Kas yra istorija? : Goerg’o Macauley’aus Trevelyano garbei skirtos paskaitos, skaitytos Kembridžo universitete 1961 metų sausio-kovo mėnesiais PDF
Preview Kas yra istorija? : Goerg’o Macauley’aus Trevelyano garbei skirtos paskaitos, skaitytos Kembridžo universitete 1961 metų sausio-kovo mėnesiais
Edvvard H a l l e t t Carr VAGA Edvvard Hallett Carr KAS YRA ISTORIJA? Edvvard Hallett Carr KAS YRA ISTORIJA? Goerge'o Macauley'aus Trevelyano garbei skirtos paskaitos, skaitytos Kembridžo universitete 1961 metų sausio-kovo mėnesiais Iš anglų kalbos vertė RASA SEIBUTYTĖ ALK / VAGA UDK 13 Ca 235 Versta iš: Edward Hallet Carr WHATIS HISTORY? Penguin Books, Second Edition, 1987 This edition published with the support from the Open Society Fund-Lithuania and from the CEU Translation Project of the Open Society Institute-Budapest Knygos leidimą finansavo Atviros Lietuvos fondas ir Atviros visuomenės institutas Budapešte (Vidurio Europos universiteto Vertimų projektas) Edvvard Hallet Carr, 1961 The Estate of Edvvard Hallett Carr, 1987 Vertimas į lietuvių kalbą, ISSN 1392-1673 Rasa Seibutytė, 1999 ISBN 5-415-01414-4 Leidykla VAGA, 1999 TURINYS Antro leidimo pratarmė 1 1. Istorikas ir faktai 7 II. Visuomenė ir žmogus 31 III. Istorija, mokslas ir moralė 57 IV. Priežastingumo ryšys istorijoje 89 V. Istorija - tai pažanga 112 VI. Nauji horizontai 138 Rodyklė 163 DAŽNAI STEBIUOSI, KODĖL JI TURĖTŲ BŪTI LAIKOMA NUOBODŽIA, NES JUK DIDŽIĄJĄ JOS DAL| TIKRIAUSIAI SUDARO IŠRADIMAI. Catherine Morland apie Istoriją (Northangero abatija, XIV skyrius) ANTRO LEIDIMO PRATARMĖ 1960 m., kai baigiau pirmą šešių savo paskaitų „Kas yra istorija?" juod raštį, Vakarų pasaulis dar peikėjosi nuo dviejų pasaulinių karų bei didžiųjų revoliucijų - Rusijos ir Kinijos - smūgių. Viktorijos - nekalto pasitikėjimo savimi ir savaime suprantama tikėjimo pažanga - amžius seniai buvo pasibaigęs. Pasaulis tapo neramus, netgi grėsmingas. Vis dėlto ėmė rastis ženklų, jog kai kuriuos sunkumus įveiksime. Ekono minė krizė, kurios buvo laukiama po karo, pasaulio neištiko. Tyliai, beveik nepastebimai iširo Britanijos imperija. Vengrijos ir Sueco kri zės buvo įveiktos arba su jomis ilgainiui buvo susitaikyta. Vyko pa girtini procesai - Sovietų Sąjungoje buvo pasmerktas Stalino kultas, JAV - McCarthy politika. Po 1945-ųjų iš griuvėsių sparčiai kilo Vokieti ja ir Japonija, kurios darė įspūdingą ekonominę pažangą. De Gaulle'io valdoma Prancūzija pradėjo atgauti jėgas. Jungtinėse Valstijose baigė si Eisenhovverio slogutis ir ėmė aušti Kennedy'o vilties era. Pietų Afri kos, Airijos, Vietnamo epidemijos dar kontroliuojamos. Pasaulio bir žos klesti. Tokios aplinkybės, šiaip ar taip, leido bent paviršutiniškai pa teisinti optimizmą ir tikėjimą ateitimi, kurį pareiškiau baigdamas savo paskaitas 1961 m. Kiti du dešimtmečiai griovė šias viltis ir ramų tikėji mą. Dvigubai intensyviau atsinaujino šaltasis karas, sukeldamas bran duolinio išnykimo pavojų. Pavėlavusi ekonominė krizė smogė iš visų jėgų, nusiaubdama pramonines šalis ir Vakarų visuomenėje sukelda ma nedarbo vėžį. Šiandien vargu ar yra tokia šalis, kurioje nebūtų susipriešinimo, kilusio dėl prievartos ir terorizmo. Po naftą išgaunan čių Artimųjų Rytų šalių maišto valdžios svertai pakrypo pramoninių Vakarų valstybių nenaudai. Pasyvus „trečiasis pasaulis" virto pozity viu ir griaunančiu pasaulio politikos veiksniu. Tokiomis aplinkybėmis kiekviena optimizmo apraiška regėjosi absurdiška. Visa tai buvo į * Autorius pririnko daug medžiagos, ketindamas parengti gerokai pataisytą antrą leidimą, tačiau parašė tik šią pratarmę. - Red past. II naudą nelaimių pranašams. Artėjančio paskutinio teismo paveikslas, uoliai piešiamas sensancingų rašytojų bei žurnalistų ir perduodamas žiniasklaidos, tapo kasdienio žodyno dalimi. Prieš ilgus šimtmečius buvusios populiarios pasaulio pabaigos pranašystės vėl pasidarė veiksmingos. Vis dėlto sveikas protas verčia daryti dvi svarbias išlygas. Pir miausia, diagnozė, kad ateitis beviltiška, nors, rodos, pagrįsta nepa neigiamais faktais, yra abstrakti teorinė konstrukcija. Dauguma žmo nių tokia diagnoze paprasčiausiai netiki, ir tai rodo jų elgesys. Žmonės vis tiek mylisi, pastoja, gimdo ir augina vaikus. Ir asmuo, ir visuome nė labai daug dėmesio skiria sveikatai ir švietimui, rūpindamiesi nau jos kartos gerove. Nuolatos ieškoma naujų energijos šaltinių. Nauji išradimai didina gamybos našumą. Daugybė „smulkiųjų indėlininkų" investuoja į valstybės obligacijas, statybos bendroves ir investicinius fondus. Entuziastingai propaguojama tautinio, architektūrinio ir me ninio palikimo išsaugojimo ateities kartoms idėja. Tarsi savaime per šasi išvada, kad tik maža grupelė nepatenkintų intelektualų, kurie šiuo metu daugiausia reiškiasi viešumoje, tiki greitai įvyksiančiu susinaiki nimu. Antra mano išlyga susijusi su geografine pasaulinės nelaimės pranašysčių kilme, nes jos sklinda daugiausia - nors galima sakyti tik - iš Vakarų Europos ir jos atšakų užjūryje. Tai nenuostabu. Penkis šimt mečius šios šalys buvo neginčijamos pasaulio šeimininkės. Jos gali gana įtikinamai pretenduoti į civilizacijos šviesos atstoves svetimame ir tamsiame barbarų pasaulyje. Pasaulį, kuris vis dažniau abejoja ar atmeta šias pretenzijas, be abejo, turi ištikti nelaimė. Lygiai taip pat nenuostabu, kad šių judėjimų epicentras, giliausio intelektualinio pesi mizmo centras, yra Britanijoje, nes niekur kitur kontrastas tarp XIX a. spindesio ir XX a. pilkumos, tarp XIX a. pranašumo ir XX a. menkaver tiškumo nėra toks ryškus ir skausmingas. Tokios nuotaikos išplito visoje Vakarų Europoje ir (tik galbūt ne taip smarkiai) Šiaurės Ameri koje. Visos šios šalys XIX a. aktyviai dalyvavo didžiojoje ekspansijoje. Tačiau neturiu priežasties įtarti, kad tokios nuotaikos vyrauja visame III pasaulyje. Vienoje pusėje pastačius neįveikiamus komunikacijos bar jerus, o iš kitos nepaliaujamai liejantis šaltojo karo propagandai, padė tį SSRS sunku protingai vertinti. Tačiau vargu ar galima manyti, kad šalyje, kurios dauguma gyventojų mato, jog, nepaisant dabartinių sun kumų, gyvenimas yra daug geresnis nei prieš dvidešimt penkerius, penkiasdešimt ar šimtą metų, įsivyravo netikėjimas ateitimi. Azijoje tokios skirtingos šalys kaip Japonija ir Kinija į ateitį žvelgia optimistiš kai. Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, netgi tuose regionuose, ku riuose šiuo metu vyksta neramumai, neseniai susikūrusios valstybės kovoja dėl ateities, kuria - nors ir aklai - tiki. Tad darau išvadą, kad ši skepticizmo ir nevilties banga, nešan ti su savimi tik destrukciją ir puvėsius, tikėjimą pažanga ar tolesnio žmonijos progreso perspektyvas atmetanti kaip absurdą, yra elitizmo forma. Šią bangą sukėlė elitinės visuomenės grupės, kurių saugumas ir privilegijos nuo krizės nukentėjo labiausiai, taip pat elitinės šalys, kurių neginčijamas dominavimas pasaulyje buvo sugriautas. Tame judėjime didžiausias vėliavas neša intelektualai, teikiantys idėjas val dančiajai visuomenės grupei, kuriai jie tarnauja („Visuomenės idėjos yra valdančiosios klasės idėjos"). Neprotinga būtų teigti, jog kai kurie šių intelektualų galėjo būti kilę iš kitų socialinių grupių, nes tapę inte lektualais jie tiesiog asimiliavosi su intelektualiniu elitu. Intelektualo apibrėžimas reiškia priklausymą elitinei grupei. Tačiau mums čia svarbiausia yra tai, jog keistuolių ir atskalū nų atsiranda visose visuomenės grupėse, kad ir kokios vienalytės jos būtų (taip jas traktuojančiam istorikui paprastai atleidžiama). Tai ypač dažnai atsitinka tarp intelektualų. Aš čia kalbu ne apie įprastus intelek tualų ginčus, kurie grindžiami visų priimtomis svarbiausiomis visuo menės prielaidomis, o apie iššūkį šioms prielaidoms. Vakarų demokratinėse visuomenėse tokie iššūkiai toleruoja mi, kol jie plinta tik nedidelėje disidentų grupėje, o jų skelbėjai ras skaitytoją ir auditoriją. Cinikas galėtų pasakyti, kad šitokie atskalūnai toleruojami, nes jų nedaug, jie nėra pernelyg įtakingi ar pavojingi. Daugiau kaip keturiasdešimt metų nešiojau „intelektualo" etiketę, o IV pastaraisiais metais vis dažniau imu save vertinti (ir būti vertinamas kitų) kaip intelektualas disidentas. Galiu tai paaiškinti. Esu vienas iš tų retų teberašančių intelektualų, kurie išaugo ne didžiojo Viktorijos - tikėjimo ir optimizmo - amžiaus vidurdienyje, bet jo saulėlydy, ir netgi šiandien man sunku apie pasaulį mąstyti nuolatinio ir negrįžta mo nykimo sąvokomis. Knygoje mėginsiu atsiriboti nuo tendencijų, kurios šiandien dominuoja tarp Vakarų, ypač tarp britų, intelektualų, kad parodyčiau, kaip ir kodėl, mano nuomone, jie nuėjo klaidingu keliu, ir kad įkvėpčiau jei ne optimistišką, tai bent protingą ir labiau pamatuotą požiūrį į ateitį. E. H. Carr
The list of books you might like
