Lietuviai = The Lithuanians : praeities didybė ir sunykimas

506 Pages·2013·46.033 MB·Lithuanian

by  Zinkevičius Zigmas

Science and Encyclopaedia Publishing Centre
Institute of the Lithuanian Language
Zigmas Zinkevičius
THE LITHUANIANS
Their Past Greatness
and Decline
M
Science and Encyclopaedia Publishing Centre
Vilnius 2013
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras
Lietuvių kalbos institutas
Zigmas Zinkevičius
LIETUVIAI
Praeities didybė
ir sunykimas
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras
Vilnius 2013
UDK 94(745)
Zi-102
Knygos leidybą finansavo Gražutės Sirutienės fondas
Santa Monika, Kalifornija, JAV
Dėkojame akademiniam leidybos centrui „Nauka“
(академиздатцентр «Наука» РАН) už Olego Trubačiovo
nuotrauką ir Lietuvos dailės muziejui už galimybę
publikuoti muziejuje saugomų eksponatų vaizdus
© Zigmas Zinkevičius, 2013
© Albertas Broga, apipavidalinimas, 2013
© Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013
ISBN 978-5-420-01724-1
Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.
Turinys
Pratarmė / 8
BALTŲ PASAULIS / 10
Baltų vardas ir seniausios istorinės žinios / 10
Baltų hidronimijos paplitimas / 11
Baltų kilmė ir kalba / 14
Materialinė ir dvasinė kultūra / 19
Santykiai su kaimynais / 23
Slavų plėtra / 38
Baltų slavėj imas / 40
GIMINIŠKŲ GENČIŲ APSUPTYJE / 45
Prūsai / 45
Jotvingiai / 53
Kuršiai (ir žemaičių tarmės kilmė) / 62
Žiemgaliai / 80
Sėliai / 89
Latgaliai (latviai) / 94
Lietuviai - pietiniai rytų baltai / 98
LIETUVOS VALSTYBĖ / 105
Lietuvių gentinės sritys (žemės) iki jų sujungimo
į vieną valstybę / 105
Mindaugo sukurtoji valstybė / 111
Kunigaikščių vardai / 113
Mindaugas ir jo aplinka / 113
Po Mindaugo /116
Valstybės plėtros laikotarpis / 117
Slavakalbiai lietuviai / 125
Svetimkalbė raštinė / 126
Lietuvos valstybė ir lietuvių kalba / 141
LIETUVIAI IR KRIKŠČIONYBĖ / 149
Rytų krikščionybė / 149
Vakarų krikščionybė / 155
PRAŽŪTINGAS SANDĖRIS
SU LENKAIS / 166
Jogaila - Lenkijos karalius / 166
Vytautas ir įvykiai po jo mirties / 167
Atneštinė lenkų kalba / 169
Liublino unija / 174
Paskutinis bendrosios Respublikos laikotarpis / 180
Praradus nepriklausomybę / 181
Įnašas į lenkų kultūrinį lobyną / 186
Liaudies lenkinimas / 187
Trukdymas sukurti tautinę valstybę
ir sostinės užgrobimas / 190
Vilnijos sulenkinimas / 198
Stalininė polonizacija / 230
Padėtis žlugus Sovietų Sąjungai / 251
OKUPACIJOS / 277
Mažoji Lietuva vokiečių valdžioje / 277
Carinė Rusija / 359
Kaizerinė Vokietija / 380
Bolševikmetis / 391
Nacių Vokietija / 401
Sovietų Sąjunga / 404
Baigiamosios pastabos / 455
Sutrumpinimai / 461
Literatūra / 462
THE LITHUANIANS. Their Past Greatness
and Decline. Summary / 466
Rodyklės / 485
Asmenvardžių (pavardžių bei teonimų) rodyklė / 485
Vietovardžių (ir tautovardžių, etnosų
pavadinimų) rodyklė / 496
Pratarme
Didinga senosios Lietuvos valstybės istorija ne vienam lietu­
viui atrodo tarsi svetima, nederanti su maža lietuvių tauta. Kad praeityje
mūsų tauta buvo kitokia - gausi ir.didinga - to tirdami svetimkalbius
rašytinius šaltinius nesužinosime.
Tačiau, be rašytinių, turime dar ir kitokių šaltinių, mūsų reikalui
daug patikimesnių. Tai - istorinės (diachroninės) kalbotyros, archeologi­
jos, etnologijos ir kitų mokslo šakų duomenys, kurių piktavaliai žmonės
nepajėgia paversti tendencingais ar net jų klastoti, kaip kartais daro su
rašytiniais šaltiniais.
Šioje knygoje pažvelgsime į Lietuvos istoriją pro minėtų disciplinų
„akinius“, leidžiančius nustatyti santykį, kuris buvo praeityje tarp lietu­
vių tautos ir jos sukurtos valstybės, kitaip sakant, nuimsime senosios Lie­
tuvos valstybės „svetimumo šydą“. Lietuvių tautą išvysime tokią, kokia
ji buvo iš tikrųjų - gausią ir didingą, pajėgusią sulaikyti totorių (mongolų)
ordas, besiveržiančias į Europą.
Knygoje bus daug kalbama apie tuos tolimus laikus ir istorijos vyks­
mus, kurių nesiekia rašytiniai šaltiniai, bet apie kuriuos pateikia labai
svarbių duomenų nurodytos disciplinos. Tuos duomenis ignoruojantys
ar nepakankamai įvertinantys istorikai daro sau nemaža žalos, nes taip
elgdamiesi jie netenka pagrindo po kojomis. Knygoje bus aptariama ne
tik praeityje buvusi lietuvių tautos didybė, bet ir jos sunykimo priežastys.
Matysime, kad mūsų laikus pasiekė tik lietuvių tautos likučiai.
Knygoje daugiausia stengtasi pateikti faktus. Kaip juos interpretuoti,
dažnu atveju tesprendžia pats skaitytojas.
Autorius neretai kartoja mintis, jau pateiktas ankstesniuose savo vei­
kaluose. Šiuokart bus stengiamasi jas kiek įmanoma patikslinti, nušli­
fuoti formuluotes.
Latvių kalbos žodžiai rašomi moksline (archaizuota) rašyba, kad galėtų
pasinaudoti baltistai. Prūsų kalbos žodžiai pateikiami taip, kaip jie yra
užfiksuoti šios kalbos paminkluose, išskyrus apibendrinamojo pobūdžio
atvejus. Finų kalbų pavyzdžiuose teko išlaikyti jų pavartojimo mokslinėje
literatūroje rašybą. Ji nevienodinta ir nemoderninta.
Tekste nurodomų veikalų pavadinimai sutrumpinti. Išsamūs patei­
kiami knygos pabaigoje (žr. Literatūra, p. 462-465).
Rašydamas šią knygą autorius jautė nuolatinę lituanistės savo žmo­
nos Reginos ir lituanistu tampančio sūnaus Vytauto globą. Be jų suda­
rytų puikių darbo sąlygų ir palaikymo knyga nebūtų pasirodžiusi. Ačiū
jiems! Taip pat ir dukrai Laimutei Šinkūnienei, perrašiusiai sudėtingą
rankraštj kompiuteriu, pateikusiai ne vieną naudingą teksto pagerini­
mą ir sudariusiai išsamias knygos rodykles. Pagaliau neužmirštini li­
tuanistai vaikaitis Mindaugas Šinkūnas ir jo žmona Eglė Žilinskaitė-
Šinkūnienė, kurių mokslinė veikla visą laiką džiugino autorių, kėlė jo
nuotaiką ir tuo pačiu skatino dirbti. Kad knyga išvydo dienos šviesą,
autorius yra dėkingas Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direk­
toriui Rimantui Kareckui, taip pat Lietuvių kalbos instituto direktorei
dr. Jolantai Zabarskaitei. Ačiū redaktorei Agotai Sriubienei ir jos darbą
tęsusiai Juditai Mačiokienei už rūpestingą redagavimą, taip pat dailinin­
kui Albertui Brogai, maketuotojui Dariui Šimkūnui, iliustracijų redak­
torei Ievai Burbaitei, retušuotojai Daliai Toliušienei, žemėlapių rengėjai
Laimai Gelčiūtei ir visiems, kuo nors prisidėjusiems prie teksto gerinimo
ar knygos išleidimo.
BALTŲ PASAULIS
Baltų vardas ir seniausios
istorinės žinios
Kaip senovėje patys baltai save vadino ir kaip buvo vadi­
nami kaimynų, mes nežinome. Dabar vartojamas terminas baltai yra
dirbtinis. sugalvojo vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Fer­
Jį
dinandas Nesselmannas ir paskelbė 1845 m. knygoje „Senovės prūsų
kalba“ (Die Sprache der alten Preussen, Berlin, 1845, 28 t. t.). Padarė nusižiū­
rėjęs Baltijos pavadinimą. Dirbtiniu vardu vadinami ne vieni baltai.
į
Tokie terminai dar yra indoeuropiečiai, anatolai, indoiranėnai, italikai
ir kai kurie kiti.
Blogiau tai, kad terminas baltai nėra vienareikšmis. Geografai jį kartais
vartoja visoms tautoms aplink Baltijos jūrą (taigi ir neindoeuropiečiams
suomiams, estams)1 pavadinti. Šiuo vardu dar vadinami trijų Baltijos res­
publikų - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - gyventojai. Buvusios Livonijos
teritorijoje (dab. Latvija ir Estija) gyvenę vokiečiai kolonistai buvo pradėję
irgi vadintis baltais, o savo kalbą - baltų vokiečių kalba. Tačiau kalbi­
ninkai dabar baltų terminą vartoja tik viena reikšme - indoeuropiečių
kalbų šakai, kuriai priklauso lietuvių, latvių ir kai kurios mirusios kalbos,
pavadinti. Šias kalbas tirianti kalbotyros šaka vadinama baltistika. Plg.
Vilniuje leidžiamo tarptautinio-mokslinio žurnalo pavadinimą Baltistica
(eina nuo 1965 metų).
Tarp nekalbininkų (anksčiau ir kalbininkų) kartais tam pačiam reikalui pa­
vartojamas dar aisčių terminas, bet tai sukelia painiavą, nes aisčiais iš
seno buvo vadinami ne visi baltai, bet tik tam tikra vakarų baltų gentis.
Beje, su šiuo vardu savo kilme netiesioginiu būdu yra šiek tiek susijęs
ir tautovardis estai. Apie tai žr. šių eilučių autoriaus straipsnį leidinyje
Archivum Lithuanicum 12, 2010, 345-352 (Santrauka: Voruta, 2010 04 10).
Baltai kalbos požiūriu anksti pradėjo skilti į atskirus vienetus. Is­
torijos šaltiniuose jie pradedami minėti tada, kai jau buvo suskilę,
todėl pateko be bendro pavadinimo.
Rašytinių šaltinių duomenys apie tą kraštą, kuriame gyveno bal­
tai, yra labai skurdūs. Seniausias žinias apie visą Rytų ir Šiaurės Eu­
ropą bei jos gyventojus pateikia „istorijos tėvu“ vadinamas graikas
Herodotas, gyvenęs V a. prieš Kristų. Jo Istorijos IV knygoje pasa-