Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje, 1945-1951 PDF
Preview Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje, 1945-1951
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS LIETUVIŲ IŠEIVIJOS INSTITUTAS Vincas Bartusevičius L I E T U V I A I DP STO VY KL O S E VOKIETIJOJE 1 9 4 5 -19 5 1 t VERSUS AUREUS UDK 323.15(430)(=172)(091) Ba485 Knygos leidimą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija Vokietijos lietuvių bendruomenė Lietuvių kultūros institutas © Vincas Bartusevičius, 2012 ISBN 978-9955-34-375-2 © „Versus aureus“ leidykla, 2012 TURINYS AUTORIAUS ŽODIS.......................................................................................................11 ĮVADAS.................................................................................................................................15 LIETUVIŲ EMIGRACIJOS BANGOS.......................................................................15 RŪPINIMASIS SAVO PRAEITIMI: ŠALTINIAI IR LITERATŪRA...............17 PAKELIUI Į NEŽINIĄ...................................................................................................25 PABĖGĖLIŲ PROBLEMA XX AM ŽIUJE................................................................25 DIDYSIS 1944 METŲ LIETUVIŲ BĖGIMAS.........................................................28 VOKIETIJA 1945-1949 METAIS...................................................................................34 VAKARŲ SĄJUNGININKŲ GLOBOJE..................................................................43 POKARIO PABĖGĖLIŲ KLAUSIMAS IR PASTANGOS JĮ IŠSPRĘSTI: KARINĖS VALDŽIOS IR UNRRA VEIKLA..................................43 DP ĮVAIZDIS.......................................................................................................................50 SOVIETŲ IR LENKŲ DP GRĄŽINIMAS................................................................55 PABALTIEČIAI DP IR REPATRIACIJOS PASTANGOS.....................................62 LAISVI, BET NELAIMINGI: LIETUVIAI DP STOVYKLOSE........................82 Socialinė struktūra ir gyvenimo aplinkybės......................................................82 Bendrosios lietuvių pabėgėlių organizacijos kūrimas: Lietuvių tremtinių bendruomenė (LTB).............................................................100 Kova su negerovėmis: nusikaltimai, bausmės ir teismai................................122 Lengvinti sunkią tremtinio dalią: Lietuvos Raudonasis Kryžius.................131 Lietuvių švietimas tremtyje:..................................................................................152 Darželiai. Mokyklos. Kursai. Profesinis lavinimas. Švietimo ir auklėjimo problemos. Rūpestis ateitimi Ideologinės moksleivių organizacijos: skautai ir ateitininkai 187 Tremtinių kultūrinė veikla:....................................................................................199 Dailė. Muzika. Operos ir baleto teatras. Ansambliai. Dramos teatras. Literatūra Mokslas ir mokslo įstaigos:....................................................................................292 Doktorantai. Studentai. Pabaltijo universitetas. UNRRA universitetas Tremtinių spauda.....................................................................................................319 Bažnytinis religinis gyvenimas:...........................................................................338 Evangelikų. Katalikų Lietuviai DP civilinėje gvardijoje...........................................................................365 POLITINIS LIETUVIŲ GYVENIMAS TREM TYJE..........................................375 Lietuvos pasiuntinybės Berlyne likimas Lietuvos valstybės nepriklausomybei žlugus........................................................................................375 Lietuvos diplomatinė tarnyba (LDT) išeivijoje: esmė, sudėtis, tarptautinis pripažinimas..........................................................380 Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK): esmė, susikūrimas, sudėtis....................................................................................384 VLIK veikla Vokietijoje ir jį sudarančių grupių santykiai.............................388 VLIK sandara ir organai. VLIK veikla. Santykiai su lenkais. Santykiai su žydais. Krašto atkūrimo reikalai. Asmens dokumentai. Kontaktai su vokiečių įstaigomis. Pastangos sudaryti bendrą politinę vadovybę išeivijoje...............................408 IRO GLOBOJE....................................................................................................434 IRO STEIGIMAS IR PABĖGĖLIŲ ĮKURDINIMO PASTANGOS...................434 Pabėgėlių teisinė padėtis, tautiniai komitetai, Lietuviai ir jų įkurdinimas DIDYSIS TREMTINIŲ KRAUSTYMASIS IŠ VOKIETIJOS.............................453 Didžioji Britanija, Belgija, Prancūzija, Olandija, Pietų Amerika, Australija, Kanada, JAV, emigracinės komisijos, emigracinės stovyklos LIETUVIAI KITOSE KAIMYNINĖSE ŠALYSE....................................................481 Austrija, Šveicarija, Italija, Danija, Švedija, Norvegija, Suomija BENDROSIOS LIETUVIŲ PABĖGĖLIŲ ORGANIZACIJOS KŪRIMAS: PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ (PLB)................................................509 VOKIEČIŲ GLOBOJE......................................................................................517 LIKUSIEJI VOKIETIJOJE IR JŲ MATERIALINĖ PADĖTIS..........................517 LIKUSIŲJŲ VOKIETIJOJE TEISINĖ PADĖTIS....................................................528 BAIGIAMOSIOS PASTABOS.....................................................................................532 SUTRUMPINIMAI NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS..............................................................543 PRIEDAI............................................................................................................................558 ZUSAMMENFASSUNG „Litauische Flüchtlinge in den DP Lagern Westdeutschlands 1945-1951“ 577 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ...........................................................................581 VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ....................................................................................599 LIETUVIAI DP STOVYKLOSE VOKIETIJOJE 1945-1951 11 AUTORIAUS ŽODIS LIETUVIAI DP STOVYKLOSE VOKIETIJOJE 1945-1951 Visą Europą ir ne tik ją nuniokojusio Antrojo pasaulinio karo įvykiai vieną ir tą pačią lietuvių visuomenę jėga išskyrė į bent tris pradžioje tik geografiškai atskiras dalis. Vieną didesnę, likusią gyventi Lietuvoje, ir kitas dvi, mažesnes, kurių nariai netrukus buvo išbarstyti bene po visą platų pasaulį: vienos jų po nesvetingus Rytų kraštus, kitos - po vadinamojo laisvojo pasaulio šalis. Šios trys vienos tautos dalys buvo ne tik nevienodo dydžio ir gal svarbos, bet turėjo ir skirtingą savitą gyvenimą su skirtingomis problemomis, skirtingais iššūkiais ir uždaviniais. Tačiau visų jų pasireiškimas sudaro vieną lietuvių kultūrą. Todėl svarbu, kad ir Lietuvą turėjusių nesavanoriškai apleisti tautos dalių likimas ir palikimas nenugrimztų užmirštin, o išliktų tautos atmintyje. Šiame darbe kaip tik bus kreipiamas žvilgsnis į tuos per 80 000 Lietuvos gy ventojų, kurie karui pasibaigus atsirado Vakarų sąjungininkų kontroliuojamose Vokietijos ir Austrijos zonose ar kitose Sovietų Sąjungos neužimtose Europos šalyse. Atsisakę grįžti į okupuotą tėvynę, jie, kaip ir daugelis kitų tautų pabė gėlių arba į Vokietiją prievarta darbams atgabentų žmonių, buvo kompaktiškai apgyvendinti stovyklose, kur parodė aukštą susipratimą, pasireiškiantį gyva ir daugialype kultūrine veikla. Neturėdami nei savos teritorijos, nei savos valdžios, jie atkūrė tarsi kultūrinę autonomiją: savo švietimą, spaudą, visuomenines, pro fesines ir religines organizacijas, politines partijas ir jų junginius. Šitas kompaktiškas gyvenimas netruko ilgai, vos keletą metų. Laikui bėgant nors Vakarų Europos kraštai pamažu kilo iš griuvėsių, tačiau tarptautinė poli tinė įtampa tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos itin didėjo, viltis grįžti į laisvą ir nepriklausomą Lietuvą ūmai menkėjo, o galimybių ūkiškai įsikurti Vokietijoje tuo metu nesimatė. Darbo jėgos ieškančios Europos ir ypač užjūrio šalys išsivi- liojo ir didžiąją dalį Vokietijoje susispietusių tautiečių. Per trumpą laiką lietuviai tremtiniai-pabėgėliai pasklido po visus penkis pasaulio žemynus, palikę viską, ką buvo sukūrę ar pradėję kurti. Bet išeiviškas gyvenimas taip nesibaigė, priešin 12 VINCAS BARTUSEVIČIUS gai, jis tik prasidėjo. Tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu neatšaukiamai ir neginčytinai baigėsi 1944 m. prasidėjusi odisėja. Tačiau gyvenimas Vokietijos ir Austrijos DP stovyklose padėjo tvirtą pagrindą visam vėlesniam išeivių gyveni mui jau visai kitokiomis sąlygomis. Ten susikūręs naujas išeivio identitetas tam priai surišo pabėgėlius solidarumo juosta ir tapo visos tolesnės bendros veiklos pagrindu. Todėl ir svarbu į šį išeivijos gyvenimo tarpsnį pažvelgti kiek platesniu žvilgsniu iš arčiau. Patys pabėgėliai Vokietijoje praleistais metais ne itin domėjosi. Lietuvai at kūrus nepriklausomybę jos dėmesys išeivija sustiprėjo: persispausdinti bene visų žymesnių išeivių autorių darbai, atsirado studijų ir darbų atskirais pabėgėlių gyvenimo aspektais, išeiviai įtraukiami į enciklopedijas, regioninius žymesnių žmonių sąrašus ir kt. Kita vertus, biografijose lyg sutartinai Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai, be jokių nuorodų į aplinkybes, visuotinai aprašomi kaip pasi traukę į Vokietiją ar į Vakarus, persikėlę ar emigravę į užsienį. Tai, žinoma, aukš to laipsnio eufemizmas, šalies apleidimo aplinkybių pagražinimas, neleidžiantis šių dienų jaunesniems skaitytojams nė iš tolo suvokti tuomet vykusios asmeninės ir visos tautos tragedijos. Todėl ir šiame darbe vartojamas tremtinių terminas šiandien ne visiems bus gal ir suprantamas. Bet taip save pabėgėliai aprašomu laikotarpiu vadino ir tokie iš tiesų jautėsi. Keblumų kelia ir kiti terminai. Lituanistų nekvestionuojamas plačiai buvo vartojamas „Pabaltijo“ terminas visomis savo darybinėmis formomis, dažniau siai organizacijų ar įstaigų pavadinimuose. „Pabaltijo valstybės“ tapo Lietuvos, Latvijos ir Estijos sinonimu. Šiandien ši sąvoka, kaip skolinys iš rusų kalbos, nevartotinas. Organizacijos ar įstaigos pervadinamos. Bene žinomiausia auka tapo Pabaltijo universitetas, kuris perkrikštytas į Baltijos universitetą. Arba kitas pervadinimo pavyzdys, Taikomosios dailės institutas Freiburge nuosekliai vadi namas Dailės ir amatų mokykla. Gal tai tikslesnis jo prancūziško pavadinimo vertimas, tačiau tarp lietuvių jis nebuvo vartojamas, o pervadinus nukerpama visa įstaigos idėjinė koncepcija, sąmoningas ir apgalvotas siekis tremtyje (išeivi joje) atkurti Kaune veikusį Taikomosios dailės institutą. Nors Lietuvoje vyksta gyvos diskusijos, apsispręsta tiek pavardes, tiek vieto vardžius rašyti originalia kalba pridedant lietuviškas galūnes. Tai daroma grynai praktiniais sumetimais: norima, kad be jokių sunkumų būtų galima nustatyti asmenį ir žemėlapyje ar internete susirasti vietovę. Nieko nepadės, jei skaityto jas mokės taisyklingai ištarti vietovardį (ką lietuviška rašyba, beje ne kiekvienu atveju garantuoja), bet neras jo žemėlapyje, o kiekvieno reikalauti nešioti užan tyje Pasaulio vietovardžių žodyną irgi nebūtų tikslinga. LIETUVIAI DP STOVYKLOSE VOKIETIJOJE 1945-1951 13 Apskritai galima pasakyti, kad bandymas gyvą kalbą dirbtinai išlaikyti ar chajišką, negali būti sėkmingas, nors jos formos mums atrodytų ir labai gražios ir būtų mielos. Kalbos prisitaikymas prie naujų gyvenimo reikalavimų nėra nei kalbos darkymas, nei nusikaltimas jai. Tik taikant politinį mastelį, kartais pana šios nuostatos gali būti tikslingesnės už kitas. Tokių tikslų čia neturiu. Rengiant šią knygą teko patirti daug paskatos, paramos ir pagalbos. Nepa prastai esu dėkingas savo žmonai Onai, kuri nuolat ragino imtis tokio darbo, o jį apsiėmus daug valandų praleido kaupdama medžiagą, skaitydama ir taisydama rankraštį. Be jos pagalbos ir paaukoto laiko ši knyga tikriausiai nebūtų išvydusi dienos šviesos. Dėkoju ir Lietuvių išeivijos instituto darbuotojoms dr. Daivai Dapkutei bei dr. Astai Petraitytei-Briedienei, dr. Kęstučiui Girniui, dr. Juozui Misevičiui už naudin gas dalykiškas pastabas, patarimus, nuorodas, ypač svarstant prieštaringai verti namus įvykius. Padėka priklauso ir Lietuvių išeivijos instituto direktoriui prof. dr. Egidijui Aleksandravičiui, sutikusiam knygą priimti į savo instituto leidinių seriją, leidyklai „Versus aureus“, jos vadovybei ir bendradarbiams, apsiėmusiems ūkinio sunkmečio metu knygą leisti, ir taip pat - šios knygos išleidimą parėmusioms insti tucijoms: Lietuvos Respublikos kūlturos ministerijai, Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamentui, URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamen tui, Vokietijos lietuvių bendruomenei ir Lietuvių kultūros institutui. Vincas Bartusevičius Wittlichas, 2012 m. spalis LIETUVIAI DP STOVYKLOSE VOKIETIJOJE 1945-1951 15 ĮVADAS LIETUVIŲ EMIGRACIJOS BANGOS Savanoriškas ar prievartinis gyventojų judėjimas yra nei vien naujųjų laikų reiškinys, nei jis būdingas kokiai nors vienai geografinei erdvei ar kultūrai. Visa žmonijos istorija gali būti parašyta kaip tremtinių, pabėgėlių, tautų kraustymosi istorija. Tai yra bendras visai žmonijai reiškinys, nors jo priežastys konkrečiu atveju gali būti įvairiausios ir eiga bei padariniai - labai skirtingi. Lietuvių tautos istorija čia nėra jokia išimtis. Vidinė kolonizacija, t. y. judėjimas šalies viduje ir plėtra jos pakraščiuose vyko nuolatos, kaip ir visais laikais būta pavienių asmenų ar negausių grupių, dėl įvai rių priežasčių sporadiškai atsiradusių toli nuo savo tėvynės. Tačiau apie didesnę naujųjų laikų lietuvių emigraciją galima kalbėti tik nuo XIX a. antrosios pusės, kai, ypač po nepavykusių 1831 ir 1863 m. sukilimų prieš carinės Rusijos pries paudą, didesnis skaičius Lietuvos žmonių apleido savo gimtąjį kraštą1. Si masinė emigracija iš Lietuvos gali būti suprasta kaip pavėluoto Rytų Europos tautų verži mosi į naująjį pasaulį dalis. 1897-1914 metais iš Lietuvos į JAV išvyko per 300 000 asmenų, į Didžiąją Britaniją - apie 9 000, į Rusiją - 74 000. Taigi XIX ir XX amžiaus sandūroje Lietuvą apleido arti 400 000 žmonių, t. y. beveik 25 % visų jos gyventojų. Nuo 1920 iki 1940 m. Lietuvą paliko iš viso dar 102 461 asmuo2. Pagrindinės masinės emigracijos iš Lietuvos priežastys buvo tokios: 1. Sunkios gyvenimo sąlygos kaime. Darbo jėgos perteklius kaime buvo labai di delis, todėl 90 % visų emigrantų buvo žemdirbiai arba bežemiai valstiečiai. 2. Sunki ir ilga karo tarnyba carinėje kariuomenėje. Dauguma jaunų vyrų bai minosi pavojingos 5 ar net 25 metų tarnybos, kurią tekdavo atlikti toli nuo savo tėvynės. Todėl jie pasiryždavo labiau emigruoti. 68 % visų emigrantų sudarė jauni vyrai. 1 Apie senesniąją lietuvių emigraciją plg. Eidintas, 1993; Jakštas, 1968, p. 414-429; Kapočius, 1981; Kučas, 1971; Truska, 1961. 2 Plg. Eidintas, 1987. i6 VINCAS BARTUSEVIČIUS 3. Carinės valdžios vykdoma griežta rusinimo politika. Spaudos draudimas, su kilimo vadų ir dalyvių persekiojimas paskatino ne vieną palikti savo kraštą3. Antrojo pasaulinio karo sukelto didžiojo lietuvių egzodo išvakarėse, 1940 m. gyventojų surašymo duomenimis, JAV gyveno 394 811 lietuvių4. Senieji emigrantai, įsikūrę naujuose kraštuose, greitai susiorganizavo, su kūrė parapijas, organizacijas, leido lietuviškus laikraščius ir žurnalus. Jie, kaip visuma, turėjo ir tam tikrą politinį svorį. Tačiau visą jų veiklą ir kultūrinį gy venimą sąlygojo faktas, kad dauguma tų žmonių priklausė darbininkų sociali niam sluoksniui, turėjusiam menką bendrąjį ir profesinį išsilavinimą. Pusė visų emigrantų buvo visiškai neraštingi. Šie emigrantai, daugiausia buvę valstiečiai, užsienyje tapo pramonės darbininkais. Viena vertus, jie naujuose kraštuose su darė gana kompaktišką etninę visumą ir galėjo tam tikrą laiką išlaikyti savo kalbą (nors, laikui bėgant, ir sudarkytą) ir papročius. Antra vertus, jie stokojo solidesnio pagrindo išplėtoti savo grupės dydį atitinkantį aukštesnio lygmens ir intensyvumo kultūrinį gyvenimą, kuris būtų galėjęs būti paveiki atspara prieš gyvenamojo krašto tautų sulydinimo vyksmą. Čia ir yra viena iš priežasčių, kad Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai, kurie savo išsilavinimu ir socialine padėtimi dažniausiai priklausė visai kitam visuomenės socialiniam sluoksniui, kurie savo negrįžimą grindė politiniais motyvais ir kurie sau iškėlė griežtus tikslus nepa skęsti svetimųjų jūroje, bet išlaikyti ir kurti savąją kultūrą, nors ir gyvenant toli nuo savo tėvynės, negalėjo plačiau organiškai įsijungti į jau esamas ankstesniųjų emigrantų organizacines struktūras (o jų buvo JAV, Pietų Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje). Todėl naujieji pabėgėliai turėjo iš naujo pradėti kurti ne tik savo asmeninį, bet ir apskritai lietuvišką kultūrinį gyvenimą. 3 Plg. ten pat. 4 1998 m. - 742 776 asmenys JAV pasisakė esą lietuvių kilmės, 10 ooo - Anglijoje, apie 100 ooo - Pietų Amerikoje. Plg. ten pat.
The list of books you might like
