Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lydiniai ir monetos nuo 1387 iki 1495 metų PDF
Preview Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lydiniai ir monetos nuo 1387 iki 1495 metų
Eugenijus Ivanauskas Mikelis Balčius LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS LYDINIAI IR MONETOS nuo 1387 iki 1495 metų Eugenijus Ivanauskas Mikelis Balčius LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS LYDINIAI IR MONETOS nuo 1387 iki 1495 metų Vilnius 1994 Redaktorė Audronė Škiudaitė Vertėja Dalia Merkevičienė Fotografai Francas Brūkštas, Vytautas Aleksiejūnas, Ivanas Dmitrievičius Flotskis Techninis redaktorius Gintaras Butkus © Eugenijus Ivanauskas, 1994 TURINYS Pratarmė...................................................................................5 Šaltiniai ir literatūra...................................................................6 Lietuviški trišoniai sidabro ir pusapvaliai aukso lydiniai................10 Jogailos portretinis grašis ir pusgrašiai........................................15 Jogailos 1388-1390 metų pusgrašiai............................................21 Kaributo grašiai........................................................................31 Vladimiro Algirdaičio grašis ir denarai...................... 35 Vytauto pirmieji ir paskutiniai grašiai.........................................40 Teodoro Karijotaičio denaras....................................................47 Skirgailos denaras....................................................................49 Vytauto 1396-1399 metų grašiai.................................................51 Vytauto pirmieji denarai, pusdenaris ir Andriaus Algirdaičio denarai.....................................................55 Vytauto paskutinieji denarai......................................................68 Vytauto podoliški pusgrašiai......................................................71 Kazimiero denarai....................................................................75 Monetos, kontrasignuotos stulpais..............................................80 Išvados....................................................................................85 Lentelės..................................................................................89 Reziumė anglų kalba.................................................................94 Nuorodos.................................................................................98 PRATARME Krašto visuomeninio gyvenimo raidai nemažą reikšmę turi pinigą, ir ypač savą pinigą, naudojimo ir gamybos pradžia. Ūkinės ir socialinės gyvento ją būklės pažinimui svarbus ir vienas, ir kitas istorijos momentas. Sąlygos, būtinos savai pinigą svorio sistemai atsirasti, Lietuvos teritori joje ėmė klostytis IX-XII a. Su sidabro monetomis gyventojai susipažino kul- tūrinią mainą keliu: iš kitą prekią sidabrą ėmė išskirti kaip pinigus, įsisa vino ją vertinimo sistemas. Sidabro atsargos ėmė kauptis visuomenės viršū nėje. XI a., išsekus sidabro rūdynams Vidurinėje Azijoje ir žlugus Arabą ka lifatui, o X a. pabaigoje sidabrą ėmus kasti Vokietijoje (Harce, Remelsburgo kasyklose), pasaulinis sidabro gavybos centras persikėlė į Vakarą Europą. XII a. pabaigoje ir XIII a. Laterano skelbiami kryžiaus žygiai į Pabaltijį ir totorią antplūdis į Rytą Europą sutrukdė normalius kultūrinius mainus tarp Vakarą ir Rytą Europos tautą. Pastarąją visuomeninio gyvenimo raida buvo pristabdyta. Reikėjo laiko, kad čia išaugtą miestai, padidėtą prekią gamy ba ir susiformuotą vidaus rinka, kad sustiprėtą feodalinė valdymo struktū ra, pagaliau, kad politiniai įvykiai subrandintą prielaidas ūkinėms refor moms. Tik tada tapo įmanoma pereiti prie pažangiausio pinigą gamybos bū do - monetą kaldinimo. Rusiai tokiu įvykiu buvo 1380 m. pergalė Kulikovo laukuose, o Lietuvai - 1385 m. unija su Lenkija. 1387 metus, kaip lietuvišką monetą kaldinimo pradžią, pirmasis nurodė lenką numizmatas R.Kiersnovskis, paskelbęs studiją apie seniausias lietu viškas monetas.1 Savo darbu lietuvišką monetą tyrinėjimus jis pastūmėjo į priekį, nes nustatė iŠ principo teisingą pagrindinią lietuvišką monetą tipą chronologinę seką. Bet nemaža lietuvišką monetą liko nežinomos ar nepa traukė dėmesio. Be to, autorius neaptarė ją metrologijos. Liko neišaiškin ta svarbiausia monetos savybė - jos vertė, kurios nežinant neįmanoma ty rinėti monetą gamybos ir piniginės rinkos istorijos. Visa tai verčia grįžti prie seniausią lietuvišką monetą, iŠ naujo aptarti ją pradinį gamybos etapą - lai kotarpį nuo ją atsiradimo 1387 m. iki 1495 m. Aleksandro Jogailaičio pinigą reformos. 5 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau - LDK) dokumentuose nėra tiesioginių žinių apie XIV-XV a. monetų kaldinimo normas, kalyklų darbą, jų valdininkus ir valdovų monetų kaldinimo bei naudojimo politiką. Netgi palyginus gausiuose Kazimiero dokumentuose nėra žinių apie lietuviškų mo netų naudojimą, o juo labiau gamybą.2 Lietuviškas monetas imta dažniau mi nėti XV a. septintojo dešimtmečio Kauno ir Hanzos pirklių santykius liečian čiuose raštuose,3 dovanojamuosiuose feodalinių viršūnių dokumentuose.4 Iš ankstesnio laikotarpio yra tik pavienių faktų. Antai 1400 m. rygiečiai parašė laišką savo miesto tarėjams dėl Vytauto daromų skriaudų vokiečių pirkliams Polocke.5 Minimas Livonijos monetų naudojimo apribojimas ir reikalavimas naudoti lietuviškas. Minėtinas 1410 m. įrašas viename Naugardo metraštyje apie lietuviškų grašių ir, galbūt, denarų apyvartos legalizavimą Naugarde.6 Išlikusiuose aktuose mažai liečiami prekiniai sandėriai ir lietuviškų mo netų rinka. Tai rodo, kad lietuviškų monetų gamyba turėjo lokalinį charakterį ir Rytų Europos piniginėje apyvartoje tarptautinio atsiskaitymo priemone ne tapo. Pagrindinis žinių šaltinis yra numizmatinė medžiaga. Monetos, jų radi nių sudėtis ir pasiskirstymas LDK žemių platybėse neretai tampa vieninte liais istorinių žinių šaltiniais. Tyrinėjant monetas nuolat tenka susidurti su sunkumais. Ant daugumos monetų nėra įrašų, o esantys sunkiai įskaitomi. Monetų apiforminimui nau doti vietinės kultūros ženklai mažai tyrinėti, jų prasmė menkai žinoma, ypač kai jie naudojami tik monetose. Didžioji dauguma lietuviškų monetų labai retos. Kai kurių rasta vienetai, nežinia koks buvo jų santykis rinkoje su ki tomis lobiuose rastomis monetomis. Ne ką tikslesnių žinių monetų datavi mui teikia ir lobiai. Juose, kartu su lietuviškomis, randamos kitų valstybių monetos, dažniausiai Čekijos grašiai, datuojami šimtmečio tikslumu. Kaip galima numanyti iš turinio ir monetų nusidėvėjimo, didžioji dauguma lobių buvo paslėpti XIV a. dešimtame, XV a. penktame ir devintame-dešimtame dešimtmečiuose. Lobių su lietuviškomis monetomis Lietuvoje rasta daugiau negu Ukrainoje ir Baltarusijoje kartu paėmus. Lobiai teikia žinių apie nedi delius laiko tarpus ir siauras teritorijas, todėl remiantis tik jų teikiama infor macija paklaidos neišvengiamos. Lietuviškos monetos saugomos įvairiuose, toli vienas nuo kito esančiuose muziejuose, todėl autoriams kol kas nepavyko rasti jų identifikavimo būdo bei padaryti monetų metalo sudėties analizę. Šiuos darbus teks atlikti atei 6 tyje. Tyrinėjimuose remtasi skaičiavimo ir lyginimo būdu, metodologiniu pa grindu tapo monetų atributikos ir metrologijos tyrimų rezultatų lyginimas su bendra politine ir ūkine LDK situacija, žinoma iš rašytinių šaltinių bei ben drosios istorinės literatūros.7 Monetų chronologinė schema buvo sudaroma palaipsniui, kaupiantis informacijai. Vengiant faktų kartojimosi, medžiaga išdėstoma pagal galutinius tyrinėjimų rezultatus. Pirmosios žinios apie seniausius lietuviškus pinigus, tame tarpe mone tas, pasirodė praėjusio šimtmečio pačioje pradžioje. T.Čackis, aprašydamas Vaitkuškyje iškastą lietuviškų pusapvalių lydinių lobį, užsiminė apie Jogailos ir kitų valdovų lietuviškas monetas.8 Tiksliai nežinoma kada, bet ne vėliau kaip 1828 metais, 157 puslapių studiją „Lietuvos numizmatika“ parašė že maičių bajoras Leonas Uvainis.9 Galima spėlioti, kad šiame neišlikusiame veikale buvo kalbama ir apie seniausias lietuviškas monetas. Istorikas T.Nar butas savo devynių tomų „Lietuvių tautos istorijoje“, išleistoje Vilniuje 1835- 1841 m., apie lietuviškas monetas rašė kaip apie vieną iš mitologijos šalti nių.10 Būdamas romantiškų pažiūrų, prie lietuviškų priskyrė ir kitų kraštų mo netas, net numizmatines klastotes. Jo bendramžis lietuvių istorikas S.Dau kantas lietuviškai parašytame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir že maičių“, skyriuje „Lietuvių pinigai senovėje“ paminėjo sidabro lydinius.11 1844 m. Kaune buvo rastas lobis, kurį sudarė lietuviškos monetos su stul pais averse ir vytimi reverse. Jam buvo paskirtos dvi publikacijos. Pirmąją parašė archeologas E.Tiškevičius.12 Autorius straipsnyje paminėjo ir kitus monetų radinius. Antrąją parašė lenkų numizmatas K.Strončinskis, rastąsias monetas priskyręs Kęstučiui.13 XIX a. antrojoje pusėje lietuviškų monetų publikacijų padaugėjo, jos tapo žymiai įvairesnės. Remdamiesi ankstesnėmis publikacijomis, apibendrina mojo pobūdžio straipsnius parašė B.Kenė14, A;K.Kirkoras15. Didelį istorikų ir numizmatų susidomėjimą sužadino B.Kenės16 paskelbta žinia apie S.G.Stroganovo kolekcijoje esančią Kaributo monetą. Tas pat pasakytina apie V.B.Antonovičiaus straipsnį, liečiantį Vladimiro Algirdaičio monetas.17 Pastarosiomis vėliau domėjosi I.I.Tolstojus18, N.I.Petrovas19, K.Bolzunov- skis20 ir kiti. N.Kicka paskelbė stulpų ženklu kontrasignuotą totorišką mo netą.21 Berdyčovo lobyje rastomis monetomis su stulpais ir ietigaliu, sukom ponuotu su kryžiumi, domėjosi A.Teichmanas22 ir V. V it y g as23. Pastarasis au torius domėjosi dar ir totoriškomis monetomis, kontrasignuotomis stulpais.24 Apie lenkiškų ir lietuviškų monetų metrologiją, kitus dalykus rašė F.Pieko- sinskis.25 Tyrinėjimus toje srityje tęsė V.Vitygas.26 Jo rūpesčiu buvo publi kuotas Raudondvario (Vilniaus raj.) lobis. \ mokslinę apyvartą buvo įves tos lietuviškos monetos su dvigubu kryžiumi averse ir vytimi reverse. Reikšmingiausias to meto istoriografijoje buvo kolekcionieriaus J.Tiške vičiaus parengtas ir 1875 m. Varšuvoje atspausdintas lietuviškų monetų ka talogas.27 Jame buvo susistemintos ir aprašytos visos tuo metu žinomos mo netos, kaldintos LDK. Nustatytas monetų retumo laipsnis. Nors J.Tiškevi 7 čius seniausių lietuviškų monetų priklausomybės nustatyti nesistengė, jo dar bas savo reikšmės neprarado ir šiandien. Tyrinėdamas Jogailaičių laikų LDK ūkį, daug nuveikė rusų istorikas M. Dovnar-Zapolskis28, bet jis visiškai nekreipė dėmesio į sukauptą numiz matinę medžiagą. Naujas sistemingų tyrinėjimų etapas siejasi su lenkų nu mizmato M.Gumovskio mokslinės veiklos pradžia. Lietuviškas monetas jis aprašė 1914 metais išleistame „Lenkų numizmatikos vadovėlyje“29 ir spe cialioje studijoje „Viduramžių lietuvių numizmatika“, išleistoje 1920 me tais.30 Dar kartą prie tos temos autorius grįžo 1960 metais,31 bet jam taip ir nepavyko rasti galutinio problemos sprendimo, nes kiekvienoje knygoje tas pačias lietuviškas monetas jis priskirdavo vis kitam valdovui. Be to, M.Gu- movskis domėjosi lietuviškomis monetomis, aptiktomis Drozdovo (Mask vos sritis) lobyje32, kurį paskelbė rusų numizmatas I.S.Čižovas.33 Prieš antrąjį pasaulinį karą numizmatikoje aktyviai reiškėsi lietuvių vi suomenės veikėjas ir kolekcionierius P.Karazija. Jo pasišventimo ir triūso dėka šiandien turime Rybiškių sidabrinių lydinių34 ir Aluonos-Šklėrių bei Krūminių35 monetų lobių aprašymus ir publikacijas. Nepaskelbtas liko jo dar bas apie Šančių lobį.36 1940 m., klasifikuodamas Rusijos monetas, lietuviškų monetų duomenis mėgino apibendrinti rusų numizmatas A. A.Iljinas.37 Pokario metais tyrinė jimus pratęsė G.B.Fiodorovas, paruošęs lietuviškų lydinių ir seniausių mo netų radinių topografijos žinyną38, kurį 1965 m. papildė archeologas A.Tau- tavičius.39 LDK istorija nemažai buvo domimasi lietuvių išeivijoje. 1959 metais pa sirodė Amerikos lietuvio J.Kario-Karecko studija apie lietuvišką numizma tiką.40 Ją 1963 metais recenzavo lenkų istorikas J.Ochmanskis.41 Remdamasi 1933 metais Šančiuose rastu lobiu, rusų istorikės V.P.Dar- kevič ir N.A.Soboleva nagrinėjo monetų su įrašu „Pečatj“ priklausomybės problemą ir priskyrė jas Vytautui.42 Ukrainos monetų radinių sąvadą paruošė ukrainiečių numizmatas N. F.Kotliaras.43 Šis autorius nemažai nuveikė tyrinėdamas Vladimiro Algir- daičio ir tariamas Kaributo monetas.44 Pastarosios pateko ir į kitų autorių aki ratį.45 Radinius Baltarusijoje aprašė baltarusių numizmatas V.N.Riabcevi- čius46, o Lietuvoje - Z.Duksa47, V.Aleksiejūnas.48 Narkūnų piliakalnyje ar cheologinių tyrinėjimų metu rastą nežinomą mokslui monetą su valdovo por tretu averse ir keturpėsčių liūtu reverse aprašė archeologai R. Volkaitė-Ku- likauskienė ir A.Luchtanas.49 1983 metais lenkų istorikas T.M.Traidos, rem damasis rašytiniais šaltiniais, iškėlė intriguojančią hipotezę apie Podolės pus- grašius, kaldintus XV a. trečiajame dešimtmetyje.50 1985 m. seniausią lie tuvišką piniginę sistemą bandė įvertinti N.A.Soboleva, bet nieko naujo pa sakyti nepasisekė.51 Pokario darbų seriją aptariama tema tarsi vainikuoja jau minėtas R.Kier- snovskio straipsnis. Autorius susumavo beveik du šimtmečius trukusių ty- 8
The list of books you might like
