Privati tyla, vieši balsai : moterų tapatybės kaita XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje

387 Pages·2012·15.47 MB·Lithuanian

by  Bleizgienė Ramunė

R A M U N Ė B L E I Z G I E N Ė
Privati tyla,
vieši balsai
Moterų tapatybės kaita
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje
LIETUVIŲ
LITERATŪROS
IR TAUTOSAKOS
INSTITUTAS
2012, Maironio metai,
VILNIUS
UDK 821.172.09
Bl-43
Knygos leidybą finansavo
Lietuvos mokslo taryba
Nacionalinė lituanistikos plėtros 2009-2015 metų programa
Projekto finansavimo sutartis Nr. LIT-5-35
Recenzentai
prof., habil. dr. Dalia Leinarte
prof., dr. Petras Bražėnas
Redaktorė
Danutė Kalinauskaitė
Knygos dailininkas
Rokas Gelažius
© Ramunė Bleizgienė, 2012
© Rokas Gelažius, 2012
© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012
ISBN 978-609-425-086-6
Turinys
Pratarmė 7
Įžanga n
Tautinio atgimimo tyrimo perspektyvos 16
Teorinės atramos 24
Summa summarum 40
Lietuviškos vaizduotės dinamika: moterų vaizdiniai
viešojoje erdvėje (Aušra, Varpas, Vilniaus žinios,
Viltis, Ateitis, Aušrinė) 46
Aušra: diskusijos „moterų klausimu“ pradžia 46
Varpas: moterų vaizdiniai vyrų tekstuose 57
Vilniaus žinios: moters kelias į viešąją erdvę 71
Stiprėjantys vieši moterų balsai, moterų individualiojo
„aš“ apibrėžtys, vaizduotės netolygumai: Viltis, Ateitis,
Aušrinė 77
XIX a. pabaigos kultūros tekstų ir / ar asmenų steigiami
tapatybės modeliai: Maironis, Žemaitė ir
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 105
Naujos tapatybės paieškos: Maironio Terp skausmu
į Garbę (1895) 108
Moters tapatumas privataus gyvenimo rėmuose:
Žemaitės apsakymai 148
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: moters litvomanės
tapatumo komplikacijos 193
Moters tapatumo formos XX a. pradžios Šatrijos Raganos,
Onos Pleirytės-Puidienės Vaidilutės ir Sofijos Čiurlionienės-
Kymantaitės kūryboje 226
5
Šatrijos Raganos Viktutė: moters tapsmas - vidinio
gyvenimo istorija '■ 227
Moteriškojo tapatumo ribos: Onos Pleirytės-
Puidienės Vaidilutės kūryba 260
Viešojoje erdvėje įsitvirtinusios moters galimybės:
Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės kūryba ir meno kritika 300
Išvados: nueito kelio peržvalga 329
Summary 339
Asmenvardžių rodyklė 357
6
Pratarmė
Šios monografijos pradžia - nuolat galvoje besisukantis klausimas,
kas dėjosi amžių sandūroje, kokie tuo metu vykę mąstymo, savivokos,
elgsenos pokyčiai sukėlė tokį moterų aktyvumą: iš kur ir kaip „tarsi
iš niekur“ atsiranda rašančių, vaidinančių, visuomeninių organizacijų
įkūrėjų ir dalyvių, moterų veiklos organizatorių, pedagogių, laikraš­
čių bendradarbių moterų. Norėjosi suvokti, kas ir kaip motyvavo, vei­
kė, skatino šią visuomenės, o svarbiausia - pačių moterų gyvenimo
permainą? Nuojautą, kad moterų įsitraukimas į viešąjį visuomenės
gyvenimą nebuvo nei paprastas, nei natūralus, o specialios motyvaci­
jos reikalaujantis veiksmas, sutvirtino mano asmeniškas susitikimas
su Ona Pleiryte-Puidiene Vaidilute, skaitant jos dienoraščius, iš arti
pamatyta šios moters gyvenimo drama. Jos atvejis man aiškiai paro­
dė, kad apibendrintas požiūris į amžių sandūroje vykusį lietuviškos
visuomenės savikūros etapą turi būti papildytas konkrečia medžiaga,
už gerai žinomų vardų pamatant tankų socialinių ir kultūrinių san­
tykių tinklą. Išsikeltas monografijos tikslas - analizuoti moters ta­
patybės transformacijas, vykusias XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje,
reiškė pamatyti ir pristatyti konkrečių moterų gyvenimo istorijas kaip
abipusiais ryšiais ir sąveikomis susietų socialinių praktikų ir tekstų
tinklo dalį.
Pati šio laikotarpio sociokultūrinė situacija - lietuviškos modernios
visuomenės kūrimasis, šio vyksmo koncentracija lietuviškoje spaudo­
je rodė analizės kryptį, tai, nuo ko turėtų prasidėti tyrimas - kuo išsa­
miau ir detaliau pristatyti visuomeninį, kultūrinį kontekstą, kuriame
vyko moterų savivokos ir elgsenos pokyčiai. Pirminio, sutankinto,
konkrečiais tekstais, ypač moterų, užpildyto viešosios erdvės vaizdo
rekonstrukcija turėjo slaptą misiją - parodyti, jog net mažutyčiai, kad
ir ne pirmo ryškumo, tekstai padėjo moteriai iškilti ir įsitvirtinti kaip
7
viešumos subjektui. Man buvo labai svarbu atskleisti, kokį didžiulį
darbą (kurio nebereikia daryti riiums) atliko XIX a. pabaigos-XX a.
pradžios moterys - jos įrodė, kad yra savarankiški, siekiantys reali­
zuoti savo individualumą, galintys pareikšti valią, prisiimantys atsa­
komybę už savo veiksmus, prasmingai kalbantys, suaugę asmenys. Jų
dėka moterų socializacijos procesas gali vykti už privataus gyvenimo
ribų, moterims lygiai kaip ir vyrams yra atsivėrusi galimybė ieškoti
naujų realizacijos formų intersubjektyvioje viešojoje erdvėje, čia per­
imti ir perduoti moterišką patirtį įimančias kultūros formas ir daly­
vauti kuriant istoriją.
Atskleisdama asmens ir sociokultūrinio konteksto sąveiką, siekiau
išlaikyti balansą tarp abiejų šį santykį sukuriančių sandų, laikiausi
nuostatos, kad asmuo yra socialinių praktikų atlikėjas, svarbiausias
kultūros veikėjas. Vengiau kultūrą aiškinti kaip beasmenį, anonimi­
nių jėgų formuojamą, galios mechanizmų kontroliuojamą sociali­
nį „aparatą“. Į visuomenę monografijoje žvelgiama kaip į žmogiškų
santykių erdvę, konkrečių asmenų gyvenamąją realybę, atsakingai
ir sąmoningai kuriamą socialinių ryšių tinklą. Ryškinant moters in­
dėlį ir prisiimtą atsakomybę už būsimų bendruomeniškumo formų
kūrimą bei įtvirtinimą, ne mažiau svarbu buvo papasakoti istorijas
apie konkrečias XIX a. pabaigos-XX a. pradžios moteris. Teorinė ir
asmeninė nuostata, kad gyvenamas pasaulis ir jo patirtis yra istorijų
šaltinis, leido bet kokį pasakojimą, nebūtinai pirmuoju asmeniu, ma­
tyti kaip vietą, kurioje šis pasakojimas yra gyvenamas jį pasakojant.
Laikiausi nusistatymo, kad moters tapatybė yra lokali, kontekstuali
gyvenimo istorija, įsikūnijusi moters patirtyje. Todėl moterų kūrybos
interpretacija rėmėsi prielaida, kad pasakojamos moterų gyvenimo
istorijos pirmiausia turėjo būti gyvenamos istorijos, šitaip susiejant
asmens tapatumą, kūrybą ir sociokultūrinį kontekstą tarpusavio pri­
klausomybės ryšiais. XIX a. pabaigos-XX a. pradžios moterų prozos
proveržį suvokiau kaip pastangą pagrįsti kintančią savo elgseną, savo­
tišką, ypatingą gyvenimo būdą pasakojant gyvenimo istorijas, kuriose
8
nauja patirtis galėjo būti paaiškinama ir suprasta. Literatūros kūrinių
interpretacijos padėjo suvokti, kaip šio laikotarpio moterys „perskai­
tė“ savąjį sociokultūrinį kontekstą, kaip jį konkrečiai patyrė. Moterų
kūrybos analizė buvo ir būdas bent kiek priartėti prie laike nutolusių
asmenų gyvenimiškosios situacijos, jų pasaulio sampratos, pamėginti
atkurti turėtą savo pačių įsivaizdavimą arba savojo „aš“ vaizdą.
Svarbu pastebėti, kad moterų kūryboje liko įrašytos privačioje erd­
vėje vykusios socializacijos kryptys, kai asmuo mokomas ne išsiskirti,
o būti tarpasmeninių ryšių dalimi ir patirti save per sąsają su kitais
žmonėmis ir glaudų santykį su gyvenamąja aplinka. Kadangi ši tapa­
tumo forma pamažu traukėsi į periferiją, turiu prisipažinti, kad man
norėjosi reabilituoti kitokiu asmens santykiu su žmonėmis ir gyvena­
muoju pasauliu paremtą bendruomeniškumo formą ir parodyti, kad
yra buvusi, todėl galima, nors nelengvai artikuliuojama, į bendrystę
orientuota subjekto pozicija, palaikoma individo ir aplinkos sąryšio
bei santaikos.
1964 m. Algirdas Julius Greimas laiške Vytautui Kavoliui prisipa­
žino, kad, skaitydamas jo studiją Žmogaus genezė. Psichologinė Vin­
co Kudirkos studija, atpažino juos abu vienijantį rūpestį - „žmogaus
sužmoginimo pareigą“1. Ši pareiga, anot Greimo, ne tik leidžia, bet
ir skatina tam tikram „socialinės demistifikacijos“ veiksmui, kurio
tikslas - išvaduoti istorines asmenybes iš didvyrių kulto ir atskleisti
kasdienio gyvenimo heroizmą. Nes tik tokiu būdu šių dienų žmogui
jų veiksmai gali tapti kasdieninės elgsenos modeliais, galimais pa­
kartoti paradigminiais veiksmais. Taigi tam, kad būtų įveiktas mūsų
ir anuomet gyvenusių žmonių patirtis skiriantis atstumas, prasklai-
dytas nuobodulio, nuspėjamumo metamas šešėlis ir atskleistas šių
asmenybių komplikuotumas, rinkausi provokuoti vaizduotę rečiau
minimais moterų biografijų faktais. Nes tikiu, kad tik susidurdami
su kito asmens įvairiapusiškumu, netgi neaprėpiamumu, patiriame
jį esant gyvą.
1 Algirdas Julius Greimas, „Kasdieniško gyvenimo heroizmas“, Metmenys,
Nr. 8,1964, p. 134.
9
Monografijos pasakojimas, kaip susitikimas su XIX a. pabaigos-
XX a. pradžios moterimis ir jų 'kalbinimas, tęsia dar studijų metais
prasidėjusį pokalbį su universitete sutiktomis seserimis. Bendrystės
patirtis yra šio pasakojimo slaptoji gyvybės versmė. Papasakoti ir išsi­
pasakoti padėjo atkaklus Gintaro tikėjimas, kad aš galiu tai padaryti.
IO
Įžanga
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje vykęs tautinės bendruomenės, mo­
dernios visuomenės formavimosi procesas žymi viešosios erdvės, su­
voktinos kaip atsivėrusi galimybė ne tik viešai svarstyti bendruosius
klausimus, bet ir aptarti, numatyti bei išrasti naujus viešo kalbėjimo
modelius, steigimąsi. Viešosios erdvės kūrimosi faktas leidžia iškelti
prielaidą, kad tuo pat metu randasi ir naujos socialumo formos, le­
miančios tapatumo modifikacijas. Į akis krinta ir amžiaus pabaigoje
kintanti moterų socialinė padėtis, iš dalies paaiškinama visuomenės
mąstymo kaita. Galima kalbėti apie dviem kryptimis vykusį procesą -
viena vertus, liberalėjanti visuomenė viešojoje erdvėje „atranda vietos“
ir moterims: „XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje ir lietuvių kultūroje
moterims susidaro pakankama erdvė. Liberalesnės vyrų pozicijos; mo­
terys kviečiamos į bendrą darbą“2, kita vertus, pačios moterys ieško sau
vietos besikuriančioje visuomenėje, ją apsibrėžia ir sutvirtina.
Amžių sandūroje moterims atsiveria unikali galimybė pradėti anali­
zuoti, interpretuoti ir transformuoti nusistovėjusias socialines normas,
galimus joms tinkančius ir priderančius elgsenos būdus nustatančias
taisykles. Šią galimybę sustiprino dar ir tas moterų pasirodymo vie­
šumoje aspektas, kad tai buvo ne vienos moters, o daugiau ar mažiau
organizuota, kolektyvinė veikla, nes „[...] viešam kalbėjimui ir veiklai
neužtenka vieno žmogaus, [...] moralinė motyvacija turi būti sufor­
muluota kitiems ir su kitais socialinėje situacijoje“3. Šiuo transformaci­
jos momentu, kuriantis moderniai lietuvių visuomenei, į visuomenės
darbą įsitraukiant iki šiol užribyje buvusioms (marginalizuotoms) mo­
terims, kyla tas pats uždavinys autentiškai pagrįsti vertybes, kad šios
2 Viktorija Daujotytė, Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001, p. 78.
3 Jean Bethke EIshtain, Vyro viešumas, moters privatumas: Moterys
socialinėse ir politinėse teorijose, Vilnius: Pradai, 2002, p. 185.
11
apimtų ir naujų bendrijos narių patirtį, ir taptų galiojančios, veikian­
čios savo ribas plečiančios bendrijos narėms. Svarbu parbrėžti, kad
iki moterų, kaip teisėtų visuomeninio gyvenimo dalyvių, pasirodymo
viešajame gyvenime bendru visuomenės narių sutarimu grindžiamų
socialinių normų kūrimo darbas (neatsiejamas nuo apskritai visuome­
nės formavimosi proceso) vyko be moterų. Iki tol jos neturėjo beveik
jokių galimybių dalyvauti procese, kada per/aiškinamos prasminės
struktūros, pagrindžiančios individų jausenas ir elgsenas4. Moterys
buvo tik pasyvios galiojančių etoso (dorovės normų) formų perėmė­
jos, sąmoningam jų tapatumo formavimuisi trūko vienos esminės gali­
mybės - viešai polemizuoti dėl egzistuojančių, jų padėtį apibrėžiančių
etoso normų, t.y. aktyviai jas veikti ir transformuoti pagal savo patirtį
ir jauseną. Moterų tylėjimas (kurtinanti tyla) galėjo būti traktuojamas
kaip jų pritarimo dominuojančiai moralinei tradicijai ženklas.
XIX a. pabaigos-XX a. pradžios kultūros moterims (kaip ir visiems
aktyviems to meto kultūros veikėjams) moralumas buvo neatplėšiamai
suaugęs su visuomenės rūpesčiais: „XIX a. pabaigos lietuvių inteligen­
tija socialumą suprato kaip esminę moralinę užduotį. Tai pirmiausia
įsisąmonino ir propagavo literatūra.“5 Asmens moraliniai įsipareigoji­
mai tuo metu neatsiejami nuo pareigų visuomenei. Kintanti asmens
patirtis reikalauja vis naujai apibrėžti individo ir visuomenės (sociu­
mo) santykius. Brigita Speičytė, analizuodama XIX a. kultūros kaitą,
kai klasikinę paradigmą keičia romantinė, pažymi, kad tuo pat metu
ieškoma būdų, kaip gali būti naujai apibrėžiami individo ir bendruo­
4 Čia remiamasi Brigitos Speičytės suformuluotu kultūros formos terminu:
„Kultūros forma - organizacinis kultūros elementas, kuris yra simboliškai
išreikštas, turi savo struktūrą ir veikia kultūros individų jausenas ir
elgsenas. Kultūros forma apibrėžia minėtą nenutrūkstantį struktūravimo
procesą tarp elgsenos ir jos aiškinimo; procesą, kurio energiją užtikrina
besikeičianti istorinių individų patirtis ir jausenos, palaikančios nuolatinį
poreikį tą patirtį aiškinti“, Brigita Speičytė, Poetinės kultūros formos: LDK
palikimas XIX amžiaus Lietuvos literatūroje, Vilnius: Vilniaus universiteto
leidykla, 2004, p. 48.
5 Marijus Jonaitis [Šidlauskas], Poetas ir visuomenė XIX-XX amžių
sankirtose, Klaipėda: Eldija, 1994, p. 47.
12