Dialogai su savimi PDF
Preview Dialogai su savimi
GALINA DAUGUVIETYTĖ Dialogai su savimi VILNIUS 2010 UDK 888.2-94 Da403 Sudarytoja Inga Liutkevičienė Knygoje panaudotos Vyginto Grigonio nuotraukos © Galina Dauguvietytė, 2010 © Inga Liutkevičienė, sudarymas, 2010 © Ilona Kukenytė, dizainas, 2010 ISBN 978-9986-16-744-0 © „Tyto alba“, 2010 KNYGĄ SKIRIU , Šią žemę palikusiems savo artimiesiems kurie mylėjo mane ir kuriuos mylėjau aš. Vygintui Grigoniui, ilgamečiam mano mirusio vyro ir mano bičiuliui, kuris mano senatvėje ir vienatvėje rūpinasi manimi. Ingai Liutkevičienei, su kuria ne tik dešimt metų dirbame rašydamos knygas, bet ir padovanojome viena kitai po dalelę širdies. TOS PAČIOS DEKORACIJOS Man gamtoje labiausiai patinka šviesiai žalia - ankstyvo pa vasario spalva. Visi mano buto langai šešiasdešimt dvejus metus žiūri į tą pačią dekoraciją - į parką. Jis amžinai toks pat ir vis kitoks. Matau, kada sprogsta medžių pumpurai, ilgai matau šakas - juodus pagalius. Šiemet juodi pagaliai prieš akis šmėžavo ypač ilgai ir juos net ėmiau vadinti žabais. Žiemą tie pagaliai gražesni - apšarmoję. Per šešis dešimtmečius jie atrodė vi saip. Kaip ir mes, žmonės. Pro langus mano matomose dekoracijose visada būdavo vietos mažiems vaikams. Visą gyvenimą vaikai mane mėgo, su jais visada rasdavau bendrą kalbą. Aš mėgstu vaikus, o jie mane. Kai kurie man matant pradėjo sėdėti arba vaikščioti. Vaikams visada mokėdavau užkalbėti dantį, bendrauti su jais lyg su suaugusiais, sau lygiais. Jiems tai labai patinka. Niekada nenutaisydavau dirbtinai saldaus balso, o bendraudavau kaip su bet kuriuo suaugusiuoju, na, žinoma, tiek, kiek tai įmano ma pagal vaiko amžių. Visada stengiuosi kalbėtis tokiomis temomis, kurios juos domina, ir būtinai - tik rimtai. Visada klausiu jų nuomonės, ką galvoja. Jie tada jaučiasi svarbūs. Anksčiau, prieš kelis dešimtmečius, vaikiški vežimėliai buvo kito fasono, moterys kitaip rengdavosi - su kelnėmis nematydavau nė vienos, visos sijonuotos, su suknelėmis, tik jos tai ilgėdavo, tai trumpėdavo. Keitėsi šukuosenos - vieno kios, kitokios, bet ilgais karčiais, kaip dabar, nevaikščiojo nė viena. Viskas keičiasi ir turi keistis. Jei manytum, kad viskas turėtų būti taip, kaip anksčiau, tai būtum, kaip sakė seimū- nas Viktoras Uspaskichas, visiškai tūpas. Ir galvoju: Viešpatie, taigi dabar vaikams, kuriuos ma tydavau vežiojamus vežimėliuose, šešiasdešimt metų. Jie turi savo vaikų ir yra seneliai, o jų tada buvusios jaunos ma mos - mano amžiaus. Vadinasi, daugumos jų šioje žemėje jau nebėra. Galvodama apie visa tai, net imu stebėtis - nejaugi kaž kada ir aš buvau jauna. Taip turėtų būti - turėjau būti jauna. Tuo dabar taip pat sunkiai galiu patikėti, kaip būdama jau na negalėdavau patikėti, kad pasensiu, būsiu sena boba. Kai galvoju apie savo jaunystę, atrodo, kad galvoju ne apie save, o apie kažkokį artimą, iš šio pasaulio išėjusį žmogų. Matau save kaip per miglą, neryškiai. Prisimenu kai kuriuos sku durus, kuriuos vilkėjau jaunystėje, nes skudurai man visada buvo labai svarbūs. Ir, žinoma, kai kuriuos momentus, kurie dabar atgyja lyg netyčia - kai žiūriu televiziją, skaitau spau dą, klausau radijo. Kartais koks žodis, miesto pavadinimas, pavardė tampa impulsu nusikelti į praeitį, ir vėl atsiduriu prie kokių nors ankstesnių savo gyvenimo dekoracijų. Gal mąstau vaizdais, nefilosofuodama? Atmintyje lieka tarsi vaizdo nuotrauka. Ką tik baigėsi karas. Ištekėjau Konstance, prie Bodeno ežero, kur sueina trys valstybės - Austrija, Vokietija ir Švei carija. Ten per karą gyvenome ir sulaukėme to baisaus pra garo žemėje, kuriame sudegė, supleškėjo tiek nekaltų žmo nių, pabaigos. Gražesnės vietos už šią pasaulyje man nėra. Matau kiekvieną gatvę, matau tiltą į kitą Reino pusę. Dirbau ten po karo prancūzų zonoje. Save matau lyg kokią pažįsta mą merginą, šokančią pagal Glenno Millerio muziką. Karo metu sprogus lėktuvui, šis kompozitorius žuvo su visu or- kestru. Jo muzika per karą buvo ant bangos - tyra ryra ryra, tyra ryra ryra - šokdavome jos klausydamiesi. Ištekėjusi važiavau pas vyrą j Paryžių traukinuku Viena- Paryžius. Iki tol visą gyvenimą buvau su tėvu ir mama, bet karas išskyrė su tėvu, o vestuvės - su mama. Įsėdau į trau kinuką, mama stovėjo perone verkdama. Ranka lengvai pa mojavau - nebuvo absoliučiai jokio sunkumo jausmo su ja išsiskiriant. Svarbu buvo važiuoti. Pirmyn. O kur pirmyn? Ką ten rasiu - negalvojau. Ar tai lengvabūdiškumas? Gal. Ką matau iš tų laikų ir vietų? Kalnas, apaugęs žaliais vy nuogynais, sėdime ant suoliuko ir žiūrime į Šveicariją. Vaiz dą, kuriuo grožėjomės, matau, o mūsų - ne. Taigi laukiau traukinio. Vaikštinėdama mačiau vandens telkinį, dydžio gal kaip kaimo sodželka, tik švarų, išvalytą. Matau - visi meta monetas. Ir aš įmečiau, tik tada paklau siau, kodėl visi tai daro. Atsakymas pribloškė - iš šitos balos išteka platusis Dunojus. Tą balą matau ir šiandien. Buvau de vyniolikmetė, žinojau, pro kokias šalis Dunojus teka, žino jau, kad Budapešte skiria Budą ir Peštą. Ir štai, tokio milžino ištakos - paprasta bala. Kaip kartais iš nieko atsiranda dideli dalykai, o kartais iš kažko didelio nelieka nieko. Važiavome per Strasbūrą. Kaip mes, lietuviai su lenkais, pjovėmės dėl Vilniaus krašto, taip jie, prancūzai ir vokiečiai, amžiais pjovėsi dėl Elzaso - vieni rėkė, kad tai jų žemė, kiti, kad jų. Kaip šiandien prisimenu, Strasbūre įlipo vyras ir mo teris. Ji nešė didžiulį pintą krepšį, pridėtą kiaušinių, jame tupėjo višta. Matėsi, kad tai elzasiečiai ūkininkai. Kupė sė dėjome trise. Juodu kalbėjo kalbėjo vokiškai, tik staiga mo teris pašnairavo į vyrą ir abu ėmė kalbėti prancūziškai. Tame krašte žmonės moka abi kalbas. Šie prisiminimai grįžo neseniai, kai per televiziją pama čiau - Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy susitinka su Vokietijos kanclere Angela Merkei. Susitinka Strasbūre ant tilto. Aplinkui viskas išlaižyta. Svaru ir Prancūzijoje, ir Vo kietijoje, bet Vokietijoje, man atrodo, kiekvienas takelis nu laižytas liežuviu - tokia švara ir tvarka. Matydama tų dviejų įtakingų pasaulio žmonių susitikimą, prisiminiau save jau nystėje tose pat vietose. Išėjau j balkoną, aplink kurį vejasi prieš penkerius metus mirusio mano vyro Jurgio sodinti vijokliai. Jie tokie vešlūs, kad net šiek tiek temdo šviesą. Pamačiau - jie jau raudoni. Tai visada reiškia tik viena - atėjo ruduo. O, rodos, ką tik išgyvenau laimės valandą, kai dienos maloniai ilgėjo ir ilgė jo, tarsi kažką gražaus žadėdamos. Dabar tik trumpėja. Kaip ir mūsų gyvenimas. Dienos ir valandos tiesiog skrenda. Pa vasario žalumo dekoraciją gamta keičia kita - prieš langus pakabino tarsi skiautinių apklotą, susiūtą iš įvairių atspalvių rudos.
The list of books you might like
