Table Of Content

AURELIJUS GIEDA Manifestuojanti Klėja istorikai ir istorika Lietuvoje 1883–1940 metais VILnIAUS UnIVERSItEto LEIDykLA Vilnius, 2017 Mokslinė monografija apsvarstyta ir patvirtinta leidybai Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto tarybos posėdyje 2016 m. spalio 28 d. (protokolo nr. 1(5)) Recenzentai: habil. dr. Alvydas Nikžentaitis (Lietuvos istorijos institutas) dr. Rimantas Miknys (Lietuvos istorijos institutas) dr. Aurimas Švedas (Vilniaus universitetas) knygos leidimas finansuotas pagal Lietuvos mokslo tarybos Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą (sutarties nr. LIP-16193) Viršelyje – Clio; autorius nežinomas. Publikuota žurnale The Century 45, 1892: 44. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nacionalinės bibliografijos duomenų banke (nBDB) ISBn 978-609-459-860-9 (internete) ISBn 978-609-459-861-6 (spausdintinis) © Vilniaus universitetas, 2017 © Aurelijus Gieda, 2017 tėvų atminimui ir pasivaikščiojimams prie Minijos Pratarmė Seniai seniai, nepriklausomybės atkūrimo laikų pradžioje tuometinis „są- jūdinis“ Istorijos fakulteto dekanas Alfredas Bumblauskas mane ir dabar- tinį Filosofijos fakulteto dekaną Arūną Poviliūną, anuo metu dar ką tik apgy- nusį daktaro disertaciją Istorijos idėja filosofijoje, pakvietė istorijos magistro studijų programoje dėstyti istorijos filosofijos kursą. Man atiteko kurso dalis, skirta istorijos pažinimo ir vaizdavimo teorijoms, vokiškai vadinamomis trumpu, bet imliu žodžiu Historik, kurio akivaizdus lietuviškas vertimas yra „istorika“. Pradėjęs ruošti „savąją“ kurso dalį, Vilniaus universiteto bibliotekos tada dar kortelių kataloge radau tik dvi plonas knygeles, kurios tiktų te- mai „Istorika Lietuvoje“: Joachimo Lelewelio lenkišką Istoriką (1815) ir Levo karsavino Istorijos teoriją (1929), kurioje buvo nurodyta, kad tai anksčiau išleistos žymiojo rusų istoriko ir filosofo knygos vertimas į lietuvių kalbą. tada pamaniau, kad „šapokiškos“ lietuvių paieškos Lietuvos istorikoje – už- siėmimas neperspektyvus, jeigu ne bergždžias. Po daugelio metų, skaitydamas Aurelijaus Giedos disertaciją Istoriografija ir visuomenė: istorika, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietu- voje 1904–1940 m., patyriau tapatybinį („egzistencinį“) šoką, kurio buitinis atitikmuo būtų jausmas, patiriamas sužinojus, kad šiaip jau visiems žinoma kontroversiška garsenybė yra gana artimas giminaitis. tokia nežinoma lietu- viškos istorikos garsenybė buvo Augustinas Voldemaras, 1925–1926 m. Vy- tauto Didžiojo universitete (tiesa, tais metais dar taip nevadintame) dėstęs kursą Istoriškojo žinojimo teorija ir metodologija. tik sutapus aplinkybėms (lemiamų sprendimų metu Voldemaras nusišalino nuo universiteto steigimo darbų) jame 1922 m. neatsirado Sociologijos fakultetas (skyrius). tai tik pora iš daugelio Aurelijaus atskleistų lietuviškojo istorijos mokslo „šeimos paslap- VII čių“. Iš tikrųjų, daugelis knygos tekstų skaitosi kaip tikri detektyvai: autorius parodė, kad ir lietuviškos istorikos, ir viso lietuviško istorijos mokslo praeitis jo tiriamu laikotarpiu buvo turtinga, marga ir įdomi. Disertaciją Aurelijus Gieda apgynė 2013 m. lapkričio mėnesį. Viską sudė- jus, tai buvo daugiau nei dešimties metų triūso vaisius. Per dar ketverius (po gynybos) praėjusius kruopštaus, pasišventusio, koncentruoto darbo metus tekstas virto tikru šedevru. Skaitytojo rankose laikoma knyga dokumentuoja tą stulbinančią pažangą, kurią tik kiek daugiau nei per du atkurtos neprik- lausomybės dešimtmečius istorijos mokslas Lietuvoje padarė, atkurdamas nutrūkusias tradicijas ir užpildydamas dėl tų trūkių atsiradusias „baltąsias dėmes“. Ši monografija pateikia išsamų, monumentalų moderniosios lietu- viškos (rašomos lietuvių kalba, istorikų, savo darbą suprantančių kaip tar- nystę atgimusiai lietuvių tautai) istoriografijos atsiradimo, sumokslėjimo bei su tuo susijusių savirefleksijos judesių įvairiomis istorikos formomis vaizdą, daug kur pagrįstą autoriaus pirmą kartą į mokslinę apyvartą įvestais šalti- niais. tas platus vaizdas aprėpia bent trijų Lietuvos istorikų kartų darbo lai- kotarpį – pradedant Auszros bei Varpo gadyne ir baigiant 1940 m. katastrofa. Šio laikotarpio nagrinėjimas Lietuvos istoriografijos istorijos kursuose be skaitytojo rankose laikomos monografijos jau nebeįsivaizduojamas. ZEnonAS noRkUS Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas 2017.06.28 negaliu atsispirti norui prisiminti, kad kelias į šią knygą tikriausiai prasi- dėjo vieno Žemaitijos kaimo prie Minijos bibliotekoje, kurioje daugiau kaip dvidešimtį metų dirbo mano sesuo Danguolė. nuo tų laikų viskas labai pasikeitė. Dabar ji gyvena Dortmunde, aš – Vilniuje, o neaprėpiami skaitinių (istorikai sakytų – šaltinių ir literatūros) klodai tapo pasiekiami iš bet kurios vietos keliais kompiuterio klavišų spustelėjimais. tačiau man ir dabar tebeatro- do, kad polinkius, prioritetus ir vaizduotės formas žmogus atsineša iš vaikystės. tėvų pastangų dėka man labai pasisekė. Studijų metais (1995–1999) klaipė- dos universitete patekau į tokią akademinę ir idėjinę aplinką, kurios neįmano- ma su kuo nors supainioti, o paskaitos ir seminarai – pačiomis įvairiausiomis temomis – buvo tikras atradimas. Vienos jų buvo persmelktos stebėtinu verž- lumu ir energija, kitos – kuklios, bet plačiai grįstos labai gilia erudicija, trečios pasižymėjo subtilia minties elegancija. todėl ir dabar pagalvoju, kad užsiėmi- mai (vienu metu) pas Romą Bončkutę, Leonidą Donskį, Raimondą kazlauską, Alvydą nikžentaitį, Marijų Šidlauską, Algimantą Valantiejų būtų bet ką galėję priversti norėti tapti dėstytoju (reiškia – būti bent truputį panašiu į juos). Magistro ir doktorantūros metais (2000–2006) Vilniuje turėjau du mo- kytojus – Alfredą Bumblauską ir Zenoną norkų. nemanau, kad jie to būtų nepastebėję. Visuomet stebėjausi prof. Bumblausko ypatinga energija ir ge- bėjimu nuolat būti idėjų – nepaprasto diapazono – žmogumi. kai kurie prof. norkaus darbai, paskaitos ir seminarai tiesiogiai nutiesė kelius šiai knygai. taip jau nutiko, kad visuotinio privalomo aukštojo mokslo laikais dėstytoju tapau pirmiau, nei užbaigiau ir apsigyniau daktaro disertaciją. Jeigu kam nors kiltų noras sužinoti, ką reiškia būti dėstytoju – galėtų paskaityti citatą šios knygos 449 puslapyje; man atrodo, kad nuo prieškario ne tiek daug kas ir pasikeitė. Ir, galiausiai, istoriografija. Greta buvimo dėstytoju visuomet domėjausi istoriografija. Reikėjo, be abejo, ypač svarbių sąlygų: motyvacijų ir palaiky- mo. Grynai istoriografinių studijų prasme negaliu nepaminėti dviejų bičiu- lių: Aurimo Švedo ir Roberto Šimkaus. Jie dažnai buvo arčiausiai mano ieš- IX kojimų. Su nuoširdžiu dėkingumu turiu pripažinti Aurimui, kad disertacijos rankraštį su galybe spalvotų lapelių dar turiu išsaugojęs; Robertui – kad jo sukaupti Latvijos istoriografijos lobiai man iki šiol kelia nemažai nerimo. kaip prie kiekvienos knygos gimimo, ir prie šios prisidėjo gausus ratas žmonių (palaikytojų, skatintojų, patarėjų, kritikų, bičiulių, draugų, istorikų): Eglė Akstinaitė, Aelita Ambrulevičiūtė, Ugnė Arbušauskaitė, nerijus Babins- kas, tamara Bairašauskaitė, Lina Bimbirytė, Vigiliga Brinkutė, Vilma Bukai- tė, Vigmantas Butkus, Remigijus Černius, Agnė Čivilytė, nijolė Dvarionaitė, Arūnas Gieda, Juozapas Girdzijauskas, Mindaugas Griškevičius, Andrius Grodis, Edvardas Gudavičius, Gražina Indrišiūnienė, Algis Povilas kaspe- ravičius, Ervinas koršunovas, Virgilijus krapauskas, Danutė kudabienė, Salvijus kulevičius, Inga Leonavičiūtė, Sonata Liekytė, Mantas Mačiulskis, Rimantas Miknys, Algis Mickūnas, Snieguolė Misiūnienė, Rasa niedvarai- tė, Alvydas nikžentaitis, Virginija Pačėsaitė, Rimvydas Petrauskas, Eligijus Raila, Dalia Rosienė, Stephenas Ch. Rowellas, Jolanta Skrebienė, Danguolė Skulsčiūtė, Loreta Skurvydaitė, Darius Staliūnas, Paulius Subačius, nerijus Šepetys, Rūta Šermukšnytė, Daiva Šilgalienė, Audronė Uzielaitė, Vida Vai- dakavičienė, Vacys Vaivada, Irena Valikonytė, Vygantas Vareikis, Artūras Vasiliauskas, Vytautas Volungevičius, Manfredas Žvirgždas, turint galvoje, žinoma, kad tiek pat ar net daugiau liko nepaminėta. Pirmiausia – studentai. nuo XIX a. tautinio atgimimo laikų buvo sakoma – šių raštų kalbą tvarkė tas ar tas. Išskirtinius padėkos žodžius turiu pasakyti filologei Rūtai Lazaus- kaitei, be kurios darbo, idėjų ir sumanumo ši knyga niekada nebūtų tokia, kokia yra dabar. Dėkoju ir visus tuos metus kartu buvusiai – ne tik knygos asmenvardžių rodyklę sudariusiai – Rimai. Dzūkiškai žemaitišką ačiū turiu pasakyti ir Lietuvos mokslo tarybai, Isto- rijos fakultetui, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedrai, Vilniaus universiteto leidyklai. tokia yra trumpa Manifestuojančios Klėjos atsiradimo istorija. trylikoje poskyrių (skaičių sutapimas – visiškai atsitiktinis) papasakota Lie- tuvos istoriografijos – istorikų ir istorikos – istorija 1883–1940 m. Ar ji galėtų būti rašoma kitaip, nei šioje knygoje? Esu įsitikinęs, kad taip. Be šios svarbiau- sios nuostatos aš greičiausiai niekada nebūčiau pradėjęs savo paieškų. AURELIJUS GIEDà Kretinga–Vilnius, 2017-ųjų kovas X Santrumpos InStItUCIJ oS Ak Aukštieji kursai AHA American Historical Association ASLI Antano Smetonos Lituanistikos institutas BnF Bibliothèque nationale de France BPP Biblioteka Polska w Paryżu CISH Comité International des Sciences Historiques HMF Humanitarinių mokslų fakultetas ItkI Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra kMD karo mokslų draugija kMM kauno meno mokykla kPI kauno politechnikos institutas LCVA Lietuvos centrinis valstybės archyvas LID Lietuvos istorijos draugija LkMA Lietuvių katalikų mokslo akademija LLtI Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas LMA Lietuvos mokslų akademija LMAVB Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka LMAVB RS Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrius LMD Lietuvių mokslo draugija LnB RS Lietuvos nacionalinės (Martyno Mažvydo) bibliotekos rankraščių skyrius LtD Lietuvos teisininkų draugija LU Lietuvos universitetas MLLM Maironio lietuvių literatūros muziejus nkVD Vidaus reikalų liaudies komisariatas (НКВД, Народный комиссариат внутренних дел) XI PAVB Panevėžio apskrities (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės) viešoji biblioteka ŠkD Šiaulių kraštotyros draugija tF teisių fakultetas tFF teologijos-filosofijos fakultetas URM Užsienio reikalų ministerija VAk Valstybės archeologinė komisija VDkM Vytauto Didžiojo kultūros muziejus VDU Vytauto Didžiojo universitetas VU Vilniaus universitetas LEIDInIAI kEŽ Knygotyra. Enciklopedinis žodynas LAIS Lietuvių Atgimimo istorijos studijos LE Lietuviškoji enciklopedija LEAE Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija LFMIŠ Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai LIS Lietuvos istorijos studijos LLE Lietuvių literatūros enciklopedija MP Mūsų praeitis VLE Visuotinė lietuvių enciklopedija ŽE Žurnalistikos enciklopedija kItoS BBk bibliotekinė bibliografijos klasifikacija JMP jaunesnysis mokslo personalas LDk Lietuvos Didžioji kunigaikštija (kunigaikštystė) LSDP Lietuvos socialdemokratų partija VMP vyresnysis mokslo personalas VRE Vidurio Rytų Europa XII Turinys Pratarmė / VII Autoriaus žodis / IX Santrumpos / XI ĮVADAS / 1–49 Istoriografijos istorijos aktualumas / 1. Pažinimo problema / 6. keturios santykių ir ieškojimų epochos / 8. Istorikų kartos, laiko ir vietos koloritas / 38. Pavadinimo semantika / 44. 1. NACIONALINĖ ISTORIOGRAFIJA IR JOS PAŽINTINIŲ INTERESŲ KLOSTYMASIS / 51–115 1.1. Nacionalizmo ir istorijos amžius / 52–78 keli provokatyvūs sugretinimai / 54. Istoriko profesijos tapsmas nacionalizmuose / 57. Simono Daukanto perspektyva / 63. 1.2. Praeities prijaukinimo profiliai 1883–1904 metais / 78–115 Dėmesys tautai: tarp meno ir mokslo / 81. kalbos praeitis ir praeities kalba / 88. Lietuvos praeities pamėgimo versmės / 90. kilmės ir etnogenezės rūpestis / 97. Valstybingumo, kautynių ir kultūros kūrimo istorija / 99. Ūkinės, socialinės ir teisinės praeities dėmenys / 101. Istorija literatūros istorijoje / 102. Patriotinė ir istorinė poezija bei proza / 103. Suvaidintos istorijos ištakos / 105. Vizualios istorijos ilgesys / 107. Praeities vaizdiniai ir politika / 108. XIII