Imperatoriškojo Vilniaus universiteto (1803-1832) profesorių ir adjunktų kolektyvinė biografija : daktaro disertacija

2020·2.8 MB·Lithuanian

by  Milinkevičiūtė, Daiva

VILNIAUS UNIVERSITETAS
LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

Daiva
MILINKEVIČIŪTĖ

Imperatoriškojo Vilniaus universiteto
(1803–1832) profesorių ir adjunktų
kolektyvinė biografija

DAKTARO DISERTACIJA

Humanitariniai mokslai,
Istorija ir archeologija H 005

VILNIUS 2020
Disertacija rengta 2015–2019 metais Lietuvos istorijos institute.

Mokslinė vadovė:
prof. habil. dr. Tamara Bairašauskaitė (Lietuvos istorijos institutas,
humanitariniai mokslai, istorija – H 005)
TURINYS

ĮVADAS ......................................................................................................... 5
1. IMPERATORIŠKOJO VILNIAUS UNIVERSITETO PROFESORIŲ IR
ADJUNKTŲ PROZOPOGRAFINIS PORTRETAS ................................... 47
1. 1. Universiteto dėstytojų skaičius ir pareigybių sistema ........................ 47
1. 2. Universiteto dėstytojų socialinė charakteristika ................................ 50
1. 3. Mokslo laipsniai ................................................................................. 54
1. 4. Akademinė karjera ............................................................................. 58
1. 4. 1. Akademinės hierarchijos elementai paskaitų tvarkaraštyje ........... 65
1. 5. Universiteto dėstytojų moksliniai darbai ........................................... 70

2. MOKSLININKŲ UŽSIENIEČIŲ ĮSITVIRTINIMAS
IMPERATORIŠKAJAME VILNIAUS UNIVERSITETE XIX A.
PIRMAJAME DEŠIMTMETYJE ................................................................ 75
2. 1. Palankios sąlygos užsienio profesūros įdarbinimui ........................... 75
2. 2. Iššūkiai vietiniams dėstytojams: Augusto Liudviko Bécu atvejis ..... 81
2. 3. Naujoji užsienio profesorių banga 1803 metais ................................. 91
2. 3. 1. Profesoriai italai ir jų mokslinės kompetencijos klausimas ........... 91
2. 3. 2. Vokiškų universitetų auklėtinių indėlis Imperatoriškajam Vilniaus
universitetui ........................................................................................ 97

3. FORMALIOS MOKSLO KELIONIŲ Į VAKARŲ EUROPĄ
APLINKYBĖS IR JŲ ORGANIZAVIMAS .............................................. 107
3. 1. Mokslinių išvykų periodizacija ir išvykstančių mokslininkų atrankos
klausimas .......................................................................................... 107
3. 2. Universiteto žmogaus pažinimas per mokslo kelionių instrukcijas . 116
3. 3. Neeilinis atvejis: kaip chemikas Ignacijus Ablamovičius ignoravo
universitetą ....................................................................................... 133
3. 4. Adomo Jurgio Čartoriskio vaidmuo mokslo kelionių organizavime 137
3
4. „SCIENTIA TERRAM NON NOSCIT“: UNIVERSITETO PROFESORIAI
IR ADJUNKTAI EUROPOS MOKSLO DRAUGIJŲ NARIAI ............... 145
4. 1. Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesoriai ir adjunktai mokslo
draugijose ......................................................................................... 145
4. 2. Nullius in verba: Imperatoriškojo Vilniaus universiteto mokslininkų
ryšiai su Didžiosios Britanijos mokslo draugijomis ......................... 154
4. 3. Mokslo draugijų forumas – Paryžius ............................................... 165
4. 4. Imperatoriškojo Vilniaus universiteto mokslininkai elitinėse ir
agrarinėse Italijos mokslo draugijose ............................................... 174
4. 5. Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesoriai užsieniečiai
Vokietijos mokslo draugijose ........................................................... 181
4. 6. Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesorių priklausymo Europos
mokslo draugijoms reikšmė ............................................................. 187
IŠVADOS ................................................................................................... 190
ŠALTINIŲ SĄRAŠAS............................................................................... 193
LITERATŪRA ........................................................................................... 208
PRIEDAS. Biogramos. Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesorių ir
adjunktų prozopografija. ............................................................................ 248
PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ....................................................................... 332

4
ĮVADAS
XIX a. pradžioje didžioji dalis buvusios Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės (toliau – LDK) teritorijos priklausė Rusijos imperijai, kuri
švietimo ministerijos pastangomis bandė organizuoti vieningą švietimo
sistemą visoje imperijoje. Imperatoriaus Aleksandro I iniciatyva buvo
reorganizuoti imperijos universitetai: 1802 m. – Dorpato (Tartu), 1803 m. –
Vilniaus, 1804 m. – Maskvos, Kazanės, Charkovo ir 1819 m. Sankt
Peterburgo. Visus juos vienijo ne tik aukštosios mokyklos valstybinis
imperinis statusas, bet ir tai, kad jie turėjo vystytis nauja, bendra kryptimi –
tapti moderniomis mokslo ir studijų institucijomis su atnaujintu paskaitų
turiniu, metodine medžiaga, puikiai įrengtais mokslo kabinetais, aukštos
kvalifikacijos dėstytojais. Šiam tikslui valdžia ne tik rėmė ir prižiūrėjo
universitetus, bet ir suteikė jiems autonomiją ir privilegijas.
Imperijos universitetai turėjo skirtingas ištakas ir tradicijas, pasižymėjo
savita specifika: Dorpato universitetas buvo grynai vokiškas–per visą XIX a.
dauguma jo profesūros buvo vokiečiai, dėstę gimtąja kalba; Vilniaus
akademiją kaip atsaką reformacijai 1579 m. įkūrė jėzuitų ordinas, tačiau tik
Maskvos universitetas, įsteigtas 1755 m., buvo pirmasis klasikinis rusiškas
universitetas. Tolimiausiame Rusijos imperijos pakraštyje, kuriame daugumą
sudarė totorių kilmės gyventojai musulmonai, įkurtas Kazanės universitetas
apjungė periferiją su centru, o Charkovo universitetas turėjo stiprią
diduomenės paramą. Sankt Peterburgo universitetas išsiskyrė glaudžiu ryšiu
su Sankt Peterburgo mokslų akademija. XIX a. pr. universitetai buvo įsteigti
panaudojus Tautinės edukacinės komisijos (Komisja Edukacji Narodowej)
švietimo principus. Nepaisant to, kad imperinė valdžia diegė naujas švietimo
modernėjimo ir studijų organizavimo tendencijas, universitetai vystėsi savaip.
Tai buvo susiję ne tik su skirtingomis jų ištakomis, bet ir mokslinių idėjų
perimamumo, jų cirkuliacijos tempais bei srautais. Rusijos imperijos valdžia
rėmė universitetų bendradarbiavimą imperijos viduje, bet netrukdė švietimo
tikslais komunikuoti su Vakarų Europos universitetais. Tiesa, instituciniu
lygmeniu tokia komunikacija nebuvo sisteminga ir itin produktyvi, priešingai
nei mokslo komunikacija, grįsta asmeniniais ryšiais ir iniciatyva: universiteto
dėstytojai buvo daugelių prestižinių mokslo draugijų nariais. Tokioje
aplinkoje vykstančios mokslinės diskusijos skatino naujus tyrimus,
technologinį ir metodologinį proveržį. Be to, aptariamuoju laikotarpiu jokioje
kitoje srityje Vilnius nebuvo toks tarptautiškas, kaip akademiniame
lygmenyje.
5
Šiame švietimo reformos įgyvendinimo ir mokslo sklaidos procese
svarbų vaidmenį atliko Imperatoriškojo Vilniaus universiteto (toliau – IVU)
profesoriai ir adjunktai, kuriems teko susidurti su akademiniame pasaulyje
vykstančiais pokyčiais ir iššūkiais, metodologiškai pagrįsti savo požiūrį į
mokslą, diegti švietimo reformą praktikoje. Iki šiol nebuvo žinomi visų šių
mokslo vyrų vardai, netirta jų mokslinė veikla platesniame europiniame
kontekste, nėra susiformavęs bendras šios reikšmingos mokslininkų ir
dėstytojų kaip modernios grupės, atsiradusios luominės visuomenės
sąlygomis, vaizdas.
XIX a. universitetų profesoriai ir adjunktai sudarė atskirą akademinės
bendruomenės grupę, gyvavusią pagal savas taisykles ir turėjusią tik jai
būdingus bruožus. Šiame tyrime pagrindinis dėmesys skiriamas tiems
universiteto mokslininko formavimosi aspektams, kurie leistų profesorius ir
adjunktus traktuoti kaip akademinę grupę, peržengusią vieno universiteto
rėmus ir įsitraukusią į europinį mokslo tinklą. Kolektyvinė biografija
konstruojama aplink šios akademinės grupės tarptautiškumą ir mobilumą,
kurie atsiskleidžia nagrinėjant mokslo keliones, darbus, kontaktus.
1803–1832 m. IVU akademinę bendruomenę sudarė administracija,
studentai, profesoriai, jų padėjėjai adjunktai ir prozektoriai, profesoriai
emeritai ir specialių pamokų (kalbų, šokio, jojimo, fechtavimo, muzikos)
mokytojai – vadinamieji metrai. Visi jie jungėsi į specifinę visuomenės grupę,
turėjusią savitą gyvenimo būdą, mąstymą ir vertybes. Juos (išskyrus
studentus) vienijo formalus valstybės tarnautojo statusas, veiklos pobūdis
(moksliniai tyrimai ir dėstymas), išskirtinė imperinės valdžios globa ir teisės.
Profesorių ir adjunktų grupė buvo tas universiteto branduolys, kuris
vykdė mokslinius tyrimus ir per kurį įvairiomis formomis vyko švietimo idėjų,
mokslo žinių mainai bei sklaida, mezgėsi ryšys su kitų šalių universitetais,
mokslo akademijomis ir draugijomis. IVU profesoriai ir adjunktai savo
tyrimus skelbė užsienyje, vyko į mokslo keliones, priklausė užsienio mokslo
draugijoms, taip įsitraukdami į europinį akademinį tinklą, orientuotą į
tarptautiškumą. Todėl svarbu išsiaiškinti, kaip atrodė akademinis žmogus,
kuris turėjo mokslo laipsnį ir atliko mokslinį bei pedagoginį darbą, XIX a.
pirmajame ketvirtyje pavertęs IVU europinio mokslo židiniu.
Šioje disertacijoje pagrindinis dėmesys skiriamas profesoriams ir
adjunktams kaip mokslo žmonėms, nenagrinėjama jų pedagoginė veikla ir
indėlis į Lietuvos švietimo sistemą. Šie klausimai galėtų būti atskiro tyrimo
objektu. Į tyrimą neįtraukti metrai, kurie nedalyvavo mokslinėje veikloje ir
neskaitė paskaitų.

6
Tyrimo objektas. Šio tyrimo objektas yra IVU profesorių ir adjunktų
grupės, kurią sudarė 115 universiteto mokslininkų ir pedagogų, atlikusių
mokslinius tyrimus, dalyvavusių mokslo žinių sklaidoje, dėjusių pastangas
integruotis į europinį akademinį tinklą, kolektyvinė biografija ir jos
tarptautiškieji aspektai.

Tyrimo tikslas. Darbo tikslas yra ištirti IVU profesorių ir adjunktų
kolektyvinę biografiją prozopografiniu (socialinės ir akademinės
charakteristikos) aspektu, o iš tiriamosios grupės (sudėties) išskirti atskirus
atvejus – žmones ir jų veiklą bei nagrinėti jų įsitraukimo į europinį akademinį
tinklą formas (mokslo kelionės ir narystė užsienio mokslo draugijose).

Tyrimo uždaviniai:
1. Pasitelkus prozopografijos įrankius, analizuoti IVU profesorių ir
adjunktų sudėtį, socialinę ir teritorinę kilmę, religinę priklausomybę,
išsilavinimą ir akademines pareigas kaip kolektyvinės biografijos
sociokultūrinį pamatą.
2. Visapusiškai nagrinėti mokslininkų užsieniečių integraciją į IVU
profesorių ir adjunktų grupę.
3. Tirti mokslo keliones kaip akademinės karjeros kriterijų ir mokslinių
ryšių užsienyje radimosi sąlygą.
4. Analizuoti IVU mokslininkų priklausymą europinėms mokslo
draugijoms, akademijoms ir institutams kaip įsitraukimo į europinį
mokslo tinklą sąlygą.

Temos aktualumas. 1803–1832 m. veikusio IVU istorija tyrinėta gana
plačiai ir įvairiais aspektais. Tyrėjus domino ir universiteto mokslininkų
biografijos, veikla, santykiai ir kasdienybė.
Prieš daugiau nei šimtą metų gydytojas ir istorikas mėgėjas Józefas
Bielińskis išsikėlė ambicingą tikslą parašyti IVU istoriją. Jis buvo pirmas
autorius, išsamiai aprašęs universiteto darbuotojų gyvenimus ir veiklą,
pateikęs daug jų biografijų duomenų1. Prancūzų istorikas Danielis Beauvois
ne tik pataisė ir patikslino savo pirmtako surinktus faktus ir teiginius, bet ir
parašė kompleksišką IVU profesorių biografiją2. Jo darbo vertimas į lenkų
kalbą buvo papildytas ir perleistas kitu pavadinimu, akcentuojant Vilniaus

1 J. Bieliński, Uniwersytet Wileński (1579–1831), t. 1–3, Kraków, 1899–1900.
2 D. Beauvois, Szkolnictwo polskie na ziemiach litewsko-ruskich, 1803–1832, Rzym,
Lublin, 1991.
7
kultūrinę reikšmę Rusijos imperijoje3. Jo atliktą tyrimą galima priskirti
kolektyvinės biografijos žanrui. Minėti autoriai sukūrė ilgalaikę IVU
tyrinėjimų tradiciją, kuri remiasi ne tiek kokybiškai išnagrinėta archyvine
medžiaga ar naujų šaltinių įvesdinimu į probleminį lauką, kiek
pasikartojančios problematikos perrašymu. Atrodytų, kad nuo tada, kai
pasirodė monumentalūs jų veikalai, IVU istorijoje nebeliko tiriamų problemų
ir pakanka tik papildyti autorius naujai rasta medžiaga. Aktualu yra tirti IVU
žmones, pasitelkiant kitokius aspektus ir prieigas.
Abu autoriai mažai dėmesio atkreipė į tokį svarbų IVU aspektą, kaip
imperinio laikotarpio Lietuvos mokslininkų įsitraukimas į europinį ir Rusijos
imperijos mokslo tinklą, naudojant įvairias komunikavimo formas. XIX a. pr.
IVU profesoriai ir adjunktai palaikė ryšius su Vakarų Europos akademiniu
pasauliu, per mokslo draugijas ir publikacijas dalyvavo mokslo žinių
mainuose, mokslinių tyrimų rezultatų sklaidos ir populiarinimo procese,
prisidėjo prie Lietuvos mokslo įeuropietinimo, ne tik savęs kaip mokslininko
profesionalo, bet ir universiteto vardo garsinimo – per IVU tampama Europos
ir Rusijos akademinės bendruomenės dalimi. Tad prasminga yra įsigilinti ir į
kitokios tradicijos, nagrinėjančios imperinius universitetus, istoriografijos
keltus klausimus. Neprisirišimas prie vienos tradicinės linijos, šią disertaciją
padaro aktualia ne tik lietuvių ar lenkų XIX a. mokslo ir kultūros istorijos
specialistams, bet ir priartina darbą apie IVU mokslo žmones prie Vakarų
Europos ir kitų buvusių imperinių Rusijos universitetų tyrimų.

Temos naujumas. Šioje disertacijoje pirmą kartą istoriografijoje,
remiantis prozopografinio metodo kriterijais, sukurtas visų IVU profesorių ir
adjunktų biografinis žinynas (biogramos), kuris derinamas su kolektyvine
biografija, leidžia apibūdinti tipinį IVU akademinį žmogų – profesorių ir
adjunktą. Dėl tokios naujos prieigos, kuomet prozopografija derinama su
kolektyvine biografija, galima išskirti tyrimo problemas ir ypatingus atvejus,
kurie iki šiol nebuvo plačiai ištirti; pastebėti netipinius akademinės karjeros
kelius, mokslinį potencialą, sąveiką su kitais mokslo žmonėmis. Be to, XIX a.
mokslo idėjų sklaida tiriama per mokslinių ryšių problemą, nagrinėjamos IVU
įsitraukimo į europinio mokslo tinklą formos, akcentuojamos IVU
modernėjimo tendencijos, bendrų europinių mokslo procesų ir idėjų sklaida
bei kaip ji veikė IVU.

3 D. Beauvois, Wilno polska stolica kulturalna zaboru rosyjskiego 1803–1832,
Wrocław, 2012.
8
Disertacijoje panaudoti nauji šaltinai: į mokslinę apyvartą įvesti iki šiol
kompleksiškai nenagrinėti IVU profesorių ir adjunktų tarnybos lapai, kelionių
instrukcijos ir ataskaitos. Pirmą kartą plačiai panaudota XVIII a. pab.–XIX a.
pr. užsienio spauda italų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis, kuri leido kelti
iki šiol nenagrinėtas problemas, naujai pažvelgti į aptariamojo laikotarpio
universiteto mokslininkų veiklą, apibūdinti jos kontekstą ir atsekti ryšius su
užsienio mokslo pasauliu. Novatoriškas disertacijos dėmuo yra tyrimo prieiga:
remiantis pirminiais šaltiniais, sudarytas 115 profesorių ir adjunktų
prozopografinis žodynas (biogramos), kuriame pateikti svarbiausi jų
gyvenimo ir mokslinės veiklos faktai, sistemingai analizuoti empirinėje dalyje
ir leidę pastebėti iki šiol nenagrinėtas mokslines problemas: mokslo keliones
į užsienį, priklausymą europinėms mokslo draugijoms, ryšius su garsiais
tyrėjais ir pedagogais, naujausių mokslo žinių recepcijas. Be to,
prozopografinis žodynas suteikia vertingos informacijos esamiems ir
būsimiems tyrėjams apie IVU akademinį personalą ir jų pasiekimus.

Tyrimo metodas. Disertacijos problema reikalauja atitinkamų metodų,
kurie padeda nagrinėti žmonių grupes ir jų gyvenimus, parinkimo. Nuo XVI a.
žinomas prozopografijos metodas, taikomas gerai dokumentuotų išskirtinių
žmonių grupių tyrimuose. Lietuvos istoriografijoje yra žinomi
prozopografiniai Aivo Ragausko ir Rimvydo Petrausko tyrimai, kurių objektu
buvo miesto elitas ir diduomenė; parengtas ir išleistas katalikų dvasininkų
prozopografinis žinynas4. A. Ragauskas, pasirėmęs prozopografiniu metodu
ir mikroistorijos nuostatomis, išanalizavo miesto savivaldos institucijų veiklą,
per kurią pateikė valdančiojo elito kolektyvinį portretą, parodė jo reikšmę
mieste ir valstybėje. R. Petrauskas, nagrinėdamas stambios didikų žemėvaldos
vystymąsi, Vytauto laikų diduomenės kilmę ir jos geografiją, pasinaudojo
genealoginiu metodu, o norėdamas visapusiškai suprasti vieno ar kito asmens
veiklą, surinko duomenis apie visą jo aplinką, kuriuos įvertinti jam padėjo
prozopografinis metodas. Darbo pabaigoje autorius pateikė XV a. Lietuvos
didikų prozopografiją, kurios duomenis naudojo analitinėje darbo dalyje.
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos moksliniame diskurse pasigirdo
raginimų tirti akademines grupes, nors pripažįstama, kad tokie tyrimai

4 A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–
1702 m.), Vilnius, 2002; R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje–XV a:
sudėtis, struktūra, valdžia. Vilnius, 2003; Lietuvos katalikų dvasininkai XIV–XVI a.,
parengė V. Ališauskas, T. Jaszczołt, L. Jovaiša, M. Paknys, (ser. Bažnyčios istorijos
studijos, II), Vilnius, 2009.
9
reikalauja didžiulės šaltinių bazės ir konkrečios metodologinės prieigos5.
Svarbų impulsą tokiems akademinių grupių tyrimams suteikė sociologo
Pierre‘o Bourdieou paradigminis veikalas Homo academicus6. Juo remiasi
Valdas Selenis, parašęs monografiją apie tarpukario Lietuvos istorikų
bendriją, kurioje žymiausi Lietuvos istorikai, taikant prozopografinį metodą,
tiriami istorikų bendrijos lauke7. Šiuo metu tai yra vienintelis akademinės
grupės tyrimas Lietuvoje.
Šioje disertacijoje pasinaudota prozopografinio metodo pamatiniais
principais: atrinkta tiriamųjų žmonių imtis ir sukurtas IVU profesorių ir
adjunktų prozopografinis žinynas (biogramos). Tiesa, reikia pažymėti, kad
IVU profesorių ir adjunktų imties nustatymas buvo komplikuotas.
Remdamasis J. Bielińskiu, Augustinas Janulaitis monografijoje apie Ignacijų
Danilavičių (Ignacy Daniłowicz) konstatavo, kad XIX a. 2-jame deš. IVU
buvo 32 profesoriai ir 12 adjunktų, pabrėždamas, kad „taip buvo parašyta
įstatyme, bet tikrovė ne visuomet jį atitiko“8. Vilniaus universiteto istorijoje
minimos 95 profesorių pavardės9. D. Beauvois pastebėjo, kad vienintelis
mokslininkas, pamėginęs sudaryti IVU darbuotojų žodyną, buvo Ludwikas
Janowskis, tačiau jis supainiojo profesorius su garsesniais mokytojais ir
studentais, todėl žodyną reikėtų vertinti kritiškai10. Nepaisant kai kurių
trūkumų, jis yra vertingas, nes L. Janowskis nurodė profesorių gyvenimo
datas, mokslines publikacijas ir literatūrą apie juos, pateikė duomenis ir apie
IVU pavaldžių gimnazijų mokytojus11. Remdamasis juo, D. Beauvois
apskaičiavo, kad 1803–1832 m. universitete dėstė 150 asmenų: profesorių,
adjunktų, emeritų, metrų ir išskyrė 135 profesorius (įskaitant adjunktus,
mokytojus ir padėjėjus)12.

5 A. Gieda, Kolektyvinės biografijos ištekliai istoriografiniame tyrime, Istorija,
Mokslo darbai, t. 67, 2007, p. 66–70. [Interaktyvus], [Žiūrėta 2019 gegužės 10 d.],
Prieiga per internetą: http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_conten
t&view=article&id=72&Itemid=82.
6 P. Bourdieu, Homo academicus, Cambridge, 1990.
7 V. Selenis, Lietuvos istorikų bendrija 1918–1944 metais: kolektyvinės biografijos
tyrimas, Vilnius, 2007.
8 A. Janulaitis, Ignas Danilavičius Lietuvos bei jos teisės istorikas, Kaunas, 1932,
p. 19.
9 M. Jučas, Imperatoriškasis Vilniaus universitetas (1803–1832), Vilniaus universiteto
istorija 1579–1994, Vilnius, 1994.
10 D. Beauvois, Szkolnictwo polskie na ziemiach litewsko-ruskich, t. 1, s. 89.
11 L. Janowski, Słownik bio-bibliograficzny dawnego Uniwersytetu Wileńskiego,
Wilno, 1939.
12 D. Beauvois, Szkolnictwo polskie na ziemiach litewsko-ruskich, t. 1, s. 90.
Prozopografijoje tiriamųjų skaičius iš pradžių dažniausiai nėra žinomas, nes grupė yra
10