingi, jiedu netapo asmeniniais priešais. Praėjus 10 metų nuo
R. Bytauto mirties, buvusieji draugai jo nebeprisiminė (nė aušriniečių
10
kauskio ir Bytauto, tolerantumas leido jiems susibičiuliauti ne­
paisant skirtingų pasaulėžiūrinių nusistatymų. Specialiai apie
Bytautą Šalkauskis nepaskelbė atsiminimų, bet savo termino­
loginės studijos įžangoje aiškiai tarė, kad jos „tiesioginis įkvė­
pėjas" yra „neatgailimai anksti pasimiręs" R. Bytautas — „bran­
gus mano draugas iš Maskvos universiteto" *. Išlikęs Bytauto
laiškas Šalkauskiui (1913 10 05) irgi liudija jų bičiulystę. Ne
formaliai, o bičiuliškai tame dviejų puslapių laiške Bytautas
informuoja apie pablogėjusią savo ligą, teiraujasi apie Sa-
markando klimatą, ten įsikūrimo galimybes, apibūdina savo
dabartinę nuotaiką. Laiško neoficialumą rodo ir kreipimasis
„mielas drauguži", ir atsisveikinimas „spaudžiu ranką". Buvusi
Bytauto sužieduotinė M. Kuraitytė-Vamienė prisimena, kad jis
„be galo troško vėl su Šalkauskiu pafilosofuoti" ir „visuomet su
pagarba ir meile minėdavo jį". Galbūt ne be netiesioginio
bičiulystės su Šalkauskiu poveikio R. Bytautas pusantrų metų
prieš mirtį grįžo į tėvų krikščioniškąjį tikėjimą**
c. Filosofijos studijos Šveicarijoje. Baigęs laikyti egzaminus
Maskvoje, Šalkauskis nedelsdamas 1911 pavasario pradžioje
grįžo į Samarkandą. Komercijos bankuose tarnavo juriskonsul­
tu. Porą kartų nesėkmingai išbandė advokato praktiką. Nedaug
kūrėjas St. Šilingas, kuris buvo vedęs Bytauto seserį ir kuris, galima
priminti, vėliau pasuko ne kairėn, o dešinėn). R. Bytauto mirties de­
šimtmetį pagarbiai paminėjo tik buvęs idėjinis jo priešininkas Pr. Do­
vydaitis: pasirūpino iš Maskvos universiteto trumpam laikui pasisko­
linti Bytauto diplominį darbą „Kritika W. Wundto mokslo apie sielos
substancijos sąvoką" ir paskelbė šio didelio darbo (apie 250 puslapių)
ištraukų (Logos1926.— Nr. 2 — P. 129—162). Dar anksčiau „Logos"
pirmajame numeryje (1921), rašydamas apie W. Wundtą, Dovydaitis
pažymėjo, kad apie šį žymų filosofą rašė ir „mūsų daug žadėjęs, bet
visai jaunas pasimiręs filosofas Romas Bytautas" ir kad jis pats, „Lo­
gos" redaktorius, turi „karščiausio noro" gauti iš Maskvos mūsų filo­
sofo veikalo rankraštį.
* Terminologijos teorija ir lietuviškoji filosofijos terminija // Lo­
gos.— 1925.— Nr. 1,— P. 1; pakartota: 1927.— Nr. 1.— P, 1.
** Kai susidomėjau R. Bytautu, paprašiau M. Kuraitytę-Vamienę
atsiminimų apie jos buvusį sužieduotinį. Ji atsakė 1959.XII.8 laišku.
Susirgęs kaulų džiova, Bytautas gydėsi Leysino sanatorijoje Šveica­
rijoje. Ten persikėlė ir M. Kuraitytė, kad, dirbdama kaip gailestingoji
sesuo, galėtų išlaikyti savo sužieduotinį. Ji paliudijo ir tai, kad R. By­
tautas tuo metu grįžo į tėvų krikščioniškąjį tikėjimą, atlikęs „išpažintį
iš viso gyvenimo". Už dailininko Ad. Varno M. Kuraitytė ištekėjo po
ketverių metų nuo buvusio savo sužieduotinio R. Bytauto mirties.
U
domėjęsis pasirinktomis studijomis, netrukus išvis nusivylė sa­
vo įgytąja profesija. Pamatė, kad anaiptol nebuvo „dar baigtas
žmogus", nors ir „labai lengva žmogui baigtis pilkose gyveni­
mo pelkėse \
Suvoktas filosofo pašaukimas paskatino Šalkauskį, remiantis
Vladimiru Solovjovu (1853—1900), parašyti studiją „Bažnyčia
bei kultūra". Šią studiją išspausdino „Draugijoje" 1913—14 m.* ** ***'.
Žurnalo redaktorius A. Dambrauskas, pats žavėjęsis Solovjovu,
labai palankiai įvertino Šalkauskio darbą. Pradėdamas jį spaus­
dinti, pirmojo puslapio išnašoje pažymėjo: „tai yra pirmutinis
jauno mūsų filosofo p. S. Šalkauskio svarbesnis rašinys". Va­
dinasi, iškart Šalkauskis sulaukė filosofų pripažinimo, nors dar
nebuvo filosofijos studijavęs, o tik norėjo ją studijuoti. Vėliau
pats Šalkauskis pripažino, kad savo tą darbą rašė „būdamas
toli gražu dar nesubrendęs filosofijos mėgėjas ir gyvendamas
Solovjovo koncepcijų įtakoje"
Įrodžius Šalkauskiui filosofinius sugebėjimus, A. Dambraus­
kas išrūpino jam JAV lietuvių katalikų „Motinėlės" stipendiją
studijoms užsienyje. Kilęs karas sutrukdė tuojau pat šia stipen­
dija pasinaudoti. Leidimą iš Rusijos išvykti į Vakarus jis gavo
tik 1915 m. gale, paskirtas Petrapilyje veikusios Lietuvių drau­
gijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centrinio komiteto įga­
liotiniu Šveicarijai. Šį paskyrimą gauti padėjo brolis Kazys,
dirbęs minėtosios draugijos centriniame komitete. Šveicarijos
Berną Šalkauskis pasiekė po aštuoniolika dienų užtrukusios
kelionės — per Stokholmą, Oslo, Londoną, Paryžių. Įgaliotinio
darbą tedirbo 1916 m. pirmą pusmetį, o nuo tų metų rudens
pradėjo filosofijos ir pedagogikos studijas Fribourgo katalikų
universitete. Pagrindinė Šalkauskio studijų šaka buvo filoso­
fijos istorija ir pedagogika. Daugiausia jam darė poveikio filo­
sofas Mare de Munnynck. Šis belgų dominikonas buvo pagrin­
dinis Šalkauskio disertacijos vertintojas ir vėliau egzaminuo-
tojas iš pagrindinės studijų šakos. Pedagogikos profesorius buvo
kun. Eugene Dėvaud.
Fribourgo universitete disertacijas buvo galima rašyti pa­
sirinktinai: vokiškai ar prancūziškai. Dauguma lietuvių rinkosi
* Ateitis.— 1936.— Nr. 12.— P. 478.
** Nr. 83, 84, 86 ir 87, iš viso 58 puslapiai.
*** Logos.— 1926.— Nr. 2.— P. 176; perspausdinta: Stasio Šalkaus­
kio rinktiniai raštai.— 1986.— 560 psl. Kadangi „Logos“ žurnalas, ku­
riame Šalkauskis daugiausia spausdino savo filosofinius straipsnius,
sunkiai prieinamas ir išeivijos, ir Lietuvos skaitytojams, tai toliau nu­
rodomi Rinktiniai raštai (I tomas) ir jie žymimi santrumpa §R-
12