Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas PDF
Preview Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas
Michel Foucault Disciplinuoti ir bausti Michel Foucault Michel Foucault Disciplinuoti ir bausti Kalėjimo gimimas Iš prancūzų kalbos vertė Marius Daškus baltos lankos This edition published with support from the Open Society Fund-Lithuania, and from the CEU Translation Project of the Open Society Institute-Budapest Knygos leidimą finansavo Atviros Lietuvos fondas ir Atviros visuomenės institutas Budapešte (Vidurio Europos universiteto Vertimų projektas) Redagavo Donata Linčiuvienė Apipavidalino Vida Kuraitė Versta iš: Michel Foucault, Surveiller et punir: Naissance de la prison, Paris: Gallimard, 1975 © Éditions Gallimard, 1975 © Vertimas į lietuvių kalbą, Marius Daškus, 1998 © Baltos lankos, 1998 Rinko ir maketavo BALTOS LANKOS Printed in Lithuania ISSN 1392-1673 ISBN 9986-813-60-3 Turinys I DALIS Kankinimai 7 1. Nuteistųjų kūnai 9 2. Kankinimų viešpatija 41 II DALIS Bausmė 87 1. Bausmės standartizavimas 89 2. Bausmių švelnumas 127 III DALIS Disciplina 163 1. Paklusnūs kūnai 165 Paskirstymo menas 172 Veiklos kontrolė 181 Genetinis ugdymas 189 Jėgų komponavimas 196 2. Gero muštravimo priemonės 205 Hierarchinė priežiūra 206 6 Normalizuojanti sankcija 214 Egzaminas 221 3. Panoptizmas 232 IV DALIS Kalėjimas 269 1. Išbaigtos ir rūsčios institucijos 271 2. Antiįstatyminė veikla ir nusikalstamumas 303 3. Kalinimas 348 Priedai 367 I DALIS Kankinimai PIRMAS SKYRIUS Nuteistųjų kūnai 1757 metų kovo 2 dieną Damiens'as buvo nuteistas „atlikti viešą atgailą* priešais pagrindines Paryžiaus bažnyčios duris", kur jį turėjo „nuvežti vežimu nuogą, vienmarškinį, su liepsnojančiu dviejų svarų vaškiniu deglu rankose", paskui „tame vežime, Grevo aikštėje ir ant ešafoto, kuris ten bus suręstas, deginti spe nelius, rankas, šlaunis ir minkštąsias vietas, svilinti lėtoje ugnyje jo dešinę, kumštyje gniaužusią peilį, kuriuo jis įvykdė tėva žudystę, o ant žaizdų pilti lydytą šviną, verdantį aliejų, karštą medžio sakų dervą, lydytą vašką ir sierą, paskui pririšti prie jo ketvertą arklių, nutraukti galūnes ir jas bei kūną sudeginti, pa versti pelenais, o tuos pelenus išbarstyti vėjyje"1. „Galų gale jis buvo ketvirčiuotas, - pasakoja Gazette d'Ams terdam.1 - Ši operacija gerokai užsitęsė, nes arkliai nebuvo pratę to daryti. Vietoj keturių prireikė šešių arklių. Deja, jų nepakako, vargšo šlaunyss buvo nutrauktos tik nupjovus nervus ir su kapojus sąnarius [...]. * Vieša atgaila (pranc. amende honorable) - dar XVIII amžiuje taikyta bausmė rūšis, kai nusikaltėlis turėjo viešai pripažinti savo kaltę. (Čia ir toliau žvaigž dute žymimos vertėjo pastabos.) 1 Pièces originales et procédures du procès fait à Robert-François Damiens, 1757, t. III, p. 372-374. 2 Gazette d'Amsterdam, 1757, balandžio 1. 10 Kankinimai Sako, kadaise jo būta didelio piktžodžiautojo, bet dabar iš jo lūpų neišsprūdo jokia nešvankybė. Tik nepakeliamas skausmas priversdavo jį surikti kraują stingdančiu balsu, ir jis dažnai kar tojo: Mano Dieve, pasigailėk manęs; Jėzau, padėk man. Žiūrovus nepaprastai sujaudino Saint-Paulio bažnyčios klebono rūpes tingumas, kuris, nors ir būdamas garbaus amžiaus, kaskart vis paguosdavo kenčiantįjį." Liudija atleistinis Boutonas: „Uždegus sierą, ugnis vos vos ru seno ir viršutinė rankos dalis tik šiek tiek apsvilo. Paskui vienas egzekutorius, pasiraitojęs rankoves iki alkūnių, paėmė specialias plienines, maždaug pusantros pėdos ilgio žnyples ir iš pradžių sugriebė dešinės kojos minkštimą, paskui šlaunį, paskui du kar tus - dešinės rankos minkštimą; galiausiai ėmėsi spenelių. Eg zekutoriui, nors stipriam ir augalotam, sunkiai sekėsi išplėšti kūno gabalus, - turėdavo juos žnyplėmis toje pačioje vietoje su imti ir įsiręžęs rauti du arba tris kartus, ir kaskart, kai jam pa vykdavo, atsiverdavo šešių livrų vertės monetos dydžio žaizda. Pasibaigus šiam kankinimui, Damiens'as, kuris labai rėkė, bet nesiplūdo, pakėlė galvą ir apsižvalgė. Tas pats kankintojas pa sėmė su geležiniu šaukštu iš katilo verdančios tyrės ir gausiai palaistė kiekvieną žaizdą. Paskui plonesnėmis virvėmis pririšo virves arkliams kinkyti, arklius pakinkė išilgai kiekvienos šlau nies, kojos ir rankos. Ponas Le Bretonas, teismo sekretorius, keletą kartų priėjęs prie kenčiančiojo, klausė, ar nenorįs tas ko nors pasakyti. Atsakė, kad ne. Per kiekvieną bandymą jis rėkė: ,Atleisk, mano Dieve! At leisk, Viešpatie!' - taip turbūt rėkia pasmerktieji pragare. Taip baisiai kankindamasis, jis kartkartėmis pakeldavo galvą ir įžūliai apsižvalgydavo. Įsirėžusios į kūną virvės, kurias už galų įsitvėrę traukė vyrai, kėlė jam neapsakomą skausmą. Ponas Le Bretonas dar kartą prisiartino ir paklausė, ar jis nenorįs nieko pasakyti. Atsakė, kad ne. Prie jo prisiartino keletas nuodėmklausių ir ilgai su juo kalbėjosi. Jis karštai pabučiavo kryžių, kurį jam pakišo. Patempė lūpas ir vis kartojo:,Atleisk, Viešpatie'.
The list of books you might like
