Feodalinių žemės valdų Lietuvoje inventorių aprašymas [LTSR MA bibliotekoje] = Описание инвентарей феодальных владений в Литве

492 Pages·1963·74.801 MB·Lithuanian

by  Abramavičius Vladas

LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA
CENTRINĖ BIBLIOTEKA
FEODALINIŲ ŽEMĖS VALDŲ
LIETUVOJE
INVENTORIŲ APRAŠYMAS
VILNIUS — 1963
Sudarė V. Abnamavičius
Составил В. Абрамавичюс
REDAKCINE KOLEGIJA:
S. Brašiškis, A. Ivaškevičius
(ats. redaktorius), J. Galvydis
РЕДАКЦИОННАЯ КОЛЛЕГИЯ:
C. Брашишкис, А. Ивашкивичюс (отв. редактору
Ю. Гальвидис.
FEODALINIU VALDU INVENTORIAI
Lietuvos TSR Mokslų akademijos Centrinė biblioteka,
norėdama supažindinti skaitytojus su savo rinkiniais,
plačiau ir nuodugniau atskleisti sukauptų vertybių turinį,
sudaro rankraščių ir kitų dokumentinių fondų temati­
nius aprašymus, bibliografines rodykles, kurias leidžia
atskiromis knygomis.
Ši knyga — „Feodalinių žemės vaidų Lietuvoje in­
ventorių aprašymas“ — skiriama materialinės kultūros
tyrinėtojams, švietimo darbuotojams, meno ir technikos
istorikams, ekonomistams, lituanistams, geografams,
bibliografams ir kitiems skaitytojams, kurie ieško Cent­
rinės bibliotekos Rankraščių skyriaus rinkiniuose doku­
mentinių šaltinių, atspindinčių feodalizmo laikotarpio
valstiečių išsivaduojamąją kovą iš baudžiavos jungo,
Lietuvos ekonominę, etninę ir kultūrinę tikrovę. Knyga
palengvins skaitytojams išsamiau naudotis bibliotekoje
esamais šaltiniais. Kiekvienam tyrinėtojui daug pato­
giau turėti vienoje knygoje duomenis apie didesnį inven­
torių skaičių.
Bibliotekos rankraštinių ir dokumentinių rinkinių
aprašų paskelbimas labai aktualus. Skaitytojas, turėda­
mas tikslius duomenis apie jam reikalingos medžiagos
saugojimo vietą, gali užsakyti nuotrauką arba mikrofil­
mą ir žymiai palengvinti sau darbą. Praktiška šio leidi­
nio vertė išryškės ne tiek aptarnaujant pavienius moksli­
ninkus, istorinių šaltinių žinovus, kiek jaunąją, nuolat
augančią pradedančiųjų tyrinėtojų kartą — diplomantus,
aspirantus, kraštotyrininkus ir, aplamai, kultūros dar­
5
buotojus, ypač periferijoje gyvenančius skaitytojus, ku­
rie rečiau gali atvykti į biblioteką ir vietoje susipažinti
su jos rinkinių katalogais, aprašais. Kai kuriems skaity­
tojams nė į galvą neateina, kad bibliotekoje galima ras­
ti medžiagos apie jų rajoninj centrą, miestelį, apylinkę
ar gimtąjį kaimą.
Rankraščių skyriaus rinkiniuose susikaupė nemažas
skaičius feodalizmo laikotarpio Lietuvos ir Baltarusijos
žemės valdų inventorių. Šioje knygoje aprašyta apie
1500 vienetų, kurie buvo atrinkti iš 34 atskirų fondų.
Daugiausia inventorių (apie 370 vienetų) yra iš Vilniaus
kapitulos fondo (VKF—), o taip pat iš buvusio Šiaulių
„Aušros“ muziejaus (A—) rankraščių kolekcijos (apie
370 vienetų). Iš atskirų Lietuvos feodalų valdų minėti­
nas Roemerių šeimos fondas (RA—), kuriame rasta apie
100 inventorių ir Tiškevičių fondas su 24 inventoriais.
Kolekcijose, sužymėtose signatūromis B2—, Ba— ir B4—
išaiškinta daugiau 10® inventorių, kilusių iš feodalų Sa­
piegų valdų. Apie 7® įvairių dvarų inventorių yra iš T
Vrublevskio surinktos, vadinamos Teismų aktų (TA),
kolekcijos. Kauno benediktinių vienuolyno valdų fonde
(KBV—) rasta apie 4® inventorių, Evangelikų reforma
tų sinodo (ERS) fonde daugiau 50 bažnytinių valdų in­
ventorių. Minėtina taip pat inventorių kolekcija (IK—.),
kurioje rasta 85 valstybinių valdų inventoriai.
Be to, po keliolika ar keletą inventorių rasta ir įvai­
riuose mažesniuose sutvarkytuose fonduose ar kolekci­
jose, kaip antai: Bendrasis fondas (BF—), Vilniaus Bal­
tarusių fondas (VBF—), Mykolo Balinskio rankraščiai
(MBR—), Stanislovo Kosakovskio fondas (StK—), Jono
Obsto kolekcija (JOK—), Narbutų giminės aktai (NGA
—h Bagdono Montvilos kolekcija (BMK—), Jono Reite-
làicîo rankraščiai (JRR—), Kiprijono Nezabitauskio rank­
raščiai (KN—), Burbų Belvederio valdų fondas (BBF
—), Mažosios Lietuvos aktai (MLA—), Miežejevskių gi­
minės rankraščiai (MGR—), Biržų aktai (BA—), Lite­
ratūrinių rankraščių kolekcija (LRK—), Archyvinių do­
kumentų kolekcija (ADK—), Pergamentų rusų kalba ko­
lekcija (PRK—), Bibliotekos bičiulių draugijos kolekci­
6
ja (BDK—), Buchoveckių giminės aktai (BGA—), Kau-
natavo dvaro fondas (KF—), Kretingos vienuolyno fon­
das (KVF—j, Kamionkossavininkų rankraščiai (KSR—),
Io'pacinskių giminės rankraščių fondas (LGRK—) ir at­
sitiktinių rankraščių kolekcija (Varia).
i. Visi šitie fondai savo istorine kilme yra organiškai
susiję su Lietuva. Daugumas inventorių parodo dabarti­
nės Tarybų Lietuvos teritorijoje buvusių miestų, mies­
telių, dvarų, dvarelių, palivarkų, kaimų ir baudžiavinių
valstiečių ūkio padėtį. Geografiniu atžvilgiu didžiausias
inventorių skaičius yra kilęs iš Žemaitijos, nors nemaža
jų atitenka taip pat Siaurės, Rytų ir Pietų Lietuvos da­
lims. Visi jie akivaizdžiai parodo dvarų, vienuolynų, baž­
nyčių ir karčiamų vaidmenį, atskleidžia feodalinės Lie­
tuvos ūkio šaknis.
Tam tikras inventorių skaičius liečia ir dabartinės
Tarybų Baltarusijos teritoriją — kai kurių Vilniaus vys­
kupų, katalikų, kalvinų bei unitų bažnyčių,^ vienuolynų,
feodalų Sapiegų, Chodkevičių, Tiškevičių žemės valdas,
buvusias Strešino, Rečicos, Naugarduko, Minsko, Ašme­
nos, Gardino, Lydos ir kituose pavietuose.
Daugelis inventorių vaizduoja ne vienų metų vieto­
vės padėtį, bet pamečiui keleto ar keliolikos metų per vi
są šimtmetį. Tokiu būdu jie gana tiksliai parodo Lietu­
vos feodalinės žemėvaldos ūkio ekonominę ir kultūrinę
būklę, valstiečių baudžiavos naštą, tuojnetinius papro­
čius ir tvarką. Aišku, pasitaiko gana daug ir atsitiktinių
inventorių, parodančių tik kurių nors vienų metų vieto­
vės ūkinę padėtį, bet yra ir tokių, kurie tęsiasi nuo XVI a.
antros pusės iki XIX a. vidurio, kaip, pavyzdžiui: Adu­
tiškio, Pasvalio, Strešino ir kitų valdų inventoriai.
Inventorių turinys — svarbus šaltinis įvairių istorijos
disciplinų tyrinėtojams. Feodalinio ūkio sistemai ir kla­
sių kovai tirti daug medžiagos duoda baudžiauninkų šei­
mų, jų dirbamų valakų, pasėlių, kilnojamo turto, įvairių
prievolių ir mokesčių sąrašai, o taip pat pabėgusių, iš­
mirusių, dingusių, ieškomų, maištaujančių valstiečių są­
rašai, dvaruose įrengti kalėjimai bei kitos liaudies pasi­
priešinimo baudžiavai slopinimo priemonės. Yra faktų ir
7
apie Vilniaus kapitulos dvarų valdytojų gyventojams
padarytas skriaudas. Kai kurie inventoriai t-uri plačias
instrukcijas „nuostatus“, iš kurių aiškėja atskirų dvarų
baudžiavos sistema, taikomos prievolės, bausmės. Čia
minimos taip pat piniginės ir fizinės bausmės >už bažny­
čių bei cerkvių nelankymą, reikalaujama iš baudžiaunin­
kų „ištikimybės dvarui“, nurodomi sekimo ir šnipinėji­
mo metodai.
Iš aprašytų inventorių matyti, kad jau nuo XVI a.
pirmosios pusės valstiečiai ima priešintis feodalams. Pa­
vyzdžiui, 1536—1538 m. Vilkijos, Josvainių ir kitų vals­
čių valstiečiai priešinasi sąrašų sudarymui mokesčiams
rinkti. Sąrašų sudarinėtojams jie neduoda žinių. Yra
duomenų, iš kurių galima spręsti apie susidorojimo mas­
tą su pasipriešinusiais feodalinei priespaudai Mažųjų
Dirvėnų, Viešvėnų ir Biržinėnų valsčių valstiečiais.
Yra medžiagos apie žemės ūkį, apie trilaukio siste­
mą, sėjomainas — rugių, kviečių, miežių, avižų, soros,
žirnių, pupų, linų, kanapių pasėlius; daržininkystę —
kopūstus, burokus, morkas, svogūnus, poras, salieras,
pasternokus, ropes, apynius. Įdomu pastebėti, kad XVIII a.
inventoriuose retkarčiais minimos bulvės, kurios buvo
sodinamos nedideliais kiekiais, dažniausiai daržuose.
Apsčiai faktų yra apie sodininkystę — vaismedžių ir vais­
krūmių rūšis, o taip pat apie parkus — dekoratyvinius
medžius, alėjas, pavėsines, gėlynus. Gyvulininkystės sri­
tyje, be karvių, veršių, darbinių jaučių, avių, ožkų, kiau­
lių, įsidėmėtini, ypač Sapiegų valdose, nuo XVI a. žir­
gynai. Paukštininkystės ūkyje vyrauja žąsų, ančių, vištų
auginimas, ir tik kai kurių dvarų sąrašuose pasitaiko ka­
lakutų. Beveik visuose didesniuose inventoriuose aptin­
kami duomenys apie plačiai išvystytą bitininkystę. Yra
atvejų, kada sąrašuose nurodoma po kelis šimtus avilių
ir drevių. Taip pat minėtinas žuvų ūkis. Apie jo lygį ir
mastą byloja gausūs žuvingų upių ir ežerų sąrašai, dirb-
tiniai tvenkiniai, žvejybos įrankiai, tinklai, sugaunamų
žuvų rūšių pavadinimai. Yra duomenų ir apie miškinin­
kystę. Pavyzdžiui, inventoriuose minimi Varėnos, Pas­
valio ir kitų valdų miškai, jų plotai, apsaugos tvarka,
8
miške medžiagos eksploatacija (laivų stiebams rąstu
paruošimas ir plukdymas upėmis į užsieni, patvaraus
medžio lentelių statinėms gaminimas, statybinės medžia­
gos).
Iš kulinarijos srities reikia paminėti maisto produk­
tų, atskirų patiekalų gaminimo būdus. Iš XVIII a. vidu­
rio minėtini feodalo Mykolo Sapiegos šeimos ir jo dvariš­
kių suvartoto maisto kiekiai. Pavyzdžiui, 27 žmonės per
vienerius metus suvalgė 5.000 kalakutų, žąsų, vištų ir ki
tų paukščių, 19.110 kepalų „poniškos duonos“, 17.520
kepalų „kasdieninės duonos“, daugybę nupenėtų jaučių,
avių, kiaulių, paršiukų, 246 statines sviesto, daug sūrių,
aliejaus, aguonų, įvairių daržovių, šakniavaisių ir išgėrė
10 000 gorčių alaus. Inventoriuose dažnai aptinkami rū­
kytos mėsos sąrašai — kumpių, skilandžių, lašinių, deš­
rų, taukų, o taip pat dvaro nelaisvajai šeimynai arba ku­
mečiams skirto maisto kiekiai. Šitie kiekiai, aišku, labai
skiriasi nuo ponams skirto maisto kiekių.
Materialinės kultūros tyrinėtoją, be abejo, sudomins
feodalinio kaimo amatininkai — kailiadirbiai, siuvėjai,
kalviai, puodžiai, račiai, batsiuviai, o dar labiau jų ga­
miniai: ūkio padargai, mediniai kibirai, kubilai, dėžės,
skrynios, vežimai, pakinktai, rogės, balnai, karietos; dva­
ruose vartoti miesto gaminiai — prabangos dalykai, kaip
malūnėliai kavai malti, porcelianiniai indai, spalvotų ir
tauriųjų metalų dirbiniai, auksakalių darbo papuošalai ir
kt. Pavyzdžiui, XVIII a. vidurio Vilniaus vyskupų ir Sa­
piegų rūmų daiktų sąrašai parodo ponų vartojamus pra­
bangius audinius, šilkinius drabužius, ažūrinius mezgi­
nius rankogaliams papuošti, „maišelius perukams sau­
goti“, grojančius laikrodžius, dirbtines gėles damų suk­
nioms papuošti, „medinius veidrodžius fejerverkams“
ir t. t.
Technikos istorikas čia ras Drucko, Strešino, Lucko
ir kitų pilių pabūklų sąrašus, karo aprangos, šautuvų,
pistoletų, muškietų, kardų, kalavijų pavyzdžius, ginklų
gamyklų-kalvių aprašymus, kompasų įrengimus atskirų
dvarų bei palivarkų kiemuose (nuo XVII a. vidurio);
pramonės įrengimus: vandens, vėjo ir arklių jėgos varo­
9
mus malūnus, vėlyklas, rudnias, stiklo gamyklas, degu­
to varyklas, pelenų degyklas, bravorų įrengimus, pirčių
mechanizavimus, pavyzdžiui, 1610 m. karališkosios pir­
ties Valkininkų dvare automatinius vandentiekio įrengi­
mus. Technikos istoriką sudomins ir Platelių seniūnijos
1567 m. inventoriaus ištrauka apie Platelių pilies pabūk­
lų gamintojus, vietinių valstiečių vaikus — Stankų bei
Amatelį Gentkintaičius, kurie Žygimanto Augusto buvo
įpareigoti saugoti pilies pabūklus, o kiekvienais metais
pagamintus naujus — atiduoti į pilį. Lenkų kalba rašy­
tame dokumente išliko įdomus faktas. Meistrai buvo ki­
lę iš Platelių valsčiaus vaitijos, kuri vadinosi „Rudvie-
čio Laukas“. Spėjama, kad Platelių apylinkėje jau nuo
seniau buvo geležies liejykla, kurioje naudota ir vietinė
žaliava. Pabūklų gamintojai Gentkintaičiai turėjo ir sa­
vo pirmtakus. Čia jau nuo 1534 metų Žygimanto Auguste
motina Bona globojo Olechną Petraišį, kuris su broliais
gamino ginklus vietiniams reikalams, aprūpindavo pili
pabūklais, turėjo teisę be muito gabenti geležį iš užsienio
Architektūros ir statybos tyrinėtojams gali turėti tam
tikros reikšmės mūrinių ir medinių pastatų aprašymai —
gyvenamieji namai su vidaus įrengimais, koklinėmis
krosnimis, skulptūrine apdaila; ūkiniai pastatai (tvartai
kluonai, klėtys, daržinės ir kt.), bravorai, karčiamos,
feodalų rūmai, bažnyčios, koplyčios, bokštai ir kiti objek
tai, jų tarpe ir Vilniaus miesto kai kurie feodalų rūmai,
kapitulos namai, bažnyčios, vienuolynai.
Kultūros ir meno istorikus turėtų patraukti gausūs
faktai apie muzikinio gyvenimo būklę. Inventoriuose yra
įvairių muzikos instrumentų sąrašai, atskirų dvarų kape­
los, kai kurių muzikantų pavardės ir jų mėnesinis atly­
ginimas. Čia taip pat yra duomenų apie pradines mo­
kyklas nuo 1586 m. (Pasvalyje) su kai kurių mokytoju
(bakalaurų) pavardėmis ir metiniu atlyginimu už vaikų
mokymą. Randame pakankamai medžiagos apie dvarų,
vienuolynų, bažnyčių bibliotekas, knygų rinkinius, jų dy­
dį, sudėtį ir stovį. Rankraštinių knygų sąrašuose pasitai­
ko puošnių, metalinių apdarų aprašymai. Antai, 1611 m.
feodalo Korsako kilnojamojo turto inventoriuje minima
10
knyga sidabriniu apdaru su perlais („Sviatostj panodija
prečistaja serebrom opravlena s perly). Archyvinių do­
kumentų sąrašai, kuriuose atpasakojamas turinys, kon­
krečiai pavaizduoja atskirų valdų archyvų dydį ir jų rin­
kinių sutvarkymą.
Nors inventoriai parašyti ne lietuvių kalba, bet jų
tekstai gali suteikti ir lituanistams dėkingos medžiagos,
inventorių turinyje, be gausių valstiečių lietuviškų var­
dų, pavardžių, pravardžių, o taip pat be įvairiausių kai­
mų, gyvenviečių, upių, ežerų, balų, pelkių, miškų, pievų,
laukų ir kitų vietovardžių lietuviškų pavadinimų, rašti­
ninkai — inventorių sudarytojai — yra pavartoję ir per­
teikę iš liaudies nemaža lietuviškų žodžių. Jie aptinka­
mi ypač baltarusių ir lenkų kalbomis rašytuose tekstuo­
se. Rūkytos mėsos atsargos — kumpiai, skilandžiai, kaip
taisyklė, apibudinami lietuviškais pavadinimais. Be to,
kai kurių ūkinių trobesių (kaip „jawi“ — pastatas ja­
vams kulti 1588 m., prie mažos daržinės — „doržen
wielki“ 1719 m., šalia didelio seno klojimo dar vienas
naujas „klaym“-as 1649 m.), amatininkų („puodžius“
1595 m., „čebatdarys“) ir verpimo įrankių („werpeli no-
we trzy dębowe“ 1764 m.), lietuviški pavadinimai taip
pat gausiai išmargina inventorių tekstus.
Lietuviškų vietovardžių, asmenvardžių, pavardžių
įvairiarūšė prasminė reikšmė parodo liaudies vartojamos
kalbos morfologinių formų senumą, pvz.: Krikštakalniai,
Gaidžiapiliai, Pakupriniai, Antlaukopieviai, Kapmilžiai,
Bučiuokiemiai, Juodmiškiai ir kiti inventoriuose išlikę
senoviniai pavadinimai.
Valstiečių vardai, pavardės su pravardėmis (Baltru-
& šis-Purpšaitis, Banys Balnanosis-Aukštvagirys, Simo­
nas Labvakaris, Petras Maciulionis-Pirkaitvaikis.) šalia
leksikinių savybių parodo ir liaudies migracijos paslap­
tis geografiniu požiūriu. Lietuvos feodalinių žemės val­
dų valstiečių pavardės rodo, kaip po didesnių stichinių
nelaimių (gaisrų, bado, karų, maro) keitėsi kaimų gy­
ventojai. Išmirusiųjų ar žuvusiųjų vietoje atSirasdav'6
visai nauji. Lietuviškų žodžių, vietovardžių bei pavar­
U
džių apsčiai aptinkama ir etninės Lietuvos pakraščiuose
(Ašmenos, Lydos, Gardino, Minsko, Naugarduko ir kitų
pavietų žemės valdų inventoriuose). Inventoriais galės
plačiai pasinaudoti toponiminių žodynų rengėjai ir jų
talkininkai.
Lietuvių literatūros istorikas taip pat suras vertingų
faktų. Įdomus bus, pavyzdžiui, Veliuonos klebonijos 1809
metų inventorius, kuriame, be klebono pajamų šaltinių,
gaunamų iš bažnyčios bei karčiamų, yra surašyti kle­
bonijai priklausančių kaimų valstiečiai su prievolėjnis.
Siame inventoriuje sužymėti ir Klangių kaimo baudžiau­
ninkai Cvirkai — įžymaus lietuvių rašytojo Petro Cvir­
kos protėviai. Yra faktų ir apie kitus rašytojus.
Iš bendro aprašytų inventorių skaičiaus seniausi yra
1537—1539 metų originalai. Juose užtinkame žinių apie
didžiajam kunigaikščiui priklausančių Žemaitijos valsčių
valstiečius, jų aktyvų priešinimąsi mokesčių naštai ir ku­
nigaikščio kariaunos susidorojimą su pasipriešinusiais
valstiečiais. Be to, šio laikotarpio inventoriuose taip pat
randame Vilniaus vyskupo kunigaikščio Povilo Galšiš-
kio pajamų šaltinius.
Chronologiniu požiūriu šiuos inventorius galima bū­
tų charakterizuoti sekančiai: XVI amžiaus — 134 viene­
tai; XVII amžiaus — 239 vienetai; XVIII amžiaus — 705
vienetai ir XIX amžiaus (iki 1861 metų) — 365 viene­
tai, rašyti (pagal chronologiją): baltarusių, lotynų, len­
kų, rusų ir vokiečių kalbomis. Lietuvių kalba nėra nė
vieno dokumento.
Reikia pabrėžti, kad šioje knygoje aprašyti ne visi
Rankraščių skyriaus fonduose saugomi feodalizmo laiko­
tarpio inventoriai, o tik ta jų dalis, kurią iki šiol buco
įmanoma atrinkti iš sutvarkytų fondų, turinčių bent lai­
kino pobūdžio signatūras (šifrus).
Kai kurie ankstyvesniojo laikotarpio, ypač XVI—XVII
amžių, baltarusių, lotynų ir lenkų kalbomis rašyti inven­
toriai, be faktinių duomenų, gali turėti kalbininkams ar­
ba tekstologams tam tikras paleografines reikšmes. Be
12