lietuvos edukologijos universitetas nerimas blake mitopoetikoje ir kierkegardo egzistencinės krizės

55 Pages·2016·0.71 MB·Lithuanian

9

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

ISTORIJOS FAKULTETAS
FILOSOFIJOS KATEDRA

NERIMAS BLAKE MITOPOETIKOJE IR KIERKEGARDO
EGZISTENCINĖS KRIZĖS KONCEPCIJOJE: FILOSOFINĖS PARALELĖS

ANXIETY IN BLAKE MYTHOPOETICS AND KIERKEGAARD
EXISTENTIAL CRISIS: PHILOSOPHICAL PARALLELS

Magistro darbas

Autorius: Justas Dalinkevičius

Darbo vadovas: Prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas

Vilnius, 2016
TURINYS
ĮVADAS .............................................................................................................................................. 3
1. Pirma dalis. PAMATINĖS SĄVOKOS BLAKE ir KIERKEGAARDO KŪRYBOJE. ...... 9
1.1. Vaizduotės samprata Blake ir Kierkegaardo kūryboje. ...................................................... 9
1.2. Nerimo konceptas .................................................................................................................. 13
1.3. Blake`o ir Kierkegaardo kūrybinis nerimas. ...................................................................... 17
1.4. Kierkegaardo Esteto/Etinė ir Blake`o Nekaltumo/Patirties kategorijos .......................... 20
2. Antra dalis WILLIAMAS BLAKE`AS – FILOSOFINIS, RELIGINIS MĄSTYTOJAS. 23
2.1. Mitopoetika William`o Blake`o kūryboje ........................................................................... 23
2.2. W. Blake`o pagrindinių veikalų apžvalga. .......................................................................... 28
2.3. Šmėkla kūrinyje „The Four Zoas“ ...................................................................................... 33
2.4. Knygos „Book of Thel“ filosofinė analizė ........................................................................... 35
2.5. Dialektikos šmėkla. ............................................................................................................... 36
3. Trečia dalis. SORENAS KIERKEGAARDAS – RELIGINIS MĄSTYTOJAS ................. 39
3.1. Egzistencinė krizė Soreno Kierkegaardo filosofijoje ......................................................... 39
3.2. Šmėkla kaip Kierkegaardo nerimo konceptas. .................................................................. 40
3.3. Priešybių logika Kierkegaardo ir Blake kūryboje ............................................................. 44
3.4. Pseudonimų problema mąstytojų kūryboje ........................................................................ 46
IŠVADOS .......................................................................................................................................... 48
LITERATŪRA ................................................................................................................................. 50
SANTRAUKA .................................................................................................................................. 53
SUMMARY ...................................................................................................................................... 54
ANOTACIJA .................................................................................................................................... 55
2
ĮVADAS

Tiriamos problemos pagrindimas ir aktualumas. Dabartiniame postmoderniame su vis
stiprėjančia įvairių kultūros sričių diferenciacija, suprekinimu bei augančiu žmogaus susvetimėjimu
susijusiame pasaulyje vis didesnį aktualumą įgauna įvairios sinkretiškos estetinės veiklos ir meno
formos. Kultūros istorija visais laikais vienaip ar kitaip buvo susijusi su pirmykščiu ar senuoju mitiniu
palikimu (logos – mythos santykis), šis santykis civilizacijos istorijos eigoje ženkliai kito, bet apskritai
paėmus, ši istorija skleidėsi magistraline demitologizacijos kryptimi. XVIII-ajį Apšvietos ir XIX-ąjį
pozityvizmo amžius galime laikyti įvairių dvasinės kultūros sričių demitologizacijos viršukalnėmis.
Mito ir religijos santykis visada buvo artimas, be mitologijos negali būti religijos, teigė Joseph
Campbell. Vieni aršiausių kovotoju su racionaliu instrumentiniu protu, buvo mūsų pasirinkti
lyginamajai analizei skirtingų kūrybinės veiklos sričių atstovai anglų poetas, dailininkas, mistikas ir
vizionierius William Blake ( 1757 – 1827) ir danų egzistencinės pakraipos filosofas ir teologas Søren
Aabye Kierkegaard (1813 – 1855).
Kiekvieno jų kūrybinis kelias buvo savitas, stipriai įtakotas epochos ir juos supusios
kultūrinės aplinkos. Blake, skirtingai nei Kierkegaardas, aktyviau dalyvavo savo meto kūryboje, jis
radikaliai atmetė racionalistinę Apšvietos epochos filosofiją, kylančią iš klasikinio palikimo, o
Kierkegaardas savo kritinį patosą nukreipė ne tik prieš Apšvietos racionalizmą, tačiau ir jo nuostatas
perėmusio vokiečių klasikinės filosofijos abstraktumą ir spekuliatyvumą. Nemažiau sudėtingi šių
kūrėjų santykiai ir su XIX a. pradžioje galingai išsiskleidusia nevienalyčio romantizmo ideologija.
Blake su keletą kitų kūrėjų, bandė kvestionuoti, kritikuoti to meto romantikų idėjas ir darbus, o
Kierkegaardas tam tikra prasme buvo ir romantizmo ideologijos vaisius, savitai išplėtojęs daugelį
konservatyvaus romantizmo subjektyvistinių, egzistencinių ir religinių motyvų. Abu juos žavėjo
lakios romantinės vaizduotės atveriami nauji su mistika besiribojantys besiplečiančio XIX a. pradžios
pasaulio suvokimo horizontai. Blake taip pat būtų galima pavadinti tam tikru tiesiogiai su
besiformuojančia romantizmo ideologija susijusiu fenomenu: „vaizduotės dovanos ir atkaklios
raiškos manieros paliko jį atstumtą tarp jo amžininkų.“1 Tyrėjas Charles Seymouras apibūdina Blake
kaip nesuprastą atstumtąjį dėl įkėlimo į savo kūrybą jo mistines vizijas, todėl svarbu iš naujo
peržvelgti Blake`o palikimą ir atrasti filosofinių, metafizinių motyvų jo darbuose.
Kita vertus, Blake ir Kierkegaardas pateikė vieni pirmųjų Vakarų kultūros istorijoje
originalius tradicinio charakterio modelius, padedančius vėlesnei humanistikai geriau suvokti
sudėtingus žmogaus psichologijos raidos ypatumus. Galiausiai, jie išplėtojo ir savitas psichologines

1 Seymour, Charles, “Blake’s Esthetic and His Century” Parnassus, Vol. 11, No. 2, 1939, p. 10-13.
3
teorijas padėjusias jiems kryptingai konfrontuoti su Apšvietos epochos tradicinių charakterio modelių
koncepcija, kuri atskleistų naują žmogaus buvimą pasaulyje pagal Apšvietos epochos žmogaus ir jį
supančio pasaulio santykių sampratą. Taip pat pastebėtina, jog abu kūrėjai domėjosi švedų filosofu,
mistiku, išradėju, mokslininku, teologu Emanueliu Svedenborgu, kuris darė jų pasaulėžiūrai didelę
įtaką. Pagrindinės šio savito švedų mąstytojo idėjos buvo paveiktos siekių iš esmės reformuoti
krikščionybę, skatinti visuomenės dvasinį pabudimą.
Blake`o laiškas Cumberland`ui padeda paaiškinti vieną akivaizdų skirtumą tarp Blake`o
ir Kierkegaardo nepaisant jų gilių ir toli besidriekiančių panašumų: Kierkegaardas nekūrė savo
mitologijos – mitopoetikos. Bet Kierkegaardas neatsistojo prieš gamtos fenomenologiją į žmogaus
subjektyvumą per fizinius mokslus kaip tai padarė Blake`as. Blake`o laiške esantis nepasitenkinimas
apie „neapibrėžtą“ kuris Anglijoje patampa „Nepamatuojamu dalyku“ pradedamas nuo „Newtono
atomo išvestinės doktrinos“ Kierkegaardas reiškė nepasitenkinimą apie tą patį nepamatuomumą tarp
danų ir nukreipė klaidų priežastis į organizuotą Krikščionybę ir Danijos Hegėlistus. Anglijoje,
mokslas stovėjo tarp devalvuojančio priežastingumo, vaizduotės kaip ir Danijoje, schematizacija
buvo atsakinga už nesupratimus apie instrumentinį protą, vaizduotę, amžinybę. Ši scheminimas
tęsiasi iki šių laikų tarp evoliucionistų ir kreacionistų. O vis stiprėjančią dichotomiją ir atskirtį gali
padėti įveikti atrandant racionalius ir iracionalius būdus atrasti konsensusą tarp šių dviejų, rodos,
nesuderinamų stovyklų.
Romantizmo laikotarpiui būdinga tam tikra priešybių logika, gausiai apibūdinama
prieštaringose filosofinėse teorijose: Locko empirizmas, Berkeley`aus idealizmas, Boehme ir
Swedenborgo misticizmas bei vyraujančius laikotarpio bruožus.2 Epocha skatino kūrėjus išreikšti
savo individualumą, tačiau akademinės sienos implikavo tam tikras ribas. Todėl Seymouras pastebi,
jog tampa aišku, kad „kūrėjai – aiškiaregiai nepriklauso jokiai laikotarpio ar topografijos
klasifikacijai.“
Šaltinių ir interpretacinės literatūros apžvalga. Pagrindinę ir didžiąją darbe analizuojamų
šaltinių dalį sudaro Blake ir Kierkegaardo tekstai ir analizuojamai problematikai skirti veikalai
Tiriamos problemos aspektu, itin svarbi svarbiausi Williamo Blake`o kūriniai „The Four Zoas“, „The
book of Thel“, „The marriage of heaven and hell“ „Milton“ ir Soreno Kierkegaardo knyga „Fear and
Trembling“ „Concept of dread“ „Concept of anxiety“.
Greta minėtų šaltinių darbe plačiai pasitelkiama įvairi šiai problematika susijusi
interpretacine literatūra, taip pat, siekdama pagilinti tyrinėjamų problemų kontekstą, įvedžiau kai
kuriuos svarbesnius tiesiogiai su aptariama problematika susijusius filosofijos istorijos,

2 Poreba Katarzyna „The legecy of William Blake in contemporary culture“ Tarnow, 2012, P.8
4
antropologijos, kultūros sociologijos, kultūrologijos ir kitų artimų humanistikos sričių veikalus.
Pagrindinius veikalus išskirčiau šiuos: Lorraine Clark „Blake, Kierkegaard, and the Spectre“ ir James
Rovira „Blake and Kierkegaard: Creation and Anxiety“.
Problemos ištirtamas. Mano žiniomis tiesiogiai su darbo pavadinime apibrėžta tema –
tyrinėjimų nedaug. Tačiau būtų neteisinga teigti, kad problematika anksčiau nebuvo gvildenta. Tirta
ir lyginta šių kūrėjų darbai Matthew Schneider „The Anxiety of Innocence in Blake and Kierkegaard“,
„Kierkegaardo in the ethical imagination“ David J. Gouwens, Frye, Northrop – „Fearful Symmetry“
S. Foster Damon, Morris Eaves „A Blake Dictionary„ William Butler Yeats „The Symbolic System’
of William Blake ir daugelis kitų. Suvokti Blake ir Kierkegaardo daugiasluoksnę kūrybą bendrai
paėmus yra sudėtingas uždavinys tyrėjui. Įvairių pasaulio kraštų akademinėje literatūroje aptiksime
daug tyrinėjimų skirtų įvairiems į mūsų dėmesio lauką pakliuvusių mąstytojų kūrybos aspektams.
Blake ne tik literatūroje, bet ir dailėje yra laikomas viena iškiliausių figūrų anglosaksiškose šalyse.
Daugybe autorių tyrusių kūrėją, kaip Michael R. Burch, lygina jį su tokiais menininkais kaip Dante
Gabriel Rossetti ar Michelangelo, teigdamas, jog jis netgi peržengia juos poetikoje bei padariusi
didžiulę įtaką šiuolaikiniams menininkams, įvairiems aktyvistams. R. Burchas drąsiai teigia, jog jis
„visų laikų svarbiausias menininkas ir poetas“. Kita rašytoja Kathleen Raine, kartu su Williamu
Blake`u mini Šekspyrą, Dante Alghieri, Albrechtą Dürerį, Fra Angelicą ir Claude Lorrainą, jog jie
visi kartu su savu unikalumu turi bendrą vieną šaknį, kurią galima apibūdinti kaip: „puikūs vaizduotės
meistrai, kurie gali sukurti pasaulį, kuris įtraukia į realybę, į sąryšį, į jų pačių savitą klimatą ir
atmosferą.“ Šios pagyros pagrindžia Blake kaip vieną iš labiausiai vertinimų kūrėjų, mistikų. Jam
pavyko suformuoti savitą kūrybinį pasaulį, kuris tapo didelis įkvėpimo šaltinis poetams,
dailininkams, raižytojams, muzikams, režisieriams.
Kaip Alexander Gourlay siūlo, asmuo ne tik turėtų būti susipažinęs su jo simboline
sistema, bet ir žinoti visus tekstus, kuriuos skaitė pats Blake ir gavo įkvėpimo pats (svarbiausia knyga
– Biblija). Pažymėtina, jog jam buvo svarbus tokie poetai kaip E. Spenseris, E. Youngas, ir romėnų
poetas Ovidijus, o vienas svarbiausių, kurį apibūdina kaip kelrodę žvaigždę – Miltonas.
Kierkegaardas Vakarų filosofijos istorijoje pagrįstai laikomas vienu originaliausių XIX
a. mąstytojų, kurio egzistencinės krizės filosofija paliko ryškų pėdsaką ir ligi šiol daro poveikį
daugeliui mąstytojų, rašytojų, estetikų, psichologų ir teologų. Atskiro asmens reikšmę ir atsakomybę
Kierkegaardas iškelia virš filosofinių ir politinių sistemų, todėl dažnai yra vadinamas
egzistencializmo tėvu. Svarbus tokių reiškinių kaip nerimas ir neviltis analize jis ir psichologijos
požiūriu gerokai pranoko savo epochą. Kierkegaardas gyveno, dirbo ir mirė Kopenhagoje. Čia leistos
knygos, dažniausiai pasirašytos slapyvardžiais, sulaukė menko skaitytojų dėmesio, o jis pats – tik
5
riboto pripažinimo. Sudėtinga ir paini Kierkegaardo kūryba, apimanti nemažą dalį religinių diskursų,
paskelbtų jo paties vardu, dažnai vadinama literatūra literatūroje ir ligi šiol plačiai tiriama visame
pasaulyje. Danų mąstytojas pirmas konceptualiai panaudojo kaip pamatinę savo filosofinės
koncepcijos sąvoką egzistencinį „nerimą“, kuri tampa styguojančia šio mūsų tyrimo ašimi. Ši
neatsiejama nuo vėlesnės egzistencializmo filosofijos raidos sąvoka padarė didelę įtaką Jean-Paului
Sartre'ui, Albert'ui Camus, Maurice Merleau–Ponty, André Malraux, Jean Wahl, Simone'ai de
Beauvoir ir, įtakojo egzistencinius Martino Heideggerio, Karlo Jasperso, Ludviqo Wittgensteino ir
daugelio kitų pasaulėžiūrines nuostatas. Jis pirmas panaudojo „egzistencinio nerimo“ sąvoką. Jos
prasmė interpretuojama taip: gyvūnai yra supančioti savo instinktų, tačiau todėl visada pasitiki savo
veiksmais, tuo tarpu žmonės turi laisvę pasirinkti savo elgesį, bet visada yra graužiami abejonės - tai
ir yra taip vadinamo egzistencinio nerimo apraiška
Problemos ištirtumas Lietuvoje. Poetas ir dailininkas Viljamas Blake beveik
nefigūruoja Lietuvos akademiniame pasaulyje. Rasta keletą darbų, kurie paliečia, kai kuriuos jo
kūrybos bruožus. Sorenas Kierkegaardas – lietuvių autorių mėgstamas filosofas, aktuali figūra
netradicinės ir kontinentinės filosofijos tradicijoms. Šio danų mąstytojo idėjos yra įvairiais aspektais
aptarinėjamos Lietuvos filosofų – Antano Andrijausko, Arvydo Šliogerio, Jūratės Baranovos, Tomo
Sodeikos, Broniaus Kuzmicko, Arūno Sverdiolo, Vytauto Radžvilo, Ritos Šerpytytės ir kitų
tyrinėtojų – darbuose. Šiame darbe buvo aktualūs Viktoro Bachmetjevo, Vaidos Asakavičiūtės
darbai. Kierkegaardas pagrįstai vadinamas „egzistencinės krizės“ epochos pranašu, jis anksčiau nei
kiti mąstytojai sugebėjo pajusti artėjančios asmenybės susvetimėjimo epochos keliamus pavojus,
įžvalgiai suvokė, kad liberalėjančioje Vakarų modernioje visuomenėje autentiško tikėjimo trūkumas
ir nevaržomos laisvės propagavimas veda prie savidestrukcijos ir nuasmeninimo.
Tačiau mus domina ne tik lyginamoji šių dviejų išskirtinės svarbos figūrų kūrybos
analizė, o pirmiausia jų kūriniuose išryškėję mitopoetiniai aspektai. Mito reikšmė antikiniuose
veikaluose apibūdinamas kaip pasakojimas arba fabula. Nors ir sąvoka mitopoetika atsirado
modernioje literatūroje, mitologinio mąstymo – kūrybos interpretavimo dar buvo pas antikos
rašytojus ir filosofus. Tuo pačiu, Robertas Weimannas pastebi, jog jei studijuotumėme Afrikos
literatūrą, gali stebėti procesą, kadaise vykusį antikinės Graikijos literatūroje.3 Literatūros
mitologizavimo formulę pateikė James Joyce`as Ulise, naratyvinės sąmonės srauto technika supynęs
mitologines, istorines, ir literatūrines asociacijas. Mitologizavimo poetiką dažniau naudoja
pabrėžtinai intelektualūs rašytojai, savo pasakojimo esme ir jo konstravimu artimesni filosofinės

3 Weimann, R. Structure and Society in Literary History: Studies in the History and Theory of Literary Criticism 1984. p.
138
6
parabolės ar intelektualinio traktato žanrui.4 Žodis mitopoetika priskiriamas modernios literatūros
epochai, tačiau ji pritaikoma ir anksčiau gyvenusiems kūrėjams kaip Williamas Blake`as. Lietuvoje
giliai tyrinėta mito, mitologijos problemos, tačiau tik nedaugelis atkreipė dėmesį į mitopoetiką.
Sąvoka mitopoetika protarpiais figūruoja mitologijos, tautosakos, etnologijos mokslo darbuose ir
publicistikoje, tačiau ji nėra giliai tyrinėta iki šiol Lietuvoje.
Tyrimo tikslas ir uždaviniai. Šio darbo tikslas remiantis istorinio konteksto ir vyraujančių
filosofinių ir estetinių idėjų analize pasiaiškinti: kaip nerimo konceptas atsiskleidžia dviejų didžių
pre–romantizmo ir romantizmo epochos kūrėjų Blake ir Kierkegaardo kūryboje ir mitopoetiniame
pasaulio suvokimo lygmenyje bei kokios iškyla paralelės tarp kūrėjų. Iš užsibrėžto tikslo išplaukia ir
pagrindiniai darbo autoriaus užsibrėžti uždaviniai:
1. Remiantis epochos idėjų ir autentiškų šaltinių kompleksine analize ištirti Blake`o ir
Kierkegaardo mąstymo vaizduotės, nerimo ir kitas pamatines sąvokas.
2. Ištirti W. Blake`o kūrybos ypatumus bei mitopoetikos sąvoką.
3. Išnagrinėti S. Kierkegaardo nerimo konceptas pasireiškia Williamo Blake`o kūryboje.
4. Atrasti pagrindines filosofines paralėles tarp S.Kierkegaardo ir W.Blake`o.

Metodologiniai tyrimo principai. Darbas remiasi įvairiomis tarpdalykinėmis
strategijomis ir metodais, parankiausiais analizuojant sudėtingas priešybių, nerimo, vaizduotės ir kitų
kūrėjams būdingų ypatybių tyrimu. Analizuojant pagrindinį problemų lauką vadovautasi tiek
rekonstrukcine, tiek kritine strategijomis. Pirmiausia remtasi istoriniu chronologiniu metodu, idant
išryškėtų kūrėjų estetinių nuostatų skirtumai. Vėliau atsižvelgiant į konkrečius tyrinėjimo uždavinius
atskirose magistrinio darbo dalyse plačiai pasitelkiamos ir kitos tyrinėjimo strategijos bei metodai, iš
kurių pirmiausia reikėtų išskirti istorinį kultūrinį, kontekstinį ir sociologinį metodus.
Darbo struktūra. Pirmoji dalis skirta pamatinėms Blake ir Kierkegaardo koncepcijų ištakų
aptarimui bei jų ištyrimui. Todėl glaustai apžvelgiame XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje
Romantizmo, Apšvietos vyravusių idėjų ir politinio konteksto lauką. Lygiagrečiai analizuojame
Blake teoriją, kreipdami žvilgsnį į nerimą bei jo priešybių logiką. Taip pat aptariame Kierkegaardo
filosofijos ištakos Danijoje ir atkreipiamas dėmesys į XIX a. pradžioje atsivėrusias naujas su
romantizmo ideologijos ir meno filosofijos įsigalėjimu susijusias tyrinėjimo erdves.
Antrame ir trečiame skyriuje dėmesys perkeliamas į Williamo Blake`o kūrybinius

4 Šiukščius V. Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija. 1999. p. 7
7
ypatumus, jo filosofijos apraiškas ir pagrindinius konceptus. Vėliau Išsamiau aptariame Kierkegaardo
pseudonimų sąsajas su Blake`o herojais bei nagrinėjame kaip Kierkegaardo nerimo konceptas dera
su Blake`o kūrybiniu palikimu.
Darbo mokslinis naujumas. Viena vertus, šis darbas yra originalus ir naujas probleminiu
tyrinėjimo lauku, kuriame konkrečiu analizei pasirinktu aspektu aptariamos svarbios romantizmo,
Apšvietos idėjos bei pagrindinės kūrėjų sąvokos kaip nerimas, vaizduotė, priešybės, paradoksas ir
kt. Poeto–dailininko lyginimas su filosofu yra gana unikali prieiga tirti filosofines įžvalgas. Nerimo
kategorija pasirinkta neatsitiktinai, abu kūrėjams ši sąvoka nepaprastai svarbi tiek jų gyvenime, tiek
ir kūrybiniame procese. Nerimo paminėjimas periodiškai pasireiškia abiejų kūrėjų darbuose.

8
1. Pirma dalis. PAMATINĖS SĄVOKOS BLAKE ir KIERKEGAARDO KŪRYBOJE.
1.1. Vaizduotės samprata Blake ir Kierkegaardo kūryboje.

Vaizduotė nepaprastai reikšminga sąvoka abiejų kūrėjų darbuose, nes vaizduotės
koncepto pagalba Blake`as ir Kierkegaardas vysto savo filosofiją ir kūrybą. Todėl atidus koncepto
tyrimas padės giliau suprasti tarpusavyvio ryšius.
Vaizduotės sąvokos reikšmė dažniausiai įvardijama „sugebėjimas sukurti minties
vaizdinius“5 Filosofijos istorijoje dažniausiai priimtinos dvi sąvokos reikšmės: galimybė patirti
„mintinius vaizdinius“ ir galimybė įsitraukti į kūrybiškas mintis.6
R. G. Collingwood išgrynino vakarų filosofinės minties vaizduotės teorijas:
1. Dauguma XVII a. filosofų teigė, jog visi pojūčiai yra įsivaizduojami. Racionalaus proto skirtis
buvo tiesiog išbraukta.
2. Anglų empirikai bandė naujai formuluoti racionalaus proto skirtį, bet nesugebėjo prieiti prie
konsensuso.
3. Kantas (padedamas Leibnico ir Humo) priėjo prie problemos iš naujo taško. Vietoje to, kad
bandytų įtikinti tikrą pojūtį ir vaizdinio pojūtį kaip dviejų koordinačių ašies tos pačios rūšies,
jis suvokė skirtumus tarp jų kaip skirtingų padėčių.
Filosofų nesėkmė buvo sukurti sveiko proto skirtį tarp realaus ir įsivaizduojamos informacijos,
t.y. įspūdžių ir idėjų. Spinoza (kuris pratęsia Hobbes`o požiūrį) teigia vaizduotė yra tiesiog tolygi
pojūčiams, Kanto filosofijoje, tai įsteigia jungties tarp jutimo ir supratimo imperatyvą. J. Baranova
pateikia Kanto vaizduotės sampratos aiškinimą: „pradinės pozicijos, kai vaizduotė veikia tik
paklusdama intelektui ar protui, ji juda link laisvo trijų nepriklausomų sugebėjimų – intelekto, proto,
vaizduotės – atitikimo, tada – link jų nedarnios dermės, jų kovos, kuri veda prie naujo kiekvienos
atsiskleidimo, galiausiai – prie vaizduotės anihiliacijos, kuri leidžia užgimti naujai minčiai, o paskui
ratas apsisuka ir vėl grįžtama prie jų dermės naujame lygmenyje, moderuojant filosofiniam skoniui.
Visas šias metamorfozes jungia viena bendra Kanto suformuluota prielaida: vaizduotė niekada
neišvengia triadinės priklausomybės, ji neveikia viena ir galima tik santykyje su intelektu ir protu.7
Pagal Kierkegaardo pseudonimą Anti-Climacus pamatinis žmogaus egzistencijos
tikslas yra tapti ir būti Krikščioniu. Imitavimas yra esminė kategorija tapsme krikščioniu, nes
„Kristaus gyvenimas buvo planuotas reikalaujant imituojančių“ Stebėjimas ir žavėjimasis yra

5 Kim and Sosa WILLIAM BLAKE’S CONCEPT OF IMAGINATION 2007 p. 669
6 Cooper, David, ed. A Companion to Aesthetics. 1992. Oxford and Cambridge, MA: Blackwell, 1996. P. 212
7 Baranova, J. Problemos 84, 2013. 167 p.
9
pagrindinės krikščionio imitavimo prielaidos. Vaizduotė, pagal Anti-Climacus, yra fundamentalus
gebėjimas kurioje steigiasi ir turi galimybių kultivuoti emocijas, intelektą, ingenium. Tai ne gebėjimai
demonstruojami prieš kitus, tai gebėjimai instar omnium – tai talpa visų galimybių. Anti-Climacus
apibūdina vaizduotę kaip nesibaigiančią refleksiją, kurioje asmuo perteikia savęs vaizdą jo pačio
galimybėse.
Jei asmeniui trūksta baigtinio ar nesibaigiančio, jis krenta į neviltį, vietoj to, kad pradėtų
imituoti Dievą, pradedamas imituoti kitus, pasimetus tarp visuotinių nuomonių banalybės. Kitu atveju
vaizduotė [Phantasie] gali suteikti fantastiškumą [Phantastiske] ir paskęsti fantazijų pasaulyje, kurie
išblaškys nuo pačio subjekto bet ir egzistencinių klausimų. Pavyzdžiui įsivaizdavimas, jog paaukoji
labdarai pinigų, skiriasi nuo pačio pinigų aukojimo labdarai. Vaizduotė gali būti ir apgaulinga, jei
mes pasitenkinsime vaizduotės sukurtu produktu. Tokiu būdu galima pamatyti, jog Anti-Climacus
pasirenka dialektinę poziciją vaizduotei aiškinti, tiek priimdamas vaizduotę, tiek ir neigdamas ją.
Dienoraščio įraše, Kierkegaardas rašo: „vaizduotė praturtina mus tuo, jog žmogus tampa
suspenduotas tikrovėje, kad gautų pakankamai išorėje ar viduje potencijos. Ir tada vaizduotė padėjo
jiems atsidurti taip toli, kiek jie pajėgia. Tada – tikrovė tikrai prasideda. Gregor B. siūlo tris vaizduotės
vaidmenis krikščionio egzistencijoje8:
1. Galimybių supratimas per vaizduotę. Vaizduotė yra kertinis dalykas priimti Kristų. Kristaus
šaukimas įtraukia vaizduotę pristatant išorinę galimybę: šiuo atveju šauksmas virš manęs, su
kuriuo aš susiduriu.
2. Vaizduotė turi transformacijos galią. Kierkegaardas rašo, jog vaizduotė ne tik turi kaitos
potenciją, bet ir geba išlaikyti tikintį ištvermingai ir atkakliai siekti tapsmo Kristumi.
Tikėjimas reikalauja tęstinumo, o vaizduotė padeda tęstinumą palaikyti.
3. Imitavimo užduotis yra interpretavimo užduotis. Kristus reprezentuoja tobulybę, o imitavimas
pasireiškia taip: vaizduotės pagalba imitavimo interpretavimas padeda atrasti savus
krikščionybės polėkius, idant išvengti tikėjimo nenuoširdumo. Kristaus imitavimas yra
neišvengiamai hermeneutinis, kadangi nėra pažodinio mokymo, viskas eina interpretavimo
keliu – hermeneutiniu ratu. Kristaus tiesioginis kopijavimas negalimas, tą Kierkegaardas
atmeta.
Kai įžvelgiamos galimybės šiuose užduotyse, vaizduotė leidžia pajusti krikščioniškas
buvimo pasaulyje galimybes, nes imitavimas nereiškia susitapatinimas ar kopijavimas, o laisvė
interpretuoti Kristų savaip. Galimybių įsisąmoninimas ateina per vaizduotę. Tai viena pagrindinių
savybių gebant siekti Kristumi, sako Kierkegaardas. Kristaus šauksmas įtraukia vaizduotę

8 Gregor, B. 2009. THINKING THROUGH KIERKEGAARD’S ANTICLIMACUS:ART, IMAGINATION, AND IMITATION p. 450
10