Table Of Content

D E J A V O Ž E M Ė I R Ž M O N Ė S UTENOS APYLINKIŲ PARTIZANŲ IR RĖMĖJŲ A T S I M I N I M A I PARENGĖ BALYS JUODZEVIČIUS 2004 UDK 947.45.08 De-123 NUOTRAUKOS UTENOS KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS VIRŠELIS - V. NAVIKIENĖS TEKSTĄ SURINKO M. SKAISGIRIENĖ ISBN 9955 - 626-18-6 Turinys Sudarytojo žodis.................................................................................................................. 5 Gediminas Puslys. Mylėt tave žadėjom............................................................................... 7 Archyvo medžiaga. Pasipriešinimo organizacijų naikinimas............................49 Archyvo medžiaga. Vytauto Pakšto kvota....................................................... 56 Angelė Silickienė. Šarūno rinktinės vadas Vladas Algirdas Mikulėnas .......................................................................................... 63 Archyvo medžiaga ...........................................................................................65 Pranas Vitkus. Ieškodami ginklų, pakliuvome į spąstus...................................................70 Paulina Vijeikytė. Mano sunkaus gyvenimo istorija........................................................74 Eugenija Puodžiukaitė-Gylienė. Buvau partizanų pamergė............................................76 Adelė Žlėjaįtė. Vyrai žuvo. Man išmušė akį......................................................................79 Anelė Žlėjaitė-Kibickienė. Surado bunkerį...................................................................... 84 Kazys Gineitis. Sunkūs pokario metai...............................................................................85 Jurgis Obelevičius. Skundikas .........................................................................................95 Archyvo medžiaga. Čekistų pinklės.................................................................95 Iš Birutės Jasudytės atsiminimų.......................................................................104 Ona Mikulėnaitė. Už partizanų slėpimą - lageris........................................................... 114 Veronika Petrėnienė. Namie ir lageriuos....................................................................... 117 Antanas Kazakevičius. Jonas Abukauskas. Lageriuos prabuvom po 25 metus.................................................................. 128 Archyvo medžiaga. Mano savarankiškas parodymas..................................... 141 3 Leonas Tursa. Apie save ir Gedimino rinktinę............................................................... 144 Juozas Gudelis. Kaip žuvo Jonas Merkys....................................................................... 153 Zosė Knyvienė. Užmigdė ir išsivežė............................................................................... 155 Juozas Juodvalkis. Ir Poleknišky neramu buvo.............................................................. 158 Valė Pošienė. Ištekėjau už partizano............................................................................... 162 Stasė Vedrickaitė. Kaip mus sukišo į lagerius................................................................ 168 Jadvyga Petkevičiūtė. Jokių banditų nebuvo.................................................................. 178 Eugenija Norkūnaitė. Buvau ryšininkė.......................................................................... 187 Valentinas Miškinis. Juknėnų istorijos........................................................................... 193 Bronius Paukštė. Kaip davatkiną Buiką nuginklavom...................................................203 Alfonsas Daunys. Kaip Daunys tapo Šriubu, o paskui Dagiu.........................................205 Bronius Trinkūnas. Apylinkės partizanai.......................................................................209 Angelė Tylaitė-Zizienė. Dejavo mūsų žemė...................................................................213 Archyvo medžiaga......................................................................................... 250 Pranas Švilpa. Archyvo medžiaga.......................................................................................... 254 Antanas Druskis. Pakalnių ir Labanoro miškuose..........................................................260 Juozas Zaranka. Iki mirties - pusė metro.......................................................................262 Emilija Tumėnienė. Skrebukų gudrybės.........................................................................267 Jonas Kairys. Neramios dienos........................................................................................271 Antanas Kairys. Partizanų užeiga...................................................................................276 4 Išleidus trumpą Utenos rajono žuvusių partizanų ir politinių kali nių žinyną „LAISVĖS KAINA“ (Utena, 2003 m.), galbūt kai kam pasirodė keista, kad taip mažai apie minimus žmones parašyta. Gali me pasakyti, kad apie daugumą minimų žmonių buvo galima para šyti daug daugiau, bet to neleido knygos apimtis, lėšos. Pagaliau ži nyno kita paskirtis. Daug įdomių Utenos krašto istorijų dar saugoma muziejaus au diokasetėse, atsiminimų aplankuose, kartotekose. Šį tą mėginame pa teikti jau šioje atsiminimų knygoje. O gal ji bus ne paskutinė? Šioje knygoje plačiau nušviestas pasipriešinimo organizacijų kū rimasis ir jų veikla (G.Puslio atsiminimai), patriotinės kaimo žmo nių nuotaikos ir pagalba partizanams (A.Tylaitės, E.Norkūnaitės at siminimai). Įdomūs srities partizanų vado Jono Kimšto ryšininkės V.Petrėnienės, partizano žmonos Valės Pošienės, mokytojos B. Ja sudytės sudėtingų ir tragiškų pokario metų pasakojimai. Nors dau gelį įvykių pasakotojai prisimena praėjus 50 ar daugiau metų, bet jie taip įsirėžę į atmintį, kad kartais prisimenamos net tikslios datos. Vienas kitas netikslumas mėginta pataisyti, remiantis Lietuvos ypa tingojo archyvo ar kitais duomenimis. Kad skaitytojas susidarytų tik resnį pokario įvykių vaizdą, įdėta kiek ir archyvinės medžiagos, iš kurios matyti, kaip okupantai nekentė mūsų laisvės kovotojų, kaip juos persekiojo ir šmeižė. Skaitytojas neturėtų supykti, kad čekistų dokumentuose partizanai vadinami banditais, o partizanų būriai - bandomis. Tai okupanto kalba. Kai kam gal atrodys, kad ir atsiminimuose minimi įvykiai nu šviesti kiek kitaip, bet juk ir tą patį įvykį kiekvienas vis kitaip pama to ir aiškina. Manyčiau, kad atsiminimų autoriams dėl to labai prie kaištauti neverta: šiais laikais klaidas galima pataisyti, savo nuomo nę išdėstyti tiek žodžiu, tiek raštu, paliekant teisę kitam turėti savo nuomonę. Čia pateikiami atsiminimai beveik netaisyti: norėta išsaugoti pa sakotojo stilių, kalbos savitumą. Tik vienur kitur ilgesnis pasakoji mas sukapotas atskirais epizodais, pridedant atitinkamas antraštes. Gal kas tuos atsiminimus būtų atmiešęs savo išmone, papildęs tam tikrais vaizdais, pagyvinęs dialogais, intriga ar kitomis literatū rinėmis gudrybėmis, bet tada būtų jau nebe prisiminimai, o kokio autoriaus ar leidėjo kūryba. Knygos išleidimas reikalauja nemažų lėšų. Ir ši knyga nebūtų pa sirodžiusi be šių žmonių paramos. Tad nuoširdžiai dėkoju: Čarnec- kienei Veronikai - Kaunas, Dijokui Rimantui - Utena, Eimučiui Sta siui - Utena, Juknevičiui Napaliui - Kanada, Kelevišiui Raimundui - Utena, Maželiui Vytautui - JAV, Mikulėnui Romualdui - Tauragnai, Palskienei Janinai - Utena, Preikšai Kazimierui - Utena, Paškevičiū tei Stefai - Panevėžys, Ryliškytei Marytei - Utena, Šimonėliui Va lentinui - Sirutėnai, Tuskeniui Kaziui - Utena, Vaiginiui Sauliui - Utena, Žemaitienei Marijai - JAV, Žilienei Jadvygai - Vilnius. Džiaugiuosi, kad atsiminimų spausdinimu ypač rūpinosi Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkė Milda Skaisgirienė, visus teks tus surinkusi kompiuteriu. Tiek už moralinį palaikymą, tiek už materialinę paramą visiems visiems nuoširdus ačiū. 2004 Balys Juodzevičius 6 MYLĖT TAVE ŽADĖJOM. Jaunų dienų nekasdieniškos istorijos Pasakoja PUSLYS Gediminas, Kazio, g. 1923 m., gyv. Utenoje Prisiminė vieno amžininko rašyti žodžiai: „pa čios nuostabiausios tai vaikystės ir ankstyvosios jaunystės dienos“. Nuostabios jos ne vien vai kišku nerūpestingumu, bet ir giliu tragizmu, mū sų jaunus pečius užgriuvusiu. Nostalgija, kažko negrįžtamai išėjusio ilgesys, subtiliai susišaukia su šia diena. Senatvė jau nebesibeldžia. Jinai ša lia mūsų, jinai mumyse, ir tų dienų vaizdai ne tik sapnuose sugrįžta. Būna valandų, būna die nų, kada dabartis nejučiom ištirpsta, besiartinanti Gediminas Puslys rytdiena stabteli, palaukia, ir lieki vienas su sa tremtyje Uchtoje 1956 m. va praeitimi: grįžti į seniai sugyventas dienas, tarytum eini į pasimatymą su savo jaunyste, su gyvais ir mirusiais. Toli mon praeitin nugrimzdusius gyvenimo fragmentus per mirksnį atkarto ja. Didi žmogaus galia, ir jos visa apimtimi niekada nesuvoksime. Ran kose gimnazijos laikų nuotraukos. Jauni veidai, dar neraukšlėti, dar var go, kančios ir mirties ženklu nepaženklinti. Žvelgiu į vieną iš tų vaikinų Vytautą Pakštą. Liūdna, graudu, ir akys drėgsta. Mūsų miesto pakrašty gelžkeliukas rangėsi. Jį „siauruku“ vadinom. Balta stotelė ir alyvos visu perono pakraščiu. Gražu birželiuos būdavo - jos mėlynai mėlynai pra žysta. Saulėtą vasaros rytą po peroną gelžkeliečiai vaikštinėja, stoviniuoja. Vienas su pypke dantyse, amžinai užgesusia, kitas raudona kepure. Tai mudviejų tėvai, stoties viršininkas ir budėtojas. Alasas, šurmulys. Sto ties kieme - aikštelėje žvengia kumelaitės, įkinkytos į lineikas. Utenos „taksi“ ir „taksistai“ - miesto žydeliai Šepšelis ir Zalmanas. Visi laukia keleivinio iš Panevėžio. Anoj pusėj plento, iš posūkio išlenda traukiniu kas, pavargęs, daug valandų riedėjęs. Sunku jam - visas penkias valan das iš Panevėžio (90 km) sugaišdavo, riedėdavo. Kartais Antakalnio įkal nės vienas neįveikia, išlipę keleiviai pečiais, rankomis padeda. Ties van dens bokštu dar kartą surypuoja ir palengva, vos krutėdamas, iki stotelės 7 atsirita, visai išsikvėpęs, sustoja. Iš vagonėlių pasipila keleiviai. Iš su tinkančių patys aktyviausi, smarkiausi „taksistai“. Dauguma išlipusių kra tosi jų paslaugų. Visi litą, kietai delnuos suspaudę, laiko, be būtino rei kalo neišleidžia. Jei pasitaiko keleivis, pirkiniais apsikrovęs, tuoj pat Šep šelis ir Zalmanas prisistato. Vienas iš dešinės, kitas iš kairės, vienas la gaminą, kitas kokį ryšulį į save tempia. Susistumdo, žydiškai barasi, vie nas kitam špygas, visokias „mišuginas“ kaišo. Laimei, atsiranda dar vie nas, „taksisto“ beieškantis. Abu patenkinti, neša lagaminus, ryšulius, ke leivį lineikon sodina ir, botagkočiais mojuodami, brukavota stoties gat ve nudarda. Gelžkelio stotyje dar vienas žydelis - Joselis Margalis - dažnai buvodavo. Žydai pirkliai vagonais į Panevėžį siųsdavo linus, me dieną, odas. Margalis pirkliams surašydavo prekių siuntimo važtaraš čius, apmokėdavo už prekių pervežimą. Neblogai jis mokėjo lietuvių kal bą, buvo inteligentiškas, mandagus, žydiškai paslaugus. Ir mums, vai kams, buvo geras, kišenėj surasdavo kokį saldainį, riešutų. Labai lauk davom žydiškų Velykų. Margalis atnešdavo tėvams po didelį ryšulį „ma cų“ (tai prėski, nerauginti kvietiniai paplotėliai) ir po butelį velykinio midaus. Didelę „macų“ dalį mes sugrauždavom. Labai jau skanūs būda vo. Po dešimtmečio mudu su Margalio sūnumi Chaimu kartu gimnazijo je mokėmės. Chaimas buvo labai draugiškas, savas, gerai mokėsi. Abu su tėvu Rasėje ilsisi. Taip ir augom miniatiūrinio garvežiuko ūkavimų liūliuojami, kaip ir visi to meto vaikai. Vasarą geležinkelio šlaituose sirpdavo žemuogės, upelyje, ten už pir ties, kilbukai tuntais smėlėtą dugną nuklodavo, o žydų kapinėse augo pušys aukštos, lieknos, viliote viliodavo viršūnėse varnų sukrauti lizdai ir didžiausiu skanėstu buvo cukrumi pabarstyta duonos riekė. Septintą pavasarį sulaukus, pradinė mokykla Aušros gatvėje priešais dabartinę meriją. Pirmasis mokytojas Feliksas Sedelskis. Pirmasis visada atminty je palieka. Po daugelio metų likimas mane vėl suvedė su pirmuoju mo kytoju. 1950 metais susitikome tolimoj šiaurėj, vienoj Intos lagerių ligo ninėje. Abu išbadėję, išsekinti. Girdėjau, kad ir jis ištvėrė, sulaukė, grį žo. Vėliau gimnazija. Balcevičiaus dvaro rūmai. Parkas. Čia, kaip pero ne, alyvos, alyvos. Tėvai, seneliai daug kur jas sodino, mėgo jų žydėji mą. Ne vien alyvos - ir kaštonai. Ištisa alėja. Birželyje jų žiedai, ne žie dai - nuostabūs sietynai. Žemiau, šalia upelio, sodas. Obelys, kriaušės, trešnės. Dauguma jų metuotos, bet dar derėdavo, rudeniop šakos linkda vo. Gimnazija išnuomodavo sodą žydams, vertelgoms. Rudenį prinokę antaniniai mus, penkiolikamečius, kviesdavo, gundydavo ir jokie gurvi 8