Lietuvos užsienio reikalų ministrai, 1918-1940

428 Pages·1999·163.072 MB·Lithuanian

LIETUVOS
UŽSIENIO REIKALŲ
MINISTRAI
1918-1940
LIETUVOS
UŽSIENIO REIKALŲ
MINISTRAI
1918-1940
KAUNAS „ŠVIESA“ 1999
UDK 947.45.07
Li-373
Autoriai:
ALDONA GAIGALAITĖ,
JUOZAS SKIRIUS,
ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS,
AUDRONĖ VEILENTIENĖ
Dailininkas
ALGIRDAS GRUBEVIČIUS
Redaktorius
ALFONSAS ČESONIS
Reziumė į anglų kalbą vertė INA VETLOVA
© Aldona Gaigalaitė, 1999
© Juozas Skirius, 1999
© Algimantas Kasparavičius, 1999
© Audronė Veilentienė, 1999
ISBN 5-430-02696-4
© Leidykla „Šviesa“, 1999
TURINYS
Pratarmė
Aldona Gaigalaitė
7
Prof. Augustinas Voldemaras ir
tarptautinis Lietuvos valstybingumo Įteisinimo procesas
(1918 11 11—1920 06 19)
Juozas Skilius
13
Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo
(1920 06 19—1922 01 01)
Aldona Gaigalaitė
39
Ekonomistas prof. Vladas Jurgutis — bekompromisės diplomatijos atstovas
(1922 01 01—09 28)
Juozas Skilius
71
Ernestas Galvanauskas
tarptautiniame Klaipėdos ir Vilniaus problemų sūkuryje
(1922 09 28—1924 06 10)
Aldona Gaigalaitė
89
Valdemaras Vytautas Čarneckis ir Lietuvos užsienio politikos problemos
(1924 06 18—1925 09 25)
Audronė Veilentienė
127
Kunigas Mečislovas Reinys diplomatinėje tarnyboje
(1925 09 25—1926 04 20)
Algimantas Kasparavičius
153
Dr. Leono Bistro užsienio politikos koncepcijos raida
(1926 04 21—06 14)
Algimantas Kasparavičius
173
Mykolo Sleževičiaus profilis tarpukario Lietuvos užsienio politikoje
(1919 04 12—10 06 ir 1926 06 15—12 16)
Algimantas Kasparavičius
197
Prof. Augustinas Voldemaras — tvirtos užsienio politikos šalininkas
(1926 12 16—1929 09 19)
Juozas Skilius
229
Dr. Dovas Zaunius
ir jo diplomatija ekonominių sunkumų Europoje laikotarpiu
(1929 11 08—1934 06 12)
Aldona Gaigalaitė
253
Stasio Lozoraičio politinė veikla
dėl Lietuvos nedalomumo, taikos ir saugumo
(1934 06 12—1938 12 05)
Aldona Gaigalaitė
291
Ministro Juozo Urbšio laviravimas tarp Rytų ir Vakarų
(1938 12 05—1940 06 16)
Juozas Skirias
347
Prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus pastangos
išsaugoti Lietuvos savarankiškumą
(1940 06 17— 07 22)
Juozas Skilius
389
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos
likvidavimas
Juozas Skilius
407
Priedai
414
Asmenvardžių rodyklė
419^
PRATARME
Tarptatulinė politinė padėtis nuolat kinta.
Vieną dieną ji atrodo beveik beviltiška, kitą dieną žymiai pragiedrėja si.
Dėl to jokiomis aplinkybėmis nereikia skubėti
nusiminti ar pasiduoti entuziazmui.
S. A. Bačkis
Monografija, skirta Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrams, autoriai
nori pagerbti žmones, kurie prieš 80 metų ėmė vadovauti Lietuvos valstybės užsie­
nio politikai. Tiems, kurie 1918—1940 metų laikotarpiu sunkiomis ir kartais bevil­
tiškomis aplinkybėmis nenuilstamai siekė vieno tikslo — saugoti lietuvių tautos vals­
tybingumą ir nepriklausomybę.
Diplomatinė tarnyba Lietuvoje turi senas tradicijas. Pirmosios apie ją išlikusios
žinios siekia didžiojo kunigaikščio Mindaugo laikus. Lanksčia diplomatija pasižy­
mėjo Gediminas. Jo valdymui būdingi taikūs santykiai su kaimynais. Valdant Vytau­
tui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatija tapo palyginti plati ir sudėtinga.
Ja rūpinosi pats didysis kunigaikštis, jo Taryba, atitinkami raštininkai Kunigaikštys­
tės kanceliarijoje. Prie kunigaikščio susiklostė ištisa diplomatinė tarnyba. Politinis
susirašinėjimas vyko keliomis užsienio kalbomis, krašte lankėsi kitų šalių pasiunti­
niai, kitose valstybėse — Lietuvos delegacijos.
Po Liublino unijos užsienio politikos vadovavimą sujungus vienos valstybės ži­
nioje, Lietuvos diplomatinė tarnyba nyko. O po padalijimų netekus valstybinio sa­
varankiškumo, daugiau kaip per 120 metų jos visai neliko. Lietuvos Respublikai
kuriantis iš naujo teko sukurti diplomatinę tarnybą ir nustatyti užsienio politiką.
Užsienio reikalų ministerijos, diplomatinės tarnybos gimimas 1918 m. nebuvo leng­
vas. Trukdė ne tik tarptautinės, bet ir vidaus aplinkybės. Lietuvos užsienio reikalų
ministerijos kūrimąsi, diplomatijos organizavimą ir pirmąsias užsienio šalių misijas
Lietuvoje aprašė P. Klimas knygoje „Iš mano atsiminimų“. Jis pažymėjo, kad pir­
majame Ministrų Kabinete, sudarytame 1918 m. lapkričio 11 d., sugrobęs svarbiau­
sius postus — ministro pirmininko, krašto apsaugos ministro ir užsienio reikalų
ministro — A.Voldemaras Užsienio reikalų ministerijos neorganizavo. Jis tik pave­
dė P. Klimui surinkti visus Lietuvos Tarybos dokumentus nuo 1917 metų. P. Klimo
sekretore paskyrė J. Chodakauskaitę.
To laiko Užsienio reikalų ministerijos svarbiausias diplomatinis įvykis buvo po­
kalbis su Lenkijos užsienio reikalų ministerijos įgaliotiniu O. Gurka dėl Lenkijos
karinės pagalbos Lietuvai prieš besiveržiančius į kraštą bolševikus.
Si pirmoji ministerija greitai „subyrėjo“. J. Chodakauskaitę buvo pasiųsta į Berly­
ną, o vėliau į Berną spaudos ir propagandos tikslais. Gruodžio mėnesį A. Voldemaras
ir P. Klimas išvyko į Paryžiaus taikos konferenciją ir Užsienio reikalų ministerijos
nebeliko. Antrajame Lietuvos Ministrų Kabinete, sudarytame M. Sleževičiaus,
kai ministras išvyko užsienin (A.Voldemaras liko užsienio reikalų ministru),
7
Ministerijos valdytoju buvo paskirtas teisininkas ir istorikas A. Janulaitis. Jo vado­
vavimo Ministerijai metu svarbiausias veiklos rezultatas buvo viena nota Sovietų
Rusijos vadovybei dėl Raudonosios armijos veržimosi Į Lietuvą; notoje tas žingsnis
buvo traktuojamas kaip Lietuvos nepriklausomybės pažeidimas.
Kai dėl bolševikų armijos įsiveržimo į Vilnių Lietuvos vyriausybė persikėlė Į
Kauną, Vilniuje užsienio reiklų ministro funkcijas perėmė paliktas Vyriausybės įga­
liotinis M. Biržiška. Kaune užsienio reikalų ministro pareigas atliko M. Sleževičius,
nes A. Janulaitis greitai perėjo į Vyriausiąjį tribunolą. Vokiečiams traukiantis iš
krašto M. Sleževičius aktyviai vedė derybas su jais dėl įstaigų ir turto perdavimo
Lietuvai. 1919 m. sausio 1 d. buvo pasirašyta ir pirmoji tarptautinė sutartis su Vo­
kietija dėl pašto susisiekimo. Antroji sutartis sudaryta su Latvija. Latvijai buvo pa­
skolinta 5 mln. ostmarkių. Latviai Lietuvai leido naudotis Liepojos uostu prekėms
ir keleiviams vežti į Lietuvą ir iš Lietuvos.
Nei R Dovydaičio, nei antrajame M. Sleževičiaus Ministrų Kabinete užsienio
reikalų ministras nefigūravo, pristatomas buvo A.Voldemaras, kuris tuo metu ir
toliau darbavosi Paryžiuje. Taigi visa Lietuvos diplomatija ir toliau koncentravosi
Lietuvių delegacijoje prie Paryžiaus taikos konferencijos. Lietuvoje užsienio reikalų
informacijos centre dirbo Ministrų Kabineto reikalų vedėjas T. Petkevičius ir kur­
jeris J. Pajaujis. Užsienio reikalų ministerija vis dėlto formavosi. Ministerijos pata­
rėju tapo D. Zaunius, viceministru buvo paskirtas S. Rozenbaumas. Atėjo vienas po
kito ir kiti tarnautojai. Pagaliau 1919 m. pabaigoje iš Paryžiaus grįžo delegacija,
kuri visa įsiliejo į užsienio politikos veiklą, sudarė Lietuvos diplomatinę tarnybą.
1919 m. pradžioje paskirti pirmieji kad ir dar nepripažintos valstybės atstovai į
užsienio šalis. Į Lietuvą atvyko pirmosios užsienio šalių misijos. Žodžiu, 1919 me­
tais kūrėsi Lietuvos diplomatinės tarnybos.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija, diplomatinė tarnyba, diplomatiniai laips­
niai ir rangai buvo kuriami to meto pasaulinės diplomatijos pavyzdžiu.
1920 m. gegužės 22 d. nustatyti Užsienio reikalų ministerijos etatai: ministras,
viceministras, patarėjai bažnyčios ir konsuliniams reikalams. Įsteigti Bendrasis ir
Informacijos departamentai. Prie pastarojo buvo prijungtas Telegramų agentūros
skyrius. 1921 m. kovo 11d. Steigiamasis Seimas priėmė naujus Užsienio reikalų
ministerijos etatus. Užsienio reikalų ministerijos darbas paskirstytas šiems departa­
mentams: Bendrajam, Rytų, Vidurio Europos ir Vakarų, taip pat Lietuvos telegra­
mų agentūrai ELTA. Naujai pertvarkyta Ministerija buvo 1923 m. Tų metų sausio
25 d. „Vyriausybės žiniose“ paskelbtu Užsienio reikalų ministerijos statutu nustatyti
šie departamentai: Politikos, Administracijos, Teisių ir Ekonomikos.
Ministerijos organizacinė struktūra buvo tobulinama, papildoma ir vėliau.
1927 m. įvestas naujas generalinio sekretoriaus etatas, kuris vėliau sujungtas su
Politikos departamento direktoriaus pareigomis. 1931 m. vasario 24 d. įsteigta Pro­
tokolo šefo pareigybė. Dar 1926 m. nuo Telegramų agentūros ELTA atskirtas
ir sudarytas savarankiškas Spaudos biuras. Po kelių departamentų pavadinimų
pakeitimų ir reformavimų nuo D. Zauniaus ministeriavimo nusistovėjo trys depar­
tamentai: Politikos, Teisių ir administracijos, Ekonomikos.
Augo ir diplomatinės tarnybos darbuotojų skaičius. Nuo dviejų žmonių 1918
metais padidėjo iki 218 etatų 1940 m. Tada apie pusė tarnautojų — 123 žmonės
dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, likusieji — Lietuvos Respublikos pasiuntinybė­
se ir konsulatuose užsienyje.
Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo sudarytas net 21 Ministrų Kabinetas. Už­
sienio reikalų ministrų buvo kiek mažiau. Reikia pažymėti, kad Užsienio reikalų
ministerijos istorijoje buvo momentų, kai Ministerijai vadovavo ne užsienio reikalų
ministras, bet ministras pirmininkas arba valdytojas. Kai kuriuos iš tų atvejų jau
minėjome aptardami Ministerijos kūrimąsi. Vėliau, 1929 m. rugsėjo 23—1929 m.
lapkričio 8 d. užsienio reikalų ministro pareigas ėjo ministras pirmininkas J. Tūbe­
lis, kuris, kaip ir M. Sleževičius, 1919 m. balandžio 12—spalio 7 d. buvo traktuoja­
mas kaip laikinai einąs užsienio reikalų ministro pareigas. Užsienio reikalų minist­
rai, ypač parlamentiniu Lietuvos Respublikos valdymo laikotarpiu, keitėsi palyginti
dažnai. Ministrais pagal išsilavinimą dirbo istorikai, teisininkai, ekonomistai ir net
kunigai. Tarp jų iš 11 net 7 buvo mokslų daktarai. Taigi žmonės išsilavinę, nors ir
specialiai tam darbui nerengti, bet dažnai iki to laiko išėję didesnę ar mažesnę
gyvenimo mokyklą ir Įgiję diplomatinio darbo patirtį. Todėl negalima sutikti su len­
kų istoriografais ir kai kuriais juos atkartojančiais lietuvių istorikais, jog nebuvo
Lietuvoje inteligentų ir diplomatiniam darbui parengtų žmonių. Pasiuntinybėse dir­
bo net atėjusių iš rusiškos diplomatinės tarnybos darbuotojų, Pirmojo pasaulinio
karo metais atlikusių Įvairius politinius pavedimus.
Vakarų Europoje nuo Vienos kongreso 1814—1815 m. priimto vienodo regla­
mento su kai kuriais vėlesniais papildymais nusistovėjo trijų lygių ar klasių diploma­
tiniai rangai: ambasadoriaus, o Vatikano nuncijaus; pasiuntinio (arba internunci-
jaus); reikalų patikėtinio, arba prancūziškai chargė d’affaires. Pirmieji du paprastai
buvo akredituojami prie valstybės vadovų, o paskutinysis — prie užsienio reikalų
ministrų. Kuriam diplomatiniam laipsniui turi priklausyti akredituojamas diplo­
matas, nustatoma dvišaliu valstybių susitarimu, užmezgus diplomatinius santykius.
Tarptautinės teisės požiūriu visų diplomatinių laipsnių atstovai yra lygūs. Lietuvos
Respublika turėjo užsienyje ir joje buvo akredituoti paskutiniųjų dviejų laipsnių
atstovai, t.y. pasiuntiniai ir reikalų patikėtiniai, taip pat internuncijai, kurie to meto
literatūroje dažnai buvo vadinami nuncijais.
Pasiuntiniai — valstybės vadovo agentai, veikią pagal gautus nurodymus ir tiesiog
paklusnūs Užsienio reikalų ministerijai, skirstomi i paprastuosius ir nepaprastuo­
sius. Paprastieji yra nuolatiniam darbui skirti prie atsovaujamos Vyriausybės,
o nepaprastiesiems pavedamos kokios nors funkcijos: pasveikinti atstovaujamoje
valstybėje jos vadovus, dalyvauti laidotuvėse, konferencijose, įvairiose tarptautinėse
organizacijose ir pan. Lietuvos Respublikoje buvo įsigalėjęs paprotys ypač
didžiojoje valstybėje akredituotą pasiuntinį tituluoti nepaprastuoju pasiuntiniu ir
įgaliotuoju ministru.
Lietuvos pasiuntinybės po įvairių pertvarkymų — kūrimo, naikinimo ir naujo
atkūrimo nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios iki 1939 m. sausio 1 d. veikė Berlyne,
Buenos Airėse, Briuselyje, Londone, Maskvoje, Paryžiuje, prie Šventojo Sosto, Ro­
moje, Rygoje, Stokholme, Taline, Vašingtone, Varšuvoje, Ženevoje, Prahoje. Akre­
dituoti šiose sostinėse pasiuntiniai atstovaudavo ne tik tai valstybei, bet paprastai ir
dar kitoms gretimoms šalims, su kuriomis Lietuvos santykiai buvo silpnesni ir ne
tokie aktualūs.
Be pasiuntinybių, konsuliniams santykiams tvarkyti buvo sukurti konsulatai. Vals­
tybės kūrimosi ir tarptautinio pripažinimo metu jų buvo sukurta palyginti daug,
ypač gretimuose kraštuose, nes tada daug gyventojų grįžo į gimtinę ir apskritai jie
daug keliavo, mezgėsi prekybiniai santykiai. Vėliau konsulatai buvo naikinami ir
9
1940 m. sausio 1 d. karjeros konsulatai buvo tik Charbine, Ciūriche, Čikagoje, Daug­
pilyje, Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Liepojoje, Niujorke, Rygoje, San Paule ir Tel Avi­
ve. Konsulatai kūrėsi ten, kur būdavo sudėtingesni ar labiau intensyvesni santykiai,
be to, kur gyveno daugiau lietuvių. Ten konsulai buvo Įpareigoti ar gaudavo vien­
kartinius įpareigojimus atlikti ir kitą, su jų pareigomis nesusijusį darbą: remdavo
lietuvių organizacijas, draugijas, švietimo įstaigas, taikydavo nesutariančiuosius vie­
ningai dirbti lietuvybės labui, atlikdavo politinio pobūdžio pavedimus ir kt.
Diplomatiniai atstovai drauge su Užsienio reikalų ministerija sudarė Lietuvos
Respublikos diplomatinį korpusą. Jo ritmingą darbą reguliavo užsienio reikalų mi­
nistrai. Antra vertus, jis talkino užsienio reikalų ministrui ir Vyriausybei, orientuo­
jant Lietuvos užsienio politikos kryptis ir koncepciją. Daugiau kaip dvidešimt metų
laviruodama tarp agresyvių ir sunkiai atspėjamų kaimynų politinių nuostatų,
Lietuvos diplomatinė tarnyba sugebėjo apginti valstybės savarankiškumą ir nepri­
klausomybę, net ir labai įtemptais momentais išvengti liūdnų pasekmių gindama
Vilniaus ir Klaipėdos priklausomybę Lietuvai. Nesugebėjo Lietuvos diplomatija
apginti krašto tik Antrojo pasaulinio karo sąlygomis dėl savo geopolitinės padėties
patekusio į didžiųjų kaimynų politines žabangas.
1940 m. birželį bolševikinė Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Bolševikai okupa­
cijai pasirengė iš anksto susitardami su Vokietija ir įvesdami į kraštą savo karines
įgulas jau 1939 m. rudenį. Diplomatijos šydu pridengė ir tiesioginę Lietuvos inkor­
poraciją į bolševikinių respublikų sąjungą. Vadinamojo Liaudies seimo nutarimu
Lietuva „pasiprašė4' priimama į SSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d., o jau nuo rugpjūčio
8 d. einančio užsienio reikalų ministro pareigas R Glovacko telegrama buvo sustab­
doma Lietuvos Respublikos pasiuntinybių ir konsulatų veikla užsienyje. Buvo nu­
rodoma, kad LSSR vyriausybė įpareigoja: pasiuntinybių archyvus ir turtą perduoti
Sovietų ambasadai; oficialiai pranešti rezistencinei krašto Vyriausybei apie Lietu­
vos pasiuntinybių ir konsulatų likvidavimą; visam personalui tuojau grįžti į Lietuvą.
Po Lietuvos atstovybių likvidavimo užsienyje buvo panaikintos ir užsienio šalių at­
stovybės bei kunsulatai Lietuvoje. Apie tai joms buvo pranešta rugpjūčio 10 d.
Skubiai buvo likviduojama ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija. 1940 m. rug­
pjūčio 9 d. Ministrų Taryba sudarė Užsienio reikalų ministerijos likvidavimo komi­
siją. Rugsėjo 19 d. toji komisija baigė darbą. Ministerijos tarnautojai buvo atleisti.
Ministras J. Urbšys su žmona, kaip ir kiti Lietuvos Respublikos ministerijų vadovai,
buvo išvežti į Rusiją dar birželio mėnesį. Kai kurie žemesni tranautojai įdarbinti tuo
metu pradėtose valstybinti ekonominio pobūdžio įmonėse ir įstaigose. Nė vienas iš
Lietuvos pasiuntinybių užsienyje tarnautojų, išskyrus žemesniosios kategorijos dar­
buotojus, dažniausiai sargus ir tarnaites (ir tai ne visus), nevykdė P. Glovacko įsa­
kymo ir į Lietuvą negrįžo. Jėga sovietiniams politikams teko užimti ir kai kurias
pasiuntinybes. Taip Taline, Rygoje, Maskvoje, Berlyne, Romoje ir Stokholme Lietu­
vos pasiuntinybės buvo likviduotos iki 1940 m. rugsėjo mėnesio. Naikinti Lietuvos
pasiuntinybes kitose šalyse SSRS diplomatijai sekėsi sunkiau. Lietuvos atstovybė
Tautų Sąjungoje išliko iki tos organizacijos suirimo 1945 metais. Šveicarijos vyriau­
sybė sustabdė Lietuvos Respublikos atstovybės veiklą 1946 m. lapkričio mėnesį.
A. Gerutis likęs Šveicarijoj rūpinosi lietuvių reikalais tame krašte tik privačiai. Bra­
zilija Baltijos šalių pasiuntinybes ir konsulatus atsisakė pripažinti 1961 m. Neoficia­
liai pasiuntinybė išsilaikė iki 1967 m. pradžios, o konsulatas — iki 1966 m., iki to
laiko, kol gyvi buvo F. Meieris ir A. Polišaitis, Lietuvos vyriausybės paskirti tame
10
krašte atstovauti Lietuvai. Argentinoje oficiali Lietuvos atstovybė išsilaikė iki
1949 m. Iš ten atstovybė persikėlė i Montevidėjų Urugvajuje, kur ji veikė iki 1977 m.
Lietuvos diplomatijos šefas S. Lozoraitis 1953 m. Bogotoje (Kolumbijoje) Įkūrė kon­
sulatą, tačiau jis bent kiek ryškesnės veiklos neišplėtė ir užgeso. SSRS sąjungininkė
Antrajame pasauliniame kare Anglija Lietuvos pasiuntinybę Londone iš esmės lik­
vidavo 1942 m. Tačiau D. Britanijos užsienio reikalų ministerija pasielgė „diploma­
tiškai“. Lietuvos atstovas B. K. Balutis liko diplomatų sąrašuose, ji kviesdavo Į jų
susibūrimus, tik nebuvo nurodoma, kam jis atstovauja. Panaši padėtis susiklostė ir
Prancūzijoje, kur Lietuvos atstovybę dar 1940 m. birželio mėnesi užėmė ir perdavė
bolševikams Paryžiaus okupantai vokiečiai, o po karo Prancūzijos vyriausybė iki
galo oficialaus Lietuvos atstovavimo neatkūrė.
Baltijos šalių okupacijos nepripažino tik JAV vyriausybė ir Vatikanas. Tose ša­
lyse oficialios Lietuvos atstovybės išsilaikė iki Lietuvos atgimimo 1990 metais. JAV
ir Kanadoje veikė Lietuvos konsulatai. Tik Bostone 1971 m. vasarą mirus konsului
A. O. Šalnai konsulatas nebuvo atkurtas. Be to, dar 1990 m. Lietuvos diplomatijos
šefas S. A. Bačkis konsulatą įkūrė Venesueloje.
Iš šių S. A. Bačkio pateiktų faktų matome, kad Lietuvą okupavus bolševikams,
vokiečiams ir vėl bolševikams, Lietuvos diplomatinė tarnyba užsienyje nebuvo visiš­
kai likviduota. Užsienio reikalų ministerijos sukurtas šalies atstovavimas oficialiai
buvo apgintas ir išsaugotas iki krašto nepriklausomybės atkūrimo. Tai didelis buvu­
siųjų užsienio reikalų ministrų, ir ypač S.Lozoraičio, nuopelnas; jis J. Urbšio 1940 m.
birželio 2 d. telegrama buvo paskirtas Lietuvos diplomatijos šefu.
Kolektyvinė studija „Lietuvos užsienio reikalų ministrai“ skirta mokytojams, stu­
dijuojančiam jaunimui ir skaitytojams, kurie domisi Nepriklausomos Lietuvos už­
sienio politikos ir tarptautinių santykių problemomis.
Studijos autoriai, remdamiesi publikuota medžiaga ir archyviniais dokumentais,
pamėgino nušviesti Lietuvos užsienio reikalų ministrų veiklą ir savaip interpretuoti
jų diplomatinį indėlį į Lietuvos užsienio politiką. Knygoje stengtasi palaipsniui
atskleisti, kaip po Pirmojo pasaulinio karo valstybingumo kūrimo ir kovos už jo
išlaikymą aplinkybėmis, esant nepalankiai geopolitinei Lietuvos padėčiai, tautinės
užsienio politikos formuotojams teko sunki moralinė pareiga įtvirtinti nepriklauso­
mos Lietuvos valstybės įvaizdį didžiųjų valstybių politikų mąstysenoje ir gauti kon­
krečią paramą. Kai kada net prisišaukti konkrečią pagalbą, kad pavyktų išvengti
nepageidaujamų tautai pasekmių.
Reikia pasakyti, kad aprašydami ministrų veiklą autoriai vieningos rašymo ma­
nieros nesilaikė. Kai kuriuos, mažiau žinomus visuomenei diplomatus (J. Purickį,
V. Čarneckį, D. Zaunių), plačiau pristato skaitytojui, supažindina su ministrų anks­
tesniu ir vėlesniu diplomatiniu bei visuomeniniu darbu.
Ši knyga yra pirmas didesnis bandymas nuosekliau papasakoti apie Lietuvos
diplomatijos vadovus ir per jų veiklą atskleisti valstybės užsienio politiką.
Studiją parašė Pedagoginio universiteto, Istorijos instituto ir Vytauto Didžiojo
karo muziejaus darbuotojai prof. dr. A. Gaigalaitė, doc. dr. J. Skirius, dr. A. Kas­
paravičius ir A. Veilentienė. Autoriai dėkingi knygos rėmėjui — Lietuvos užsienio
reikalų ministerijai ir leidėjams. Dėkingi už paramą ir konsultacijas diplomatams
dr. S. A. Bačkiui, K. Lozoraičiui ir A. Januškai.
11