Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1918-1940 m.

144 Pages·2011·1.008 MB·Lithuanian

by  Kasperavičiūtė Vitalija

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
LIETUVO ISTORIJOS INSTITUTAS

Vitalija KASPERAVIČIŪTĖ

LIETUVOS RESPUBLIKOS EMIGRACIJOS POLITIKA
1918–1940 M.

DAKTARO DISERTACIJA
HUMANITARINIAI MOKSLAI, ISTORIJA (05H)

KAUNAS, 2011
UDK 325.(=882)(091)
Ka-534

Disertacija rengta 2003–2011 metais Vytauto Didžiojo universitete
Doktorantūros teisė suteikta Vytauto Didžiojo universitetui, kartu su Lietuvos istorijos institutu
2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926.

Mokslinis vadovas:

Doc. dr. Saulius Pivoras (Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija 05H)

Disertacija bus ginama Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto Humanitarinių
mokslų srities istorijos krypties taryboje.

ISBN 978-9955-12-619-5
2
TURINYS

Įvadas..................................................................................................................................................4 
1. XX a. I pusės emigracijos politikos tyrinėjimai pasaulyje.......................................................11 
1.1. Japonijos emigracijos politikos ypatumai XX a. pradžioje.....................................................11 
1.2. Meksikos emigracijos specifika 1910–1928 m.......................................................................14 
1.3. Lenkijos emigracijos politika 1918–1939 m...........................................................................22 
1.4. Italijos emigracijos politika Benito Mussolinio valdymo metu..............................................31 
1.5. Airijos emigracijos fenomenas XX a. pirmojoje pusėje.........................................................35 
2. Emigracija iš Lietuvos 1918–1940 m.: mastai ir tendencijos...................................................37 
2.1. Emigracijos mastai ir kryptys..................................................................................................37 
2.2. Lietuviai Pietų Amerikoje 1926–1939 m................................................................................49 
2.3. Lietuvių bendruomenė Jungtinėse Amerikos Valstijose 1919–1940 m..................................61 
2.4. Latvijos lietuviai 1918–1940 m..............................................................................................67 
2.5. Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenė 1918–1940 m....................................................69 
2.6. Draugija Užsienio Lietuviams Remti ir jos veikla..................................................................71 
3. Lietuvos valstybės emigracijos politika......................................................................................85 
3.1. Priežastys, formavusios Lietuvos emigracijos politiką...........................................................85 
3.1.1. Vidinės priežastys.............................................................................................................85 
3.1.2. Išorinės priežastys............................................................................................................89 
3.2. Lietuvos emigracinės politikos tikslai ir galimybės juos įgyvendinti.....................................91 
3.3. Įstatymai..................................................................................................................................92 
3.4. Emigracijos priežiūra bei kontrolė........................................................................................106 
3.5. Emigrantų gabenimo pažeidimai bei teisminė atsakomybė..................................................116 
3.6. Lietuvos ir kitų pasaulio šalių emigracijos politikos panašumai 1918–1940 m...................119 
Išvados.............................................................................................................................................122 
Šaltiniai............................................................................................................................................124 
Literatūra........................................................................................................................................128 
Lentelių ir schemų sąrašas............................................................................................................132 
Priedai.............................................................................................................................................133 

3
ĮVADAS
Darbo aktualumas. Migracijos fenomenas egzistuoja visose visuomenėse, nepriklausomai
nuo epochos, valstybės valdymo formos bei visuomenės socialinio gyvenimo organizavimo būdų.
Migracija, kaip visuomenės socialinio klimato rodiklis, puikiai atspindi valstybių ir visuomenių
tarpusavio santykių konjunktūrą. Neabejotina, jog valstybei, turinčiai tvirtą valstybingumo pamatą,
aiškias migracijos politikos gaires, yra daug lengviau kontroliuoti bei efektyviau formuoti
migracijos politikos kryptis. 1991 m., tik atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyveno per 3,7
milijonų gyventojų, o paskutiniojo surašymo duomenimis 2011 m. jau liko apie 3 milijonai
gyventojų. Apie septynis šimtus tūkstančių gyventojų emigravo iš Lietuvos dėl sunkių ekonominių
sąlygų, dėl nepasitenkinimo valdžios vykdoma politika. Toks gausus emigrantų iš Lietuvos
skaičius parodo, kad emigracijos tema yra itin aktuali šiandien. Todėl valstybės vykdytos
emigracijos politikos (1918–1940 m.) tyrimas tampa dar aktualesnis šiandienos realijose.
Emigracija Lietuvos Respublikoje 1918–1940 m. laikotarpiu buvo tiesiogiai veikiama
daugybės socialinių veiksnių. Skurdus gyvenimas, nuolatinis pinigų trūkumas net būtiniausiems
daiktams, maistui, socialinės apsaugos stygius lemdavo žmonių pasirinkimą išvykti užsienin,
nekreipiant dėmesio į gresiančius pavojus. Dauguma lietuvių, stokodami duomenų apie užsienio
valstybių ekonominę padėtį, patikliai reaguodavo į emigracijos biurų agentų skleistą melagingai
pozityvią propagandą, tapusią pagrindiniu valdžios atstovų nekontroliuojamu, bendrovių savininkų
pasipelnymo šaltiniu.
Pagrindinė problema, su kuria buvo susidurta atkūrus Lietuvos nepriklausomybę –
ekonominio sektoriaus neišsivystymas ir silpnumas1. Lietuvos Respublikos gyvavimo pradžioje
išliko tos pačios ekonominės plėtros tendencijos, kokios buvo Lietuvai esant Rusijos imperijoje.
Dauguma gyventojų koncentravosi ekstensyviai besivysčiusiame žemės ūkyje2, nes tai buvo
pagrindinis sektorius, kuriame buvo galima rasti darbo. Apskritai augant gyventojų skaičiui3,
susiduriant su iš Rusijos grįžtančių karo pabėgėlių dideliais srautais4, iškilo nedarbo problema,
žemės ūkyje buvo didesnė darbo jėgos pasiūla nei paklausa ir tokia sudėtinga situacija darbo
rinkoje dažnai paskatindavo lietuvius emigruoti5.

1 Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. Atsiminimai. Chicago, 1967. P. 425.
2 Rowell S. C. Griškaitė R., Rudis G. A History of Lithuania. Vilnius, 2002. P. 34; Klimas P., Kemėšis K. F., Purickis
J., Savickis J., Yčas M., Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928 m. Kaunas, 1990. P. 142-143;
Simutis A. The economic recontruction of Lithuania after 1918. NewYork, 1942. P. 12; Daugirdas V. Gyventojai,
Tarpukario Lietuva. Kaunas, 2007. P. 74; Purickis J. Lietuvos pramonė 1919–1929 m., Pirmasis nepriklausomos
Lietuvos dešimtmetis 1918–1928 m. Kaunas, 1990. P. 236; Vaskela G. Lietuvos kaimo gyventojai, 1920-1940:
(socialinis ir ekonominis aspektas). Vilnius, 1992. P. 153.
3 Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Vilnius, 1990. P. 257.
4 Eidintas A. Lietuvių Kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža. Vilnius, 1993. P. 66.
5 Kasperavičiūtė V. Emigracija iš Lietuvos 1918–1940 m., Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m.
Vilnius, 2006. P. 17.
4
Naujausiųjų laikų istoriografijoje emigracijos tema tampa vis aktualesnė ir svarbesnė.
Galima išskirti keletą emigracijos tyrinėjimų krypčių: ekonominė emigracija, priverstinė
emigracija, kolonijinė repatriacija ir apgyvendinimas, etninė migracija ir „lytinė migracija“
(santuokos, prostitucija, tarnai)6.
Lietuvoje tyrinėtina keletas emigracijos krypčių: ekonominė, politinė bei „lytinė“ (ypač
dabartiniu laikotarpiu). Susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai 1918 m. ir iki
nepriklausomybės netekimo (1940 m.), daugiausiai dėmesio vis dėlto reikėtų skirti ekonominei
emigracijai, nes politinė emigracija atsirado tik po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo ir
nebuvo labai gausi. Okupavus Lietuvą, prasidėjo masinė politinė emigracija. Šių dienų realijos
atspindi ekonominę bei lytinę migraciją.
Šio darbo tikslas – remiantis archyviniais bei publikuotais šaltiniais, moksline literatūra
atskleisti Lietuvos Respublikos vykdytą emigracijos politiką 1918–1940 metais. Atsakyti į darbo
tikslą padės išsikelti uždaviniai:
– atlikti emigracijos politikos istorijos istoriografijos reikšmingiausių darbų analizę bei
nustatyti modernios emigracijos politikos pagrindines tendencijas pasaulyje XX a. I
pusėje.
– aptarti bendruosius lietuvių politikos emigracijos tendencijas, ypatingą dėmesį
skiriant sezoninės emigracijos ir emigracijos į Pietų Amerikos šalis reguliavimo
analizei.
– išanalizuoti, koks buvo Lietuvos valstybės valdžios institucijų požiūris į emigraciją.
– ištirti, kokiais būdais valstybės valdžios institucijos siekė kontroliuoti, reguliuoti ar
veikti šį procesą.
– įvertinti, koks buvo emigracijos politikos efektas bei pasekmės aptariamuoju
laikotarpiu.
Šio darbo tyrimo metodai analitinis ir aprašomasis yra tradiciniai, taikomi daugelyje
panašaus pobūdžio darbų, nes čia tenka apdoroti pakankamai gausią, bet dažnai ne itin
informatyvią šaltinių medžiagą.
Chronologinės ribos apima laikotarpį nuo nepriklausomos Lietuvos Respublikos
susikūrimo iki valstybės okupacijos (1918–1940). Tiek laiko egzistavo savarankiškos valstybinės
institucijos, kurios prisidėjo prie emigracinės politikos kūrimo. Kol vyko karo veiksmai Lietuvos
teritorijoje, tikėtina, kad emigracija buvo sustojusi, tačiau tik įsivyravus taikiems santykiams šis
procesas atsinaujino. Oficialiojoje statistikoje emigravusiųjų iš Lietuvos skaičius aptinkame tik nuo

6 Ohliger R. Beyond the national narrative: Europeanizing migration history – narrating Europe from its margins, Ab
Imperio, 2/2003. P. 87-90.
5
1920 m., tais pačiais metais užsienio laivų bendrovės buvo pateikusios prašymus Lietuvos
laikinajai vyriausybei gauti oficialius leidimus, verstis emigrantų gabenimu į kitas šalis.
Suformuluoti uždaviniai darė įtaką darbo struktūrai. Išeities tašku šiai analizei tapo
emigracijos mastas bei kryptys, kuriomis judėjo išvažiuojančiųjų srautai. Visa tai vyko kuriamos
politikos fone, kaip ir tam tikru momentu tapo šios politikos efektu. Demografinių srautų analizė
taip pat sudaro galimybę pamatyti užsienio ir vidaus politikos subtilybes, kuriose valdžia kūrė
emigracinės politikos koncepcijas, kėlė tikslus ir rinko jos vykdymui resursus. Darbą, be įvado ir
išvadų, šaltinių, literatūros sąrašų bei priedų, sudaro keturios dalys, suskirstytos į poskyrius.
Pirmojoje dalyje yra aprašomi Japonijos, Meksikos, Airijos, Italijos bei Lenkijos vykdytos
emigracinės politikos tyrinėjimai. Tarp dviejų pasaulinių karų šios šalys buvo vadinamos
„siunčiančios šalys“, t. y. pasižymėjo ryškiu neigiamu migracijos saldo (emigracijos - imigracijos
santykiu). Be to jos kūrė tam tikrus masinės emigracijos kontroliavimo mechanizmus, teisinį
emigracijos reglamentavimą. Galima įžvelgti bendrąsias tokios politikos tendencijas, jos vykdymo
sėkmes ir nesėkmes.
Antrojoje dalyje pateikiamos bendrosios emigracijos iš Lietuvos tendencijos ir mastai,
analizuojama sezoninė emigracija bei jos reguliavimas, aptariama Lietuvos emigrantų padėtis
pasaulyje. Ypatingas dėmesys skiriamas lietuvių gyvenimui Pietų Amerikoje, nes į šį žemyną
nukrypo didžiausi emigrantų srautai, kai JAV įsivedė kvotas. Pietų Amerikoje lietuviai daugiausia
susidūrė su įvairiomis problemomis, todėl didžiausias valstybės dėmesys buvo nukreiptas šių
problemų sprendimui, be to Lietuvos vyriausybė kūrė kolonizacinius planus, kurių įgyvendinimui
buvo pasirinkta Pietų Amerika. Nors gana gausus būrys lietuvių gyveno Šiaurės Amerikoje (JAV
bei Kanadoje), kiek mažiau Didžiojoje Britanijoje, Latvijoje, tačiau Lietuvos Respublikos
vyriausybė lietuvių išeivių padėtimi tose valstybėse domėjosi gerokai mažiau nei Pietų Amerikos
išeiviais. Iš Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusių Lietuvos emigrantų valstybė laukė
materialinės bei politinės paramos, sprendžiant valstybei itin svarbius ir skaudžius klausimus.
Valstybė bandė nukreipti srautus į Pietų Amerikos šalis, nes ten liberaliau žiūrėjo į imigrantus, be
to, susitelkus didesnėms lietuvių kolonijoms, iškilo ir lietuviškųjų kolonijų kūrimo planų
realizavimo galimybė. Šioje dalyje taip pat aptarta ir Draugijos užsienio lietuviams remti, kurios
steigėja buvo Lietuvos vyriausybė, veikla. Draugija buvo vienas iš pagrindinių tarpininkų tarp
Pietų Amerikos ir kitų šalių lietuvių bendruomenių bei Lietuvos vyriausybės.
Trečiojoje dalyje, vainikuojančioje visą tyrimą, aptarta valstybės vykdyta emigracijos
politika, bandoma atskleisti priežastis, formavusias oficialiąją valstybės politiką, politikos tikslus
bei galimybes tą politiką įgyvendinti. Analizuojami priimti įstatymai, jų įgyvendinimo galimybės.
Mąstant apie Lietuvos emigracinę politiką, būtina suformuluoti pagrindinį šio darbo
objektą, tai yra paaiškinti emigracinės politikos sąvoką. Migracijos politikos bendras apibrėžimas,
6
kuris dažniausiai vartojamas pasaulinėje literatūroje, kaip ir lietuviškoje, apsiriboja tik vienu
komponentu – imigracijos politika, o terminai „migracijos politika“ ir „imigracinė politika“
vartojami vos ne sinonimiškai, atsižvelgiant į tai, kad imigracijos yra politika dominuojanti. Tuo
tarpu nenuginčijamas faktas yra tai, kad migracijos politikos termine yra dvi dedamosios dalys –
emigracijos politika ir imigracinė politika.
Siekiant suformuluoti šio darbo pagrindinį objektą, reikia apibrėžti Lietuvos migracijos
politiką.
Lietuvos migracijos politika 1918–1940 m. de facto buvo emigracijos politika. Emigracija
vyko iš Lietuvos, tai buvo šalis, išsiunčianti migrantus, o ne juos priimanti. Todėl tolimesniame
darbe terminas „lietuvių emigracinė politika“ ir „lietuvių migracinė politika“ bus vartojami kaip
sinonimai. Manytina, kad toks šių terminų sugretinimas nėra klaidingas, išskyrus tai, kad bus
atsiribota nuo „imigracijos politikos“.
Lietuvių emigracijos ir emigracijos politikos istorijos istoriografijos apžvalga.
Istoriografijos, susijusios su Lietuvos Respublikos vykdyta emigracijos politika, nėra. Todėl
buvo bandoma ieškoti menkiausių užuominų lietuvių išeivių veikaluose ir sovietinėje
istoriografijoje bei šių dienų emigracijos istorijos tyrinėjimuose. Išeivijos lietuviai turėjo galimybę
rašyti savo įsikūrimo tam tikroje valstybėje istorijas. Daugiausiai bei išsamiausiai savo istorijas
tyrinėjo JAV lietuviai7. Jų darbuose galime rasti žinių nuo pat pirmųjų lietuvių įsikūrimo
Amerikoje iki sovietinio laikotarpio. Pažymėtina tai, kad nors išeivių lietuvių gyvenimo, įvairios
veiklos analizė yra pakankamai išsami, tačiau santykiai su Lietuva bei valstybės vykdyta
emigracinė politika joje beveik arba ir visai neatsispindi. Šie veikalai padėjo labiau suvokti buvusią
realią emigrantų padėtį bei palengvino valstybės vykdytos politikos analizę.
Iš tarpukario Lietuvos laikotarpio įdomų požiūrį į emigraciją pateikė Kazys Pakštas8. Jo
veikale teigiama, kad išeivija nebuvo tautai nuostolis, o tikras pelnas; taip pat autorius kūrė lietuvių
kolonizacijos planus. Teodoras Daukantas vienoje iš savo studijų pateikė savo vertinimus ir vizijas
apie galimybę lietuviams apsigyventi ir įsikurti Brazilijoje9. Petras Ruseckas savo knygoje aprašė
lietuvių gyvenimą emigracijoje, pateikė lietuvių emigracijos istoriją10. Išeivijos lietuviai patys taip
pat rašė savo istoriją, tačiau apie Lietuvos Respublikos įstatymų leidybą, susijusią su migracijos
politika, informacijos juose rasti nepavyko.

7 Amerikos lietuvių istorija. Red. A. Kučas. Boston, 1971. Liulevičius V. Amerikos lietuvių ekonominė veikla 1870–
1977. Chicago, 1980. Gineitis K. Amerika ir Amerikos lietuviai. Kaunas, 1925. Pasaulio lietuvių žinynas. Sudarytojas
A. Simutis. New York, 1953. Fainhauz D. Lithuanians in the USA. Aspects of Ethnic Identity. Chicago, 1991; Van
Reenan A. Lithuanian Diaspora: Kionigsberg to Chicago. Lanha, 1990.
8 Pakštas K. Baltijos respublikų politinė geografija. Kaunas, 1929.
9 Daukantas T. Pietų Brazilija ir išeivybės perspektyvos, Vytauto Didžiojo Universiteto Matematikos-Gamtos Fakulteto
Darbai 1931-32. T. VI. Geografijos skyrius. Kaunas, 1932.
10 Ruseckas P. Užsienio lietuviai. Kaunas, 1934.
7
Sovietinio laikotarpio istoriografija, susijusi su emigracijos istorija, nėra gausi. Leokadija
Petkevičienė bandė apžvelgti JAV lietuvių kultūrinę veiklą 1933–1940 m.11, tačiau šiame veikale
neišvengta ideologizacijos, stengtasi pateikti tik tų lietuvių išeivių veiklą, kuri buvo artima
komunistinei ideologijai. Leonardas Kapočius pateikė kur kas daugiau informacijos apie lietuvių
išeivijos istoriją12, žinoma, čia taip pat neišvengta ideologizuoto požiūrio į procesus, vykusius tarp
JAV lietuvių. Autorius pabandė perteikti ir lietuvių išeivių santykius su Lietuvos Respublika, šiek
tiek užsiminė ir apie vykdytą migracijos politiką. Pakankamai išsamų darbą apie lietuvius Pietų
Amerikoje parašė Petras Ulevičius13, tačiau tuo metu egzistavusi politinė sistema mokslininkui
nesudarė galimybės susipažinti su visais šaltiniais.
Statistinius duomenis apie emigraciją iš Lietuvos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje
pateikė Liudas Truska14 bei Gediminas Vaskela15. Daugiausiai emigracijos istoriją tyrinėjo
Alfonsas Eidintas16. Autorius savo veikaluose pateikė JAV lietuvių išeivijos istoriją nuo pirmųjų
lietuvių paminėjimų JAV iki šių dienų. Minėtuose veikaluose galima rasti informacijos ir apie
Lietuvos Respublikos vykdytą migracijos politiką. Viename iš savo straipsnių autorius aprašė
tautininkų režimo vykdytą emigracijos politiką, tačiau galima pastebėti, jog tai tebuvo atkartota
informacija iš ankstesnių šio autoriaus darbų17. Paminėtini Egidijus Aleksandravičius ir Juozas
Skirius18, kurie įnešė indėlį į lietuvių emigracijos istorijos tyrimus19. Išskirti reikėtų ir Ričardo
Čepo monografiją „Plečkaitininkai“20, kurioje autorius išsamiai aptarė politinės emigracijos bangą
iš Lietuvos po 1926 m. gruodžio 17 d. Evaldo Bielskaus straipsnyje buvo įdomiai palyginti
Pirmosios Lietuvos Respublikos bei dabartinės Lietuvos emigracijos įstatymai21.

11 Petkevičienė L. JAV pažangiųjų lietuvių visuomeninė – kultūrinė veikla 1933–1940 m. Vilnius, 1969.
12 Kapočius L. Senoji išeivija ir Lietuva. Klasinė, ideologinė ir politinė diferenciacija santykiuose su Lietuva (1868–
1940 m.). Vilnius, 1981.
13 Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai. Vilnius, 1960. 250 p.
14 Truska L. Emigracija iš Lietuvos 1868–1914 metais, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1961. T.1. P.
75-89.
15 Vaskela G. Gyventojai, Lietuva skaitmenimis 1919–1940 m. 2003. http://gevask.dtiltas.lt/LS1919/HTM/a062.html
16 Eidintas A. Emigracijos biurų veikla Lietuvoje 1920–1940 metais, Lietuvos TSR Aukštųjų Mokyklų mokslo darbai.
Istorija. T. 25. Vilnius, 1986. Eidintas A. Lietuvių emigracija: raida ir problemos. Vilnius, 1988. Эйдинтас А.
Литовская эмиграция в страны Северной и Южной Америки в 1868–1940 гг. Вильнюс, 1989. Eidintas A.
Lietuvių Kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža. Vilnius, 1993. Eidintas A. Lithuanian Emigration to the
United States 1868–1950. Vilnius, 2003.
17 Eidintas A. The Emigration policy of the Tautininkai regime in Lithuania, 1926-1940, Journal of Baltic Studies. T.
XVI. No. 1. 1985. P. 64-72.
18 Skirius J. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880-1967): tėvynei paaukotas gyvenimas.
Vilnius, 2001. Skirius J. JAV lietuvių informavimas apie investicijų ir verslo galimybes Lietuvoje XX a. 4-ame
dešimtmetyje, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. T. 70. 2008. P. 28-38.
19 Aleksandravičius E. Emigracija: tada ir dabar, tenai ir čia..., Praeitis, istorija ir istorikai. Vilnius, 2000.
20 Čepas R. Plečkaitininkai. Vilnius, 2000.
21 Bielskus E. Teisinis lietuvių emigracijos reglamentavimas nepriklausomoje Lietuvoje: tarpukaris ir nūdiena
lyginamuoju požiūriu (1918–1940 ir 1990–2009 m.), Darbai ir dienos, Kaunas, 2010. T. 53. P. 119-137.
8
Visi autoriai, tyrinėję lietuvių emigracijos istoriją, nekėlė tikslo nuosekliai analizuoti
Lietuvos valstybės vykdytos emigracijos politikos, todėl jų darbuose aptinkamos žinios yra
fragmentiškos.
Šaltiniai
Kadangi tyrinėjimų nėra tiek daug, tad išaugo archyvinių bei publikuotų dokumentų
reikšmė. Svarbiausiąją šaltinių komplekso dalį sudaro Lietuvos Centriniame Valstybės archyve
surinkta medžiaga. Gausiausių duomenų, susijusių su šia tema, pavyko aptikti Ministrų kabineto (f.
923) fonde. Čia rasta su emigracijos problematika susijusių įstatymų projektų, pačių įstatymų bei
paaiškinamųjų raštų, kurie palengvino suprasti jų pobūdį. Taip pat daug informacijos apie išeiviją
surasta Užsienio reikalų ministerijos (URM, f. 383), Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Piliečių
apsaugos departamento (f. 394), VRM Administracijos departamento (f. 1367), Vidaus reikalų
ministerijos (f. 377), Lietuvos pasiuntinybės Londone (f. 648), Draugijos Užsienio Lietuviams
Remti (DULR, f. 571), Išeivybės biuro „Susisiekimas“ (f. 1296), Kauno miesto ir apskrities
viršininko (f. 402), Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone (f. 656), Lietuvos konsulato Niujorke (f.
658), Lietuvos konsulato San Paule (f. 664), Lietuvos generalinio konsulato Toronte (f. 665),
„Royal Mail Line, Limited“ emigracijos biuro Kaune (f. 967), „Canadian Pacific Railway
Company“ emigracijos biuro Kaune (f. 968), Olandijos susisiekimo ir išeivybės biuro (f. 980),
Žydų emigracijai Lietuvoje tvarkyti draugijos (f. 1296), Lietuvos atstovybės Latvijoje (f. 1472)
fonduose saugomose bylose.
Dalis šių dokumentų publikuoti šios disertacijos autorės sudarytame rinkinyje „Lietuvos
Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m.“22. Dokumentų rinkinyje buvo publikuoti 1922 m.
Išeivybės įstatymo projektai, įstatymas, įstatymui vykdyti taisyklės, 1929 m. Emigracijos įstatymo
projektai, paaiškinamieji raštai, Emigracijos įstatymas bei taisyklės jam vykdyti, konsulų ataskaitos
apie lietuvių padėtį imigracijos šalyse, Draugijos Užsienio Lietuviams Remti veiklos dokumentai.
Nemažai informacijos apie emigracijos problemas rasta Lietuvos ir išeivijos spaudoje,
leistoje tyrinėjamuoju periodu: „Vyriausybės žiniose“, „Lietuvos aide“, „Lietuvos žiniose“,
„Trimite“, „Darbininkų balse“, „Dienos naujienose“, „Brazilijos lietuvyje“, „Naujojoje Romuvoje“,
„Pasaulio lietuvyje“, „Vaire“, „Židinyje“ ir kitoje.
Prie publikuotų šaltinių priskirtini ir prof. Kazio Pakšto tekstai23, kuriuose jis nagrinėjo
lietuvių kolonizacijos problemas. Pasaulio lietuvių kongrese skaitytos paskaitos vertingos autorių
pastebėjimais apie lietuvių emigrantų problemas bei galimybes bendradarbiauti su išeivija24.

22 Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m. Sudarytoja V. Kasperavičiūtė. Vilnius, 2006.
23 Pakštas K. Kame lietuviai galėtų dar kolonizuotis. Kaunas, 1935. Pakštas K. Lietuvos išeivybės, Draugas, 1924, Nr.
258. Pakštas K. Metas pradėti lietuvių kolonizaciją, Pasaulio lietuvis. 1937. Nr. 1. Pakštas K. Moderniškos emigracijos
problemos, Židinys. 1929 m. Nr. 1. Pakštas K. Kolonizacijos galimybės Angoloje. Kaunas. 1935. Pakštas K. Lietuvos
valdžia ir išeivija, Draugas. 1924 12 01. Nr. 283. Pakštas K. Inteligentija – kaipo tautybės atspara, Draugas. 1925 03
9
Tyrimą praturtina advokato Rapolo Skipičio25, Draugijos Užsienio Lietuviams Remti
vadovo, įžvalgos apie lietuvių, gyvenančių užsienyje padėtį bei galimybes kurti lietuviškąsias
kolonijas svetur.
Leidinyje „Lietuviai Brazilijoje“26 Juozas Daugėla labai įdomiai ir vaizdžiai aprašė savo
patirtus išgyvenimus Brazilijoje (autorius keliavo į Braziliją Lietuvos vyriausybės pavedimu ištirti
gyvenimo sąlygų šioje šalyje), taip pat įvertino galimybes kurti lietuviškąsias kolonijas Pietų
Amerikoje. Lietuvių imigracijos į Braziliją penkiasdešimtmečio proga buvo išleistas dvikalbis
Brazilijoje gyvenusių lietuvių trumpų memuarų rinkinys27, kuris puikiai iliustravo ten gyvenusių
tautiečių problemas, rūpesčius, galimybes įsikurti ir prasigyventi.

03. Nr. 51. Pakštas K. Amerikiečių nepasisekimai Lietuvoje, Draugas. 1925 03 21. Nr. 67. Pakštas K. Grįžtantiems
Lietuvon, Draugas. 1925 03 27. Nr. 72. Pakštas K. Lietuvos išeivybės, Draugas, 1924 10 21. Nr. 258. Pakštas K.
Naujoji Lietuvos emigracija. Kur ji krypsta, Draugas. 1925 03 18. Nr. 64. Pakštas K. Lietuvos kultūros akademija,
Židinys. 1930. Nr. 7. Pakštas K. Brazilijon. Kelionės dienynas, Rytas. 1927 09 19. Nr. 210; Pakštas K. Brazilijon,
Rytas. 1927 11 07 Nr. 251; Rytas. 1927 11 08. Nr. 252; Rytas. 1927 11 11. Nr. 255.
24 Žemaitis. Z. Lietuvių tautos paskirtis. Kaunas, 1935. P. 1-14. Raulinaitis A. Užsienio lietuviai ir Lietuvos aspiracijos.
Kaunas. 1935. P. 1-8. Kemėšis F. Užsienio lietuvių švietimo reikalai. Kaunas. 1935. P. 1-11. Žadeikis P. Ekonominis
užsienio lietuvių bendradarbiavimas su Lietuva. Kaunas, 1935. P. 1-6. Šlapelis I. Apie Lietuvos meną. Kaunas, 1935. P.
1-5. Pažėra E. Užsienio lietuvių jaunuomenė, Studentų žodis. 1935. Nr. 9. P. 346-353.
25 Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva: atsiminimai. Čikaga, 1967. Skipitis R. Nepriklausomą Lietuvą statant:
atsiminimai. Chicago, 1961. Skipitis R. Draugijos užsienio lietuviams remti uždaviniai ir darbai // Pasaulio lietuviai. P.
8-10. Skipitis R. Viso pasaulio lietuvių kongreso reikalu, Pasaulio lietuviai. P. 26. Skipitis R. Pasaulio lietuvių
sąjunga. Kaunas, 1935. P. 1-6.
26 Daugėla J. Lietuviai Brazilijoje. Kaunas, 1933.
27 Lietuvių imigracijos Brazilijon penkiasdešimtmetis 1926–1976. Cinquentenário da imigração Lituana no Brasil. São
Paulo – Rio de Janeiro, 1976.
10