Table Of Content

GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA Valdas Rakutis KARO MENO ISTORIJA I dalis Nuo seniausių laikų iki 1850 metų Mokomoji knyga Vilnius 2010 UDK 355(091)(075.8) Ra-159 Mokomosios knygos „Karo meno istorija. I dalis“ autorius – karo istorikas doc. dr. Valdas Rakutis Atsakingasis redaktorius – doc. dr. Jonas Vaičenonis Recenzentai: doc. dr. Romas Batūra ir dim. plk. Algis Balaišis © Valdas Rakutis, 2010 © Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2010 ISBN 978-9955-423-87-4 (1 dalis) ISBN 978-9955-423-88-1 (bendras) TURINYS Įvadas ...............................................................................................................................5 I skyrius. Priešistorė ir senosios civilizacijos ...........................................17 II skyrius. Senovės Graikija ir Makedonija.................................................37 III skyrius. Senovės Roma .....................................................................................61 IV skyrius. Ankstyvieji ir brandieji viduramžiai. VI–XIII a. ..................83 V skyrius. Vėlyvieji viduramžiai. XIV–XV a. ................................................107 VI skyrius. Naujųjų laikų pradžia. 1500–1560 m. ..................................129 VII skyrius. Trisdešimtmečio karo epocha. 1560–1648 m. .............155 VIII skyrius. Kabinetiniai 1648–1776 m. karai ........................................181 IX skyrius. Revoliuciniai 1776–1850 m. karai .........................................209 Bendroji literatūra......................................................................................................255 Iliustracijos................................................................................................................... 256 Įvadas Kas yra karas? Karai žmoniją lydėjo nuo pat evoliucijos pradžios. Per tą laiką keitėsi karybos formos, tikslai ir įrankiai, kito ir žmonių požiūris į karą: senovėje tai buvo įprastas reiškinys, sudarantis sąlygas gabesniems indi- vidams ar gentims užimti svarbesnę padėtį, pastaruoju metu į jį žiūrima kaip į blogį, kurio reikia vengti bet kokiomis priemonėmis. Bene populiariausi karo sąvokos apibrėžimai priklauso Prūsijos ge- nerolui, ne vienus metus tarnavusiam Rusijos kariuomenėje Napoleono karų epo- choje, Karlui Filipui Gotlybui fon Klauzevicui (von Clausewitz Carl Philipp Gottlieb), pavyzdžiui: „Karas yra prievartos aktas, kurio tikslas – priversti priešininką vykdyti mūsų valią.“ Kitas populiaresnis apibrėžimas: „Karas yra politikos tąsa naudojant ginkluotą jėgą.“ Buvo manoma, kad šie jo samprotavimai apibūdina dalyko esmę. Tačiau XX a. antroje pusėje pastebėta, ypač geriau susipažinus su neeuropietiška gentine karyba, jog karai gali kilti ir ne dėl politinių priežasčių. Lenkijos karo istorijos teoretikas Benonas Miskevičius (Miśkiewicz) suformulavo savo apibrėžimą: „Karas yra istorinis įvykis, kurio turinį sudaro įvairių nesutarimų, prieštaringumų ar konfliktų, kylančių visuomenėje, sprendimas prievartos būdais.“ Norėtume jį šiek tiek sutrumpinti dėl neaiškios frazės „kylančių visuomenėje“. Šioje mokomojoje knygoje vartosime kitą apibrėžimą: „Karas yra istorinis įvykis, kurio turinį sudaro įvairių nesutarimų, prieštaringumų ar konfliktų sprendimas prievartos būdais.“ KARO MENO ISTORIJA, I DALIS 5 Karo istorijos tikslai ir sudedamosios dalys Karo istorija – tai mokslas, tiriantis ne tik karus, bet ir visą kompleksą su jais susijusių sričių. Šio mokslo tikslą galima apibūdinti ir taip: „Karo istorija tiria žmonijos veiklą ir jos padarinius, susijusius su ginkluota kova, vadinama karu.“ Karo istorija – platus mokslas, todėl dažniausiai tiriama ne karo istorija apskritai, o jos sudedamosios dalys, kurių yra trys: karų istorija, karybos istorija ir pagalbiniai karo istorijos mokslai. KARO ISTORIJA KARŲ ISTORIJA KARYBOS ISTORIJA PAGALBINIAI KARO ISTORIJOS MOKSLAI KARIUOMENĖS ISTORIJA KARO MENO ISTORIJA KARINĖS MINTIES ISTORIJA ŽMONĖS STRATEGIJOS ISTORIJA OPERATYVINIO MENO GINKLAI IR TECHNIKA ISTORIJA ORGANIZACIJA TAKTIKOS ISTORIJA Karų istorija – tai mokslas, tiriantis konkrečių karų istoriją. Be karinių, tiriami politiniai, socialiniai ir kiti aspektai, pavyzdžiui, karo priežastys, jo po- veikis ekonomikai ir t. t. Karų istorija yra bendrosios karo istorijos dalis, turinti daugiausia sąsajų su visuotine istorija. Ji svarbus įvairių karo istorijos tyrimų šal- tinis, tačiau neapima (ir nesistengia apimti) visų temų, pavyzdžiui, kariuomenių raidos taikos ir karo metu, netiria karybos kaip savarankiško reiškinio. Karybos istorijos tyrimo objektas – karybos raida tiek karo, tiek taikos metu. Šis mokslas mažiau susijęs su konkrečiais istoriniais įvykiais. Siekiama parodyti reiškinių evoliuciją, chronologiniu ir geografiniu principu atlikti jų sin- tezę, pokyčių atranką, paprastai kalbant, tiriant atsakyti į klausimą – „Kaip buvo kariaujama?“ Karybos istorija yra pagrindinė karo istorijos dalis. Ją sudaro kariuomenės istorija, karo meno istorija ir karo minties istorija. Kariuomenės istorija – tai mokslas, tiriantis ginkluotųjų pajėgų raidą tiek taikos, tiek karo metu, jų sudėtį, komplektavimo, aprūpinimo ypatumus, gin- 6 KARO MENO ISTORIJA, I DALIS Nuo seniausių laikų iki 1850 metų ĮVADAS kluotę, aprangą ir karo techniką. Dėl skirtingų tyrimo objektų ir metodikos į ats- kirus poskyrius derėtų išskirti karinės organizacijos, ginklų, ekipuotės, karinio rengimo, karo technikos (artilerijos, tankų, aviacijos, karinio jūrų laivyno ir t. t.) istoriją. Tiriant senesnius laikus kartais naudinga nagrinėti ginklų rūšių istoriją kaip savarankišką kariuomenės istorijos sritį. Karo meno istorija tiria ginkluotųjų pajėgų veiklos klausimus, spren- dimų priėmimo ir vykdymo istoriją, todėl ji dėstoma karo mokyklose kaip mo- komasis dalykas rengiant būsimus vadus. Karo meno istoriją sudaro strategijos, operatyvinio meno ir taktikos istorija. Karinės minties istorija tiria karybos teorijos raidą. Visos karo istorijos sudedamosios dalys, nors ir būdamos savarankiškos, ne- išvengiamai tarpusavyje sąveikauja ir viena kitą papildo. Nežinant pagrindinių ginkluotės galimybių, negalima suprasti taktinių vado sprendimų, nesusipažinus su karų istorija, nebus aiškios teoriniame traktate aptariamos problemos. Pagalbiniai karo istorijos mokslai padeda tirti tiek karų, tiek karybos istoriją. Jie apima ne tik įprastas pagalbines istorijos disciplinas: heraldiką (mokslą apie herbus), sfragistiką (mokslą apie antspaudus), chronologiją (moks- lą apie laiko skaičiavimą), bet ir bendruosius karybos mokslus: kriptografiją (mokslą apie informacijos šifravimą ir iššifravimą), fortifikaciją, technikos isto- riją. Kai kurie pagalbiniai mokslai priskiriami tik karų istorijai: istorinė karinė geografija, paleoklimatologija (mokslas apie praeities geolog. ir istor. epochų klimatą), karinė archeologija. Net ir šie pagalbiniai bendrajai ir karybos istorijai būdingi mokslai tiriant karo istorijos įvykius įgyja savitų bruožų. Pavyzdžiui, klausimas, kokio gylio buvo Strėvos upelis XIV a., turi didelę reikšmę nustatant tiek kariuomenių karių skaičių, tiek 1348 m. Strėvos mūšio vietą, nors paprastai tokių klausimų geografijos ir tuo labiau istorijos specialistai nekelia. Karo meno istorijos objektas Iki XIX a. vidurio karo menas buvo skirstomas į strategiją ir taktiką. Strategi- ja tyrė karų ir karinių kampanijų planus, politikos, ekonomikos ir socialinių veiksnių įtaką, o taktika iš esmės apsiribojo mūšiais, žygiais, rikiuotėmis ir kitais siauresniais klausimais. XIX a. antroje pusėje, kai dauguma kariuomenių padi- dėjo iki kelių šimtų tūkstančių karių, buvo išskirta tarpinė sritis – operatyvinis menas – mokslas, tiriantis didelių savarankiškų junginių – korpusų, armijų, ar- mijų grupių ir frontų – veiksmus. Strategijai, kaip tyrimo objektui, buvo suteiktas aukštesnis statusas, nes ji glaudžiai siejosi su politika ir ekonomika ir peržengė tradicinius karo istorijos rėmus. KARO MENO ISTORIJA, I DALIS 7 Istoriografija Pirmieji karo meno istorijos rašytiniai paminklai – karo žygių aprašymai – atsirado civilizacijos pradžioje. Atsiradus raštui, jie tapo vienu iš po- puliariausių senovės autorių kūrinių žanrų. Tai dažniausiai buvo karų istorijos mokslo darbai, kuriems reikėtų priskirti Herodoto ir Tukidido „Istorijas“, Ceza- rio „Komentarus“, taip pat kitus graikų ir romėnų autorių veikalus. Nors šalia karinių veiksmų aprašymų retai pasitaiko platesnių apibendrinimų, vis dėlto kai kuriuose darbuose, pavyzdžiui, Ksenofonto veikale „Dešimties tūkstančių atsitraukimas, arba Anabasis“, galima rasti nuodugnių, tarp konkrečių įvykių aprašymų išsiskiriančių analizių, kuriose esama procesų raidos dėsningumų suvokimo apraiškų. Savotiškas antikinis karybos istorijos žanras – strategemos, taip pavadintas pagal Seksto Julijaus Frontino (I a. pr. Kr.) darbą „Strategema- ta“. Tai buvo tam tikrų patarimų, kaip spręsti vieną ar kitą problemą, rinkinys, kuriame daug vietos skiriama įvairioms karybos gudrybėms ir klastingiems sumanymams aprašyti. Ypač vertingi karybos istorijos teoriniai veikalai – Enė- jaus „Taktika“ (apie 357 m. pr. Kr.) ir Onisandro „Nurodymai karvedžiams“ (I a. po Kr.). Svarbiausiu veikalu apie antikos kariuomenes reikėtų laikyti Vegecijaus knygą „Trumpas kario amato pagrindų išdėstymas“ (IV a. po Kr.). Antikos epo- choje susiformavę karo istorijos žanrai išliko ir viduramžiais bei naujųjų laikų pradžioje. Viduramžiais pagrindiniai rašytiniai šaltiniai buvo kronikos, kuriose stengtasi teisingai (pagal to meto sampratą) perpasakoti įvykius. Bet kokie bandymai į karo meną žiūrėti kaip į mokslą neturėjo prasmės, nes palyginti ne- didelėms kariuomenėms užtekdavo vien drąsos, atkaklumo ir vienos kitos or- ganizacinės priemonės. XVI a. buvo parašytos kelios istorinės knygos, kuriomis naudotasi kaip mokomosiomis priemonėmis rengiant karvedžius. Tai Nikolo Makiavelio (Machiavelli) „Šešios knygos apie karo meną“ (XVI a. pr.) ir flaman- dų humanisto Justo Lipsijaus (lot. Justus Lipsius, flamand. Joost Lips) veikalas „Apie Romos kariuomenę“ (1597 m.). Nors, be karvedžių memuarų, pasirodė gana daug veikalų, iš naujo perleistų antikos autorių darbų, teorinių traktatų, nebuvo pateikta karo meno istorijos sintetinių – apibendrinamųjų – darbų, nes vis atrodė, kad karo menas neatitinka antikos standartų. XIX a. mokslo sekuliarizacija ir naujos filosofinės idėjos sudarė sąlygas į karo meną žiūrėti kaip į tam tikrą procesą, o Napoleono karai suteikė daug tyrimo medžiagos, kurią reikėjo sutvarkyti ir pateikti apibendrintą, su autorių komenta- rais, kartais turinčiais didesnę vertę nei patys įvykiai. Iš šio laikotarpio mąstytojų reikėtų išskirti C. F. G. fon Klauzevicą, Antuaną H. Žominį (Antoine-Henri Jomini) ir Banalą (Bannal). 8 KARO MENO ISTORIJA, I DALIS Nuo seniausių laikų iki 1850 metų ĮVADAS Po Prūsijos karų, XIX a. antroje pusėje, prie generalinių štabų karų istorijai tirti pradėtos steigti institucijos, kurios pateikdavo ne tik apibendrintą teori- nę, bet ir pagalbinę istorinę medžiagą: dokumentų kopijas, žemėlapius ir kita. Šie daugiatomiai veikalai buvo puiki mokomoji priemonė, tačiau jiems trūko paprasto dalyko – objektyvumo. Taip atsitiko iš dalies dėl to, kad autoriai sie- kė vien išgarsinti savo pergales, taip pat dėl turimų dokumentų nepatikimumo (dažniausiai buvo naudojami tik vienos kariavusios šalies šaltiniai), mokslinės metodikos trūkumų. Pastarąją problemą bandė spręsti Hansas Delbriukas (Del- brück) savo knygoje „Karo meno istorija politinės istorijos kontekste“ (XX a. pradžia). Šiame veikale daug dėmesio skirta karo meno istorijos metodologijai, ryšiams su kitais mokslais, išryškėja kritiškas požiūris į šaltinius. Šios idėjos buvo plėtojamos ir jo sekėjų darbuose. Lietuvoje karo meno istorija buvo dėstoma Aukštuosiuose karininkų kur- suose ir Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykloje, šio dalyko egzaminą rei- kėjo laikyti norint stoti į užsienio karo mokyklas. Karo meno istoriją dėstė pul- kininkas Stasys Raštikis (vėliau generolas ir kariuomenės vadas), kiti aukšto rango karininkai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą imama suvokti visų kariaujančių šalių istorinių dokumentų svarba, todėl buvo įkurta komisija, turėjusi organizuoti įvairių vals- tybių karo istorikų konferencijas. Jose istorikai galėjo pareikšti savo nuomonę ir diskutuodami prieiti prie objektyvesnių išvadų. Apskritai XIX–XX a. karo istorijos dirvonuose daugiausiai plūkėsi kariškiai, tačiau XX a. pabaigoje karinės institucijos jau nebebuvo vienintelės šios srities tyrėjos – prie universitetų pradėjo dirbti karo istorijos centrai. Imti kelti didesni reikalavimai šaltiniams, prasiplėtė problematika: anksčiau svarbiausias klausimas buvo „Kaip laimėti?“, o dabar daugiau dėmesio pradėta skirti socialiniams, politiniams ir kitiems karo istorijos aspektams. Metodika Tradicinė karo meno istorija siekia atsakyti į klausimą, kas naujo karo mene įvyko ir ko galima iš jo pasimokyti. Šis mokslas skirtas konkrečių įvykių studijoms, jų išvados pateikiamos karo meno istorijos apibendrinamuo- siuose veikaluose. Kadangi tai atitinka mokomosios knygos „Karo meno istorija“ tikslus, pasiūlysime konkretesnę metodiką, kuria remiantis reikėtų tirti tam tikrą konkretų karinį sumanymą ar įvykį. Prieš jį vertinant pravartu susipažinti su to meto aplinka, kariuomenėmis ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis, todėl yra skiriamos dvi darbo dalys – parengiamoji ir pagrindinė. KARO MENO ISTORIJA, I DALIS 9