Austėja Mikuckytė-Mateikienė apie parodą Pareiškimas Laura Lisauskaitė apie slemo poeziją ... PDF
Preview Austėja Mikuckytė-Mateikienė apie parodą Pareiškimas Laura Lisauskaitė apie slemo poeziją ...
Pašvaistė Kultūros gyvenimo žurnalas jaunimui 2018 / 1 Austėja Mikuckytė-Mateikienė apie parodą Pareiškimas Laura Lisauskaitė apie slemo poeziją Lietuvoje Valentinas Kulevičius apie Nepriklausomybės atkūrimą Linartas Tuomas apie jaunuosius poetus Autoriai Austėja Mikuckytė-Mateikienė Austė Guogaitė Laura Lisauskaitė Viktorija Valinčiūtė Juta Zinkevičiūtė Augustė Jasiulytė Miglė Daugnoraitė Linartas Tuomas Dovydas Liorencas Dailė Austėja Mikuckytė-Mateikienė Daugtaškiais nusėtas Pareiškimas Procesų galerija SHCH|ŠČ rudenį užbaigė gru- ironiški. Vietoje kokybinių grynųjų dailės kriterijų pine jaunųjų tapytojų paroda „Pareiškimas“. Ekspo- pasirenkami biurokratiniai, faktiniai, mechaniški. zicijoje pristatyti per pastaruosius dvejus metus į Lie- Viena vertus, taip šmaikštaujama apie metaforišką tuvos dailininkų sąjungą įstoję autoriai iki 35 metų. pareiškimą savo kūryba tapti Sąjungos nariu ir taip Parodoje dalyvavo Goda Lukaitė, Andrius užsitikrinti socialines garantijas. Kita vertus, taip Makarevičius, Adelė Liepa Kaunaitė, Kristina Ma- pabrėžiama, jog dailės naujumas, jos virsmo poten- žeikaitė, Mykolė, Simona Merijauskaitė, Petras cialas glūdi ne izoliuotoje dailės pasaulio terpėje ir Lincevičius, Dovydas Alčauskis, Simona Žilėnaitė. ne formaliuosiuose tapybiniuose aspektuose. Rodos, visiškai skirtingi autoriai, savarankiški, in- Alternatyvos paieškos dividualūs. Nesusijungę į grupę, neturintys bendro manifesto ir nesiekiantys konkretaus revoliucinio Kiekviena paroda yra tarsi žaliava sudrebinti nu- tikslo meninėje plotmėje ir/ar už jos ribų. Tačiau sistovėjusias normas ir klišes. Tokia viltis ypač bū- parodos kuratorius Darius Jaruševičius pasiūlo dinga grupinėms parodoms, kurioms tarsi keliamas grįžtelėti į filosofijos siūlomas interpretacijas – idėjinio vieningumo reikalavimas. Tačiau, pasak žvilgsnį iš paukščio skrydžio. D. Jaruševičiaus, manifestas, verbalizuotas pokyčių Tad kas surašyta šių jaunų tapytojų pareiškime troškimas – tik viena iš daugelio galimybių ieškoti ir kam jis adresuotas? Formalūs apribojimai, kelia- alternatyvų. Kita alternatyva, realizuota šioje paro- mi parodos pretendentams – būti jaunam ir būti doje, renkasi džiazuoti, atsiduoti atsitiktinumams įstojusiam į Sąjungą – yra sąmoningai komiški ir ir laukti netikėto rezultato. Todėl šios parodos Andrius Makarevičius. Užburtas ratas 1 Dailė Goda Lukaitė. Artėja ir tolsta Pakalnučių pieva pareiškimas yra ne teiginių sąrašas, ne vienas kitą yra nestandartinė. Vietoj sterilaus balto kubo su- papildantys punktai su išvadomis ir rezoliucijomis. siduriame su stikliniu, industriniu, kone pankišku Tai – galimų teiginių diagrama, kratinys, daugialy- stačiakampiu. Iš jos nėra išvalyti kontekstai. Čia, pis ir ambivalentiškas vizualinis tekstas. rodos, sklando nonkonformistinė dvasia, skamba Bet ar tai reiškia, kad paroda yra savaiminė institucinės kritikos gaidelė. Ir pati erdvė, ir paro- vertybė ir jos turiniui neteikiamas joks vaidmuo? dų eksponavimas, ir jų koncepcijos diktuoja delio- Matyt, anarchistinio potencialo galėtų turėti ir zišką rizomos sampratą. Vietoj elitizmo siekiama primityvistinio, ir vaikų ar mėgėjų meno paroda. marginalumo, vietoj hierarchijos – horizontalumo, Greičiausiai tai net būtų radikalesnis, o drauge ir vietoj homogenijos – pliuralizmo. per daug literatūriškas, per daug tiesmukas laisvės Tokia principinė strategija atsispindi jau vien siekiamybės utriravimas. Šioje parodoje imamasi šios parodos architektūriniame sprendime. Pareiš- kiek sunkesnio uždavinio. Čia siekta, kad pats iš- kimo neįmanoma apžiūrėti nuosekliai, tvarkingai. silaisvinimas iš banalybės netaptų banaliu. Kitaip Čia atsisakyta linijiškumo ir pasirinktas pralaidaus tariant, parodos dalyvių paveikslus galėtume iša- labirinto modelis. Tai – postmodernaus „pasidaryk nalizuoti grynai meno pasaulio terminais, sąvoko- pats“ realizacija. Kiekvienas žiūrovas susidaro savo mis ir frazeologija. Arba galėtume tuose pačiuose asmeninį maršrutą, tad pamato kitokią parodos kūriniuose ieškoti sprogstamojo užtaiso pažado. panoramą. O tai reiškia, kad lankytojas susikuria Trečiasis kelias – jungti šias dvi interpretacines ga- unikalius prasminius paveikslų komunikacinius limybes. ryšius ir gauna skirtingus pasakojimus. Labirinto modelis Jausmo kultas Prieš aptariant konkrečių autorių kūrybinius Mano išgirstasis pasakojimas prasideda Godos pareiškimus svarbu paminėti ir ekspozicinio spren- Lukaitės drobėmis. Jos paveiksluose nesutiksime dimo poveikį. SHCH|ŠČ galerijos erdvė savaime nė vieno žmogaus. Tai – tarsi senovinės nuotrau- 2 Dailė Svajonių stotelė kos, kurių išryškėjimui prireikdavo tiek laiko, jog į modernizmo erą, o žingsniuojama į kokybiškai visi judantys subjektai išnykdavo laukime. Apie se- naują emocijos pirmenybę. Postmodernusis jaus- novines nuotraukas verčia galvoti pati nostalgiška mo kultas – tai naratyvo atsisakymas, sutrauky- G. Lukaitės kūrybos atmosfera. Iš tiesų, ir paste- mas, nuvainikavimas. linis bei pilkas koloritas, ir lengva, orinė tapysena, Įtrūkis laike ir siužetai panardina į svajingą, švelnią, malonią melancholiją. Apima į nieką nenukreiptas ilgesys. Naratyvą, ar tiksliau laiką, chronologiškumą to- Keistas, ore pakibęs ilgesys. Balansavimas, flirta- liau plėšo Adelė Liepa Kaunaitė. Čia eksponuojami vimas su raudonų saulėlydžių pernelyg saldžia ro- tapytojos kūriniai iš Akmens laiko ciklo. Šiame ci- mantika ir gebėjimas išlaikyti subtilumą. Tai ir yra kle, o, matyt, ir visoje autorės kūrybinėje pozicijoje, viena iš G. Lukaitės pareiškimo gijų. paveikslas interpretuojamas kaip įtrūkis, veikiantis Kitas G. Lukaitės pareiškimo punktas – vizu- kaip savarankiška laiko mašina. A. L. Kaunaitės mi- alumo taktiliškumas. Žiūrim į traukinio bėgius tologiniai padarai į save susiurbia praeitį, dabartį ir ir, rodos, iš tiesų girdim monotonišką bildėjimą. ateitį. Jie savyje talpina visatos sprogimą, dekoraty- Gausus lesiravimas pripildo plaučius gaivių oro vias architektūrinių elementų parafrazes, rūgštines gurkšnių. Apleistame kambaryje girgžda besi- esaties, reklamos industrijos įskiepytas spalvas ir sūpuojanti lempa, pražysta pakalnutės. Ir tai at- ateities nežinomybę, pažymėtą geometrinių formų rodo kažkaip normalu. Kodėl? Nes čia siekiama pavidalais. Šalia globalaus laiko maišymo, sintetina- išsilaisvinti iš normalumo kanonų. Fantazijos ir mas ir asmeninis. Kelionių po kalnus prisiminimus realybės, prisiminimo ir dabarties ribos tampa perveria vaikystės animaciniai baubai ir futuristinės reliatyvios, blyškios, pagaliau nereikalingos. Ar- vizijos. Laikrodžio tiksėjimas girdimas stebint dažo chitektūriškai nelogiška stotelė – svajonių jėgos klampumą, potėpio pastoziškumą, sluoksnių gausą. įrodymas. Jausmas vėl iškeliamas į pirmą planą, o Tačiau paveikslo sluoksnių geologinis nagrinė- racionalumas atsitraukia. Tačiau taip ne grįžtama jimas suteikia laikui chronologijos aspektą. Todėl 3 Dailė laikant kritinį atstumą ir jau kitoje drobėje paro- dant, kad bohemiškas gyvenimo būdas – ne išeitis. Moterys, muzika ir alkoholis susijungia į už- burtą ratą. Cikliškumas tarsi turėtų teikti ramybę, nes simbolizuoja įvykių eigos nuspėjamumą. Ta- čiau ši uždara klaustrofobiška sistema – nusikaltė- lė, grobianti meniškas sielas ir veriančias jas savo įkaitais. Dalinė simetrija čia siejasi ne su antikiniais grožio idealais, o su ironišku popartišku kartojimu. Kitoje drobėje pašiepiamas modernaus šokio pseu- dointelektualumas, kartu žavintis jo bjaurumo es- tetika ir ją perkeliant į tapybinį paviršių. Kūnų pai- niava čia sudaro vientisą mėsišką masę. Čia vienu metu iš kūnų ir potėpių dėliojamas nerūpestingas ritmas, ornamentas, ir pabrėžiama kūno fiziologija, jo materialumas, objektiškos savybės. Adelė Liepa Kaunaitė. Visatos sprogimas Industrinės pelkės pravartu akcentuoti A. L. Kaunaitės tapymo pro- Šie trys autoriai išsilaisvina iš reprezentacijos cesą. Vienalaikiškai pradedami ir plėtojami bent gniaužtų, jos represyvumo, neišeidami iš figūraty- keli paveikslai, atsiduodant spontaniškam gestui ir vumo ribų. Jie, galima sakyti, yra Francio Bacono netikėtos minties eigai. Paveikslas patiria kritines strategijos įpėdiniai. A. L. Kaunaitė priešinasi laiko metamorfozes. Viename paveiksle glūdi dar keletas diktatūrai. A. Makarevičius slepia veikėjų veidus nematomų paveikslų, kuriems buvo lemta išnyk- ti po naujų dažų sluoksniu ir išlikti tik virtualių nuotrupų pavidalu autorės atmintyje. Tad A. L. Kaunaitės pareiškime svarbus vaidmuo skiriamas ir fragmentacijos praktikai. Fragmentavimas, kaip ša- lutinis tapymo proceso produktas, dar kartą akcen- tuojamas ir figūratyviai. Sąmoningai kompoziciš- kai nepriimtinai „amputuojamos“ objektų dalys. Kūno desakralizacija Fragmentacija – svarbus ir Andriaus Makare- vičiaus tapybinio pareiškimo akcentas. Žiūrovai tyčia estetiškai šiurpinami kompozicinius veikėjus įspraudžiant taip, kad šie kone virsta pro drobės kraštus iš virtualybės į realybę. Atostogautojo plikę veržia drobės krašto lubos, lunatikuojančiai deivei nukerpami plaukai. Gėlės A. Makarevičiaus pievo- je teikia ne harmonijos pajautą, o įspėja apie pra- žydusią beprotybę visuomenėje. Kurortų lankytojų komedija. Nuoroda į Baudelaire’o Pykčio gėles, iš- Adelė Liepa Kaunaitė. Su sparnais 4 Dailė Andrius Makarevičius. Modernus šokis ir tokiu būdu bei kitomis priemonėmis akcentuo- Esame pakviečiami į sapno būseną. Taip išlaisvina- ja jų kūniškumą. G. Lukaitė savo urbanistiniuose ma pasąmonė, leidžianti lengviau manipuliuoti savo peizažuose eliminuoja subjektą bei trina realybės ir identitetu, išsiveržti iš socialinių konstruktų. Tad ir įsivaizduojamybės takoskyrą. Subjekto atsisako ir S. Žilėnaitės drobės atsisako griežtų apibrėžčių. sąlygiškai gamtinio peizažo žanrą eksploatuojantys Vietoje jų pasiūlomas identiteto takumas, autoriai. neigiantis laukinio ir civilizuoto, miegančio ir pa- Mykolė kuria pelkių peizažus. Kaip taikliai pa- budusio, vietinio ir nepažinto skirtis. Atskyrimo stebėjo D. Jaruševičius, jos vaizduojamose sunkiai naikinimą pabrėžia ir išblukęs horizontas, išardyta prieinamose erdvėse trinamos ribos tarp kultūros tvora, nuvarvėję dažai, tarsi žvakė besilydanti lango ir natūros. Jos konstruktyvūs peizažai paradoksa- perspektyva. Sapno būseną atsveria intensyviai rea- liai industriški. Priešprieša suardoma ir pasiūlo- listiniai šviesos ir šešėlio kontrastai. ma netikėta kombinacija, kompiliacija, binarinių Mito demaskavimas opozicijų atsisakymas. Tai – šizoidinės disjunkcijos įkūnijimas, kai arba–arba pakeičiama į ir–ir. My- Petras Lincevičius neria į mikropasaulį. Repre- kolės kūryboje karaliauja teigiamą poveikį turintis zentaciją suardo būtent akiai neįprastas mastelis. susidvejinimas. Tai – ir tapybiški, ir potėpį sle- Išdidinti žemės grumstai paverčiami sienų apmu- piantys, flomasterio efektą imituojantys peizažai; šalų dalimi. Taip vėl žaidžiama tariama natūros ir ir urbanistiniai, ir gamtiniai vaizdai; ir tvirtos, ir kultūros opozicija. Imituojamas ir akcentuojamas efemeriškos, varvančios, vandeningos struktūros; žemės personifikavimas. Žemė-maitintoja čia ta- sintetinių ir organiškų spalvų derinys. rytum atgyja, primena purvu aplipusią žmogišką odą. Įtaigios įdubos ir iškilimai sukuria kvėpavimo Identiteto takumas įspūdį, paslaptingo požeminio kosmoso knibžde- Simonos Žilėnaitės peizažai tarsi įsirašo į post- sio nuojautą. kolonializmo diskursą. Čia autorė tapatinasi su kul- Čia taip pat užkabinama diskusija apie stereo- tūriniu kitu. Koloritas mus nukelia į Afrikos savaną. tipinę lietuvio-valstiečio tapatybę, jos abejotiną 5 Dailė Dovydas Alčauskis. Debesys aktualumą ir produktyvumą šiandieniame pasau- atitraukia žiūrovo fantaziją nuo galimai atpažįsta- lyje. Demitologizacijos poreikis iliustruojamas kas- mų siluetų, scenų, vaizdinių. Minimaliais spalvų dieniškos neva mistinės apraiškos dekonstravimu. ir potėpių pokyčiais užkoduoti dangaus reiškiniai Pagalvojus apie objektą, šis atsiduria mąstytojui nesileidžia lengvai sugaunami akies dėl sidabriško prieš akis. Dangus atsispindi vandens paviršiuje, dažo paviršiaus spindėjimo. Žvilgsnis praslysta ne- bet mes nebepuolame manyti, kad dangus griūna užkibdamas už kuklių objektų užuominų. ir nukrito į vandens telkinio gelmes. Paukščiai upės Klišių jungas dugnu neskraido ir broliai juodvarniais nelaksto... Simonos Merijauskaitės abstrakcijų santykiai Sidabriškas spindesys su reprezentacija artimesni K. Mažeikaitės dro- Paskutinis pareiškimo segmentas – abstrakcijos. bėms. Kaip K. Mažeikaitės drobėse reprezentacijos Abstrakcijos kaip reprezentacijos ardytojos pavyzdys ribotumą pabrėžė lietaus pavyzdys, taip S. Meri- yra visiškai aiškus, grynakraujis, tiesioginis. Kristi- jauskaitės paveiksluose klišių jungas perteikiamas na Mažeikaitė potėpiais kalba apie anapusybę. Ne- monumentalumo įvaizdinimu. Asociatyviniam tekties, gedulo motyvas įgauna lietaus lašų formą. mąstymui pažadinti pasirenkami meteorito, uolos Galėtume įtarti tiesmuką lietaus ir liūdesio paralelės įvaizdžiai, kone fiziškai slegiantys, įkalinantys žiū- klišę. Tačiau autorės spalvinis ir kompozicinis jaut- rovo žvilgsnį. rumas, estetinis intelektas suponuoja, jog drobėse Tad kas parašyta šiame kūrybiniame Pareiškime? lietus sąmoningai parodomas kaip sunkiai repre- Nieko konkretaus, griežto, artikuliuoto. Parodos zentuojamas reiškinys jo nesubanalinant. Taigi šiuo kūnas nusėtas daugtaškiais. Tačiau idėjiniai klodai atveju kviečiama susimąstyti apie simbolį, ženklą atverti. Tai – viena iš galimybių sulaukti virsmo ta- kaip vaizduotės galimybes susiaurinančius veiksnius. pyboje. Nužymėti gaires, galimybes, punktyrus ir Pilko kolorito užvaldytas K. Mažeikaitės abs- laukti, ką su esama žaliava nuveiks ateitis. trakcijas keičia dar radikaliau monochrominės Do- vydo Alčauskio drobės. Pilko paviršiaus plokštės Daugiau iliustracijų p. 40–41. 6 Esė Austė Guogaitė Atvirai – kam man reikalingas menas Menas užpildo mano gyvenimą, kiekvieną Taigi kyla klausimas – kodėl aš ir toliau lan- minutę jame. Neįsivaizduoju savęs, kaip galėčiau kausi šiuolaikinio meno parodose, domiuosi meno nevartoti meno, tai yra nebūti jo žiūrove, o kartu naujienomis ir pati kurdama dalyvauju meno vyks- ir kūrėja. Menas tą pačią akimirką kelia daug prieš- me, jeigu Tas Menas toks sudėtingas ir neapčiuo- taringų minčių ir verčia mane suabejoti jo aktua- piamas? Čia pat ir mano atsakymas – aš jaučiu lumu, originalumu, profesionalumu ir jo kokybe. meno poreikį. Man reikalingas menas! Menas per daug dažnai yra nesuprantamas man ir Jeigu užsimerkčiau ir įsivaizduočiau pasaulį be ima pykdyti, dėl to noriu „išsiaiškinti“ meną: iš- meno, be parodų, pamatyčiau pasaulį esant labai analizuoti, iššifruoti, suprasti ir dar giliau pasinerti paviršutinišką, netgi „tamsų“, neturintį savo dva- į jį. Jaučiu asmeninę paskatą pasamprotauti apie sios. Kultūra kuria žmogaus savastį, suteikia me- meną ir pasidalinti tomis mintimis. tafizinį pagrindą jo būčiai. Menas reikalingas man Prisipažįstu, dažnai, nuėjusi į šiuolaikinio kaip ir visa kita kultūra. Ir menas, taip pat būda- meno parodą, patiriu nuobodulį ir nusivylimą. mas objektu, į kurį nukreipiamas žmogaus – ste- Jaučiuosi nesupratusi savitos meno kūrinių esteti- bėtojo žvilgsnis, leidžia žmogui intensyviau patirti kos ir pagrindinės minties, nepatyrusi emocinio jų savo egzistavimą, būtent dėl subjekto ir objekto paveikumo. Dažnai neatrandu jokių asmeninių są- santykio buvimo. Taigi ieškodama prasmės ir eg- sajų su kūriniais, todėl esu abejinga ir, jausminį pa- zistencinės pilnatvės, aš renkuosi kaskart iš naujo grindą palikdama nuošalyje, meną pradedu vertin- eiti į meno parodas, vėl nukreipti savo žvilgsnį į ti protu. Kritiškai nusiteikęs protas atranda meno ekspozicijos objektą ir kaskart vis iš naujo susidurti kūrinių eksponavimo trūkumų, pastebi technines su nepatogumu, kuris kyla dėl mano negebėjimo klaidas, įžvelgia ideologinių prieštaravimų ir susi- suprasti meną, nes negaliu pakęsti tuštumos jaus- kuria neigiamą parodos bei atskirų kūrinių povaiz- mo, nes be meno aš negaliu jaustis pakankamai dį. Tas „povaizdis“ ilgai išlieka atmintyje, todėl kitą žmogiška. kartą svarstydama, į kurią šiuolaikinio meno paro- Menas yra žmogiškumo pagrindėjas, jis pri- dą nueiti, aš daugiau laiko praleidžiu gilindamasi į pildo mano sielą neregimos substancijos, bet ko- parodos anotaciją, plačiau pasidomiu menininkų dėl dažnai negaliu jo suprasti ir tinkamai vertinti? biografijomis, parodą vienijančia bendra tema bei Kieno kaltė, kad tarp kūrėjo ir žiūrovo slypi tokia jos kontekstu. Tačiau net ir po išankstinio pasiruo- gili praraja? (Samprotauju ir toliau remdamasi savo šimo aplankyti parodą aš vis vien dažnai patiriu ne- pačios patirtimi.) Manau, kad kaltas žiūrovas, tai supratimą, neįsijautimą, abejingumą ir nuobodulį. yra tik aš pati kalta, kad nesuprantu meno ir dėl to Tada jaučiuosi kalta, kad negebu suprasti Meno, patiriu nuobodulį. Galbūt į parodą aš ateinu per kad esu nepakankamai išsilavinusi, turiu nepakan- daug „agresyviai“ nusiteikusi, nes jau prieš tai esu kamai gyvenimiškos patirties... mačiusi daug meno kūrinių ir turiu su kuo juos 7 Esė mą. Manau, kad reikia ieškoti asmeninių sąsajų su meno kūriniu ir stengtis jį patirti – meno suvokimo procese pasitelkti galimus jutimų organus. Regint, suuodžiant, girdint, o gal ragaujant arba liečiant ga- lima susidaryti asmeninį patyrimą ir supratimą. O gal reikia atverti savo intuityvų žinojimą ir jausmi- niu būdu skverbtis į pačią meno esmę? Kad ir kaip ten būtų, menas reikalauja išplėsti suvokimo gali- mybes ir kartais netgi įveikti savo žmogišką ribotu- mą. Manau, menas yra reikalingas dėl šios jo galios nuolatos keisti žmogaus požiūrį ir patį žmogų. Menas man reikalingas ir dėl jame paslėptos individualios savasties, kuri mane visada domina. Ta savastis – tai kūrėjo asmenybė, daugiau ar ma- žiau besireiškianti mene. Tikiu, kad į meno kūrinį gali prasiskverbti kūrėjo energija, savita mąstysena, psichologinė būsena ir laikotarpio dvasia. O asme- ninėmis kūrėjo patirtimis ir autentiškais jausmais užpildytas kūrinys gali atverti bendražmogiškos patirties lauką, kuris skleidžia tikrumą ir įtikina žiūrovą. Taigi, eidama į šiuolaikinio meno parodą, iš dalies aš einu į susitikimą su menininko asmeny- palyginti. Esu per daug kritiška, per daug persi- be. Jos subtilumo aš ir turėčiau ieškoti fizinį kūną sotinusi besikartojančiomis kompozicijomis. Aš įgavusiuose dailės darbuose. Gali būti, kad kaip tik kiekvieną kartą taip kvailai trokštu būti nustebinta dėl asmenybės buvimo kūrinyje ir yra sunku su- originalaus sumanymo arba emocionaliai sužadin- prasti meną, nes sunku suprasti sudėtingą žmogaus ta meno kūrinio, jog stebėdama jo fizinį „paviršių“, individualybę. neužčiuopiu pačios subtiliausios jo esmės. Tačiau Menas yra labai reikalingas. Kartais net nesvar- aš tikiu, kad menas turi savo esybę. Gal tiesiog, ste- bu, ar galiu jį suprasti, ar galiu, pasitelkusi jutimus, bėdama meną, turėčiau pati atsiverti jam, neskirs- jį patirti, svarbu yra juo domėtis ir nenustoti lan- tyti jo į gerą ir blogą, neprievartauti savęs suvokti kytis šiuolaikinio meno parodose. Yra svarbu nuo- jį, o priimti, kaip jis atrodo tuo momentu, patirti jį latos suktis meno pažinimo rate ir nekaltinti savęs, tuo aspektu, kuris yra prieinamas. jeigu menas netampa aiškus. Galbūt, atėjus laikui, Jeigu aš nesuprantu meno kūrinio, tai nepadaro meno kūrinyje užslėpta tiesa atsiskleis ir taps su- jo prastu! Priešingai, tas nesuprantamumo pojūtis vokta. Svarbu žinoti, kad menas turi ką atskleisti. sukuria iliuziją, kad mene yra ką suprasti, kad yra Menas, būdamas svarbia kultūros dalimi, kuria kažkokia slapta tiesa, kurios aš dar nepatikrinau pasaulio dvasią ir užpildo žmogaus egzistencinę savo patirtimi! Drįstu manyti, kad meno suprati- tuštumą, išplečia žmogaus kasdienybės patyrimo mas prašosi atsiverti kitokiems pažinimo būdams ribas, kelia klausimus, augina asmenybes. Beje, ir negu protavimas. Neužtenka vien matyti kūrinį ir meno kūriniai alsuoja kūrėjų asmenybės gyvumu, aiškintis jame atsiveriančius vizualiuosius ženklus kurį visada gera pajusti kūriniuose. Menas reikalin- ir formas ar analizuoti jo konceptualų pagrindi- gas. Menas turi savo esybę! 8
Description:The list of books you might like
