Table Of Content

Marcei PROUST Dingusi Albertina Romanas Iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas Alma littera UDK 840-3 Marcel Proust Pr-163 A LA RECHERCHE DU TEMPS PERDU LA FUGITIVE (Cahiers d’Albertine disparue) Paris, Librairie Générale Française, 1993 Cet ouvrage, publié dans le cadre du programme d’aide à la publication Oscar Milosz, bénéficie du soutien du Ministère des Affaires Etrangères, de l’Ambassade de France en Lituanie et du Centre Culturel Français. Knygos leidimą remia Prancūzijos užsienio reikalų ministerija, Prancūzijos ambasada Lietuvoje, Prancūzų kultūros centras (O. Milašiaus programa knygų leidimui remti). © Vertimas į lietuvių kalbą, straipsnis, paaiškinimai, Pranas Bieliauskas, 2005 ISBN 9955-08-941-5 © Leidykla „Alma littera“, 2005 5 j Panelė Albertina išvažiavo!" Kaip psichologiškai giliai į mus įsiskverbia kančia - giliau nei psichologija! Ką tik, tyrinėdamas save, maniau, kad šis išsiskyrimas dar sykį nepa- simačius ir neatsisveikinus - kaip tik tai, ko trokštu, ir, lygindamas Albertinos dovanotus menkus malonumus su gausybe nuostabių troš kimų, kuriuos ji trukdė įgyvendinti (ir kurie dėl tikrumo, kad ji gyve na mano namuose, ir dėl prislėgtos dvasinės būsenos buvo tapę man visų svarbiausi, bet štai, vos sužinojus, kad Albertina išvažiavo, jie net negalėjo su ta naujiena varžytis, nes čia pat dingo), aš staiga pasikei čiau: nusprendžiau jau nebenorįs jos matyti, jau nebemylįs. Bet žo džiai: „Panelė Albertina išvažiavo'*, tokiu skausmu sugildė man širdį, kad pajutau ilgiau neištversiąs, turįs jį numalšinti, ir, jausdamas tokį pat švelnumą sau pačiam, kokį motina jautė mano mirštančiai sene lei, tyliai šnabždėjau sau nuoširdžius paguodos žodžius, kokiais mes stengiamės palengvinti mylimo žmogaus kančias: „Pakentėk truputė lį, mes rasime tau kokių nors vaistų, nusiramink, mes neleisime tau kentėti". Neaiškiai jutau, kad prieš porą minučių, kai dar nebuvau pa skambinęs Fransuazai, žiūrėjau į Albertinos išvažiavimą kaip į kažkokį nereikšmingą, net geidžiamą įvykį, nes maniau, jog jis neįmanomas, o kai tatai įvyko, mano savisaugos instinktas ėmė ieškoti pirmų pasi taikiusių vaistų atvirai žaizdai nuraminti. „Visa tai niekis, tučtuojau ją susigrąžinsiu. Pagalvosiu, kaip tai padaryti, bet, šiaip ar taip, vakare ji bus čia. Vadinasi, ir kankintis nėra ko“. „Visa tai niekis", - maža to, kad tai kartojau sau, bet dar stengiausi padaryti įspūdį ir Fransuazai, nuo kurios slėpiau savo kančią - net tada, kai toji kančia draskė man 5 širdį, mano meilė nepamiršo pasirūpinti, kad ji turi atrodyti laiminga, abipusė, ypač Fransuazai, kuri nemėgo Albertinos ir visada abejojo jos nuoširdumu. Taip, ką tik, prieš įeinant Fransuazai, maniau, kad Albertinos ne bemyliu, maniau, kad atsižvelgiau į viską kaip atidus analitikas, ma niau, kad gerai pažįstu savo sielos gelmes. Bet kad ir koks būtų aiškus, mūsų protas nepastebi jį sudarančių elementų ir neįtaria jų esant tol, kol koks nors reiškinys neiš.skiria jų ir kol jie iš lakaus būvio - ilgiau siai tveriančio — nejučiom nepereina į kietąjį. Klaidingai maniau, kad savo širdį permatau kiaurai. Tačiau šis skausmo priepuolis apginklavo mane nepermaldaujamu, nenuginčijamu, neįprastu it susikristaliza vusi druska žinojimu, kurio nebūtų suteikęs pats įžvalgiausias protas. Buvau taip įpratęs matyti Albertiną šalia, o šit išvydau naują Įpročio veidą. Iki šiol žiūrėjau į Albertiną visų pirma kaip į griaunamąją ga lią, slopinančią asmenybę ir net tikrovės suvokimą; dabar regėjau ją it bauginančią dievybę, taip prikaustytą prie mūsų, o jos bereikšmį veidą taip įsispaudusį mūsų sieloje, kad jei toji dievybė nuo mūsų atsiskirtų, jei toji dievybė, kurią mes vos įžiūrime, nusisuktų nuo mūsų, sukeltų mums tokias baisias kančias kaip jokia kita būtybė, o tai reiškia, kad ji žiauri kaip mirtis. Nieko nelaukdamas turėjau perskaityti jos laišką, nes nekantravau apmąstyti bent keletą būdų, kaip ją susigrąžinti. Jaučiau, kad tai įma noma: juk ateitis egzistuoja tik mūsų mintyse ir mums atrodo, kad in extremis* mūsų valia gali ją pakeisti. Bet sykiu prisiminiau, kad ją veikia ir kitos jėgos, ne tik mano, o prieš jas, nors ir būčiau turėjęs daugiau laiko, nieko nebūčiau galėjęs padaryti. Kas mums iš to, jog valanda dar neišmušė, jei esame bejėgiai pakeisti tai, kas turi įvykti? Kai Albertina gyveno mano namuose, buvau ryžtingai nusiteikęs im tis iniciatyvos ir išsiskirti su ja. Ir šit ji išvažiavo. Atplėšiau laišką. Jis skambėjo šitaip: Mielas drauge, atleiskite man, kad neišdrįsau garsiai Jums pasakyti tų keleto žodžių, kuriuos netrukus perskaitysite, bet esu tokia bailė, aš visada taip Jūsų bijojau, kad, nors ir kaip bandžiau prisiversti tai padaryti, vis dėlto pritrūkau drąsos. O būčiau Jums pasakiusi štai ką: mūsų bendras gyvenimas tapo neįmanomas, beje, aną vakarą jūsų išsi- 6 šokimas parodė, kad mūsų santykiai šiek tiek pasikeitė. Tai, ką mums pavyko šitą naktį atitaisyti, po kelių dienų vėl būtų tapę nepataisoma. Ačiū Dievui, mudu susitaikėme, tai ar ne geriau išsiskirti kaip bičiu liams? Štai kodėl, mielasis, rašau Jums šį laiškelį ir prašau — būkite geras, neminėkite manęs bloguoju ir atleiskite man, jei uždaviau Jums širdį: patikėkite, aš beprotiškai gailiuosi praeities. Mano mieliausia sis, aš nenoriu tapti jūsų prieše, man ir taip bus skaudu pamažu, o iš tikrųjų labai greitai, tapti Jums svetima; kadangi mano sprendimas galutinis, paprašysiu Fransuazą pirma sudėti mano daiktus, o paskui perduoti Jums šį laišką. Sudie, visa, kas manyje yra geriausio, palieku Jums. Albertina „Tai tik žodžiai, — tyliai mąsčiau, — tai net geriau, nei maniau. Ji pa rašė visa tai nieko negalvodama, tikriausiai norėdama mane priblokšti, išgąsdinti. Reikia kuo greičiau rasti būdą, kaip susigrąžinti Albertiną dar šį vakarą. Liūdna pagalvojus, kad Bontanai tokie godišiai: naudo jasi giminaite, kad išmelžtų iš manęs pinigų. Nesvarbu! Jei atiduočiau poniai Bontan pusę savo gero, liktų tiek, kad mudu su Albertina ga lėtume patogiai gyventi". Tuo pat metu ėmiau svarstyti, ar spėčiau šį rytą užsakyti jachtą ir rolsroisą, apie kuriuos ji taip svajoja, ir visiškai pamiršau, man tiesiog išgaravo, kad dovanoti tuos daiktus nebūtų la bai protinga. Jei net ponios de Bontan sutikimo neužteks, jei Alber tina nenorės paklusti tetai ir iškels sąlygą, jog grįšianti tik tuo atveju, jei būsianti visiškai nepriklausoma, - ką gi, kad ir koks man tai būtų smūgis, duosiu jai tą nepriklausomybę, ji galės sau išeidinėti iš namų viena, kada tik panorės. Žmogus turi būti pasirengęs aukotis, nors ir kaip skaudu jam būtų, dėl to, kas jam visų svarbiausia, o juk man, kad ir kokie nenuginčijami ir absurdiški buvo tie rytiniai apmąstymai, svarbiausia, kad Albertina gyventų čia. Beje, ar reikia priminti, kokia kančia man būtų duoti jai laisvę? Jei tai neigčiau, meluočiau. Jau ne sykį teko patirti, kad skausmas pagalvojus, jog leidžiu jai ištvirkauti toli nuo manęs, tikriausiai ne toks stiprus kaip ta grūžtis, kuri apim davo mane, kai pajusdavau, kaip ji nuobodžiauja su manimi mano namuose. Žinoma, leisti jai kur __________________________ nors išvažiuoti, jei imtų prašyti ir * Paskutinę akimirką (lot.). 7 jei žinočiau, kad ten bus keliamos orgijos, - ta mintis man būtų buvu si žiauri. Bet nesyk su malonumu būčiau ištaręs tokius žodžius: „Sės kitės į mūsų laivą arba į traukinį, išvažiuokite mėnesiui į nežinomą man šalį, kad aš nė nenutuokčiau, ką ten veiksite”, nes įsivaizdavau, kad kai bus toli, ji geis manęs, o grįžusi jausis laiminga. Beje, ji ir pati, žinoma, to nori, bent jau nereikalauja tos laisvės, kurią aš, kiekvieną dieną apipildamas ją vis naujais malonumais, sugebėčiau šiek tiek ap karpyti. Ne, Albertina norėjo tik vieno: kad liaučiausi taip bjauriai su ja elgęsis, o svarbiausia, - kaip kadaise Odetė reikalavo iš Svano, - kad galop ryžčiausi ją vesti. Kai ištekės, jai neberūpės būti nepriklausomai, mudu liksime gyventi čia ir būsime tokie laimingi! Žinoma, tai reiškė, kad aš turiu atsisakyti Venecijos. Bet kaip geidžiamiausi miestai, mie liausios namų šeimininkės, o užvis labiau nei Venecija - kunigaikštie nė de Germant ir teatras, - kaip visa tai nublanksta, pasidaro nereikš minga, negyva, kai mes susisaistom su kita širdimi tokiais skausmin gais ryšiais, kad negalime nuo jos atsiskirti. Beje, dėl vedybų Albertina visiškai teisi. Net mamai visi tie atidėliojimai atrodė juokingi. Vesti ją - štai ką turėjau seniai padaryti, štai ką reikės padaryti dabar; tik mano neryžtingumas privertė Albertiną parašyti laišką, nors nė vienu to laiško žodžiu ji netiki; tik dėl vedybų, tik dėl to, kad jos įvyktų, ji kažkur užtruko keletą valandų, o juk tikriausiai karštai trokšta to paties kaip ir aš: grįžti į šiuos namus. Taip, ji to norėjo, todėl taip ir pasielgė, - tvirtino užjautus mano protas, bet aš jutau, kad taip tvir tindamas mano protas laikosi iš pat pradžių padarytos prielaidos, nors gerai žinojau, jog nuolat tikrinama kita prielaida1*. Žinoma, antrajai prielaidai neužteko drąsos aiškiai suformuluoti mintį, kad Albertina galėjo turėti intymių santykių su panele Ventej ir jos drauge. Ir vis dėlto, kai toji siaubinga naujiena užklupo mus įvažiuojant į Enkar- vilio stotį2, pasitvirtino antroji prielaida. O ši prielaida niekad nenu matė, kad Albertina galėtų mane palikti pati, neperspėjusi, nedavusi laiko sutrukdyti. Ir vis dėlto, kai gyvenimas mane privertė padaryti tokį milžinišką šuolį, iškilusi prieš mano akis tikrovė buvo tokia pat netikėta, kokie netikėti mums būna fiziko atradimas, teisėjo kvotos arba besigilinančio į nusikaltimo ar revoliucijos užkulisius istoriko ty rinėjimų rezultatai, ir, žinoma ši tikrovė ir pranoko mano apgailėtinas prielaidas, ir jas patvirtino. Antroji prielaida nesirėmė protu, ir paniš 8 ka baimė, suėmusi mane tą vakarą, kai Albertina manęs nepabučiavo, ir tą naktį, kai išgirdau lango trinktelėjimą, buvo niekuo nepagrįsta. Tačiau — ir tą dar aiškiau paliudys tolesnė įvykių eiga, kaip jau paliu dijo daugybė epizodų praeityje, - mūsų protas nėra pati subtiliausia, galingiausia, tinkamiausia priemonė Tiesai suprasti, todėl mes galime padaryti išvadą, jog turėtume pradėti nuo proto, o ne nuo nesąmo ningos intuicijos, ne nuo nepajudinamo tikėjimo nuojautomis. Tiktai gyvenimas pamažu, atsitikimas po atsitikimo, mums leidžia pastebėti, kad tai, kas svarbiausia mūsų širdžiai ar protui, mes suvokiame ne pro tu, o pasitelkę kitas galias. O tada, suvokęs jų pranašumą, pats protas išsižada savęs jų akivaizdoje ir sutinka būti jų bendrininku ir tarnu. Tai bandomasis tikėjimas. Man atrodė, kad toji nenumatyta neganda, su kuria stojau į dvikovą, buvo man jau nenauja (kaip ir Albertinos draugystė su dviem lesbietėmis), apie ją bylojo tiek ženklų, kuriuose (nors mano protas, remdamasis pačios Albertinos žodžiais, įrodinė jo visai ką kita) įžvelgiau nuovargį ir siaubą, kad ji turi gyventi kaip vergė: tie ženklai atrodė it išrašyti nematomu rašalu liūdnose, nuo lankiose Albertinos akyse, jos skruostuose, kuriuos staiga nuplieks- davo nepaaiškinamas raudonis, juos išgirdau staiga atsidariusio lango klebtelėjime. Žinoma, nedrįsau į tuos ženklus gilintis iki galo ir kuo greičiau išsiaiškinti jos skubaus išvažiavimo priežasties: aš tik galvo jau, įsivaizduodamas, kad Albertina tebėra šalia, kaip kada nors pats apsispręsiu ir išvažiuosiu, tačiau mano išvykimo data dar neaiški, tai yra nukelta į neegzistuojantį laiką, kitaip tariant, tai buvo tik iliuzija, kad aš neva galvoju apie išvažiavimą, kaip kad žmonės įsivaizduoja, jog nebijo mirties, nes galvoja apie ją būdami sveiki, o iš tikrųjų jie nieko kito nedaro, tik grynai neigiamomis savo mintimis terpiasi į gerą sveikatą, kuri artėjant mirčiai, be abejo, tokia nebus. Beje, mintis apie savarankišką Albertinos išvažiavimą man ateidavo be galo dažnai, nepaprastai aiški, apibrėžta, bet vieno dalyko niekaip neįsivaizdavau: ką jos išvykimas reikš man, tai yra kokia bus toji neregėta, žiauri, ne pažįstama, visiškai nauja neganda. Jeigu būčiau numatęs jos išvykimą, būčiau galvojęs apie jį be perstogės metų metus, ir vis tiek sudėjus krūvon mano mintis būtų pasirodę, kad šios mintys ne tik savo įtam pa, bet ir panašumu neturi nieko __________________________ bendro su tuo neįsivaizduojamu * Paaiškinimai knygos gale. 9 pragaru, kurį tarsi atitraukusi uždangą man atskleidė Fransuaza ištar dama: „Panelė Albertina išvažiavo". Norėdama įsivaizduoti nežinomą situaciją, mūsų vaizduotė skolinasi žinomus elementus ir todėl negali jos įsivaizduoti. Bet mūsų jauseną, net pačią fiziškiausią, tarsi žaibo blyksnio nutvilkintą, paženklina nepakartojamas ir ilgai neišnyks tantis naujo įvykio įdagas. Ir aš beveik nedrįsau sau pasakyti, kad jei ir būčiau numatęs šį išvykimą, nebūčiau įstengęs įsivaizduoti viso jo siaubo ir, jei net Albertina būtų man pasakiusi, kad išvažiuoja, būčiau grasinęs, maldavęs, bet nebūčiau įstengęs sukliudyti jai išvažiuoti. Da bar Venecija pasirodė man labai toli, o noras ją pamatyti išblėsęs! Taip kadaise buvo Kombrė: norėdavau susipažinti su kunigaikščiu de Ger mantu, bet štai išmušdavo valanda, ir aš tetrokšdavau vieno - kad šalia manęs, kambaryje, būtų mama. Ir iš tikrųjų, visos nerimastys, kurias patyriau vaikystėje, it naujo nerimo pašauktos, subėgo jam padėti, su stiprinti jo galią, susilieti su juo į vienalytę masę ir mane dusinti. Žinoma, šito fizinio smūgio į širdį, kurį smogia toks išsiskyrimas ir kuris dėl to, kad kūnas turi siaubingą gebėjimą išsaugoti visus randus, suteikia kančiai visų skausmingų mūsų gyvenimo akimirkų bruo žų, - aš turiu omenyje smūgį, smogtą tikriausiai turint kokį nors kės lą (juk kitų skausmas mums taip mažai rūpi), - smogtą tos, kuri nori labiausiai mus įskaudinti, ar tai būtų moteris, tik apsimetanti, jog išvažiuoja, kad suteiktume jai geresnes sąlygas, ar moteris, paliekanti mus amžinai - amžinai! - bet smogti ji trokšta: ar kad atsikeršytų, ar kad ir toliau ją mylėtume, ar dėl gražaus prisiminimo, ar kad vienu moju sutraukytų tą nuovargio ir abejingumo voratinklį, kurį pajuto aplink save raizgantis, - taigi šito smūgio, smūgio į pačią širdį, mes, žinoma, buvome pasižadėję vengti, mes sakėme sau, kad išsiskirsime gražiuoju. Bet gražiuoju žmonės paprastai išsiskiria labai retai, nes jei gu tu gyveni su kuo nors gražiai, tai kam tada skirtis? Be to, moteris, kuriai mes rodome visišką abejingumą, vis dėlto neaiškiai jaučia, kad, jau pavargę nuo jos, iš seno įpročio vis labiau prie jos prisirišame, ir mano, jog išsiskiriant su partneriu svarbiausia jį įspėti. Tačiau ji bijo, nes ją gąsdina mintis, kad jei įspės, tai neišvažiuos. Kiekviena moteris jaučia: jei jos galia vyrui labai didelė, geriausias būdas jį palikti - pa bėgti. Pabėgsi, vadinasi, išliksi karaliene - taip jau yra. Tikra tiesa, tarp nuobodulio, kurį ką tik jautėme būdami šalia jos, ir - kadangi ji 10