Bajorų dvaras keičia savininką : Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų dvarų likimai 1863–1914 metais

469 Pages·2018·14.913 MB·Lithuanian

by  Bairašauskaitė Tamara

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS
Tamara Bairašauskaitė
BAJORŲ DVARAS
KEIČIA SAVININKĄ
Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų
dvarų likimai 1863-1914 metais
Lietuvos istorijos institutas
VILNIUS 2018
Recenzentai:
Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius
(Vytauto Didžiojo universitetas)
Dr. Ryšard Gaidis
(Vilniaus universitetas)
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos Nacionalinės bibliografijos
duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-8183-52-8
© Tamara Bairašauskaitė, 2018
© Lietuvos istorijos institutas, 2018
Turinys
Pratarmė / 7
Įvadas / n
I skyrius. DVARAI
PO 1863-1864 M.
SUKILIMO
Dvarų sekvestras / 31
Dvarų konfiskavimas ir pardavimas / 45
Dvarų privalomas pardavimas / 75
Buvę jėzuitų dvarai ir draustiniai / 106
II skyrius. DVARŲ
SAVININKŲ KAITA.
TAUTINIS IR RELIGINIS
VEIKSNYS
Rusų žemvaldžių į(si)kurdinimas.
Instrukciniai dvarai /125
Dvarų pardavimas iš varžytinių /163
Lenkų ir kitų katalikų žemėvaldos
apribojimai / 186
Protestantiškas ir nekrikščioniškas
žemėvaldos matmuo.
Svetimšaliai /215
5
III KOsVA
S K Y R I U S .
DĖL ŽEMĖS.
SOCIALINIS VEIKSNYS
Žemės dalybos panaikinus baudžiavą /241
Dvaro ir laisvųjų žmonių kova dėl žemės / 274
Dvaro, sentikių ir „amžinųjų činšininkų“
žemės dalybos /309
Valstiečiai perka dvarus /334
Išvados / 347
Priedai / 353
Santrumpos / 430
Šaltiniai ir literatūra / 431
Iliustracijų sąrašas / 436
Summary / 437
Asmenvardžių rodyklė / 443
Vietovardžių rodyklė / 464
6
Pratarmė
Ši monografija nėra atsitiktinė. Jos atsiradimas rodo, kaip
pirminė idėja kristalizuojasi, kinta ir virsta kūnu. Kai 2012 m. mokslo ty­
rimų institutai pirmą kartą savo akademinės būties rėmuose pradėjo vyk­
dyti vadinamąsias ilgalaikes institucines mokslinių tyrimų ir eksperimen­
tinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programas, nedidelė, astuonių moks­
lininkų, grupė leidosi į socialinės istorijos brūzgynus, tikėdamasi naujų
atradimų. Savo bendrą programą (kitokios nė būti negalėjo) pavadinome
„Visuomenės struktūros, socialinė sąveika ir jos poveikis valstybės raidai
(naujieji laikai)“ ir kibome į darbą. Daug metų tyrinėjusi Lietuvos bajorų
luomo istoriją XIX a. pirmoje pusėje, smalsavau įdėmiau pažvelgti į bajo­
rų padėtį po 1863-1864 m. sukilimo ir baudžiavos panaikinimo. Lietuvos
bajorams tai buvo išskirtinis, lūžio, perversmų ir praradimų laikotarpis.
Sukilimą jie pralaimėjo, prasidėjo teismai, tremtys, represijos, nuo kurių
kentėjo visa visuomenė. Jos skaudžiai palietė ir senąjį tradicinį elitą - ba­
jorus žemvaldžius. Rusijos imperijos valdžia ne tik skyrė „nugalėtojo mo­
kestį“, pareikalavusi kontribucijos iš visų žemės savininkų, nusavino turtą
ar apribojo disponavimą nekilnojamąja nuosavybe, ji negailestingai naiki­
no giminių lizdus, atiduodama juos naujiesiems savininkams - ateiviams
ir kolonistams.
Naujieji dvarų savininkai priklausė įvairiems visuomenės sluoks­
niams. Dvarai atiteko bajorams, iš žemesniųjų sluoksnių kilusiems val­
dininkams, pirkliams, miestiečiams, dvasininkams, valstiečiams ir kitiems
7
nekilmingiesiems. Nyko tradicinė bajorų luomo privilegija į tėvoniją ar
įsigytą dvarą, eižėjo aukščiaušibjo visuomenės sluoksnio įprastas užda­
rumas, seko jo ekonominės, socialinės ir kultūrinės nepriklausomybės
šaltinis.
Sukilimas sutapo su baudžiavos panaikinimo reforma. Stambiesiems
ir vidutiniams žemvaldžiams teko dalytis dvarais su buvusiais baudžiau­
ninkais; dalybos nebuvo taikios. Vėliau prisidėjo kiti pretendentai į dvarų
žemę, nuo seniausių laikų juose įsikūrę nuomininkai.
Nemenką smūgį bajorams sudavė Rusijos imperijos tautinė politi­
ka. Jos agresyvumą rodė valdinių identifikavimas pagal tautinį ar religinį
požymį. Taip siekta pirmiausia atskirti lenkus nuo ne lenkų, kokiais val­
džia laikė Vakarų gubernijų bajorus ir miestiečius.
Nenuostabu, kad šiomis sąlygomis tradicinis elitas buvo priverstas
kurti išlikimo strategiją ir atsakyti į klausimą, kas jis toks, galią ir išskir­
tinumą prarandantis buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ba­
joras, galiausiai pasirinkti savęs identifikavimo nuostatas. Į visa tai atsi­
žvelgus natūraliai susiklostė hipotezė, kad XIX a. antroje pusėje bajorija
smuko ir išgyveno tapatybės krizę, kuriai ir buvo skirtas tyrimas.
Ieškant šios krizės priežasčių ir raiškų, gilinantis į išlikusius šaltinius,
išsikristalizavo matymas, kad bajorijos krizė labiausiai atsiskleidė per­
skirstant žemę (prisiminus feodalinės žemėvaldos reikšmę bajorų luomo
genezei šis perskirstymas įgijo bene egzistencinę prasmę) taikant socia­
linį, tautinį ir religinį kriterijus. Kitaip tariant, tapatybės krizę stipriai
veikė žemėvaldos krizė, o jos labiausiai matoma išraiška buvo dvarų pe­
rėjimas į svetimas rankas.
Todėl savo tyrimą apie bajorų žemvaldžių nuosmukį ir išlikimą su­
siejau su dvarų likimu. Šioje monografijoje aptariami visi dvarų nusavi­
nimo, perdavimo, išpardavimo, grįžimo bajorams būdai, susiejant juos
su imperijos agrarine, socialine ir tautine politika. Tyrimas apėmė trijų
gubernijų - Vilniaus, Gardino ir Kauno - arealą, prireikus, jis buvo per­
keliamas į kaimynines gubernijas. Tiriamos erdvės pasirinkimas neturi
8 PRATARMĖ
nieko bendra su dabartinėmis istorinės erdvės dalybomis. XIX a. antroje
pusėje šios gubernijos sudarė vieną generalgubernatoriją (1862-1870 m.
jai laikinai priklausė Minsko gubernija, 1863-1868 m. - Mogiliavo ir
Vitebsko gubernijos), jų padėtis buvo panaši, čia taikyta ta pati politi­
ka ir tie patys valdymo principai. Tačiau knygoje apsiribojama Vilniaus,
Kauno ir Gardino gubernijų dvarų tyrimu. Be to, dėl šių gubernijų admi­
nistravimo iš vieno centro - Vilniaus, čia, vietiniuose archyvuose, susi­
kaupė tyrimui reikalinga ir pakankama medžiaga. Tai buvo labai svarbi
sėkmingo tyrimo sąlyga, nes ilgalaikių institucinių mokslinių tyrimų
programų finansavimo modelis sensu stricto nenumatė mokslinių tyri­
mų rėmimo.
Už darniai ir entuziastingai vykdytą bendrą ilgalaikių mokslinių ty­
rimų programą jaučiu didelį dėkingumą kolegoms dr. Redai Griškaitei,
dr. Olgai Mastianicai-Stankevič, dr. Aldonai Prašmantaitei, dr. Jolitai
Sarcevičienei, dr. Gintautui Sliesoriūnui, dr. Dariui Vilimui ir dr. Vilmai
Žaltauskaitei. Už knygos rankraščio perskaitymą, vertingas pastabas ir
patarimus taip pat prašau priimti padėkos žodžius kolegas iš Lietuvos is­
torijos instituto XIX a. istorijos skyriaus - dr. Algimantą Katilių, dr. Juo­
zapą Paškauską, dr. Vytautą Petronį, dr. Virgilijų Pugačiauską, dr. Darių
Staliūną ir doktorantę Daivą Milinkevičiūtę.
Už suteiktą galimybę išleisti šį darbą esu nuoširdžiai dėkinga Lietuvos
istorijos instituto direktoriui dr. Rimantui Mikniui ir direktoriaus pava­
duotojai mokslo reikalams dr. Zitai Medišauskienei.
9 PRATARMĖ
Įvadas
Rusijos imperijos valdantieji sluoksniai XIX a. antroje
pusėje radikaliai pakeitė politiką XVIII a. pabaigoje prisijungtose že­
mėse. Ilgainiui jos virto imperijos dalimi, kraštu, vakariniu pakraščiu
ar provincija, kurios gyventojų nepavyko paversti lojaliais valdiniais, o
su visuomenės elitu susitarti dėl bendradarbiavimo.
Naujoji politika, sugalvota kaip rusų nacionalizmo strategija, vadi­
nosi imliu žodžiu „rusifikacija“, bet ji turėjo daugybę pavidalų ir apėmė
svarbias visuomenės gyvenimo sritis, ūkį, ekonomiką, privatinę nuo­
savybę, teisę, švietimą, kultūrą, religiją, teisę į darbą ir tarnybą. Šios
politikos objektu buvo visos socialinės grupės, bet jos taikymo apimtis
ir aprėptis priklausė nuo imperijos valdinių tautybės.
Ši knyga nėra apie Rusijos imperijos tautinę politiką Vakarų gu­
bernijose, kuri šiuo istoriografijos raidos laikotarpiu plačiai aptarta1.
Tačiau esamas istoriografinis įdirbis buvo naudingas tiriant tautinės
politikos taikymą žemėvaldos srityje.
1 Rusijos imperijos tautinės politikos istoriografija yra labai plati. Čia paminėsime
tik keletą tyrimui svarbesnių darbų: Th. R Weeks, Nation and State in Late Imperial
Russia. Nationalism and Russification on the Western Frontier 1863-1914, De Kalb,
1996; Th. R. Weeks, Russification and the Lithuanians, 1863-1905, Slavic Review, 2001,
vol. 60, no. 1, p. 96-114; Западные окраины Российской империи, ред. М. Долбилов,
А. Миллер, Москва, 2006.
11
Rusijos imperijos politika Vakarų gubernijose po 1863-1864 m.
sukilimo gerai ištirta. Visi ją gvildenę istorikai atkreipė dėmesį į aukš­
tosios politikos naudotą žemėvaldos veiksnį siekiant paversti kraštą
vientisu imperijos arealu. Dar XX a. 8 dešimtmetyje šį veiksnį plačiai
aptarė baltarusių istorikė Susana Sambuk2. Jos monografija, toli gra­
žu nelaisva nuo marksistinės paradigmos, vis dėlto pakeitė nuostatą
ignoruoti bajorijos klausimą istoriografijoje. Autorė aptarė imperinės
politikos kryptis dėl bajorijos XIX a. antroje pusėje, rašė ir apie bajo­
rų žemėvaldos ribojimą. Jos interpretacijoje imperijos politika buvo
diferencijuota, didesnį spaudimą bajorai patyrė Michailo Muravjovo
valdymo laikais, po 1866 m. ši politika švelnėjo dėl režimo poreikio
užsitikrinti Vakarų gubernijų stambių žemvaldžių palankumą. Rusų
žemėvaldos diegimo politiką autorė vertino kaip socialinį, ekonominį
ir politinį pasipriešinimą lenkams.
Ko gero, rimčiausią darbą apie imperijos tautinę politiką Vakarų
gubernijose, ją pavadinęs „biurokratiniu nacionalizmu“, parašė lenkų
istorikas Witoldas Rodkiewiczius3. Jis išsamiai nagrinėjo šios politikos
kitimą priklausomai nuo imperijos valdymo problemų, sąsajas su so­
cialine, tautine bei religine gyventojų identifikacija, tautinės politikos
taikymo sritis, įskaitant žemėvaldą. Apie M. Muravjovo ir jo įpėdinių
politiką Šiaurės vakarų gubernijose rašė rusų istorikė Ana Komzolova4.
Jos tyrimo leitmotyvas - krašto administracijos formavimas, centro ir
vietinės administracijos politikų kaita, nesutarimai dėl Šiaurės vakarų
gubernijų integracijos strategijų ir metodų. A. Komzolovai imperijos
politika Šiaurės vakarų gubernijose tapo itin svarbia didžiųjų reformų
2 C. M. Самбук, Политика царизма в Белоруссии во второй половине XIX века,
Минск, 1980.
3 W. Rodkiewicz, Russian nationality Policy in the Western Provinces of the Empire
(1863-1905), Lublin, 1998.
4 А. А. Комзолова, Политика самодержавия в Северо-Западном крае в эпоху
Великих реформ, Москва, 2005.
12 ĮVADAS
atrama, turėjo užtikrinti Rusijos teritorijų nedalomumą ir valstybingu­
mo stabilumą, todėl jai rūpėjo išsiaiškinti, ar M. Muravjovą pakeitę gene-
ralgubernatoriai tęsė jo pradėtus pertvarkymus. Nagrinėdama žemėval­
dos apribojimus istorikė, panašiai kaip S. Sambuk, pabrėžė, kad naujieji
krašto administratoriai atsisakė M. Muravjovo agrarinės politikos, darė
nuolaidų režimui lojaliems vietiniams žemvaldžiams ir nesureikšmino
rusų dvarininkų įsitvirtinimo krašte.
Rusų istorikai, išleidę kolektyvinį darbą apie Rusijos imperijos po­
litiką vakariniuose pakraščiuose, kurio pagrindinis objektas yra kintan­
čios tautinės identifikacijos biurokratiniame diskurse, žemėvaldos veiks­
nį susiejo su bendra šių pakraščių depolonizacijos strategija. Autoriai tei­
gė, kad pirminę rusifikatorių viziją priversti gyventojus „pamilti rusišką
tėvynę“ XIX a. 7 dešimtmečio viduryje pakeitė siekis fiziškai išstumti iš
krašto lenkų bajorus, įdiegti rusų žemėvaldą, o naujuosius žemvaldžius
paversti vietos elito vyraujančia korporacija. Jie nagrinėjo diskriminaci­
nių įstatymų sugriežtinimą paskutiniais XIX a. dešimtmečiais, pabrėž­
dami Sankt Peterburgo bei vietinių biurokratinių institucijų nesutarimus
dėl žemėvaldos politikos. Probėgšmais buvo aptartos Vidaus reikalų mi­
nisterijos specialaus pasitarimo diskusijos, susijusios su 1905 m. iš dalies
panaikintu draudimu „lenkų kilmės asmenims" įsigyti žemės5.
Lietuvos istorikas Darius Staliūnas apie Šiaurės vakarų gubernijų
gyventojų rusinimą išleido knygą anglų ir lietuvių kalbomis6. Jam rū­
pėjo išsiaiškinti imperijos tautinės politikos tikslus Lietuvoje ir Balta­
rusijoje, jos įgyvendinimo strategiją, daugialypes rusinimo funkcijas
ir tautiškumo sampratą aukštųjų valdininkų diskurse. Autorius daug
dėmesio skyrė draudimų žemėvaldos srityje ir kontribucijos mokesčio
reikšmei imperijos tautinėje politikoje, todėl nagrinėjo, kaip imperijos
5 Западные окраины Российской империи, c. 212-218,287-294, 381-383.
6 D. Staliūnas, Making Russians: Meaning and Practice of Russification in Lithuania and
Belarus after 1863, Amsterdam, New York, 2007; D. Staliūnas, Rusinimas: Lietuva ir
Baltarusija po 1863 metų, Vilnius, 2009, p. 120-149.
13 ĮVADAS