EŠELONŲ BROLIAI pdf PDF
Preview EŠELONŲ BROLIAI pdf
EŠELONŲ BROLIAI Sudarė Albina VENSKEVIČIENĖ VILNIUS „VYTURYS" 1991 UDK 947.45 Eš 09 480339201—025 F ---------------- 30-91 M856 (08)—91 © Sudarymas, Albina Venskevičienė, 1991 ISBN 5—7900—0530—6 Vytautas Jakelaitis TAI TOKS PARGRĮŽIMAS Mes iki šiol dar tiksliai ir nežinome lietuvių tautos stalinistinė genocido kraupių rezultatų. Ne tik lietuvių tautos, bet ir mūsų žemėje gyvenančių visų kitų tautų. Iki vieno visų žuvusių arba visai suluošintų veikiausiai ir nesužinosim, bet kasdien vis atsiskleidžiant naujoms aukoms, žuvusiųjų skaičius jau sveriasi per pusę milijono, tai — kas šeštas Lietuvos gyventojas. Kai anais metais sužinojome, kad kas šeštas lenkas žuvo per Antrąjį pasaulinį karą ir nacių okupaciją, širdingai užjautėme kaimynus. O dabar matome, kad ir mūsų žmonės buvo tokiam pačiam genocido kelyje, pavadintame socializmu. Tiktai reikėtų nepamiršti, kad šita Golgota nesibaigė su Stalinu, o tęsėsi visą brežneviją, tiktai jau kitaip — užsimojus ištirpinti tautas iš visų žmogiškų vėžių iškrypusiame internacionalizme ir jo didžiausiame išradime — tarybinės bendrijos katile. Ar šitokios įžangos reikia? Reikia, nes turime įvardinti jūrą, iš kurios pasemsim rieškučias vandens. Mūsų delnuose telpa tikra knyga. Todėl norėtume pasekti „Amžino įšalo žemės", o tiksliau — vienos ten tilpusios apybraižos „Mokytojai ir mokiniai" veikėjų tolimesnį gyvenimą. Ak visur mes dabar skubame, vis norėdami greičiau ką nors gero nuveikti, nes kas jau padaryta, tai padaryta, kas žino, ar ilgam ta pertvarka, ar ilgam tas leidimas laisvai kalbėti ir daug ką daryti. Šitaip pakalba lietuviai, o jie karčių istorijos pamokų daug iškentę ir daug patyrę. Tas jų apdairumas nesmerktinas, nes jisai skatina pastangas kažką svarbaus nuveikti, suspėti. Taigi leisdami tą knygą turėjome skubėti, nes matėme, kaip žmonės pasiilgę tiesos žodžio. Reikia ir dabar skubėti, ne vien dėl abejonių, o labiau dėl to, kad šitas darbas didžiai prasmingas, gyviems ir mirusiųjų atminimui reikalingas. Šitas artėjimas į tiesą ir jos apvalymas, yra akių nuskaidrinimas, kad gerai matytume kelių į ateitį tiesumus ir duobes. Tada beskubant nesuspėta išsikalbėti su Algimantu Vaičiūnu, kajūru nuo Ledjūrio. Kajūras? Kas tai? Lietuvos žmonėms šitas žodis nežinomas. Paaiškiname: kajūras — tai elnių ar šunų kinkinio važnyčiotojas. Taip, Stalino klika išmokė lietuvius naujų profesijų. Be kajūro, dar paminėkime ir lavonų išvežiotojus, kurių buvo lageriuose ir tremties vietose. Buvo ir Trofimovsko saloje, visa brigada kasdien vežė ir vežė mirusius. Lietuviai išmoko ir anglis kasti Vorkutoj, Intoj, Kuzbase. Dar daug ko buvo priversti išmokti katorgoj. Išmoko naujo kajūro darbo ir Algis Vaičiūnas, jaunas berniokas nuo aukštaičių krašto, kai tėvą ten suėmė ir nuteisė už „antitarybinę propagandą" penkeriems metams. Nes reikėjo gintis nuo bado mirties, kai šeimoj lieki vienas vyras. Tai išmoko valdyti šunų kinkinį, toli išvažiuodavo į tundrą, į salas, į užšalusią jūrą žvejoti. Ir vis dainuodavo bekraštėje sniego ir ledo platybėje, gindamasis nuo šalčio, bado ir mirties. Neseniai išėjo knyga „Leiskit į Tėvynę", kur yra jo ir sesers Jūratės gražiai parašyti atsiminimai. Algis parašė ir eilėraščių, viename jų šitaip sako: Tad kur tik nepūva lietuviški kaulai... Jų rasi Jakutijos tundroj plačioj, Vorkutoj, Pečioroj, Taišete, Altajuj, O kiek išbarstyta bekraštėj Sibiro taigoj. <...> Visus juos surinkęs, sudėtum į krūvą, Piliakalnis būtų baisus. Kiek kraujo praliejo tėvai mūs ir broliai, Kiek ašarų sesės išliejo gailių. Kad viską supiltum į vieną upelį, Jam neužtektų net Volgos plačiųjų krantų. Šitie palyginimai arti tiesos, tą jis matė ir patyrė per didžiojo išmirimo metus. A. Vaičiūno eilės, tai kaip mūsų primityvistų tapybos paveikslai — jose su kaupu nuoširdumo ir tiesos, ir savitas požiūris. Jokio įmantrumo, jokio dirbtinumo. Viskas paprasta ir tiesu. Didžiųjų sukrėtimų metais poetų jėgą ir jų žodžio vertę dažnai randame ne klasikiniuose kanonuose, ir net ne genialumo viršūnėse. Apie tai dar pirmojo tautinio atgimimo aušroj mums priminė B. Sruoga, kalbėdamas apie Klojimų teatrą. A. Vaičiūno pavardės dar nėra tremties ir lagerių metais rašiusiųjų literatų kartotekoje, kurią sudarė prof. V. Daujotytė, o ten jau daugiau kaip 120 autorių, ir vis nauji vardai iš užmaršties pakyla. Ar tik ne mūsų tauta turi daugiausia benamių poetų. Algis nelaiko savęs poetu, kaip ir didžioji dauguma tų, tada rašiusių, eiliavusių, savo eiles dainavusių. Tada buvo toks nesąmoningas, bet labai didelis poreikis, būtinybė — išsikalbėti, išsiraudoti, kitus paguosti, save nuraminti ir viltį sustiprinti. Kitas tos knygos veikėjas ir autorius Napalys Kitkauskas už savo atsiminimus „Mes — politkaliniai" pateko į teismą. Taip taip, nesistebėkite, į tikrą liaudies teismą. Už tai, kad savo atsiminimų pabaigoje paminėjęs keletą ano meto Utenos apskrities tardytojų, nepamiršo ir Deordejaščenko pavardės. Tas pensininkas, dar visai neseniai buvęs Tauragės mėsos kombinato direktoriaus pavaduotojas, padavė Napalį į teismą, protestuodamas prieš tokį įžeidimą, pamintą garbę, nes esą jis niekados tenai nebuvęs. Teismą atidėjo, nes buvo supainiotas atsakovo gyvenamasis rajonas Vilniuje, o tuokart N. Kitkauskas dar suspėjo nuvažiuoti į Prahą ir perskaityti svarbų pranešimą architektų — paminklų restauratorių kongrese. Per tą laiką nesnaudė Utenos sąjūdžio dalyviai. A. Žemaitytė, žurnalistė ir tos knygos sudarytoja, pasakojo, kad pamatęs oficialią pažymą iš Utenos vidaus reikalų skyriaus apie jo buvusias savo pareigas, Deordejaščenko subliuško. Jau lyg ir norėtų atsiimti ieškinį, bet dabar jau mes nenorim. Mes — tai spauda, televizija ir apskritai Lietuvos žmonės. Kiti gal mėgsta slapstytis, nes negerų darbų pridirbę, o ištraukti į šviesą ginasi visokiais būdais, melu ir kruvinom rankom dengiasi. Mes stebimės tų žmonių akiplėšiška morale, tik stebėtis neverta, kokie buvo jų darbai, tokia ir moralė. Dabar kiek platesnis pokalbis su Algirdu Marcinkevičium, dar vienu tos knygos veikėju, dar vienu, iš genocido ištrūkusiu eiliniu žmogumi. Ten tada visi buvo ir eiliniai, ir paprasti. Visi lygiai alkani ir sušalę, nes nebeliko nei rangų, nei aukštų postų. Galėjo būti didelė tiktai dvasios stiprybė, galėjo būti menka tiktai dvasios menkystė. Algirdo gyvenime nieko ypatingo neįvyko, bet pasiprašiau jį prie diktofono todėl, kad jis buvo 1989 metų vasaros didžiojo lietuvių žygio į Šiaurę dalyvis. Pernai džiaugėmės ir verkėm girdėdami Tautiškos giesmės žodžius, vėl keldami trispalvę, metų metais troškę, dabar gėrėme vienybės ir stiprybės dvasinį skaidrumą. Paskui tą Lietuvos atgimusį dvasios stiprumą pajutome Baltijos kelyje nuo Vilniaus iki Talino, kai nepažįstamo žmogaus, o iš tikrųjų tikro brolio ir sesers rankos tvirtam paspaudime nubėgo pulsas per visus tris milijonus. Ak čia vėl tiek daug patoso, bet nesigėdinkime, nes tai nuoširdu, nepakartojama ir nepamirštama. Čia ne maivymasis, o tikras jausmų pakilus nuoširdumas, prikėlęs visą Lietuvą. Dabar gal jau visam likusiam gyvenimui įkvėpėm laisvės oro. Žinia, kai vėl grįžtame į kasdienybę, neišblėsta šitas dvasinis pakilimas, nors tikrovėje matom dar pernelyg daug blogio. Lietuvių vieningumas yra didelis paradoksas: šita tauta savo himne užsirašė „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi" ir gieda kiekviena proga, mažas ir senas nuolat kartoja, visuomenės veikėjai ragina. Tiktai namo parėjęs dažnai pajunti, kad nedaug tėra tos vienybės, kiek vienas kitą beragintume. Ir patys stebimės šitaip elgdamiesi. Tik štai vėl atūžia juodas pavojaus debesis, ir vėl stoja žmogus prie žmogaus. Lietuvai reikia pavojų grėsmės, nes tada ji gražiausia, o jos žmonės vieningi ir veiklūs. Tačiau ar nepasirodė gražiausia, nepasiekiamai aukštos dvasios Lietuva šią liepą, kai Kėdainių aerodrome nusileido galingas svetimos kariuomenės lėktuvas su 120 tremtinių palaikų, kai išnešamus karstus dengė tautinės vėliavos, o netrukus miestų ir miestelių gatvėmis nuvilnijo žmonių marios iškilmingose laidotuvėse. Tai buvo taip tauru, didinga, tokia gili ir didelė pagarba kankiniams, kad ir pačių gražiausių žodžių pritrūko. Iš kur tiek taurios jėgos!.. Tą nepamirštamą vakarą vis prisimindami, mąstome — ar ne šitas žygis yra svarbiausio posūkio vingis į dvasinę Lietuvos nepriklausomybę. Nes ką gi dar aukštesnio galima pasiekti, ar yra tokia jėga, kuri vėl galėtų mus nustumti nuo šitos taip sunkiai įveiktos aukštumos. Dabar jau tai ne gražūs žodžiai, kad lietuviui nėra didesnės nelaimės, kaip gulėti svetimoj padangėj po svetimu šaltu akmeniu, kad sugrąžinti į Lietuvą, į gimtą žemę tremtinių palaikus, įvykdyti paskutinę mirusiųjų valią yra šventa gyvųjų pareiga. Nes jau parodyta, kad vykdoma šita valia, nežiūrint visokių kliūčių ir sunkumų. Tiktai kaip juos parveši, tuos šimtus tūkstančių, kad jų daugelio nė kapavietės, nė žemės kauburėlio? Juos vertė į šachtų gelmes, į duobes ir griovius, juos mėtė iš baržų ir traukinių,— kas juos besuras. Tačiau juk būna nuostabių dalykų, kai mirusiems pasiseka; tai tiems, kurių kapai žinomi, kurie surasti ir atpažinti. Jų vėlės gali nurimti, nes palaikus apibėrė šilta ir lengva tėviškės žemė. Nors raudose vadinom ją šaltąja ir sierąja. Tai tada, kai mirti reikia namuose, o dar nesinori. O mirdami tenai, kur ta žemė ir svetima, ir amžinai įšalusi, dažnas paskutinius valios žodžius tokius sakė — tik nepalikit, jei grįšit į Lietuvą. Ilsėtis amžinai — tai tik namie, po klevu ar ąžuolu, po pilka pušele, būtinai savam smėlio kalnelyje. Tokie jau mes pagoniškai ištikimi savo žemei. Netikri ir seklūs žmonės yra tie, kurie nesupranta ir nevertina šitokios ištikimybės. Nedaug tokių, o kiekvieno, išklydusio iš taurios protėvių pasaulėjautos, labai gaila, nes juk iš viso mūsų nedaug. Be galo sudėtingas ir sunkus tremtinių palaikų grąžinimo žygis buvo ir tebėra, ir dar tęsis. Iš pradžių ėjo žvalgytuvių ekspedicijos — sužinoti ir pamatyti, kas kur išliko, kokios galimybės išsikasti ir parsivežti artimųjų palaikus. Kai žvalgai sugrįžo, tada jau pakilo didelė banga pasiryžusių visas kliūtis įveikti, bet savuosius parsigabenti. Kiti susiruošė kapines tvarkyti, paminklus statyti, nors ten ir nebuvo jų artimųjų. Sukilo į Šiaurę keliauti studentai ir moksleiviai — į grūdinančią tautiško sąmoningumo mokyklą. Toks buvo nepaprastas, toks prasmingas visų žmonių sujudimas — kuo kas gali prisidėti. Reikia atskiros knygos — Atminties ir Taurumo knygos — šitiems žygiams aprašyti. Čionai mums nepavyks nė maža dalimi aprėpti tos svarbios temos, ją tik palietė ir keliuose laikraščiuose tilpę reportažai. Taigi lauksime išsamaus tomo. Tik nepamirškime dar vieno fakto. Yra paskaičiuota: kai 1941 metais vežė geriausius Lietuvos žmones, reikėjo apie 900 vagonų. Prasidėjo karas, tie vagonai mirtinai buvo reikalingi frontui ir evakuacijai, o jie riedėjo į rytus, į šiaurę. Paskui po karo vėl šimtai vagonų vežė mūsų žmones į pražūtį, o ir vėl jie buvo ne mažiau reikalingi atstatymo darbams, badaujantiems gelbėti. Dabar, kai grįžta teisybė ir tiesa, Lietuva paprašė vieno traukinio, vieno vienintelio, kad bent dalį tremtinių palaikų namo galėtume parsigabenti. Mečys Laurinkus, Sąjūdžio komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti sekretorius, TSRS liaudies deputatas, kreipėsi net į M. Gorbačiovą ir į N. Ryžkovą. Nedavė, nes... vagonų labai trūksta liaudies ūkio kroviniams. Kaipgi šitaip, dideli valdžios vyrai esate, šitokią didelę šalį valdote, o vieno traukinio ir šimtąkart mažiau vagonų nei anais metais, nesuradote! Gal tie aukšti vyrai nesuprato, ką Lietuvai reiškia tas vienas traukinys, gal nenorėjo, o būtų tapę mieliausi ir gerbiami žmonės, nes niekas negali nieko atsakyti laidotuvėms, toks mūsų paprotys. Vienu šituo gestu jūs būtumėte atsiriboję nuo stalinizmo nusikaltimų, o Lietuvos dėkingumas būtų beribis. Mūsų žmonėms ne tiek daug reikia — tik supratimo, tiktai pagarbos, atjautimo, ir lietuvis bus tavo ištikimas draugas. O štai jūs nuolat kartojate — budem vmeste, tik šitą kartą, svarbiausią mums kartą, nebuvote kartu su lietuvių tauta, kai ji taurią valandą laukė savo mirusiųjų. Neprisidėjote, praradote Lietuvos dėkingumą. Ką gi... Tada jau Lietuva pati. Algirdas Marcinkevičius irgi pakilo savo tėvo parsivežti. Gal dar nepamiršote iš „Amžino įšalo žemės" — tai tas pats Algis, kuris, mažametis vaikelis būdamas, šalo ir badavo Bykovo kyšulyje, Tit Aruose, Jakutske, ten ir tėvą palaidojo, už karsto sukalimą atidavė gerą medžioklinį šautuvą. Paskui jis tarnavo karo laivyne, grįžo į Lietuvą, baigė aukštuosius mokslus. Jakutske likę draugai lankydavo ir tvarkydavo tėvo kapą. Taigi tėvas neliko užmirštas, bet ne tėvų žemėje gulėjo, ne namie. Tai Algis ir buvo tarp tų pirmų veikliųjų, kurie būriavosi Kauno tremtinių klube, ruošdamiesi į Tolimą Šiaurę. 1 nuotrauka. Štai mes čia, prie Laisvės paminklo susirinkome į nepamirštamas išleistuves, čia prasideda naujas patriotinis žygis. Iš visų Lietuvos pakraščių, nuo partizanų kapų išpilama po saują žemės, o nuo paminklo papėdės ją susemia nuvežti ant tolimų kankinių kapų. Pakviečia ir Algį pasisakyti, jis prisimena kažkurio išmintingo mąstytojo seniai pasakytus žodžius: žmogus tik tada iš tikrųjų tampa žmogumi, kai pradeda gerbti savo mirusius. Prasmingi ir įsidėmėtini žodžiai. Nė vienas nemirė, kol mūsų mintyse gyvena, jis dar gali kalbėti, patarti ir paguosti, nes jo žodžius prisimenam, jo laiškus skaitom, jo darbus matom. Štai ir Aleksas Marcinkevičius — Ramutės, Algirdo ir Aloyzo tėvas — dar tebėra gyvas, nes taip dažnai minimas, taip dažnai dar skaitomi jo laiškai. Juk ne veltui nuolat skamba frazė: „jo atminimas amžinai liks gyvas mūsų širdyse". Tiesa, nors jau tapusi trafaretu. Užtat mūsų jausmai brangiems žmonėms visados tikri. — Pareis tėveliukas, pareis,— sako dabar Ramutė, laiškų pluoštelį vartydama. Jos vardas mažybinis, o juk jau seniai pensininkė, gražiai pražilusi, o tiek vaikiško laukimo ir nerimo, anos sunkios vaikystės aido — rodos, kažkur ne taip toli tas jų tėvas išvykęs, tuoj turėtų grįžti. O nerimas tai dėl Algio kelionės, kad tik pasisektų, kad tik viskas laimingai. Štai ir tada, išsiųstas žvejoti į tolimiausią gyvenvietę, tėvas rašė: „Brangioji mano šeimynėle, rašau Jums keletą žodelių iš garsaus Arangastacho. Mes iš Tytarų atvažiavome per vieną parą, tai gana greitai, bet kelionėje labai šalome. O kai reikėjo išlipti iš baržos, tai buvo tikras kryžiaus kelias, nes kilo štormas ir per štormą reikėjo keltis su valtimis, o vėliau valtį stumti brendant vandeniu ir laužant ledą apie vieną kilometrą. Bet viskas gerai baigėsi". — Netiesa,— kartu sako Ramutė ir Algis,— tai jis mus tiktai ramino. Mes vėliau sužinojome, kad po tos kelionės tėvas buvo labai peršalęs, kojas į aštrius ledus kruvinai nusidraskęs, drabužiai ir apavas skudurais pavirto. Ilgai sirgo, o mūsų nenorėjo jaudinti. Skaitom toliau. „Mes visi lietuviai susitarėme ir apsigyvenome vienoje jurtoje <...> Mūsų tarpe nėra svetimos tautybės, kas užvis geriausia, nes nėra kas išnešiotų skundus. <...> Jūs mane apraminot, kad gavote vaikams veltinius, bo man labai rūpėjo kaip išnešiosite su apsiavimais. Dabartės Jums nebus reikalingi tie vailokų aulai, tai progai pasitaikius tuos aulus pasiųskite man, nes <...> padai man per žiemą vargiai išlaikys." Ir dar kiekviename laiške vis rūpestis per pažįstamus kajūrus pasiųsti šeimai žuvies. „Ar gavote žuvį?" Tai jau buvo geresni laikai, 1946-ųjų žiema, nors toks ir gerumas — žvejai gaudavo tik duonos ir aliejaus. „Dabar netikėtai išeina narta ir daugiau parašyti nespėju. Bučiuoju Jus visus su Naujais metais." Gyventi jam liko tik dveji metai. Dabar mes jau liekam dviese su Algiu prie diktofono, ant stalo krūva nuotraukų. — Jakutijos šiaurė ilgai buvo uždara zona, ten žmogui iš Lietuvos įvažiuoti buvo neįmanoma arba bent jau labai sudėtinga. Taigi kažkada pasigirdę priekaištai, kad buvę tremtiniai šiose vietose netvarko savo artimųjų kapų, yra neteisingi. Dabar jau kiti laikai, nėra daugelio draudimų. Šiemet balandžio mėnesį pirmieji šiuos kraštus aplankė Lietuvos slidininkai. Dešimties žmonių grupė perėjo Lenos salas ir Laptevų jūros bei Nejelovo įlankos gyvenvietes, parvežė pirmąsias žinias bei įspūdžius — kaip ten viskas atrodo, kokie kapai išliko. Gegužės mėnesį vėl ten važiavo Kauno tremtinių klubo atstovai. Jie susipažino su valdžios žmonėmis ir gyventojais, rado nemažai būsimų talkininkų, paliko užsakymus metaliniams karstams ir dėžėms gaminti. O Kauno tremtinių klube tuo metu buvo ruošiama kelių grupių ekspedicija: būrėsi į grupes buvę tremtiniai ir jų vaikai paminklams statyti, kapinėms tvarkyti ir palaikams pervežti. Didesnė grupė ruošėsi pasiekti Igarką, ten didelės kapinės, o kiti į Laptevų pajūrį ir Jakutską, ten ir mūsų tėvas palaidotas. — Gal apie rėmėjus. — Be jų būtų neįmanoma. Ypač mūsų ekspediciją gerai parėmė Radijo gamykla, ji apmokėjo kelionės išlaidas į Tiksį, finansavo paminklų statybos grupę (R. Pleštys). Labai daug padarė vilniečiai (grupės vadovas inžinierius V. Gibavičius). Jie vežėsi kryžius, koplytstulpį, ruošėsi tvarkyti kapus. Šešių ir net vienuolikos metrų aukščio surenkamų konstrukcijų, atsparaus metalo kryžius pastatyti amžino įšalo žemėje — sudėtingas uždavinys. Labai pravertė Romo Antanaičio konsultacijos. Jis, buvęs tremtinys šituose kraštuose, gerai žino įšalo specifiką. Kitaip kryžiai išsivartytų, kaip nepatyrusių lietuvių kapinėse. Ministrų Taryba leido įmonėms daryti atitinkamų išlaidų, todėl gavome kelionės rūbus, reikalingas medžiagas, maisto. Viską susiruošėm apie antrą liepos pusę, ten pati vasara, geriausias metas. O kai visos grupės vyksta kartu, gali viena kitai padėti. — Dabar apie viską iš eilės. — Liepos 9, po mišių Katedroje ir išleistuvių prie Laisvės paminklo tuoj pat ir išskridome specialiu reisu iš Vilniaus, lėktuve buvo apie 40 žmonių, paminklai ir kryžiai. Taigi lėktuvas perkrautas, jo vadas P. Staševičius turėjo bent tris kartus leistis tarpiniuose aerodromuose kuro atsargų papildyti. Skridom naktį, bet buvo šviesu, saulė sukasi ratu nenusileisdama. Pro langelį valandas slenka lygi žemuma, galybė ežerų, upės jungiasi su ežerais ir vėl skiriasi, jokios gyvybės nematyti, nebent apie aerodromus. Tiksyje atsisveikinom su malonia įgula ir jau ruošėmės kiekviena grupė savais maršrutais, bet atsirado netikėta kliūtis — Nejelovo įlankon susigrūdo ledai, kateriai negali praplaukti. Tik po dviejų dienų atsirado geodezininkų laivas, kapitonas sutiko vieną grupę nuvežti į Tit Arus, o dar reikėjo kitas grupes į Bykovą, Trofimovską, Mastachą. Vietinis kooperatyvas nespėjo pagaminti karstų iš cinkuotos skardos, netikėtai teko patiems imtis to darbo. Trečią parą man pasisekė malūnsparniu nuskristi į Bykovo kyšulį, kur buvau tremtyje prieš 40 metų. — Kaip dabar atrodo Bykovas? — Įspūdžiai neapsakomi. Kai lakūnai sužinojo, ką veža, tai specialiai pasuko pro Mastachą, skrido žemai, dar papildomai apsuko ratą. Vaikystėje, kai pats mažas esi, viskas atrodo dideli, o dabar negalėjau suprasti, kaip čia mes galėjom gyventi ant tos siauros sausumos juostos; na — kaip Kuršių nerija, keliasdešimt kilometrų nutįsusi į Laptevų jūrą, tik tarpais dar siauresnė. O tas kyšulys, ta sausumos juostelė — tai amžino ledo aukštas gūbrys, ant kurio tundros samanų plonas sluoksnis, kuris vasarą (vieną mėnesį!) atšyla per mažą sprindį. Gamta siaubingai sužalota, stūkso tundros žaizdų randai, viskas visureigių mašinų išmalta, sujaukta. O plonas samanų sluoksnis pažeistas atsistato tik per 50 metų. Kas iš to, kad dabar jau bando drausti, viskas suardyta, vėjai, audros ir vanduo toliau viską ardo, tai drausk nedraudęs. Dabar Bykove žvejų kolūkis „Arktika", nedidelė žuvies apdirbimo įmonė, ledainės, gyvena apie 400 šeimų. Kitos gyvenvietės gerokai sunykusios, o Bykovas išliko, statosi, tik to gyvenimo vaizdas šiurpus. Prie kiekvieno namo šiukšlių, konservų dėžių krūvos, nes visa, kas atlieka, žmonės meta pro duris, pro langus, taip ir auga šiukšlynai. Apsistojom kas mokykloje, kas žvejų nameliuose. Iškėlėm savo trispalvę. Gegužės mėnesį čionai lankėsi Voldemaras Gimbeckas ir Albinas Jankus iš tremtinių klubo, tai vietiniai gyventojai ir kolūkio vadovai žinojo apie mus, komjaunimo komitetas ir vykdomasis daug padėjo. Tik vėliau buvo susigriebta, kad atvykėliai daro kažkokią įtaką vietiniams, o tie jau pradeda mąstyti, ir parama gerokai sumažėjo. Už visas paslaugas reikia mokėti, o štai vieną valandą skristi malūnsparniu — 400 rublių. Bykove aukščiausia ir vienintelė valdžia yra kolūkio pirmininkas Vinokurovas. Jis viską nutaria ir sprendžia. Anąkart, kai mūsų vyrai atėjo jam padėkoti už pažadėtą paramą, žinoma, atsinešė ir kai ką ant stalo pastatyti, reikia žinoti, kad čia be šitokio ritualo nieko nenuveiksi, taigi šeimininkas liepė vyriausiam mechanikui grindis išplauti, girdi, svečių turėsime. Paaiškėjo, kad čia dar klesti feodalizmas. Šviesus žmogus, tikras mūsų globėjas ir pertvarkos šalininkas yra tenykštis vidurinės mokyklos direktorius Aleksejus Markovas. 2 nuotrauka. Va dabartinis Bykovas, 1989 metų vasara. Visur patirpęs įšalas, tai žmonės vaikščioja mediniais lieptais. Nuotraukos viduryje matyti sukalti poliai į amžiną įšalą, ant jų apie vieną metrą nuo žemės jau dės namo pamatus, taip dabar moderniai stato. Toliau matyti jau pabaigtas namas. Jame šilta, nes kūrena centrinė katilinė, yra visi patogumai. Tačiau... labai savita kanalizacija. Visos atliekos per vamzdį iškrenta po namu, tarp tų polių ir kaupiasi, auga, o vasarą atšilusios krūvos ima šliaužti į gatvę prie lieptų ir laiptų. Niekas nevalo, tai nežinia, kaip toliau bus. Matai, kairiam "krašte stovi Juozas Eidukaitis, jis dabar atvažiavo į savo vaikystės vietas. Tai Algio Vaičiūno draugas — kajūras. Jis turėjo gerą savo šunų kinkinį, išbuvo čia aštuonerius metus ilgiau negu mes. 3 nuotrauka. Tada čionai atvežti lietuviai greit išmoko žvejoti, paskui vaikai net ir kajūrais tapo, apsitvarkė gyvenvietę, o dabar čia sąvartynas, griuvėsiai, tarpais nė praeit, nė pravažiuot. Štai čia apleista kepykla. Ją irgi lietuviai pastatė, nutinkavo jau vėliau. Netoli buvo parduotuvė. Kepykloje dirbo Romas Monkus, dabar gyvena Vilniuje. Pas jį ateidavom apdegusių duonos kriaukšlelių. Vos ištrūkę iš namų (jurtos!), jau laukdavom jo, o jis šelpė mus kiek galėjo. Į parduotuvę eidavom ko nors nutverti, na, kad ir saulėgrąžų išspaudų, Lietuvoje tokiomis kiaules šeria. Pasitaikydavo, kad kokį nereikalingą maišą išmeta. Vaikų visuomet būdavo ir šalia zasolkos (sūdymo), nes ten išmesdavo žuvų galvas, vidurius. Šią vasarą buvusi kepykla atrodė liūdnai. Viduje viskas išgriauta, išgrobta, sujaukta, mėtosi apvirtę tešlos katilai. 4 nuotrauka. Čia garbingiausia Bykovo vieta, pats centras. Matyti apie 1956 metus pastatytas paminklas žuvusiems kovose už tarybų valdžią. Niekas negali pasakyti, kokios buvo tos kovos, su kuo, ir kas čia žuvo. Kai mus čionai atvežė, radome gal septynis, gal aštuonis namus ir kelis suomių tremtinių barakus. Matyt, vietinė valdžia girdėjo, kad visur statomi paminklai, tai pastatė ir čia. Ilgai galvojom ir svarstėm, kodėl čia viskas šitaip apleista. Mums atrodė, kad anais tragiškais metais buvo netgi tvarkingiau. Kai išsikalbėjom su vietiniais gyventojais, šis tas paaiškėjo. Kokie jie vietiniai! Nėra čia vietinių gyventojų, o tiktai iš visur suvažiavę kas uždarbio, kas pasislėpti. Vienas rusas grįžo iš armijos, nesutarė su motina, tai ir lėkė į pasaulio kraštą, kitas neteko buto, ar ką negero pridirbo. Vienas gruzinas sakė — negalėjau sugyventi su žmona. Visi jie sudarę sutartis, žvejoja, dirba, tik mirti čia nesiruošia. Pasiutęs amžino bastūno jausmas! Visur tokiam žmogui namai, ir visur jis be šaknų. Jam viskas vis tiek, tai kas ten saugos gamtą, kas žiūrės tvarkos. Visą maistą jiems atveža, gėralui susimeta, o kitų poreikių kaip ir nėra. Jie tik iš pasakojimų žino, kad čia būta tremtinių. 5 nuotrauka. Čia gal švariausia Bykovo vieta. Priešakyje tradiciniai jakutų paminkliniai stulpai, tautiniais raštais išraižyti, o toliau — ligoninė. Šį gražų pastatą projektavo anais laikais lietuvis inžinierius, gaila — pavardės neatsimenu, o statė lietuviai tremtiniai. Tada tai buvo Kultūros namai, bet mes jau buvome išvažiavę. Dešinėje toliau matyti požarkos (gaisrinės) namukas. Prireikus jis tapdavo areštine. Artimiausi kalėjimai buvo Tiksyje ir Stolbų saloje. Bykovo ateitis neaiški. Vis garsiau kalbama, kad žvejoti jau neapsimoka, nors žuvų turtai čia pasakiški. Ir kokių žuvų! Tik nežinia, kas ją ragauja, kas ją mato. Puikiausia delikatesinė sterlė, eršketas, omulis, muksūnas, neima. Kas savaitę ją krauna į lėktuvus ir kažkur išveža. 6 nuotrauka. Tai tragiško dėkingumo vieta. 1942 metais Tadas Aravičius, dvidešimtmetis jaunuolis, buvo išmokęs laivavedybos ir dirbo kateryje. Kartą kilo baisi audra, grįždama iš jūros, skendo jakutų valtis. Tadas puolė juos gelbėti, bet pats nuskendo. Kūno nerado. Dėkingi jakutai pastatė jam paminklą — maumedžio stulpą su laivo šturvalu, o lietuviai dar ir kryžių. Tą paminklą radome šitaip nuvirtusį. J. Eidukaitis ir V. Gibavičiaus grupė atstatė paminklą, sutvarkė aplinką. 7 nuotrauka. Suradau ir savo apgriuvusią žeminę. Kai per pirmus dvejus metus dauguma lietuvių ir suomių išmirė, 1945 metais mus perkėlė štai į šitą žeminę prie Nejelovo įlankos. Čionai gyvenom dvejus metus, turėjom patalpą gal dešimt ar dvylikos kvadratinių metrų, gultai dviem aukštais, ir tilpom keturios šeimos, marškomis atsitvėrę. Man tada šita žeminė atrodė labai didelė, o dabar niekaip nesuprantu, kaip galėjom tilpti. — Vargas sutalpina, ar ne? Tai tik dabar neįtikėtina. — Dabar netoli šitos vietos vyrai pastatė koplytstulpį. O man šią nuotrauką žiūrint, prisiminė Jūratės pasakojimas, kai skirstėmės po išleistuvių nuo Laisvės paminklo: — Žiūrėk,— sako,— va, eina Karatajūtė, Natalija. Tai tik jos dėka mes žeminėje pažinome lėles. Ji labai gerai mokėjo piešti, tai ant popieriaus mažų skiautelių nupiešdavo mažas lėlytes, o mes jomis žaisdavome, iš to paties popieriaus skiautelių pasidarydavom mažulytes kamarėles, ten lėlytes apgyvendindavom. Tai ir buvo visi mūsų žaislai, kitokių lėlių nebuvo. — Tai čia, karui besibaigiant, atėjo pirmas laiškas iš Lietuvos. Mama bėgo kaip pamišus per visas žemines ir šaukė — mane surado! Mane surado! Dabar jau nepražūsim! 8 nuotrauka. O šitame barake, tada, žinoma, jis buvo netinkuotas, gyveno Lietuvos tremtinių žydų šeimos. Gerai įsižiūrėkite į barako kairįjį kampą, čia parašyta Lenino gatvė 7. Tai mat, ir gatvės yra, ir pavadintos garbingų žmonių vardais. Už poros kilometrų buvo žydų kapinės. Tenai ieškojome H. Perelšteino motinos kapo, bet neradome. Vilniaus žydai įdavė antkapinę lentelę, tai vyrai ją įtaisė Trofimovske, kur daugelo žydų vargai vargta ir tebėra didelės kapinės. O gyventojų tenai jau nėra, neradome nė kryžių, nė kapų kauburėlių, vėjas ir ledai viską sulygino. 10 nuotrauka. Visą Bykovo kyšulį, visas Lenos salas ardo griauna audros, vėjai ir vanduo. Žemės šlaitai virsta, šliaužia, krenta į jūrą. Griaunamos ardomos šitaip žūsta mūsų tremtinių kapinės. Štai matyti jau nuslinkusi žemė, pasirodė karsto galas. Dar viena audra, ir jis nuvirs. Tada jau niekados niekas jo neras... 9 nuotrauka. Štai kokia idiliška ramybė, kokia tyluma, lyg laukiant vakaro. Tokie gražūs, taikūs, ištvermingi šiaurės šunys — laikos. Jie stiprūs, nereiklūs ir ištikimi žmogaus draugai ir pagalbininkai. Jų visur pilna, bet dažniausiai jie sukiojasi kur maisto atliekų yra. Jie visuomet budi... kapinėse. Tai pati šiurpiausia nuotrauka būtent dėl apgaulingos ramybės. Šuneliai kasdien ateina apžiūrėti, ar dar nenuvirto koks karstas. Kai nušliaužia šlaitas, atsiveria karstas, šitie šuneliai nuplėšo ir suėda lavono minkštuosius audinius, paskui jau tiktai balti kaulai mėtysis, kol ir tuos vanduo nuplaus. Štai koks baisus lietuvių kapinių likimas tenai. Čia atsidengė vaikelio Jonuko Žvirblio karstelis. Jis nebuvo numatytas atkasti,
Description:The list of books you might like
