Profesorius medicinos daktaras Petras Avižonis (1875-1939) : jo visuomeninė, kultūrinė ir mokslinė veikla

216 Pages·1979·9.406 MB·Lithuanian

by  Puzinas Jonas

JONAS PUZINAS
PROFESORIUS MEDICINOS DAKTARAS
PETRAS AVIŽONIS
(1875 - 1939)
JO VISUOMENINĖ, KULTŪRINĖ IR
MOKSLINĖ VEIKLA
ČIKAGA — 1979
Knygos mecenatai: Dr. Vytautas ir Valerija Avižoniai ir
dr. Petras ir Liuda Avižoniai
Lithuanian Library Press, Inc. 1979
Library of Congress Catalog Card No.: 79-88438
Išleido Amerikos Lietuvių Bibliotekos leidykla
(Lithuanian Library Press, Inc.)
3001 West 59th Street, Chicago, IL 60629, USA
Aplankas — dail. Petras Aleksa
Tiražas 1000 egzempliorių
Spaudė M. Morkūno spaustuvė
3001 West 59th Street, Chicago, IL 60629
PROF. MED. DR. PETRAS AVIŽONIS
(1875-1939)
PRATARMĖ
Kiekvienas laikotarpis yra davęs lietuvių tautai asmenybių, kurios
savo darbais šviečia ilgus amžius. Ir XIX a. pabaigoje bei XX a.
pradžioje iškilo gražus būrys lietuvių tautinio atgimimo veikėjų,
palikusių gilius pėdsakus mūsų tautos istorijoje. Tuo metu rusų
pavergtą Lietuvą gaubė nyki tamsa. Tačiau jau daug kur blykčiojo
lietuvybės ugnelės, nušviesdamos niūrų lietuvių tautos kelią į
šviesesnę ir viltingą ateitį.
Kas gi dėjosi P. Avižonio laikais? „Aušra" jau buvo sustojusi. Jos
vietoje atsirado „Varpas", prie kurio pritapo ir P. Avižonis. Jo
vyresnieji amžininkai, su kuriais teko dirbti lietuviškąjį darbą, buvo
Julija Žymantienė-Žemaitė, Petras Kriaučiūnas, Petras Vileišis, Vincas
Kudirka, Jonas Jablonskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų
Pelėda, Stasys Matulaitis, metais vyresnis Jurgis Šlapelis, vienametis
Anianas Smetona ir Povilas Višinskis, keleriais metais jaunesni Jurgis
Šaulys ir Jonas Biliūnas. Tai tik dalis to meto ryškiųjų asmenybių, į
kurių tautinės demokratinės veiklos orbitą buvo gyvai įsijungęs ir P.
Avižonis. Reikšmingas buvo P. Avižonio gyvenamasis laikotarpis,
įvairus ir jo paties gyvatos kelias, kurį čia tenka kiek išsamiau
apžvelgti.
Nebuvo lengva sudaryti bent kiek platesnę P. Avižonio biogra­
fiją, nes daugumas šaltinių, susikaupusių Lietuvos bibliotekose,
rankraštynuose ir archyvuose, man nebuvo prieinami. Daugiausia
teko naudotis spausdinta medžiaga, bet ir ji čia buvo sunkiai
gaunama. Todėl šiame darbe yra palikę nemaža spragų. Esu dėkingas
P. Avižonio sūnui dr. Vytautui Avižoniui, dukteriai Birutei Blaževičie­
nei ir Laimutei Morkūnaitei-Jucaitienei, padėjusiems išnarplioti kai
kuriuos neaiškumus ir suteikusiems biografijai reikalingų žinių.
Nepavyko sudaryti ir pilnos P. Avižonio rašįų bibliografijos, nes
Čia nebuvo įmanoma gauti kai kurių leidinių bei laikraščių kom­
7
plektų. Dalis bibliografinių pozicijų paimta iš antrinių šaltinių, todėl
ten gali pasitaikyti ir netikslumų. Pavyko peržiūrėti „Varpą“,
„Vilniaus Žinias“, „Naująją Gadynę“, „Skardą“, „Žariją“, didžiąją dalį
„Medicinos“, „Kalbą“, „Kultūrą“ ir kt. Už tai nuoširdžiai dėkoju
Broniui Kvikliui ir dr. K. Pemkui, kurie maloniai leido pasinaudoti jų
archyvais. į bibliografiją neįtrauktos medicinos knygų apžvalgos bei
recenzijos, kurių daug spausdinta „Medicinoje“.
Žodžiu, atlikau tai, kas buvo įmanoma padaryti. Tebūnie šis
kuklus darbelis medžiaga būsimam P. Avižonio biografui.
Jonas Puzinas
Čikaga, 1978 m.
8
LEIDĖJŲ ŽODIS
Artėjo šimtmetinė sukaktis nuo spaudos uždraudimo 1864
metais. Per karo audras ir pavojus pasiekė jungtines Amerikos
Valstybes gyvas to draudimo paminklas — „Lietuviška Gramatikėlė",
kurios slaptas autorius buvo jaunas Petrapilio studentas Petras
Avižonis. Autoriui buvo sunku žiūrėti, kaip lietuviai jaunuoliai-
studentai vargo su savo rašytine kalba, neturėdami nei šaltinio, iš kur
pramokti, nei taisyklių, kaip taisyklingai ją vartoti. Petrui Avižoniui
tai buvo daug lengviau, nes jis buvo gimęs Pasvalyje ir augęs lietuvių
valstiečių šeimoje, kur tėvai tik lietuviškai kalbėjo ir net prisidėjo
prie lietuviškos spaudos platinimo, jaunas Petras Avižonis, patekęs į
Mintaujos gimnaziją, susipažįsta su jonu Jablonskiu, mokytoju toje
gimnazijoje, toliau tobulina savo lietuvių kalbos žinojimą, skaito
draudžiamą lietuvių spaudą, dalyvauja lietuvių gimnazistų „Kūdikio"
draugijos organizavime. Patekęs universitetan, parašo „Lietuvišką
Gramatikėlę", norėdamas padėti studentams geriau pramokti
lietuviškai. Gramatikėlė buvo ranka rašyta ir multiplikuota studentų
pagalba turimomis multiplikavimo priemonėmis. Atspausdinti jos
nepavyko. Spaustuvininkas Tartu mieste buvo aispaudęs kelis
puslapius, bet turėjo juos sunaikinti, nepalikdamas nė vieno
puslapio maldaujančiam autoriui.
Norėdamas apsaugoti gyvą spaudos draudimo paminklą
„Lietuvišką Gramatikėlę" nuo žuvimo, sugalvojau, kad, ją padaugi­
nus tokiu pavidalu kaip ji yra, bus užtikrintas jos išlikimas
ateinančioms kartoms. Mano mintis patiko mano broliui a.a.
Konstantinui. Jis tuo metu profesoriavo Elon College, Siaurės
Karolinoje, kur dėstė istoriją. „Lietuviška Gramatikėlė" buvo
multiplikuota ant prasto popieriaus, kur multiplikavimo dažas
persisunkė į kitą puslapio pusę ir susiliejo su rašto ženklais tam
9
puslapyje. Kiti puslapiai ar pusė puslapio buvo silpnai atspausta, kiti
puslapiai pusėtini. Vykdydamas sumanymą, nukeliavau su gramati-
kėle į Bostoną pas Lietuviškos Enciklopedijos leidėją p. J. Kapočių.
Ten banc/ėmė ir svarstėme, kaip ją atspausdinti, ypatingai tuos
blogus puslapius, kurių buvo nemažai. Buvo prieita išvados, kad ją
reikia perfotografuoti, fotografijas paryškinti perrašant tekstą, ir
retušavimu panaikinant nereikalingus rašmenis, persisunkusius iš
kitos puslapio pusės. Atrodė, kad kliūtys beveik neįveikiamos
padaryti originalo „kaip yra" atspausdinimą. Su broliu sutarėm, kad
reikia ieškoti, gal kur yra likęs geresnės kokybės egzempliorius. Gal
geresnio egzemplioriaus puslapiai galėtų pavaduot/ turimo egzem­
plioriaus puslapius. Nujautėm, gal toks egzempliorius būtų kur nors
Vilniuje, ir mikrofotografijos keliu išspręsti sunkumus. Sumanymas
įstrigo ir užsitęsė.
Mano brolis draugavo su prof. J. Puzinu. jie dažnai svečiuoda-
vos vieni pas kitus. Puzinai gyveno tada Philadelfijoje, Pennsylvania.
Profesorius Puzinas susidomėjo mūsų projektu. /\s per savo brolį
susipažinau su a.a. prof. J. Puzinu ir jo gyvenimo drauge p.
Konstancija Puziniene. Nepaprastai malonūs ir nuoširdūs asmenys.
Kiekvieną kartą apsilankius netrukdavo kalbos apie projektą.
Profesorius Puzinas labai domėjosi juo, tyrinėjo gramatikėlės
atsiradimo aplinkybes, liudininkų spausdintus straipsnius-
atsiminimus, darė ištraukas, straipsnius apie lietuvių kalbos gramati­
ką ir jos vystymąsi, rinko bibliografiją. Gramatikėlė buvo ta sėkla, iš
kurios išdygo Petro Kriaušaičio (Petro Avižonio ir jono jablonskio)
lietuvių kalbos gramatika. Profesoriui Puzinui lietuvių kalba buvo
labai artima prie širdies. Dar Kaune begyvendamas, tapo Lietuvių
Kalbos Draugijos nariu, jis man pasakojo, kad viename iš tos
Draugijos posėdžių buvo susitikęs su profesorium daktaru Petru
Avižoniu (gramatikėlės autorium), kuris buvo aktyvus tos kalbininkų
draugijos narys ir nuolat svarstydavęs su kitais mediciniškus
lietuviškus terminus. Prof. P. Avižonio Akių Ligų Vadovas yra
turtingiausias lietuviškų mediciniškų terminų rinkinys, o lietuvių
kalba jam buvo „atsikvėpimo" speicialybė.
Nesėkmė su spaudos draudimo paminklu tęsėsi. Iš Vilniaus
jokio rezultato. Brolis tikėjosi per akademinio bendradarbiavimo
susitarimą tarp JAV ir Sovietų Rusijos patekti į Vilnių, į jo istorinius
archyvus ir tą progą panaudoti gramatikėlės reikalui. Deja,
10
negailestinga liga pakirto mano brolį ir visus sumanymus. Atsimenu
jo laidotuvių metu profesorių Puziną, kuris susijaudinęs man
pasakė: „Praradau savo gerą draugą, gal užvaduosi man jį".
Atsirado daugiau bendrų dalykų. Atsiradus „Xerox" mašinoms,
prašvito gramatikėlės galimybės. Profesorius Puzinas patarė pakviesti
lietuvių kalbos žinovą, kad parašytų įvadą gramatikėlei, ir, panaudo­
jus naują techniką, išleisti gramatikėlę. Deja, vienas kalbininkas po
kito pasimirė. Profesorius Puzinas, gerai susipažinęs su problema bei
veikėjais ir veikėjų problemomis praeitais laikais, staiga vėl judina
reikalą. Jis iškėlė sumanymą, kad reikėtų išleisti gramatikėlę
šimtametei sukakčiai nuo prof. dr. med. Petro Avižonio gimimo
paminėti. Pasisiūlė parašyti jai įvadą. Suragino surasti praeities
fotografijų ir jas paruošti spaudai. Jis pats buvo užsibrėžęs parašyti
lietuviškos medicinos istoriją, naudodamasis Pasaulio ir Amerikos
Lietuvių Gydytojų Sąjungos kvietimu. Surinktą medžiagą, fotografi­
jas, straipsnius pasiunčiau profesoriui Puzinui drauge ir Xerox
kopijuotą gramatikėlę.
Profesorius Puzinas, sukaupęs nepaprastą kiekį medžiagos,
paruošė išsamią ir dokumentuotą paskaitą apie profesorių Petrą
Avižonį jo 100 metų gimimo sukakčiai paminėti Dešimtajame
Pasaulio Lietuvių Gydytojų Suvažiavime Chicagoje 1975 m. gegužės
23-25 dienom. To jo kruopštaus darbo išdavoje gramatikėlės įvado
vietoje gimė ištisas veikalas apie prof. dr. med. Petrą Avižonį,
nustelbęs pačią gramatikėlę. Tokį puikų ir kruopštų darbą galėjo
padaryti profesorius Puzinas savo jaukiam šeimos lizde, padedamas
savo gyvenimo draugės Konstancijos Puzinienės. Darbas buvo
baigtas, kilo abejonės dėl pačios gramatikėlės, ar ji išeis įskaitoma, ar
negeriau paduoti keli geresni jos puslapiai ranka rašyti, o likusieji
atspausdinti spaudos raidėmis. Deja, profesorius Puzinas neišspren­
dė to klausimo, staiga pasitraukdamas iš gyvųjų tarpo.
Profesorius J. Puzinas jau buvo belankąs spaustuves su savo
darbu. Netikėtai autoriui pasitraukus, kilo pavojus, kad jo ilgų metų
darbo vaisius gali nepamatyti dienos šviesos. Atsirado jo geras
bičiulis-bendradarbis daktaras Kazys Pemkus. Jo iniciatyva ir energija
veikalas pateko į spaustuvę. Jam teko išspręsti daugelį klausimų,
susijusių su to veikalo išleidimu. Atsiradus nenugalimom kliūtim
atspausti gramatikėlę ištisai „kaip ji yra", buvo nuspręsta duoti tik
kelis geresnius jos puslapius, o likusią dalį atspausti spausdintom
11
raidėm su atitinkamais kirčių ženklais. Bet ir čia kliūtis — pasirodė,
kad spaustuvė negalėjo teisingai surinkti raidžių su ženklais dėl kai
kurių puslapių neaiškumo. Teko atsisakyti ir to sumanymo ir atidėti
gramatikėlės išleidimą ateičiai. Tuo būdu įvadas į gramatikėlę,
keleriopai peraugęs ją pačią, pasidarė savarankišku paminkliniu
veikalu tiek gramatikėlės autoriui pagerbti, tiek pačiam profesoriui
jonui Puzinui atminti.
Noriu pareikšti didelę padėką daktarui Kaziui Pemkui už visą jo
triūsą; profesoriui Petrui Jonikui už lietuvių kalbos pataisymus;
poniai Konstancijai Puzinienei už didelę pagalbą autoriui jo
sunkiame ir dažnai į nusiminimą vedusiam darbe. Padėka p. Juozui
Masilioniui už korektūrą, dr. Mykolui Morkūnui už spausdinimą.
Padėka Amerikos Lietuvių Bibliotekos Leidyklai ir jos vadovui
Algimantui Keziui S.J. už išleidimą savo buvusio nario profesoriaus
Puzino darbo. Taip pat lietuviškas ačiū visiems, prisidėjusiems prie
šio paminklinio veikalo išleidimo.
Dr. Vytautas Avižonis
12
TĖVIŠKĖ IR AVIŽONIŲ ŠEIMA
1975 m. balandžio 17 dieną sukako 100 metų, kai gimė Petras
Avižonis, medicinos daktaras, žymus gydytojas ofatalmologas,
mokslininkas, Lietuvos Universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo
universiteto) profesorius, buvęs universiteto prorektorius, rektorius,
medicinos fakulteto dekanas, akių klinikos steigėjas ir direktorius,
varpininkas, draudžiamosios ir laisvosios lietuvių spaudos bendradar­
bis, mokslo populiarintojas, lietuvių kalbos puoselėtojas, didis
patriotas ir taurios sielos žmogus. Šioje apžvalgėlėje trumpai
apžvelgsiu Petro Avižonio nueitą gyvenimo kelią ir kiek platėliau
stabtelėsiu ties jo plačiašake visuomenine veikla.
Gimtasis Pasvalys
Petras Avižonis gimė 1875 m. balandžio 17 d. Pasvalyje, tame
sename šiaurinės Lietuvos miestelyje. Pasvalys įsikūręs gana gražioje
vietoje, Lėvens ir Svalios upių santakoje. Svalia ir gyvenvietei yra
davusi vardą. Apylinkėje telkšo keli gilūs ežerėliai, susidarę išplauto
gipso įdubose. Per Pasvalį iš seno ėjo keliai įvairiomis kryptimis: į
Panevėžį—Ukmergę—Vilnių, į Biržus, per Bauskę į Rygą, per
Joniškėlį į Šiaulius ir į kitas vietas. J vakarus nuo Pasvalio, važiuojant iš
Pasvalio į Joniškėlį, deš. Mūšos krante, stūkso piliakalnis, vadinamas
net keliais vardais: Paberžių, Migonių, Sindriūnų ir Šimonių, nes
piliakalnis ribojasi su tų kaimų žemėmis. Vadinamas jis ir Pasvalio
piliakalniu, bet dabar archeologinėje literatūroje prigijęs Šimonių
piliakalnio vardas. Piliakalnis yra slėsnoje vietoje, Mūšos ir Pušynės
santakoje. Iš šiaurės ir šiaurės vakarų jį supa Mūša, iš rytų ir pietų
rytų—Pušyne. Piliakalnį juosia 90 m ilgio ir iki 2 m gylio griovys.
Viršuje esanti beveik apskrita (30 m skersmens) aikštelė, aplink
sustiprinta žemo pylimo, kuris pietų vakarinėje dalyje siekia 3,3 m
13