Table Of Content

Ona VOVERIENĖ LIETUVOS LAISVĖS KOVOS KARŽYGYS VACLOVAS VOVERIS-ŽAIBAS UDK 947.45.083.929Voveris Vo-198 Recenzavo: prof. habil. dr. Viktoras URBONAS Atsakingasis redaktorius dr. doc. Vladas VOVERIS ISBN 978-9955-591-39-9 © Ona Voverienė, 2007 TURINYS ATMINTIS IR ISTORIJA 5 PARTIZANINIS KARAS DZŪKIJOJE. DAINAVOS APYGARDA.. 11 VACLOVAS VOVERIS-ŽAIBAS 23 Šeima. Vaikystė. Jaunystė 23 „Geležinio Vilko" partizanų būrio, rinktinės, tėvūnijos, grupės organizatorius ir vadas 28 Partizano Kazimieraičio rinktinės štabo vadas. Žūtis 34 VACLOVO VOVERIO-ŽAIBO BENDRAŽYGIAI 37 Adolfas Ramanauskas-Vanagas: „Didžios epochos - didis vadas" . 37 Lionginas Baliukevičius-Dzūkas: Išlikęs idėjos aukštumoje 42 Jonas Kazlauskas-Šermukšnis: „Geriau žūti stovint negu gyventi atsiklaupus..." 52 Juos siejo idėja, kova už jos įgyvendinimą ir žūtis 62 Vanda Voverytė - legendinio partizano sesuo, Žaibo ryšininkė 70 Ryšininkė Stasė Budrevičiūtė-Kazlauskienė-Rūta 77 Vilkai avies kailyje: Išdavystės anatomija 89 Kiti Žaibo bendražygiai 95 VACLOVAS VOVERIS-ŽAIBAS AMŽININKŲ ATSIMINIMUOSE 107 Žaibas ir jo „Geležinis Vilkas" „Sušaudytose dainose" 107 Adolfas Ramanauskas-Vanagas: „Žaibo vyrai buvo narsūs, mokėjo valdyti ginklą ir niekada neapvylė" 113 Lionginas Baliukevičius-Dzūkas: „Žaibas - gyva kovingumo dvasia" 119 Vytautas Mačionis: „Žaibas pasakė - kaip kirviu nukirto" 123 Mokytoja Elena Akelaitytė apie Žaibą: „Ten, kur aš žūsiu, pastatyk juodą kryžių ir pasodink raudoną rožę..." 130 ATMINTIES ŽENKLAI 139 Paminklas Vaclovui Voveriui-Žaibui ir jo bendražygiams Kalesninkų miške 139 Ąžuolų Memorialas Dauguose 142 Paminklas partizanams Kazlų Rūdoje turi Žaibo veidą 147 Ar neužges Onuškyje Laisvės kovos dvasia? 153 ATMINTIES GYVYBĖ 159 SVARBIAUSIOS VACLOVO VOVERIO-ŽAIBO GYVENIMO, VEIKLOS IR ATMINTIES DATOS 160 DAINAVOS APYGARDOS PARTIZANŲ MARTIROLOGAS 171 LITERATŪRA 185 VACLOVAS VOVERIS-ŽAIBAS - A HERO OF STRUGGLE FOR FREEDOM IN LITHUANIAN'S WAR AFTER WAR 189 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 193 4 ATMINTIS IR ISTORIJA Kas pilkapį mums supils? Ar senovinį tuščią kenotafą? Kas jį Kryžium paženklins? Nenorim bevardžių lemties... Klaidžiot be vietos nenorim. Nenorim toj prievartos dykroj Pražuvusios atminties... Aldona Puišytė Iki 1948 metų Lietuvos partizanai dar tebetikėjo, kad įvyks ste- buklas: Vakarai paskelbs komunistinei Sovietų sąjungai karą dėl jos vykdomo pavergtų tautų genocido; Lietuvos partizanai visavertiš- kai dalyvaus tame kare, siekdami laisvės ir nepriklausomybės savo valstybei; dalis jų neišvengiamai žus, tačiau didžioji tautos dalis su- lauks Laisvės ryto ir atkurs nepriklausomą savo valstybę... Tačiau kai tų permainų nesimatė, o Lietuvą užplūdo šimta- tūkstantinės ordos NKVD kariuomenės, Lietuvos partizanai suprato, kad sotūs Vakarai Lietuvai abejingi, rūpinasi tik savo gerove. Patyrę barbariškus žiaurumus ir dešimttūkstantines netektis Lietuvos partizanai taip pat suprato, kad Tautos kovą už laisvę reikia kreipti į idealistinę-dvasinę plotmę: stiprinti pogrindžio spaudą, žodį paskelbti aštriausiu tos kovos ginklu, okupantų vergijoje atsidūrusią Tautą raginti saugoti dvasines vertybes, jos idealus, kultūrą, tradicijas, papročius, tikėjimą, lietuvišką pasaulėjautą. Jie jau žinojo, kad žus. Kaip rodo daugelio partizanų atsiminimai, labiausiai jie bijojo užmaršties. Dažniau jie rinkosi žūtį nei vergiją. Tą jausmą jautriai pagavo poetės Aldonos Puišytės ausis ir širdis, jį, tarsi sklandančią padangėse paukštę, ištrūkusią iš jautraus žmogaus širdies, ji pagavo ir apgyvendino savo naujausioje eilėraščių knygoje „Baltojo Raitelio baladės" (V., 2006). Apie atminties svarbą partizanams anksčiau rašė partizanų po- etas ir rašytojas Antanas Paulavičius. Jo knygos „Kraujo upeliai te- kėjo..." (K., 1990) „Paskutiniojo Lietuvos partizano „Paskutiniajame žodyje" parašyta: 5 „Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva krau- juoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vago- nuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau? Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti? Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau ne- girdėti? Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio Laisvė. Bet visu balsu šaukiau: Laisvė Lietuvai. Daužė mano tėvui galvą. Klausinėjo, kur sūnus. Ar aš galėjau negirdėti jo vaitojimo? Ar aš galėjau? Sukinėjo mano motinai rankas, kur vyriausias sūnus, klausi- nėjo. Motin, motinėle, išgirdau tavo raudą. Ar aš galėjau neiš- girsti? Nurovė mano sesei kasas ir išniekino. Sese, sesut, išgirdau tavo aimaną. Paguldė mano brolio lavoną turgaus aikštėje; apnuogino, išnie- kino, subjaurojo. Ar aš galėjau šito nežinoti? Užkasė mano bendražygių kūnus grioviuose, raistuose, šuliniuo- se. Paslėpė, kad niekas niekados jų nerastų, kad kankinių šmėklos nepersekiotų žudikų. Suvarė visą mano gimtąjį kaimą į gyvulinius vagonus - dusino, badu marino, vežė į Sibiro žemę; tarė: nebus Lietuvos... Ar galėjau šito nežinoti? Ar galėjau nekeršyti? Viešpatie, Tu esi pasakęs: dovanok priešui. Aš neklausiau Tavo švenčiausio priesako. Atleisk, man, Visagali. Mano geriausias drau- gas neišlaikė kankinimų ir išdavė mane. Dabar mane kankins. Ne- bijau kančių. Tyčiosis iš manęs, niekins mane. Nebijau paniekos. Karo tribunolas nuteis mane sušaudyti. Nebijau šūvių... Tik, Dieve mano, vieno bijau: kad mano Tauta neprarastų atminties. Kad niekas niekados neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią... Todėl vis meldžiuosi: Dieve, neatimk iš mūsų Tautos atminties. Todėl ir tikiu šventu stebuklu ir šaukiu Ka- ro tribunolui: Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus. Uždegs žvakes. Sukalbės Amžinąjį atilsį. Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys 6 paminklą Partizanui ir Partizano motinai..." (Antanas Paulavičius. Kraujo upeliai tekėjo... - Kaunas, 1990. - P. 170-171). Vaclovas Voveris-Žaibas nebuvo paskutinis partizanas. Jis su savo kovos draugais, tariamo draugo išduotas už sotaus gyvenimo trupinius, žuvo 1949 m. kovo 7 d. didvyrio mirtimi. Tačiau Jis - vienas pirmųjų, kurio vardą jau ima dengti užmaršties miglos. Dabartinės prievartos dykroj žūsta atmintis. Tokį jausmą išgyvenau paėmusi į rankas naujausią mūsų istori- kų parengtą ir išleistą monografiją „Lietuva 1940-1990 metais" (Vyr. red. dr. Arvydas Anušauskas; V., 2005). Nors visumoje knygą verti- nau pozityviai (Voverienė O. Okupuotos Lietuvos istorija // XXI amžiaus horizontai. - 2005, rūgp. 31, p. 2, 5) širdyje vis tiek pasiliko didžiulė nuoskauda dėl ketvirtosios knygos dalies „Lietuvos pasi- priešinimo sąjūdžio (1944-1953)" skyriaus, kuris parašytas tarsi sve- timųjų... Nustebau, tame skyriuje neradusi nei vienos eilutės, nei vieno žodžio apie Vaclovą Voverį-Žaibą, legendinį partizaną, Lie- tuvos Laisvės kovos garbės karžygį, pasižymėjusį ypatinga narsa ir ypatingu pasiaukojimu Tėvynei. Kodėl taip yra? Ir kodėl taip atsitiko? Gal Jis nepakankamai nu- sipelnė Lietuvos laisvės kovoje, kad Istorijos liko užmirštas? 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizaninio pasipriešinimo ko- votojams susivienijus į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS) ir pri- ėmus statutą, patvirtintą vienintelės teisėtos Lietuvos Vyriausybės - LLKS Tarybos Prezidiumo buvo numatyti šie LLKS apdovanojimai (žymenys): Laisvės Kovos Karžygio garbės vardas; Laisvės Kovos Kryžiaus atžymėjimas (žymuo) ir padėka. Laisvės Kovos Karžygio garbės vardas buvo aukščiausias parti- zanų vadovybės apdovanojimas partizanui, kuris buvo teikiamas už drąsą, narsumą, pasiaukojimą ir nuopelnus kautynėse. Šį apdova- nojimą teikė tik LLKS Tarybos Prezidiumas kartu su specialiu Aktu. „Laisvės kovotojų karžygio vardo nusipelnė tik aštuoni narsūs partizanų vadai. Tai Pietų Lietuvos partizanų organizatorius Kon- stantinas Bajerčius-Garibaldis; Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Angis, Visvydas; Dainavos apygardos štabo viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas; Tauro apygardos Mairo- nio kuopos vadas partizanas leitenantas Kazimieras Pyplys-Mažy- tis, Audronis, Pietų Lietuvos partizanų vadas, plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis; Dainavos apygardos vado pavaduotojas, 7 partizanų leitenantas Vaclovas Voveris-Žaibas; LLKS Tarybos Pre- zidiumo sekretorius, partizanų majoras Petras Bartkus-Žadgaila, Są- žinė, Alkupėnas (visi po mirties) ir Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas, partizanų kapitonas Juozas Lukša-Skirmantas, Skrajūnas, Mykolaitis, Kazimieras" (Stasys Sajauskas, Lietuvos partizanų žy- menys. 1945-1954 // Atmintinė sau ir ne sau. Tauro muziejui - 10 / sud. Justinas Sajauskas. - Marijampolė, 2003. - P. 88). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visiems aštuoniems Laisvės Kovos karžygiams buvo suteiktas (po mirties) Vyčio Kryžiaus I laips- nio ordinas (Ten pat, p. 97). Lietuvos istorikų, deja, minėtoje monografijoje du Laisvės Ko- vos karžygiai Konstantinas Bajerčius-Garibaldis ir Vaclovas Vove- ris-Žaibas, kaip jau minėjau, buvo užmiršti. Sunku suvokti ar tai istorikų nekompetencija, o gal, įsijautus į prokurorų vertintojų vaid- menį - pikta valia, ignoruoti, kaip tik tuos du? Matyt, tai atsitinka ne pirmą kartą ir ne tik Lietuvoje. Matyt, ne veltui rašytojas Stefanas Cveigas, stebėjęs tokius atvejus su širdgė- la rašė: „Tas, kuris tikisi iš Istorijos teisingumo, reikalauja dau- giau, negu ji ketina duoti; dažnai ji suteikia paprastam, vidutiniam žmogui žygdarbio šlovę ir nemirtingumą, nublokšdama pačius ge- riausius, narsiausius ir išmintingiausius į nežinomybės tamsą" (S. Cveigas). Mūsų gyvųjų pareiga priminti Istorijai ir istorikams jų pareigą - siekti Teisingumo ir neleisti geriausiems, narsiausiems ir išmintin- giausiems nugrimzti į nežinomybės tamsą. Pasirodžius Juozo Lukšos-Daumanto knygai „Partizanai" (V., 1990) ir Adolfo Ramanausko-Vanago „Daugel krito sūnų..." (V., 1992) laukėme ir tikėjomės, kad netrukus turėtų pasirodyti ir knyga apie legendinį Dzūkijos partizanų vadą, Lietuvos Laisvės kovos kar- žygį Vaclovą Voverį-Žaibą. Pirmenybė visuomet priklauso arba ar- timiesiems, arba bendražygiams. 1995 m. lapkričio 25 d. Lietuvos moterų lyga, kuriai jau daugelį metų vadovauju, organizavo respublikinę konferenciją "Moteris ir rezistencija Lietuvoje". Toje konferencijoje dalyvavo ir jai toną davė šviesaus atminimo istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Matyt, jos iniciatyva į konferenciją atėjo ir Vaclovo Voverio seserys Vanda Vo- verytė-Lagunavičienė ir Eleonora Voverytė-Kuklienė. Pranešimą konferencijoje skaitė artimiausio Vaclovo Voverio-Žaibo bendražy- 8 gio ir bičiulio Jono Kazlausko-Šermukšnio žmona Stasė Budrevičiū- tė-Kazlauskienė, ryšininkė, vėliau ir partizanė Rūta. Toje konferencijoje ir paaiškėjo, kad niekas knygos apie Vaclovą Voverį-Žaibą nerašo ir neketina rašyti. Šios misijos ėmėsi dr. doc. Vladas Voveris. Pradėjo rinkti medžiagą apie Dzūkijos partizanus, išsiaiškino archyvuose, kad ten žuvusiųjų partizanų bylų nėra, yra tik buvusių tardomų ir teisiamų partizanų; peržiūrėjo daugelio Dai- navos apygardos partizanų bylas, bet jose rado tik nedideles kruo- pelytes informacijos apie Vaclovą Voverį. Seserys Vandutė ir Eleonora Voverytės pateikė nedaug naujos informacijos, šalia tos, kuri jau buvo istorikų Nijolės Gaškaitės-Že- maitienės, Algio Kašėtos ir enciklopedininko Izidoriaus Ignatavi- čiau surasta, patikrinta ir paskelbta. Atsirado dar viena kliūtis: Antano Paulavičiaus parengtoje ir iš- leistoje knygoje „Kraujo upeliai tekėjo" (K., 1990) buvo paskelbti mo- kytojos Elenos Akelaitytės-Dzidolikienės atsiminimai apie Vaclovą Voverį-Zaibą, pavadinti „Juodas kryžius ir raudona rožė" (Ten pat, p. 47-53), kuriuose jų autorė pasakoja apie paskutinį susitikimą 1949 m. kovo 6 d. su „Geležinio Vilko" vyrais, jų vadu Vaclovu Vo- veriu-Žaibu, Kariūnu, Labučiu ir Kazlausku-Paukšteliu,Vanagu. Ko- vo 7 dienos ryte jų bunkeris, Kazimieraičio rinktinės štabas Kalesninkų miške buvo provokatorių Kosto Kubilinsko ir Algirdo Skinkio išduotas, apsuptas kelių šimtų enkavedistų kariuomenės; visi partizanai žuvo. Pradėjus aiškintis šį Vaclovo Voverio-Žaibo ryšius su mokytoja Elena Akelaityte, Žaibo seserys ir Vandutė, ir ypač Eleonora, Eleną apibūdino, kaip MVD agentę, išdavusią ir pra- žudžiusią jų brolį ir jo bendražygius. Dr. Vladui Voveriui nusviro rankos, atsiradus šiam visiškai ne- tikėtam žmonių gyvenimo istorijos ir psichologiniam barjerui. Jis sunkiai susirgo, ir po ligos apsiribojo tik konsultanto ir redaktoriaus funkcijomis. Tačiau medžiaga jau buvo surinkta, aptarta, reikėjo tik ją papil- dyti, išsiaiškinti spragas ir parengti spaudai. Tada šio uždavinio te- ko imtis man. Tai nebuvo lengva. Ypač jeigu pats nedalyvavai įvykiuose, ne- matei ir nekalbėjai su tais žmonėmis, apie kuriuos rašai, nejautei jų dvasios skambesio ir virpėjimo atitinkamose džiaugsmingose ar pavojingose situacijose, juolab... jeigu nesi istorikas profesionalas. 9