Table Of Content

LIETUVOS POLICIJOS AKADEMIJA ČESLOVAS MANCINSKAS m o h o l r t o A i d i m o j e 1918-1940 metais Monografija Vilnius 1996 UDK 378 (474.5) (091) Ma 357 Leidinį recenzavo: Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. humanitarinių mokslų dr. M. Bložė; Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis humanitarinių mokslų hab. dr. H. Šadžius Lietuvos policijos akademijos vadovėlių, mokslo bei mokymo leidinių aprobavimo spaudai komisija monografiją patvirtino spausdinti 1996 09 12 (posėdžio protokolas Nr. 9) ISBN 9986 -518-39-3 © Lietuvos policijos akademija, 1996 TURINYS PRATARMĖ.... ............................................................................. 4 I. OBJEKTYVI BŪTINYBĖ RENGTI KVALIFIKUOTUS SPECIALISTUS IR INTELIGENTŲ PASTANGOS ĮSTEIGTI AUKŠTĄJĄ MOKYKLĄ LIETUVOJE........................................... 8 1. Pastangos atkurti Vilniaus universitetą.................................. 10 2. Aukštieji kursai - pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla..................................................................................... 15 3. Lietuvos universiteto įsteigimas ir jo veiklos pradžia. Universiteto struktūra, etatai, patalpos, lėšos........................ 34 H. LIETUVOS VYRIAUSYBĖS POLITIKA AUKŠTOJO MOKSLO SRITYJE..................................................................... 71 1. Mokslininkų pastangos išlaikyti Lietuvos universiteto autonomiją ir jo reformos tautininkų valdymo metais.......... 71 2. Kitų aukštųjų mokyklų įsteigimas ir veikla Lietuvos Respublikoje.............................................................................. 95 Žemės ūkio akademija........................................................ 95 Konservatorija......................................................................112 Klaipėdos prekybos institutas..............................................121 Klaipėdos pedagoginis institutas.........................................125 Veterinarijos akademija...:...................................................127 Lietuvos universitetų pertvarkymas. Lietuviško Vilniaus universiteto veiklos pradžia..................................................135 Kitos mokymo įstaigos..........................................................139 HI. LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ STUDENTIJA..............................................................................143 1. Studentų skaičius ir jų sudėtis...................................................143 2. Kvalifikuotų specialistų išleidimas...........................................174 IV. MOKYMO PROCESAS IR MOKSLINIS DARBAS LIETUVOS AUKŠTOSIOSE MOKYKLOSE............................188 V. STUDENTŲ ORGANIZACIJOS IR DRAUGUOS....................221 RESŪMEE.......................................................................................236 PAVARDŽIŲ RODYKLĖ.................................................................240 3 PRATARMĖ Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, beveik viską valstybės gyvenime teko pradėti iš naujo. Lietuvių tautai, per paskutinį šimtmetį neturėjusiai savo nacionalinės aukštosios mokyklos, buvo labai svarbu ir aktualu sukurti savąjį aukštojo mokslo židinį bei savąją visų lygių švietimo sistemą. Todėl kiekvienos aukštosios mokyklos įsteigimas tarpukario Lietuvoje buvo labai svarbus įvykis, vos ne naujas švietimo, mokslo ir kultūros raidos etapas. Lietuvos visuomenė - inteligentai, mokslininkai, politinės partijos - aukš tuoju mokslu nuolat rūpinosi, su jo raida dažnai buvo siejamas nepri klausomos Lietuvos valstybės tolesnis vystymasis ir ateitis. Aukštojo mokslo tradicijos Lietuvoje siekia XVI amžiaus vidurį, kai Jėzuitų ordinas įsteigė kolegiją, kuri netrukus tapo Vilniaus akademija ir universitetu. Tačiau senojo Vilniaus universiteto mokymo, mokslinės ir visuomeninės tradicijos nepasiekė mūsų laikų. Rusijos carizmas 1832 m. uždarė Vilniaus universitetą ir Lietuvoje ištisą amžių nebuvo aukštosios mokyklos. Istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad Lietuvos (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo) universitetui teko uždavinys atgaivinti senas, viduramžius siekusias aukštojo mokslo tradicijas. Todėl universitetas visiškai pagrįstai laikytinas dabartinių aukštojo mokslo tradicijų pradininku ir kūrėju mūsų šalyje. Lietuvos universitetas davė pradžią Žemės ūkio akademijai, Veterinarijos akademijai, jos pagrindu buvo atkurtas lietuviškas Vilniaus universitetas, įkurta Mokslų akademija. Todėl tarpukario pagrindinės aukštosios mokyklos - Lietuvos universiteto - veikla, jos gyvenimą reglamentuojantys įstatymai turi ne tik mokslinę pažintinę, bet ir didžiulę išliekamąją vertę. Lietuvos universiteto statutai, ypač pirmasis, kaip demo kratiškiausias iš jų, aktualūs ir dabar. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Mokslo ir studijų įstatymą, suteikusį Lietuvos aukštosioms mokykloms autonomiją, kurią tarpukariu turėjo Lietuvos universitetas. Galime teigti, kad daugelio dabartinių mūsų valstybės aukštųjų mokyklų ištakos yra susijusios su tarpukario aukštojo mokslo istorija. Aukštasis mokslas Lietuvoje nepriklausomybės metais istorinėje litera tūroje specialiai nenagrinėtas. Tiktai kai kurie šios problemos aspektai yra išsamiau nušviesti istorikų ir mokslų istorijos tyrinėtojų darbuose. 4 Pirmiausiai pažymėtini straipsniai, specialiai skirti kai kuriems tarpukario metų aukštojo mokslo klausimams. V. Šimkūnaitė1 apibūdino chemijos spe cialistų rengimą Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos bei Technikos fakultetuose, P. Žostautaitė1 2 - Klaipėdos aukštųjų mokyklų veiklą ir lie tuviško Vilniaus universiteto atkūrimą, I. Šenavičienė3 - Lietuvos uni versiteto Fizikos katedros darbą, L. Gylienė4 - kai kurių katedrų mokslinį darbą. Iš monografijų pažymėtinas A. Bendžiaus5 darbas, kuriame autorius pirmą kartą istorinėje literatūroje, remdamasis archyvine medžiaga, mėgino nustatyti Lietuvos universiteto išleistų specialistų skaičių, studentijos socialinę sudėtį tarpukario metais. M. Martynaičio6 monografijoje, skirtoje Kauno politechnikos instituto istorijai, yra aprašyta Aukštųjų kursų technikos skyriaus bei Lietuvos universiteto Technikos fakulteto veikla tarpukaryje. Labai svarbus nagrinėjamos problemos istoriografijai antrasis tomas7 leidinio, skirto Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui paminėti. Jame pateiktas apibendrintas Lietuvos universiteto veiklos tarpukario metais 1 Šimkūnaitė V Chemijos specialistų rengimas Lietuvoje 1900-1940 m.//Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija. V., 1972. T. 4. P. 137-157. 2 Žostautaitė P. Klaipėdos krašto ekonomika ir kultūra 1923-1939 m. (5. Aukštosios mokyklos)//Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija. V., 1974. T. 3. P. 117-127; Žostautaitė P. Vienas ar du universitetai Lietuvoje?//Kraštotyra. V., 1969. P. 83-88. 3 Dundulytė L Mokslinio tyrimo darbas Kauno universiteto fizikos katedroje 1922-1940 m.//Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija. V., 1975. T. 4. P. 113-118; Dundulytė I. Kauno universiteto 1922-1940 m. fizikos specialybės klausytojai ir absolventai//Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija. V., 1978. T. 3. P. 83-94; Šenavičienė I. Fizikos raida Lietuvoje 1920-1940. V., 1982. 4 Gylienė L. Mokslinio tyrimo darbas Kauno universiteto chemijos katedrose 1922-1940 m.//Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija. V., 1981. T. 4. P. 75-90. 5 Bendžius A. Bendroįo lavinimo ir aukštoji mokykla Tarybų Lietuvoje 1940- 1970 m. K., 1973. 6 Martynaitis M. Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas. V., 1979. 7 Vilniaus universiteto istorija. 1803-1940. V., 1977. 5 vaizdas, atskirų sričių specialistai - filologai, istorikai, filosofai, teisininkai, ekonomistai, matematikai, medikai, technikai ir kiti pirmą kartą bendrais bruožais apibūdino pagrindinių mokslo šąloį plėtrą Lietuvos universitete. Ta pačia Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga užsienio lietuviai išleido darbą, išimtinai skirtą Lietuvos universiteto 50-mečiui paminėti1 Lietuvos universiteto ir Žemės ūkio akademijos 70-mečiams paminėti1 2 pastaruoju metu išėjo straipsnių rinkiniai. Šie kolektyviniai veikalai buvo parašyti pasitinkant aukštųjų mokyklų jubiliejus, ir tai turėjo įtakos jų pobūdžiui. Nušviečiant kai kuriuos klausimus, nebuvo išvengta aprašinėjimo, paviršutiniškumo ir nekonkre tumo, ne visi prieinami šaltiniai buvo panaudoti, kartais remtasi vien tik pačių aukštųjų mokyklų išleistomis apyskaitomis. Jose galima rasti istorijos mokslui vertingų duomenų, bet vis dėlto tai tėra teigiamas savo veiklos vertinimas. Toks vienpusiškas vertinimas ypač būdingas pastarojo meto jubiliejinei literatūrai, kai buvę sunkumai, trūkumai dažnai nutylimi, o rašoma vien tik apie gerus dalykus. Net nuolatinis tuo metu galiojusių įstatymų laužymas ir nelegali veikla traktuojami kaip "didelio atsparumo ir gajumo" pasireiškimas3. Jei sovietmečiu dėl viešpataujančios politinės cenzūros ir ideologinio diktato galima buvo rašyti tik apie kairiąsias studentų organizacijas, tai dabar, atsikračius to diktato, lyg užpildant anksčiau susidariusias spragas, rašoma tik apie katalikiškąsias ir nė žodžio apie kitas, tartum jos nebūtų egzistavusios4; vieniems fakultetams (Teologijos- filosofijos) rinkinyje skiriami du straipsniai, o kitiems (Humanitarinių mokslų, Matematikos-gamtos) - nė vieno. Atskirą istorinės literatūros grupę sudaro monografijos, skirtos to meto žinomų mokslininkų bei Lietuvos aukštųjų mokyklų darbuotojų gyvenimui bei veiklai nušviesti. Tarp jų knygos apie tokius lietuvių mokslininkus kaip V. Lašas, T. Ivanauskas, P. Šivickis, P. Mažylis, A. Purenąs, V. Kuzma, 1 Lietuvos universitetas 1579-1803-1922. Chikago, 1972. 2 Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos 70- metis. K., 1993; Lietuvos žemės ūkio akademija. 1924-1994. V., 1994. 3 Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos 70- metis. K., 1994. P. 161. 4 Ten pat. P. 223-230. 6 J. Krikščiūnas, Z. Žemaitis, J. Kupčinskas, P. Jodelė, V. Ruokis, V. Čepinskis1. Labai vertingos yra memuarinio pobūdžio to meto aukštosios mokyklos organizatorių ir vadovų prof. V. Lašo ir Z. Žemaičio publikacijos1 2. Nors kartais autorių pateiktus duomenis reikia patikslinti pagal archyvinius dokumentus, bet šių publikacijų didžiulė vertė yra ta, kad jose išdėstyta gana išsami medžiaga apie aukštosios mokyklos kūrimąsi, jo sunkumus; ir moks linėje literatūroje atsirado daug tokių istorinių faktų, kurie buvo žinomi tik patiems aukštosios mokyklos organizatoriams. Pastaruoju metu susidarius palankioms sąlygoms, be ideologinio ar kitokio spaudimo tyrinėjant istorinę praeitį, šiame darbe siekiama visapu siškai ir objektyviai atskleisti aukštojo mokslo kūrimąsi ir plėtrą tarpukario Lietuvoje. Į aukštųjų mokyklų gyvenimą ir veiklą mėginta pažiūrėti ne tik tuometinių veikėjų akimis, bet ir iš šalies, remiantis visais mums prieinamais, pirmiausiai archyviniais, šaltiniais, palyginti juos tarpusavyje ir kritiškai įvertinti. Darbe norėta parodyti, kaip buvo, o ne kaip norėtųsi, kad būtų buvę. Darbas skirtas plačiam skaitytojų būriui - Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojams, studentams, inteligentijai, visiems besidomintiems lietuvių tau tos kultūros, švietimo ir mokslo istorija. 1 Akademikas Vladas Lašas. V., 1980; Tadas Ivanauskas. V., 1976; Akademikas Pranciškus Šivickis. V., 1980; Kuzminskis V, Vaitkevičius K, Žukauskas J., Pranas Mažylis. V., 1970; Antanas Purenąs. K., 1971; Šiurkus T., Vladas Kuzma. V., 1967; Akademikas Jonas Krikščiūnas. V., 1979; Zigmas Žemaitis. V., 1979; Profesorius Juozas Kupčinskas. V., 1983; Pranas Jodelė. K., 1971; Danilevičius V, Motuzas A. Profesorius Viktoras Ruokis. V., 1982; Mačionis Z., Čepinskis J. Profesorius Vincas Čepinskis. V., 1992. 2 Aukštosios mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune. V., 1967. 7 I. OBJEKTYVI BŪTINYBĖ RENGTI KVALIFIKUOTUS SPECIALISTUS IR INTELIGENTŲ PASTANGOS ĮSTEIGTI AUKŠTĄJĄ MOKYKLĄ LIETUVOJE XIX a. pirmojoje pusėje Rusijos carizmas nutraukė Lietuvoje aukštojo mokslo, kuris čia turėjo senas, viduramžius siekusias tradicijas, plėtrą. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, beveik visą amžių Lietuvoje nebuvo aukštojo mokslo židinio. Netrukus, 1842 m., iš Vilniaus į Peterburgą buvo perkelta ir Dvasinė akademija, nors ji ir toliau iš tikrųjų tenkino vien Lietuvos katalikų bažnyčios poreikius, rengdama jai dvasininkus. Todėl lietuviams liko beveik vienintelis kelias į aukštąjį mokslą - per religinę mokymo sistemą. Būtent šituo keliu į lietuvių kultūrą atėjo literatūros klasikai M. Valančius, A. Baranauskas, J. Mačiulis-Maironis, V. Mykolaitis- Putinas, taip pat A. Dambrauskas-Jakštas, kalbininkas K. Jaunius ir kiti. Dalis Lietuvos jaunimo baigė carinės Rusijos pasaulietines aukštąsias mokyklas. Tačiau jie, priešingai negu Peterburgo dvasinės akademijos auklėtiniai, buvo priverstinai atitrūkę nuo gimtojo krašto reikalų, nes baigus mokslus dirbti Lietuvoje jiems buvo draudžiama. Gyvendami įvairiose Rusijos vietovėse, šie lietuviai inteligentai negalėjo turėti didesnės įtakos Lietuvos visuomeniniam bei kultūriniam gyvenimui. Feodalizmo epochoje nedidelis išsimokslinusių žmonių skaičius tenkino valdančiuosius sluoksnius ir su tuo buvo taikstomasi. Spartus kapitalizmo vystymasis Rusijoje po baudžiavos panaikinimo padėtį pakeitė iš pagrindų, kadangi reikėjo vis daugiau inteligentijos. Lietuva nebuvo išimtis. Vystantis kapitalizmui bei netrukus prasidėjus nacionaliniam išsivaduojamajam judėji mui, atsirado poreikis turėti savo tautinę aukštąją mokyklą. Jos nebuvimas greta kitų priežasčių stabdė tolesnį krašto vystymąsi, neišvengiamai vedė prie lietuvių tautos kultūrinio atsilikimo. Suprasdami tai, pažangieji lietuvių tautos atstovai jau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje vis atkakliau ėmė kalbėti apie Vilniaus universiteto atkūrimą. Tačiau carinio despotizmo sąlygomis tai nedavė jokių rezultatų. Norint sėkmingai įgyvendinti šį uždavinį, buvo būtinos revoliucinės permainos visų Rusijos tautų, tarp jų ir lietuvių, gyvenime. Tiktai subyrėjus Rusijos imperijai, kai buvusios carizmo pavergtos tautos pradėjo kurti savarankiškas nacionalines valstybes, aukšto sios mokyklos atkūrimas Lietuvoje tapo realiai įgyvendinamas. 8 Išsilavinimas apskritai, o aukštasis, kaip svarbiausia žmogaus dvasinės veiklos sritis, ypač, turi lemiamos reikšmės žmonijos vystymuisi. Aukštojo mokslo vieta ir reikšmė visada priklausė nuo visuomenės išsivystymo lygio. Viduramžiais aukštasis mokslas buvo skirtas nedidelei visuomenės daliai, senieji universitetai rengė ne tokius specialistus, kokie yra rengiami šiandien. Aukštųjų mokyklų dėstytojai savo auklėtiniams perduodavo visą mokslinį išmanymą, kokį tik buvo sukaupę, o tų žinių pritaikymą praktikoje nulem davo pats gyvenimas. Todėl viduramžiais "praktiškaisiais" mokslais buvo tiktai teologija, teisė ir medicina. Juos studijuodavo baigusieji filosofijos fakultetą. Aukštojo mokslo reikšmė ir vieta kapitalizmo epochoje pasikeitė iš pagrindų. Dabar gyvenimas iškėlė uždavinį patenkinti visuomenės poreikius visose žmonių veiklos srityse ir visų pirma materialinės gamybos sferoje. Mokslas tapo tiesiogine gamybos plėtojimo ir kartu praturtėjimo priemone, o gamtos mokslams, kurie viduramžiais beveik nesivystė, buvo teikiama pirmenybė. Pasikeitė ir aukštosios mokyklos klausytojai. Viduramžiais joje turėjo teisę mokytis tiktai kilmingųjų visuomenės luomų vaikai, o kapita lizmo sąlygomis galėjo mokytis visi piliečiai, kurie turėjo pinigų. Tačiau aukštasis mokslas buvo labai brangus, ir jo siekti galėjo tik pasiturinčiųjų visuomenės sluoksnių vaikai. Daugumai šalies gyventojų aukštasis mokslas buvo neprieinamas, nes jie neturėjo tiek lėšų, kad galėtų užmokėti už mokslą ir išlaikyti savo vaikus aukštojoje mokykloje. Lietuvių tautai, pradėjusiai savarankišką gyvenimą po carinės Rusijos imperijos žlugimo, turėti savo nacionalinę aukštąją mokyklą tapo būtina, ir tai skatino visų pirma besivystančio krašto politiniai, socialiniai, ekonominiai bei kultūriniai poreikiai. Aukštoji mokykla buvo reikalinga visiems Lietuvos visuomenės sluoks niams. Jos būtinumą nulėmė visų pirma pati kapitalizmo vystymosi eiga, šaliai reikėjo vis daugiau inteligentijos. Antra vertus, nacionalinės aukštosios mokyklos sukūrimo problema tapo labai aktuali pradėjus kurti savarankišką Lietuvos valstybę. Nė viena politinė partija civilizuotoje visuomenėje negali sėkmingai valdyti šalies, neįdiegusi mokslo laimėjimų ir nesukūrusi visų liaudies švietimo pakopų. Šiuo požiūriu ypač buvo reikalinga aukštoji mokykla, be kurios valdančioji partija negali sukurti savojo "smegenų tresto". Savarankiškai Lietuvos valstybei buvo būtina organizuoti valdymo aparatą, plėtoti ekonomiką, švietimą, kultūrą, sveikatos apsaugą, dvasinį visuomenės gyvenimą. Tam reikėjo daug kvalifikuotų specialistų, kurių tuo metu, ypač įgijusių aukštąjį išsilavinimą, buvo labai mažai. Dėl Rusijos 9 carizmo vykdytos nacionalinės priespaudos politikos, kai savos aukštosios mokyklos nebuvo beveik ištisą amžių, ir kitų priežasčių kraštas kultūriniu požiūriu buvo atsilikęs. Oficialaus pirmojo visuotinio gyventojų surašymo 1923 m. duomenimis, neraštingi gyventojai nuo 10 metų amžiaus sudarė 32,6 proc., mažaraščiai - 25,18 proc. visų Lietuvos gyventojų1. Panaši padėtis buvo ir kaimyninėje Lenkijoje, kuri tuo metu pagal beraščių ir mažaraščių gyventojų skaičių užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje. 1921 m. beraščiai sudarė 33 proc. visų Lenkijos gyventojų1 2. Raštingų Lietuvos gyventojų (10 metų ir vyresnių) 1923 m. buvo 42,18 proc. visų krašto gyventojų3 4. Deja, pirmojo visuotinio gyventojų surašymo duomenys nerodo raštingų gyventojų išsilavinimo lygio. Mums nepavyko bent apytiksliai nustatyti tuo metu Lietuvoje įgijusių aukštąjį išsilavinimą žmonių skaičiaus. Kauno komercijos mokyklos direktoriaus Z. Žemaičio surinktais duomenimis, 1919 m. pabaigoje Lietuvoje buvo tiktai 300 moky tojų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, t.y. 10 kartų mažiau negu jų reikėjo . Švietimo ministerijos turimais duomenimis, 1921 m. Lietuvoje tik 5 žmonės buvo baigę aukštuosius gamtos mokslus. Tiek pat buvo ir agronomų5. Visos šios aplinkybės nulėmė objektyvų būtinumą įsteigti Lietuvoje aukštąją mokyklą. 1. Pastangos atkurti Vilniaus universitetą Pirmieji mėginimai įsteigti nacionalinę aukštąją mokyklą Lietuvoje buvo susiję su Lietuvos Valstybės Tarybos ir Sovietų valdžios pastangomis 1918- 1919 m. atkurti Vilniaus universitetą. Lietuvos Valstybės Tarybai 1918 m. lapkričio mėn. pradžioje suformavus pirmąjį Ministrų kabinetą (jo pirmasis posėdis įvyko 1918 m. lapkričio 11 d.), švietimo ministro pareigas ėjo J. Yčas, švietimo ministro patarėju dirbo M. Biržiška, aukštųjų mokyklų skyriaus vedėju nuo 1918 m. lapkričio 18 d. buvo paskirtas V. Čepinskis. Bendradarbiaudami su J. Basanavičiaus vadovau 1 Lietuvos gyventojai. Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. K., 1923. P. 95. 2 История Польши. M., 1958. T. 3. C. 458. 3 Lietuvos gyventojai.... P. 95. 4 Aukštosios mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune. V., 1967. P. 36. 5 Steigiamojo seimo darbai. 1921.147 posėdis. P. 3. 10