Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdančiojo elito rengimas viešajam valstybės gyvenimui XVI a. – XVII a. viduryje : daktaro disertacija

233 Pages·2016·2.26 MB·Lithuanian

by  Šedvydis Laurynas

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Laurynas ŠEDVYDIS

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS
VALDANČIOJO ELITO RENGIMAS VIEŠAJAM
VALSTYBĖS GYVENIMUI
XVI A. – XVII A. VIDURYJE

Daktaro disertacija
Humanitariniai mokslai, istorija (05 H)

Kaunas, 2016
Disertacija rengta 2011-2016 m. Vytauto Didžiojo Universitete.

Mokslinis vadovas:
Prof. dr. Jūratė Kiaupienė (Lietuvos istorijos institutas, Vytauto Didžiojo Universitetas,
Humanitariniai mokslai, istorija – 05 H)

2
Turinys
Turinys .......................................................................................................................................... 3
Įvadas ............................................................................................................................................. 4
Darbo aktualumas ir naujumas. ...................................................................................................... 4
Darbo objektas. .............................................................................................................................. 7
Tiriama grupė. ................................................................................................................................ 7
Darbo tikslas ir uždaviniai. ............................................................................................................ 8
Tyrimo metodai. ............................................................................................................................. 8
Darbo struktūra ............................................................................................................................... 8
Darbo chronologija ......................................................................................................................... 9
Terminija ...................................................................................................................................... 10
Istoriografijos apžvalga. ............................................................................................................... 11
Šaltinių apžvalga. ......................................................................................................................... 27
1. Tiriama grupė: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasauliečiai aukštieji pareigūnai, ėję
pareigas tarp 1544 ir 1648 metų ................................................................................................... 37
2. Bendrosios studentų studijų Vakarų Europos akademijose tendencijos XVI a. viduryje–XVII
a. viduryje ..................................................................................................................................... 52
2.1. Tinklaveika – XVI–XVII a. bajorijos rengimo viešajam valstybės gyvenimui modus operandi
57
2.2. Magnatiškasis lavinimosi modelis ........................................................................................ 62
2.3. Bajoriškasis lavinimosi modelis ............................................................................................ 63
2.4. Vilnius –valstybės institucijų ir lavinimo centras ................................................................. 66
3. XVI a. I pusės bajorijos elito lavinimosi tendencijos ........................................................... 71
4. Lūžio taškas: diduomenė XVI a. 6-7 dešimtmečiais „atranda“ peregrinaciją ...................... 83
5. Magnatiškasis ankstyvųjų Naujųjų laikų lavinimo modelis: Radvilos, Sapiegos ir
Chodkevičiai ................................................................................................................................ 93
6. Kilmingų studentų studijų pikas evangelikų akademijose .................................................. 121
7. Jėzuitų aukštojo mokslo sistemos įsivyravimas aukščiausių pareigūnų lavinime .............. 140
8. Kolektyvinis aukščiausių pareigūnų išsilavinimo portretas. ............................................... 162
Išvados ........................................................................................................................................ 176
Priedai ........................................................................................................................................ 179
Šaltiniai ir literatūra .................................................................................................................... 198
1. Archyvų saugyklos ir bibliotekų rankraštynai: ................................................................... 198
2. Publikuoti šaltiniai: ............................................................................................................. 200
3. Reti spaudiniai: ................................................................................................................... 206
4. Literatūra: ............................................................................................................................ 221

3
Įvadas

Darbo aktualumas ir naujumas. XVI a. Europa išgyveno ankstyvosios modernizacijos
procesą. Europos valstybės reagavo į besikeičiančią ekonominę pasaulio tvarką bei kintančius
karybos būdus ir geopolitinę situaciją plėsdamos valstybės galią. Senieji feodaliniai režimai visoje
Europoje, bandydami susidoroti su iki tol neegzistavusiais iššūkiais, pamažu, su pertrūkiais keitėsi
į luomines monarchijas, grįstas teise ir visuomenės sutartimi. Maksas Vėberis valstybės svarbos
augimą konceptualizavo kaip nuoseklų perėjimą iš tradicinės valdžios formų į teisinę – legalią
valdžios formą, Ankstyvųjų Naujųjų laikų epochoje grįsta sutartimi tarp monarcho ir luomų.
Valstybės visoje Europoje tam, kad išliktų, turėjo kurti naujus reguliacinius institutus, reguliuoti
prekybą, kontroliuoti nuosavą teritoriją, užtikrinti teisės veikimą bei, siekiant užtikrinti valstybės
funkcionavimą – kurti vis sudėtingesnes mokesčių surinkimo sistemas. Visiems šiems valstybės
požymiams užtikrinti reikėjo valstybės aparato.
Šie pokyčiai vyko nenuosekliai, ribojami egzistavusios įtampos tarp partikuliarinius
interesus reiškusių ir didesnės autonomijos bei savivaldos siekusių luomų bei įvairiose Europos
valstybėse iškilusių valdovo valdžios stiprinimo bei valstybės centralizacijos apie monarchą
judėjimų, istoriografijoje dažniausiai įvardijamų „absoliutizmu“. Moderni istoriografija
visapusiškai peržiūri šį linijinį procesų vaizdavimo būdą. Ji pabrėžia, kad ši valstybės institucijų
modernizacija nebuvo nuoseklus, tolydus procesas, be to – senieji feodaliniai elitai prisitaikė prie
šios kaitos.
Vienas Ankstyvųjų Naujųjų Laikų epochos skiriamųjų bruožų visoje Europoje buvo dalinė
modernizacija – naujos teisinės sistemos, ekonominės formacijos, urbanizacija, kultūrinės ir
religinės inovacijos koegzistavo su tradicija, sąstingiu ir senųjų privilegijų išsaugojimu. Skirtingas
kultūrinės, ekonominės ir socialinės kaitos greitis bei geopolitika būtent Ankstyvaisiais
Naujaisiais laikais atskyrė Europos regionus: susiformavo ekonominės ir finansinės galios centras
Šiaurės Vakarų Europoje ir už šio centro ribų esančios periferijomis ar pusiau–periferijomis
laikytini regionai, kurie ilgainiui įgavo savą sociokultūrinį ir politinį identitetą – tokiu būdu
susiformavo Vidurio Rytų Europa1. Ekonominėje ir socialinėje dimensijoje besiperiferializuojanti
Vidurio Rytų Europa kultūrinėje šių pokyčių dimensijoje tapo labiau integruota į

1 „Centro“ ir „periferijos“ sampratos šiuolaikiniuose istoriniuose moksluose yra išpopuliarintos Imanuelio
Valeršteino ir Fernando Brodelio. Kaip teigia I. Valeršteinas, viena pagrindinių priežasčių, kodėl Abiejų Tautų
Respublika tapo periferine ekonomika, ekstremaliu tokios ekonomikos pavyzdžiu su visomis šiam fenomenui
būdingomis socialinėmis ir politinėmis pasekmėmis, buvo jos integracija į pasaulio-ekonomiką (angl. world-
economy), kai tuo pačiu metu jos pagrindinė geopolitinė konkurentė Rusijos valstybė, buvo už šios pasaulio-
ekonomikos ribų. Wallerstein, I. The Modern World-System: Capitalist Agriculture and the Origins of the European
World-Economy in the Sixteenth Century, London, New York, 1974, p. 301.
4
bendraeuropinius kultūrinius ir religinius fenomenus ir šis neatitikimas tarp ekonominės bei
socialinės ir kultūrinės visuomenės vystymosi dimensijos istoriografijai tapo diskusijų apie
Lietuvos istorijos periodizaciją klausimu2.
Pokyčiai ekonomikoje, visuomenės socialinėje struktūroje ir kultūroje bei, ypač, karyboje
sąlygojo reikšmingas slinktis valdančiųjų Europos valstybių elitų funkcijose bei jų visuomeninėse
nuostatose. Pokyčiai karo mene, samdomų kariuomenių įtakos augimas ir lėtas šaunamųjų ginklų
bei artilerijos plitimas darė tradicinę bajorijos luomo funkciją – karo tarnybą – mažiau patrauklia
bei labiau pavojinga veikla. Ekonominiai pokyčiai Europos ekonomikoje – naujų prekybos centrų
augimas Nyderlanduose ir pirmosios kapitalistinės pasaulio ekonomikos centro užuomazgos
Šiaurės Vakarų Europoje keitė bajorijos atstovų santykinę galią kylančios miestų buržuazijos
atžvilgiu, be to, keitė pačius bajorijai keliamus iššūkius – nebe karinė tarnyba, bet ekonominė
stambių žemvaldžių padėtis leido išsaugoti savo tradicinę visuomeninę padėtį. Viena pagrindinių
alternatyvų bajorijos luomo atstovams, siekiantiems išsaugoti savo socialinį prestižą, buvo
viešasis gyvenimas ir viena jo išraiškų – tarnyba valstybei besiformuojančiose valstybės
institucijose.
Humanizmo plitimo ir Reformacijos procesai kėlė klausimus apie tradicinių feodalinių
elitų vietą. Nikolas Makiavelis savo veikale „Kunigaikštis“ pabrėžė, kad naujas valstybes,
kunigaikštystes ir elitus galima sukurti, kad monarchija ar valdantieji luomai nėra Dievo valios
pasireiškimas, kad efektyvi politika privalo būti atskirta nuo moralės. N. Makiavelis laikomas
pirmuoju politiniu modernybės filosofu, politiką kaip užsiėmimą išplėšė iš teologijos ir moralės
filosofijos gniaužtų. Humanistai, tokie kaip Erazmas Roterdamietis, suprato humanizmo kaip
„Naujojo mokymo“ potencialą reformuoti pasaulį į, jų nuomone, geresnį. Erazmas Roterdamietis
savo siūlomoms naujovėms įgyvendinti pasitelkė idėją, kad galima išlavinti humanistinį, naujuoju
mokymu sekantį valdovą ar didiką, galima jam įdiegti tinkamas vertybes. Humanistų ir
reformatorių, tokių kaip Filipas Melanchtonas, siekis reformuoti švietimo sistemą ir atverti
klasikinių autorių minčių klodus platesnei visuomenei buvo sėkmingas – sužadinti inovacijos ir
humanistinio „asmens“ atradimo, padedami klestinčios ir entuziastingai humanistų bei
reformatorių palaikomos knygų spausdinimo industrijos, šie sugebėjo ne tik išplėsti išsilavinimo
bei klasikinių, „laisvųjų menų“ autorių skaitytojų bei interpretuotojų ratą, bet ir reikšmingu mastu
supasaulietinti intelektualinę veiklą. Nemaža dalis Europos bajorijos luomų atstovų (gentry,
noblese de robe ir kt.) visoje Europoje tapo šio, naujojo mokymo adeptais, nes jis leido žinias ir
mokslą išlaisvinti iš scholastinių akademijos gniaužtų bei leisti bandyti teorinius principus bei

2 Bumblauskas, A. Lietuvos istorijos periodizacijos modeliai socialinės istorijos požiūriu, Lietuvos istorijos studijos,
t. 17, 2006, p. 9–26.
5
kritiką taikyti už jos ribų. Laisvieji menai, iki tol buvę dvasininkų luomui būdingu išsimokslinimu,
plito už luomo ribų ir veikė kilmingųjų luomų lavinimą. Tai leido kilmingųjų luomų atstovams
atsikratyti dvasininkų luomo ideologinio dominavimo.
Makiaveliškasis išsilaisvinimas iš „Dievo nulemtos“, sustingusios ir nekintančios pasaulio
politinės tvarkos ir humanizmas atrado reikšmingą palaikymą Italijos kunigaikščių, vėliau
Prancūzijos ir Anglijos karalysčių bei Šventosios Romos imperijos imperatorių dvaruose, kur
reikšmingai keitė vieną bajorijos luomo išraišką – dvariškį. Dvaras, tapęs valstybės politikos
centru, tapo ir madas diktuojančia vieta – atskirų valdovų parama humanistams ir dažnai nuoširdus
susidomėjimas Humanizmo idėjų nešamomis inovacijomis daugelį karjeros ar padėties valstybėje
siekiančių bajorijos atstovų vertė taikytis prie besikeičiančių reikalavimų būti ne tik kariu, bet ir
turėti bent jau minimalų išsilavinimą bei raštingumo lygį. Šie kintantys reikalavimai bajorijos
luomo atstovams plito valdovų dvaruose ir XV–XVI a. sandūroje pasiekė Lenkijos Karalystę,
kurioje anksčiau nei Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje stebėtas reikšmingas pokytis – į
humanistų idėjas skleidžiančias bei laisvuosius menus dėstančias akademijas bei humanizmo
kultūros centrais buvusius daugiausiai vyskupų bei aukštųjų valstybės pareigūnų dvarus pradėjo
plūsti bajorijos atstovai, nesiekę tapti dvasininkais.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (toliau - LDK) Ankstyvųjų Naujųjų laikų pradžią
pradėjo kaip santykinis intelektualinis užutėkis to meto Europoje. Nors ir būdama geografiškai
atskirta nuo intelektualinių bundančio Europos humanizmo centrų, LDK XVI a. išgyveno spartų
ir veržlų reformų laikotarpį: per 60 metų parengė net tris Lietuvos Statutus, atliko administracinę
reformą, pakeitė politinę sistemą – tiesiogiai į valstybės politiką ir valdymą įtraukė valstybės
valdantįjį luomą – bajorijos atstovus. Šios reformos bei platesnė socialinė, ekonominė ir kultūrinė
kaita keitė LDK politinio atstovų nuostatas bei akiračio plotį. Po Ponų Tarybos susiformavimo
XV a. viduryje ši institucija, kartu su didžiojo kunigaikščio institucija, buvo pagrindinės politinės
LDK valdžios institucijos. LDK Ponų Taryba Jogailaičių monarchams dažnai nereziduojant
didžiojoje kunigaikštystėje atliko daugelį valstybės administracinių, teisinių bei valstybės
diplomatinio atstovavimo funkcijų. Reikšmingiausią transformaciją šis institutas patyrė XVI a. 7
dešimtmetyje, kai administracinės ir politinės reformos metu Ponų Taryba tapo vienu iš trijų
valstybinės valdžios elementų (greta valdovo ir Seimo).
LDK vykusi administracinė 1564–1566 m. reforma ir Antrasis (1566 m.) LDK Statutas
suformavo ir naują administracinę sistemą, pagrįstą tam tikru racionalizavimo lygmeniu. LDK
Ponų Tarybą pakeitė nauji pareigūnai – valdovo skiriami senatoriai iš LDK pavaldžių vaivadijų.
Skirtingai negu tradicinė LDK diduomenė, paremta riboto skaičiaus giminių atstovų iš
katalikiškos diduomenės tarpo, naujieji pareigūnai galėjo savo pareigas gauti neturėdami
6
tiesioginių matrimonialinių ryšių su įsitvirtinusio politinio elito atstovais, ir šis pokytis leido
atsirasti ribotam socialiniam mobilumui luomo viduje.
XVI a. 7 dešimtmetyje stebimas senųjų formaliųjų apribojimų užimti reikšmingas
pareigas LDK panaikinimas. 1563 metais Žygimantas Augustas suteikė privilegiją, sulyginusią
visų bajorų, nepaisant jų konfesijos, teises. Buvo sukurti formalūs teisiniai pareigų apibrėžimai
bei reikalavimai jas užimti, kurie išplėtė bent jau teorines galimybes užimti valstybines pareigas
bajorams – nobiliams. Po Liublino Unijos didžioji dalis Ponų Tarybos pareigūnų tapo Abiejų
Tautų Respublikos (toliau - Respublikos) Senato nariais ir šaltiniuose prigijo jų įvardinimas
„senatoriais“. Senatoriaus terminas, perkeltas iš Antikinio konteksto ir iš naujo suaktualintas
Respublikos kaip „valstybės tėvo“, aktyvaus politiko sinonimas ir įsitvirtinusio politinio elito
atstovo žymuo.
Kaip šie pokyčiai – tiek bendraeuropinės kultūrinės inovacijos, tiek platesnio nei
įsitvirtinusi diduomenė, valdančiojo luomo įsijungimas į valstybės valdymą bei administracinės
reformos keitė reikalavimus, keliamus bajorijos luomo nariui, siekiančiam dalyvauti valstybės
gyvenime, renkantis savo būsimą išsilavinimą? Kaip bent nominali galimybė socialiniam
mobilumui luomo viduje pakeitė bajorijos luomo atstovų nuostatas dėl profesionalizacijos ir
tapimo rašto profesijų atstovais? Koks apskritai buvo LDK politinio elito narių išsilavinimas?
Kokia buvo išsilavinimo svarba, siekiant užimti aukščiausias pareigas valstybinės valdžios
institucijose? Tokie klausimai leido įvardyti darbo objektą ir suformuluoti tyrimo tikslą bei
uždavinius.
Darbo objektas. Šio darbo objektas yra procesas, įvardijamas „rengimu viešajam
gyvenimui“, taigi formalus išsilavinimas, inkultūracija į esamą visuomeninę padėtį bei
institucinių praktikų mokymasis. Tradiciškai istoriografija apsiribodavo formaliuoju
(universitetiniu, koleginiu) diduomenės bei bajorijos atstovų išsilavinimu ir dažnai praleisdavo
tarnybą diduomenės, savo ar užsienio monarcho dvaruose bei vadinamąsias peregrinacijos
keliones tyrė tik kaip būdą siekti formalaus išsilavinimo aukštojo mokslo įstaigose. Mūsų siekis
yra išplėsti sampratą apie būdus ir metodus, kaip buvo rengiamasi tapti politiku, įtraukiant
neformalius budus lavintis ir taip ruoštis būsimai politinei veiklai – nuo darbo ar praktikos
valstybės centrinėje kanceliarijoje, teismų institucijose, iki naudingų ryšių bei pažinčių mezgimo
įvairiuose užsienio suverenų dvaruose ar vykdant kitus valdovo pavedimus.
Tiriama grupė. Šiame darbe tiriamas LDK valdančiojo elito rengimas viešajam valstybės
gyvenimui. Šiame darbe „valdančiojo elito“ samprata naudojama pagal Vilfredo Pareto
apibrėžimą: „[elitas] tai klasė žmonių, kurie pasiekia aukščiausius rodiklius savo veikloje <...>.
Šią klasę galima skirstyti į dvi klases: valdantįjį elitą, susidedantį iš asmenų tiesiogiai ar
netiesiogiai vaidinančių reikšmingą veidmenį valdymo veikloje, ir ne-valdantįjį elitą, kurį sudaro
7
visi kiti, valdyme nedalyvaujantys visuomenės elito nariai3. Valdančiajam elitui mes priskirsime
LDK aukščiausius pasaulietinės vykdomosios valdžios pareigūnus. Aukščiausiems valstybės
pareigūnams šiame darbe bus priskiriami LDK vaivados, kaštelionai, Žemaitijos kunigaikštystės
seniūnai ir kaštelionai, LDK „ministrų“ lygmens pareigūnai (žemės ir dvaro maršalai, kancleriai,
pakancleriai, žemės ir dvaro iždininkai), 1544–1648 m. ėję šias pareigas. Tiriamą asmenų grupę
sudarė 186 asmenys, tiriama grupė plačiau charakterizuojama pirmajame skyriuje (Tiriama grupė:
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasauliečiai aukštieji pareigūnai, ėję pareigas tarp 1544 ir
1648 metų), vardinis sąrašas ir tyrimo metu gauti rezultatai pateikiami Priede Nr. 1.
Darbo tikslas ir uždaviniai. Darbo tikslas yra atskleisti LDK Ponų Tarybos narių ir
Senatorių rango pasauliečių pareigūnų, pareigas ėjusių 1544–1648 metais, formalų ir neformalų
išsilavinimą. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, buvo išsikelti tokie uždaviniai:
- Ištirti formalų tiriamos grupės išsilavinimą akademijose: atskleisti akademijas LDK
ir užsienyje, kuriose lavinosi aukščiausi LDK pareigūnai, jų geografinį ir
chronologinį išsidėstymą.
- Ištirti tiriamoje grupėje funkcionavusius išsilavinimo modelius ir lavinimo turinį.
- Atskleisti neformalaus lavinimo, institucinio lavinimo ir peregrinacinių kelionių įtaką
galimybėms užimti aukščiausias pozicijas LDK institucijose.
Tyrimo metodai. Darbe naudojami aprašomasis, analizės, statistinis ir sintezės metodai.
Siekiant iliustruoti paplitusias praktikas, kurios nėra gerai atskleistos vien iš tiriamosios grupės
medžiagos buvo naudotas analogijos metodas. Siekiant tinkamai kontekstualizuoti formalų
tiriamos grupės išsilavinimą iš akademinėse institucijose sudaromų matrikulų ir kitų dokumentų
buvo surinkti duomenys apie visus LDK priskirtus studentus, studijavusius ar įsimatrikuliavusius
akademijose, esančiose už LDK ribų, ir šių duomenų pagrindu sudaryta duomenų bazė, kurioje
suregistruoti visi scholarai iš LDK nuo XVI a. 5 iki XVII a. 5 dešimtmečių.
Darbo struktūra. Darbas sudarytas iš įvado, kuriame yra istoriografijos ir šaltinių
apžvalga, aštuonių skyrių, išvadų, šaltinių ir literatūros sąrašo, vieno priedo. Pirmajame darbo
skyriuje (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasauliečiai aukštieji pareigūnai ėję pareigas tarp
1544 ir 1648 metų) aptariami darbe tiriami aukščiausias pareigas tiriamu periodu užėmę asmenys,
kuriuos mes įvardinome valdančiuoju LDK elitu. Antrąjame skyriuje (Bendrosios studentų iš
LDK studijų Vakarų Europos akademijose tendencijos XVI a. viduryje – XVII a. viduryje)
dėmesys skiriamas bendrosioms Ankstyvųjų Naujųjų laikų išsilavinimo tendencijoms LDK,
apibrėžiama tinklaveika, kaip bajorijos luomo atstovų ir intelektualų veikimo būdas, bei du savo

3 Pareto, V. Circulation of elites, Theories of Society, Foundations of Modern Sociological Theory by Talcott Parsons,
Edward Shils, Kaspar D. Naegele, Jesse R. Pitts, New York, 1961, p. 552.
8
socialine funkcija besiskiriantys lavinimo modeliai: magnatiškasis ir bajoriškasis; aprašoma LDK
institucinė sankloda: švietimo institucijų bei valstybinių institucijų, galėjusių teikti kompetencijas,
laukas. Nuo trečiojo skyriaus tendencijos dėstomos chronologine ir tematine tvarka. Trečiajame
skyriuje (XVI a. I pusės LDK bajorijos elito lavinimosi tendencijos) aprašomas pats
ankstyviausias chronologinis laikotarpis – XVI a. I pusė, bei jam būdingas lavinimasis valdovų
dvaruose bei pavieniai akademinių peregrinacijų atvejai. Ketvirtasis skyrius (Lūžio taškas: XVI
a. 6–7 dešimtmečiais LDK diduomenė „atranda“ peregrinaciją) apibrėžia trumpą, mažiau nei du
dešimtmečius trukusį lūžio laikotarpį, kurio metu buvo suformuota ir įtvirtinta peregrinacija, kaip
įsitvirtinusiam politiniam elitui tinkama lavinimo forma. Penktajame skyriuje (Magnatiškasis
Ankstyvųjų Naujųjų laikų lavinimo modelis: Radvilos, Sapiegos ir Chodkevičiai) piešiamas
ryškiausių magnatiškojo lavinimo modelio adeptų – Radvilų, Sapiegų ir Chodkevičių giminių
atstovų, tapusių akademinės peregrinacijos madų diktuotojais, išsilavinimo paveikslas. Šeštajame
skyriuje (Kilmingų studentų iš LDK studijų pikas evangelikų akademijose) dėmesys telkiamas
peregrinacijų į evangelikų akademijas bumui XVI a. paskutiniais dešimtmečiais – XVII a. I
dešimtmetį. Septintas skyrius (Jėzuitų aukštojo mokslo sistemos įsivyravimas LDK aukščiausių
pareigūnų lavinime) skirtas antrojoje tiriamo laikotarpio pusėje įsivyravusiai jėzuitų švietimo
sistemai bei asmenims, tapusiems šios sistemos auklėtiniais, ir XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios
konvertitų į katalikybę lavinimui. Aštuntajame skyriuje (Kolektyvinis aukščiausių LDK
pareigūnų išsilavinimo portretas) pateikiamas kolektyvinis tiriamos grupės atstovų portretas:
tyrimo metu gauti statistiniai duomenys, ryškiausios tiriamos grupės atstovų lavinimo bei kalbų
ir akademinių disciplinų mokymosi tendencijos bei tirtoje medžiagoje neatsispindėjusios
disciplinos. Darbo priede pateikiamas vardinis tirtos grupės sąrašas, tirtuose šaltiniuose ir
literatūroje atsispindėjusios Lietuvos ir užsienio formalaus lavinimo akademinės institucijos,
kuriose lavinosi tiriamos grupės atstovai, jų individualių mokytojų ir prižiūrėtojų sąrašas.
Darbo chronologija. Chronologinės tyrimo apibrėžtys yra dvejopos. Tiriama grupė yra
asmenys, kurie užėmė aukščiausias valstybines pareigas 1544–1648 metų laikotarpiu. Kadangi
vaivadų, kaštelionų ar vadinamųjų ministrų lygmens pareigos buvo užimamos aukščiausiame
politinės karjeros taške arba karjeros pabaigoje, galima teigti, kad tiriamos grupės atstovai savo
išsilavinimą bei pradinius žingsnius, paruošusius ir inkultūravusius juos į jų visuomeninį
vaidmenį, gavo daug ankstesniu periodu. Antroji chronologinė apibrėžtis yra skirta iliustruoti
patiems ankstyviausiems rengimo valstybės tarnybai pavyzdžiams nuo XV–XVI a. sandūros iki
vėlyviausių pavyzdžių XVII a. 5 dešimtmetyje.
Chronologines tyrimo ribas iš vienos pusės apibrėžia 1544 metų data, vadinamojo Brastos
Seimo, kurio metu buvo užpildytos ilgą laiką neužimtos aukščiausios valstybinės valdžios
pareigos, veikimas bei tais pačiais metais Alberto Hohencolerno universiteto, padariusio
9
reikšmingą įtaką Reformacijos ir humanizmo idėjų sklaidai LDK, įkūrimas. Antroji tiriamąją
grupę sudarančių asmenų atrankai pasirinkta buvo 1648 metų data – Jono Kazimiero Vazos
valdymo ir valstybę iki pačių pagrindų sukrėtusios geopolitinės, ekonominės ir demografinės
krizės pradžia.
Terminija. Šio darbo rėmuose specifiškai naudojami šie terminai:
Akademija. Šiame darbe vidurinio ir aukštojo mokslo institucijos, teikiančios bendruosius ar
specializuotus gebėjimus, bus vadinamos akademijomis. Šis sprendimas buvo priimtas, siekiant
išvengti painiavos, kurią kelia įvairių XVI–XVII a. aukštojo mokslo institucijų statusas. Kaip
teigia V. Frijhofas (W. Frijhoff), Ankstyvaisiais Naujaisiais laikais universitetu galima vadinti tik
tą mokymo įstaigą, kuri yra įkurta teisėtos viešosios valdžios ar bent jau pripažįstama tos valdžios
kaip teisėta. Ankstyvųjų Naujųjų laikų periodu šis teisėtumo kriterijus yra nepatikimas, nes kai
kurie universitetai buvo įkurti be teisėto suvereno akto ar pritarimo. Dėl šios priežasties netgi
vėliau įsitvirtinusių universitetų (pvz., Leideno universiteto, įkurto 1575 m. Nyderlandų
maištininkų, ir paremtų suklastota teisėto valdovo Pilypo II universiteto fundacija) teisinė
situacija buvo neaiški, todėl tokių universitetų išduodami diplomai arba nebuvo vadinami
diplomais (pvz., Ženevoje buvo išduodamas aktas pavadinimu „testimonium vitae ac doctrinae“),
arba nebuvo pripažįstami teisėtais. Tai buvo ypač būdinga evangelikų reformatų švietimo
įstaigoms – universitetams ir akademinėms gimnazijoms, kurios iš Imperatoriaus negavo
universiteto privilegijos. Tokia situacija tęsėsi iki kalvinizmo konfesijos pripažinimo Imperijoje
po Vestfalijos taikos 1648 metais4. V. Frijhofas apibrėždamas ką Europos Universitetų istorijos
II tomo autoriai laiko „universitetu“, be klasikinio, teisinio apibrėžimo: „legitimios“ valdžios
atstovų suteikta privilegija įkurta įstaiga, galinti teikti mokslinius laipsnius, pateikė papildomus
apibrėžimus, padedančius įtraukti platesnį faktiškai veikusių aukštojo mokslo centrų vaizdą.
Autorius į universitetams priskiriamų institucijų apibrėžimą įtraukė tris papildomus institucijų
tipus. Pirmiausia – pedagogines mokyklas (jose rengti mokytojai), aukštesniąsias mokyklas,
kurios Šv. Romos Imperijoje buvo vadinamos akademinėmis gimnazijomis, kaip įstaigas, pagal
savo organizacijos modelį ir mokymo kokybę prilygusias universitetams, bet negavusias
universitetų privilegijų, ypač – privilegijos suteikti mokslinius laipsnius. V. Frijhofas išskyrė
nepilnus universitetus, susidedančius tik iš vieno ar dviejų fakultetų ar katedrų, kuriuos taip
apibrėžė nepaisant to ar jie turėjo oficialią universiteto privilegiją. Trečiasis institucijos tipas buvo
laisvuosius menus dėstanti kolegija, savo prigimtimi menkai besiskyrusi nuo vidurinės mokyklos,
kurioje be laisvųjų menų, kaip pasiruošimas universitetinėms studijoms arba mokslams

4 Frijhoff, W. Patterns. A History of the University in Europe. Universities in Early Modern Europe (1500–1800), ed.
W. Rüegg ir H. de Ridder-Symoens, Cambridge University Press, 1996, p. 49–50.
10