Table Of Content

STASYS ŠALKAUSKIS RASTAI I Vilnius „Mintis1 1990 MBBK 1 Ša-55 Parengė ARŪNAS SVERDIOLAS Redagavo JOANA PRIBUSAUSKAITĖ 0301010000—035 @ Sudarymas, įvadinis straipsnis S M 851(08)—90 9“ 90 ir paaiškinimai — Arūno Sver- diolo, 1990 ISBN 5-417-00333-6 stasio Šalkauskio filosofija Stasys Šalkauskis — filosofas sistematikas. Visos jo knygos, straipsniai, paskaitų kursai ir net proginės kalbos remiasi griež tu loginiu karkasu, kurį paryškina smulki dalių, skyrių ir pos kyrių artikuliacija — pakanka pasižiūrėti į bet kurio jo veika lo turini ar paskaitų kurso programą. Šalkauskis pirmiausia su darydavo smulkų veikalo planą, tik paskui imdavo jį realizuo ti. Tačiau šie planai anaiptol ne visi buvo įgyvendinti. Griežti karkasai dažnai likdavo neužpildyti. Šiam sistematikui nebūva lemta sukurti ir filosofijos sistemos. Galima pabandyti rekonstruoti Šalkauskio filosofinių pažiū rų visumą. Vienoms šios visumos dalims atkurti yra daugiau medžiagos, kitoms mažiau arba tik nuotrupos. Tačiau svarbes nis yra kitas rekonstrukcijos tikslas: mėginti atkurti ne rea lią, plačiau ar siauriau išdėstytą filosofijos sistemą, bet menamą visumą, kurios Šalkauskis nėra išdėstęs jokiame tekste, bet kurią suponuoja visi jo tekstai. Tokia rekonstrukcija turėtų išryškinti pradus, kurie organizuoja visą Šalkauskio filosofinį darbą, pamatinį filosofini rūpestį, grūdą, iš kurio jo filosofija auga, ir tuo būdu padėti suprasti jo filosofinių tyrinėjimų ti krąją vietą ir prasmę. Žinoma, ši rekonstrukcija neįmanoma be pirmosios — be Šalkauskio filosofijos apybraižos, kad ir trum piausios. O pradėti tenka nuo jo filosofijos evoliucijos. * * * Stasys Šalkauskis susidomėjo filosofija studijuodamas Mas kvos universitete. Didžiausi jo jaunystės autoritetai buvo Er nestas Heilo ir Vladimiras Solovjovas, likę jam svarbūs ir vė liau. Prancūzų katalikiškojo polemisto eseistinio pobūdžio filo sofavimas darė Šalkauskiui didelį įspūdį autoriaus idėjiniu ap sisprendimu chaotiškame šiuolaikinės minties pasaulyje. Tačiau pagrindą jo paties filosofiniam mąstymui davė sistemingos žym imojo rusų idealisto idėjos. 1913—1914 m. „Draugijoje" buvo paskelbta straipsnių serija, bendrai pavadinta „Bažnyčia bei kultūra". Šioje studijoje, taip pat laiškuose Adomui Jakštui-Dambrauskui Šalkauskis, artimai 5 sekdamas Solovjovo filosofija, iš esmės pirmą kartą mėgino sistemingai išdėstyti savo filosofines pažiūras. Tuo metu Šal kauskis pabrėžia žinijos—visų pirma teologijos ir filosofijos — vienybę. Si vienybė remiasi tuo, kad „viena ir ta pati tiesa sudaro kaip teologijos, taip ir filosofijos turinį" (12, 18), nors šios disciplinos ir skirtingu būdu ją nagrinėja. Skiriasi ir jų objektai: „Viršprigiratosios tvarkos, kaipo tokios, pažinimas su daro teologijos uždavinį, prigimtosios tvarkos pažinimas — moks lo, o gi tųdviejų tvarkų sintezėn sudėstymas yra specifiškas filosofijos tikslas" (12, 19). Taigi jaunasis Šalkauskis skiria filosofijai ypatingą vietą žinijos sistemoje ir ypatingą uždavinį: „filosofija jungia sinte zėn viršprigimtąją tvarką su prigimtąja" (12, 18). Šio filosofijos Uždavinio kontekste Šalkauskis išskleidžia savo pirmosios filo sofinės studijos problemą. Sekdamas Solovjovu, abu būties sluoksnius — viršprigimtąją ir prigimtąją tvarkas Šalkauskis traktuoja dinamiškai — kaip savarankiškus visavienybės tapsmo pradus. Tuo būdu jis kuria savo istorijos filosofijos apybraižą. "„Kadangi pažanga viršprigimtojoje tvarkoje apsireiškia religijos formoje, o pažanga prigimtojoje tvarkoje — kultūroje, tai reli gijos (kurios visas turinys, pasak Šalkauskio, glūdi Bažnyčio je.— A. S.) ir kultūros sintezė sudaro artimesnį filosofijos užda vinį" (12, 19). Universalus filosofinis studijos pobūdis ypač ryš kus ne iš „Draugijoje" spausdinto, bet iš rankraštinio jos va- rianto *. ^ Jau šiuo metu išryškėja svarbus Šalkauskio filosofijos bruo žas—lygiagrečiai su būties sąranga, svarstoma istorijos filoso fijos kontekste, eina, o neretai su ja sutampa savotiškas „sub jektyvus" jos atitikmuo — vadinamojo gyvenimo sąranga. Filo sofijos vieta apibTėžiama abiejose šiose plotmėse kartu. Gyve nimo požiūriu samprotaudamas, Šalkauskis teigia: „Visiškas <.. .> intelektualio žmogaus instinkto patenkinimas tegali at sieiti filosofijos srityje, nes tiktai pirmųjų dviejų rūšių (teolo gijos ir mokslo.— A. S.) žinijos sintezė, pasiekiamą filosofijoje, apima visą žmogaus gyvenimą <.; .>" (12, 18). Jo gyvenimo samprata šiuo metu dar gerokai nenusistovėjusi—ji svyruoja tarp asmeninės egzistencijos prasmės, ryškios ir kasdieninėje vartosenoje, kai kalbama, pavyzdžiui, apie filosofijos reikšmę gyvenimui ir, sakytume, praktinės filosofijos termino prasmės, kai gyvenimas suprantamas kaip būties sąrangos atitikmuo, sa * Beje, yra išlikęs ir penktosios, nebeišspausdintos studijos dalies rankraštis bei planai, iš kurių matyti, kaip buvo numatoma darbą tęsti. Net ir tos Vilniaus Universiteto Bibliotekos rankraštyne saugomos rankraščio dalys, kurios buvo spausdintos, vertos filosofijos istorikų dė mesio, — jame yra išlikę „Draugijos" redaktoriaus A. Jakšto-Dam brausko gana energingo įsikišimo į autoriaus tekstą pėdsakai. Kartu su jų korespondencija šie tekstai gana gerai dokumentuoja jaunojo Šal kauskio filosofavimo motyvus ir jo filosofinių pažiūrų svarbiausius bruo žus. 6 votiškos antros ontologijos, skleidžiamos praktinės filosofijos plotmėje ir jos priemonėmis, dalykas. Šios dvi gyvenimo pras mės glaudžiai siejasi, netgi susilieja, tačiau jas vis dėlto galima analitiškai atskirti. Asmenine egzistencine prasme vartodamas gyvenimo ter miną Šalkauskis ne kartą pabrėžė, kad filosofija jam yra bio grafinis aktas, biografijos dalis. Jis rašė A. Jakštui-Dambraus- kui: „mano meilė prie filosofijos plėtodavosi gretimai su tuom, kaip jinai atsakydavo į mano dvasios abejojimus" (12, 19). Bū damas gimnazistas, jis suabejojęs Dievo buvimu ir teigiamai apsisprendęs tik baigdamas universitetą — pagelbėjusios Solov jovo filosofijos studijos. Vėliau kilusios abejonės dėl blogio vietos pasaulyje, t. y. iškilęs svarbiausias teodicėjos klausimas. Jis jveikęs ir šią abejonę, o tai vėlgi siejęsi su filosofine veikla. „Nujaučiau tuomet didelį dvasios pakėlimą, per kurį sumaniau Bažnyčios ir kultūros sintezę. <.. .> Atsakymas buvo toks: jei gu Dievas iš tikro apgali mūsų pasaulį, tai Bažnyčia ir kultūra susideda ne tik teoretiškon, bet ir praktiškon sintezėn (t. y. gų santykio problema sprendžiama ne tik filosofiškai svarstant, bet ir praktiškai renkantis.— A. S.): genijus ir šventumas yra norma mūsų veiktinojo gyvenimo" (12, 21). Praktinio apsisprendimo klausimas nuolat rūpėjo Šalkauskiui ir vėliau. 1918.4.16 laiške J. Tumui-Vaižgantui jis pats vadina savo požiūrį „pesimistišku optimizmu". Šis požiūris remiasi tuo, kad gyvenimo apraiškos vertinamos „Apokalipsės šviesoje", būtent prieinama prie išvados, kad „prigimtojoje tvarkoje per gali blogis, užtat viršprigimtinėje — gėris; tačiau amžinybės tvarka nuveikia prigimtąjį mūsų pasaulį per katastrofingąjį jojo sudužimą". Apokaliptinis požiūris sudaro Šalkauskio istorijos filosofijos pagrindą. „Tai, kas atsitiko Kristaus kūne individua liniu būdu, tur įvykti žmonijos istorijoje visuotinuoju būdu per Jojo Bažnyčią, nes tik tuomet viršprigimtinė tvarka pajėgs ga lutinai įveikti prigimtąją, tik tuomet atpirkimo auka ras savo visuotinąjį įvykdymą”. Istorijos filosofijos svarstymai savo ruož tu parengia asmeninį pasirinkimą. „Mūsų pasaulio" apokaliptinio sudužimo būtinybę Šalkauskis vadina „baisia tiesa1'. Tam, kad su ja sutiktume, reikia nemaža drąsos, bet tai yra „krikščionies prievolė” ir „jo gyvenimo kryžius". Šis pasirinkimas turi net stoišką fatalumo atspalvį: „<...> kadangi kitos išeities nebė ra, tai dera šita pareiga sąmoningai pildyti, norint greičiau pa siekti galutinąjį tikslą” (8, 529). Laiške J. Tumui-Vaižgantui Šalkauskis plėtoja antrąją, teo-> rinę gyvenimo sąvokos prasmę, iš esmės jau nužymėdamas savo gyvenimo filosofijos kontūrus. Jis rašo apie trilypę gy-, venimo sąrangą, kuri atitinka būties sąrangą: „Žmogaus gyve-i nimas, vieningas savo esmėje, gali būti matomas trimis žvilg-. sniais, t. y. žiūrint dvasios, kūno ar jųdviejų santykių. Pirmas 7 žvilgis apima religijos sritį, antrasis — ekonomikos (t. y. ūkio.—A. S.) plotą ir treciasis, plačiai tariant,—kultūros sritį, nes kultūra yra materialinio gyvenimo kultivavimas dvasios reikalavimais" (8, 536). * * * Savo rašinyje „Bažnyčia bei kultūra" Šalkauskis jautėsi iš dėstęs „prirengiamai — programinę" dalį darbo, kuriam sakėsi norįs „tarnauti per visą savo gyvenimą" (12, 21). 1914 metais jis galvojo pasirinkti šią temą doktoratui. Šio sumanymo, matyt, kurį laiką dar neatsisakė, nes yra išlikęs išplėstinis veikalo, pavadinto „Bažnyčia ir kultūra", planas lygiagrečiai rusų ir prancūzų kalbomis, datuotas 1916—1917 metais ir plėtojantis „Draugijoje" spausdinto bet taip ir neužbaigto darbo idėjas. Vėliau Šalkauskis labai kritiškai vertino savo ankstyvąsias filosofines pastangas — studiją „Bažnyčia bei kultūra" jis va dino „diletantiško filosofavimo padaru" (10, 36) ir teigė, kad šiame rašinyje reiškęsis „nesąmoningas filosofavimas", kuris „racionalizuoja teologijos dalykus ir mistifikuoja filosofijos da lykus" (9, 176). Laiške A. Jakštui-Dambrauskui Šalkauskis rašė atlikęs „griežtą savo pasaulėžiūros reviziją“ (12, 40), o „Logoso" žurnale išspausdintame „Autokritikos žodyje", atsiribodamas nuo ankstyvosios studijos metafizinių pagrindų, skelbė: „charakte rizuojant mano metafizines pažiūras, <...> dabai jau nebega lima remtis mano rašiniu „Bažnyčia bei kultūra" (10, 36—37). Šios kritinės distancijos atsiradimą lėmė, galima sakyti, svarbiausias posūkis Šalkauskio filosofinėje biografijoje, susi jęs su jo studijomis Fribourgo universitete 1916—1920 metais. Šis posūkis įvyko ne iš karto. 1917 metais seminare skaity tame pranešime „Tikėjimas ir scholastinė filosofija" Šalkauskis rašė: „einant scholastinės filosofijos kursą, man susidarė įspū dis <...>, kad scholastika neduoda tikėjimo ir proto sintezės. Kartais man atrodo, kad baimindamasi mistinio subjektyvizmo, scholastika lieka pernelyg pažeidžiama abstrakčiam intelektua lizmui. O tuo pat metu sukibimas su tikėjimu be plataus gno seologinio pagrindo daro tikėjimą pernelyg dogmatišku" (6, 5— 6). Tokią sintezę, tuo metu manė Šalkauskis, duodanti solovjo- viškoji racionalaus, empirinio ir mistinio pažinimo damos idėja. Savo dvasios būseną tarp „seno, jau nusistovėjusio įsitikinimo", susidariusio Solovjovo lektūros pagrindu, ir „naujų įspūdžių", patirtų Fribourgo universitete, kuriems „dar nebuvo laiko krista- lizuhtis ir susilieti su senuoju <...> įsitikinimu" (6,6—7), Šal kauskis savo pranešime apibūdino žodžiu „dvejonė". Šios dvejonės išsisklaidė, nors ir ne iš karto. Rašydamas daktaro disertaciją apie pasaulio sielos sampratą Solovjovo fi losofijoje, Šalkauskis manė, kad jam „pasiseks šį-tą naujo pri rodyti Fribourgo scholastikams ginant Solovjovo koncepciją" (12, 40). „Autorius beveik iki pat (darbo.—A. S.) galo, būtent ne- prieidamas tik. kritiškosios jo dalies, turėjo vilties apginti Solov jovo koncepciją <.. .>" (9, 175). Tačiau artėjant prie pabaigos, „teko skaudžiai patirti, kad mano rūmai iš vidaus patys nebe silaiko". Pagaliau ties kritiniu skyriumi, kaip rašo pats Šalkaus kis, „Nusitvėręs šv. Tomo pagalbos pabandžiau visą dalyką išaiškinti ir čia tik supratau tiesiog begalinę Akviniečio logikos jėgą: nuo šito laiko esu linkęs laikyti tomiškąją filosofiją di džiausiu žmogaus proto stebuklu" (12, 40). Tad įvyko posūkis — daktaro disertacija pasidarė „tiek dė kingumo, tiek ir emancipacijos išraiška atžvilgiu į filosofą, ku ris pirmas yra sužadinęs autoriuje filosofijos meilę ir pakreipęs jį į savo minties vagą. Sužavėtas plačiu sintetiniu Solovjovo užsimojimu, autorius bandė išaiškinti ir pateisinti centrinę in- tuityvinio jo sintetizmo koncepciją <...>. Tačiau kai teko viskas suimti krūvon, autoriui galutinai paaiškėjo, kad Solovjo vo koncepcija apie pasaulio sielą negali būti pateisinta kritiš kosios minties šviesoje" (9, 175). Šalkauskio disertacijoje išdės tyta kritika, kad ir labai lakoniškai, bet iš esmės liečia ne tik tam tikrą—pasaulio sielos — koncepciją, bet ir patį Solovjovo filosofavimo būdą bei jo metafizikos principus. Kas gi ta kritiškoji mintis, į kurią apeliuoja Šalkauskis? Fribourge jis studijavo katalikiškame tarptautiniame universi tete, kuris vadovavosi scholastinės filosofijos atgaivinimo pro grama. Išlikusios Šalkauskio konspektų bei bibliografinių už rašų nuotrupos rodo, kad jo filosofinių studijų pagrindą sudaro D. J. Mercier, A. G. Sertillanges, D. Nys, M. de Wulf ir kitų sistemingi neoscholastiniai gnoseologijos, ontologijos etikos, estetikos, logikos, kosmologijos, filosofijos istorijos vadovėliai ir paskaitos, taip pat specialūs mokomieji filosofijos žody nai. Pasak jo bendramokslio K. Pakšto, labiausiai Šalkauskis vertinęs profesorių M. de Munnyncką (5, 194). Kaip tik neoscholastika buvo tikroji Šalkauskio filosofinė mokykla — suformavo jo filosofavimo principus ir pagrindus, kurie, ga lima sakyti, nebesikeitė, o tik buvo taikomi nagrinėti toms probleminėms sritims, su kuriomis Šalkauskis susidurdavo. Šių principų Šalkauskis kritiškai nebesvarstė, bet prireikus postu luodavo savo darbuose kaip philosophia perennis — amžinosios ar patvariosios, anot Stasio Ylos, filosofijos plėtros dabartinio etapo tvirtas išvadas. Šiais principais jis rėmėsi sistemingai plė todamas tam tikras filosofinės sistemos disciplinas: daugiausia kultūros filosofiją ir estetiką, taip pat pedagogikos teoriją. Jie suteikė Šalkauskio darbams solidžią, nors tematiškai gana siau rą aristotelinę-tomistinę bazę,— jis nuolat naudodavosi hilemor- fizmo principu, vadinamosiomis keturiomis aristotelinėmis prie žastimis ir kita kuo. Šiais principais remdamasis, Šalkauskis ėjo prie tų filosofijos sistemos dalių, kurių neoscholastika kaip tik sistemingiau nenagrinėjo. Antra vertus, jis netęsė nusistovė jusių neoscholastinių disciplinų darbų, kaip kad, sakykime, Pra 9 nas Kuraitis,—Šalkauskis neparašė nei ontologijos, nei gnoseo logijos, nei etikos veikalų, sporadiškai išdėstė tik vieną kitą šių filosofinės sistemos dalių fragmentą. Šalkauskis anksti suformulavo savo filosofinio darbo progra mą. Išliko 1919.05.06 datuotas lapelis, pavadintas „Pageidauja mieji darbai" (7). Programa apima filosofijos sistemą, visuotinės filosofijos antologiją, lietuvišką filosofijos terminiją, kai kurias specialias filosofijos ir visuomeninio gyvenimo problemas bei jų praktinio įgyvendinimo priemones ir kita. Šalkauskio mąs tysenai perprasti svarbi detalė yra šių pageidaujamų darbų sub jekto neapibrėžtumas — iš esmės tai visos lietuvių filosofinės kultūros plėtojimo programa, o kartu Stasio Šalkauskio asme ninės veiklos ar net filosofinio gyvenimo programa. Abiem požiūriais ji yra nepaprastai talpi — Lietuvos filosofinė kultūra anaiptol dar nėra jos įgyvendinusi, o paties Šalkauskio teorinė ir praktinė veikla beveik ištisai telpa šios programos nubrėžtuo se rėmuose. Taigi savo gyvenimo programą Šalkauskis, galima sakyti, užbrėžė jau 1919 metais, beliko ją vykdyti, kiek leis jėgos. 1926 metų laiško seseriai Antoninai Šalkauskaitei nuo trupoje atpažįstame iš esmės tą pačią filosofinę programą. * * • 1921 metais Šalkauskis pradėjo dėstyti Kaimo Aukštuosiuose kursuose, o 1922 m.— įsisteigusio Lietuvos Universiteto Teolo gijos-filosofijos fakultete filosofines disciplinas, jų tarpe „Fi losofijos įvadą". Tuo pat metu jis parašė keletą tekstų, kuriuose aiškino, kas yra filosofija. Jau subrandintą filosofijos sampratą Šalkauskis skleidžia daugiausia kalbėdamas apie filosofijos ir mokslo santykį bei filosofijos ir gyvenimo santykį. Iš esmės pirmasis klausimas liečia filosofinio mąstymo specifiką, antra sis — pasaulėžiūrinę filosofijos reikšmę. Aptardamas filosofijos objektą, Šalkauskis atkreipia dėmesį į tai, kad materialiniu ar turinio požiūriu šis yra neapi brėžtas: „Visa, kas yra, kas pažįstama, veikiama ar kuriama,— visa tai gali būti filosofijos tiriama reflektyvinio proto šviesoje" (p. 31) \ Filosofijos specifika priklauso ne nuo objektų, kuriuos ji nagrinėja, bet nuo ypatingo jos požiūrio į objektus. Koks gi tas požiūris? Svarbiausia filosofijos ypatybė—kad ji „siekia pastarųjų (objektų.— A. S.) per pažinimą tolimiausių, pirmuti nių, arba visuotinų, priežasčių" (p. 31). Šalkauskis artimai seka aristoteline filosofijos aptartimi, suformuluota viduramžių scho lastikų: filosofija yra scientia rerum omniiim per causas ultimas arba „visų daiktų pažinimas iš tolimiausių priežasčių" (p. 76). Jos specifika brėžiama priešpriešinant filosofiją specialiesiems mokslams. Toks klausimo kėlimas turi ilgą istoriją — jo pradžią galima įžvelgti jau aristotelinėje fizikos — metafizikos priešsta * S. Šalkauskio veikalų, spausdinamų šioje knygoje, nurodomas tik puslapis. 10 toje. Mokslai tiria artimąsias, filosofija — tolimiausias priežastis, mokslai yra specialūs, filosofija — universali. „Specialūs mokslai turi savo materialiniu objektu vieną kurią tikrumos dali <...>; bendrasis bei visuotinasis mokslas turi savo materialiniu objek tu tikrumos visumą, kurią tyrinėja bendrais atžvilgiais“ (p. 66). Kad šis tradicinis skyrimas vis dėlto priklauso kaip tik mūsų laikams,, aiškiai rodo istorizmo patyrimą apibendrinantis jo traktavimas. Mokslų ir filosofijos sričių Šalkauskis nelaiko nekintamomis — jų kompetencijos vis perskirstomos, kas anks čiau priklausė filosofijai, atitenka mokslui. Filosofas pabrėžia, kad filosofija turinti derinti, sintezuoti specialiųjų mokslų duo menis, jungti juos į sistemą. Vis dėlto galima teigti, kad artimesniųjų ir tolimiausiųjų priežasčių priešpriešinimas nepakankamai plastiškai išreiškia, ką Šalkauskis laiko filosofijos specifika. Jo pamatinę mintį greičiau temdo teiginiai, kad mokslas nuo artimesniųjų prie žasčių laipsniškai „kyląs" prie tolimesniųjų, o filosofija duo danti mokslui savo išvadas, taigi prie jo „besileidžianti", kad iš principo mokslas ir filosofija esą neprieštaringi tarpusavyje ir jie vienas kitą papildą. Tai temdo, nors ne visai užgožia faktą, kad tolimiausios priežastys, šiaip ar taip, yra spekulia- tyvinės priežastys, ir kaip tik šitai tradicinės metafizikos kalba išreiškia filosofinio tyrimo specifiką. Tai labai aišku, kai Šalkauskis pateikia filosofavimo apibrėž tį, atsekama europinio mąstymo istorijoje nuo pat pradžios, nuo ikisokratikų: „Tasai atžvilgis, kuriuo filosofija tyrinėja materialinį savo objektą, arba visus daiktus, pažintinus proto šviesoje, yra daiktų pažinimas iš pradų, arba pagrindų <.. .>. Kalbamieji pagrindai, arba pradai, faktinai yra ne kas kita, kaip pirmutinės ir tolimiausios daiktų priežastys“ (p. 80). Kaip tik šios pamatinės apibrėžties akiratyje Šalkauskis konkretina, kas yra tos „pirmutinės" (nes jos sutampa su būties pradais), o kartu „tolimiausios" (nes jos yra būties mąstymo rezultatai, ar tikslai), pasinaudodamas savo filosofinės mokyklos teikiamomis konceptualinėmis priemonėmis. Nagrinėti kokį nors objektą fi losofiškai— vadinasi, skleisti jo „pirmutines", o kartu—„toli miausias" priežastis. Pastarųjų, pasak Aristotelio, yra keturios — vykdomoji (causa efficiens), materialinė (causa materialis), for malioji (causa formalis) ir siekiamoji arba tikslo (causa finalis). Todėl „kai yra statomas paklausas, kas yra pasaulis, ieškoma materialinė bei formalinė priežastis, t. y. iš ko pasaulis suside da <...>. Kai yra statomas paklausas, iš kur pasaulis atsirado, yra ieškoma jo vyriausioji vykdomoji priežastis; ogi kai yra statomas paklausas, kur pasaulis vyksta, yra ieškoma jo galu tina siekiamoji priežastis" (p. 61). Ypač Šalkauskiui rūpėjo filosofijos ir gyvenimo santykis, arba pasaulėžiūrinė filosofijos reikšmė. Priešais sveiko proto principą: „pirma reikia gyventi, paskui filosofuoti“ jis kelia 11 atvirkštinį: „Jei kalbėsime ne apie gyvenimą apskritai ( t. y. pliką gyvos būtybės egzistavimą, gyvastį.—A. S.), bet apie <•••> gyvenimą, kuris privalu žmogui gyventi, <...> reiks jau prjmum philosophaii, kad deinde vivere <...>" (p. 29). Taigi klausimo apie filosofijos reikšmę pagrindą sudaro speci fiškai žmogiškos egzistencijos perspektyva. Ši perspektyva nu statoma postuluojant privalomybės matmenį gyvenime, kuris yra bendras žmogui ir kitoms gyvoms būtybėms. Svarstydamas detaliau filosofijos reikšmę ypatingam — žmo giškam — gyvenimui, Šalkauskis visų pirma skiria pasaulėžiūrą, paremtą tradicija, nuomone arba, kaip jis sako, įsitikinimu, ir pasaulėžiūrą, grindžiamą racionaliu, reflektyviu svarstymu arba, jo žodžiais tariant, įsitikiinimu. Protas, apskritai imant, savaip grindžia ir viena, ir kita, tačiau kadangi „filosofija kelia į aukščiausią sąmoningumo laipsnį žmogaus proto pareigas", ji aktyviai veikia žmogaus apsisprendimas—nuo filosofijos pri klauso „žmogaus nusistatymas gyvenime11. Tai galų gale ir le mia filosofijos pasaulėžiūrinę reikšmę: „filosofija, kuri iš pa reigos tarnauja tiesai, padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas didžiausiųjų jos nuopelnų žmogaus gyvenime" (p. 36). Su filosofijos specifikos klausimu organiškai siejasi filosofi jos sistemos klausimas. Šalkauskio filosofijos sistemos sampra tos nėra reikalo čia plačiau dėstyti—patogiau pasižiūrėti į „Fi losofijos įvado" gale pateiktą jos schemą ir tos schemos paaiš kinimus. Tai tradicinė, nuo Leibnizo ir Wolffo einanti schema. Teorinės filosofijos skaidymas tiesiogiai kartoja Ch. Wolffą\ Mums pakanka atkreipti dėmesį į pamatinį — teorinės ir prak tinės filosofijos skyrimą, labiausiai į tai, kad pirmosios svar biausioji dalis yra ontologija, o antroji aiškinama vokišku žo džiu Lebensanschauung. * * * Ontologijos Šalkauskis plačiau neišdėstė. Dėl to svarbu at kreipti dėmesį į jos nuotrupas, išbarstytas įvairiuose veikaluo se. Labai reikšminga yra „Bendrosios estetikos" atkarpa, kurios pradžioje Šalkauskis sako, kad „tiesa, gėris ir grožis tėra vien įvairūs atžvilgiai vienos ir tos pačios esybės" (p. 511). Esybę Šalkauskis „Bendrojoje filosofijos terminijoje" aiškina prancūzų être, vokiečių Sein ir Seiende, rusų бытие ir сущее ati tikmenimis. Esybė yra tai, ką dabar vadintume būtybe. Tačiau * Beje, ši skaidymą paveldi ir Kantas (žr. 3, 576—577). Be ontolo gijos, arba bendrosios metafizikos, Šalkauskis į filosofijos sistemą sudeda dar tris teorinės filosofijos dalis—„specialiąsias" metafizikas: psicholo giją, tiriančią psichinę žmogaus prigimtį, kosmologiją, nagrinėjančią fizinį pasaulį, ir teodicėją (taip, sekdamas prancūziškąja tradicija, jis šiuo atveju vadina prigimtinę teologiją), kuriai rūpinti „pirmoji pasau lio priežastis" (p. 104). Bent kiek plačiau Šalkauskis šių disciplinų ne plėtojo. 12