Table Of Content

V in ca s T ru m pa Apie žmones ir laiką baltos lankos DDK 447.4S I r 243 Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Sudarė Gediminas Rudis Redaktorė Laima Patriubavičienė Dailininkė Vida Kuraitė © Baltų lankų leidyba, 2001 © Vincas Trumpa, 2001 © Gediminas Rudis, sudarymas, 2001 Printed in Lithuania ISBN 9955-429-39-9 Turinys Vinco Trumpos sugrįžimas........7 Be lakavimo ir priešų ieškojimo Paskutiniai V. Gosiauskio metai.........17 Simonas Daukantas - naujosios Lietuvos pradininkas Dr. Kazys Grinius ir tautinis atgimimas........68 J. Tumas-Vaižgantas - gyvenimo kritikas.........74 Hilferdingas ir tolintos paralelės.........91 Jonas Aistis (1904-1973).........108 Motiejus Valančius - mokytas ir išmintingas žemaitis......... Motiejus Valančius istorijoje ir istorikas.........144 Leonas Karsavinas - istorikas, filosofas, žmogus.........153 Iš V. Kapsuko revoliucinės ir kultūrinės veiklos 1903-1911 m Vinco Krėvės posūkis j kairę?........2.03 Vilniaus universitetas ir Vilnius Stanislovo Moravskio atsiminimuose.........211 Maironis: laikas ir vieta.........22.6 Sukaktys I.I. Lappo.........235 V. Krėvei-Mickevičiui 70 metų........238 Gal prisimintinas ir Simonas Daukantas.........241 Jonas Puzinas - mokslininkas ir visuomenininkas.........247 Istorikas J. Jakštas.........251 Motiejaus Valančiaus derlius........253 Leonardas Dambriūnas.........259 Broniui Dunduliui 70 metų.........262 Martinas Lutheris po 500 metų.........264 Henrikui Žemeliui 70 metų.........268 Stasys Lozoraitis.........271 Istorikas Ignas Jonynas.........274 Penkiasdešimt metų nuo dr. Dovo Zauniaus mirties . . . Konstantinas Jablonskis.........287 Penkeri metai po Karolio Drungos mirties.........295 Neverta slėpti nei savo, nei savo krašto klaidų Aleksandro Merkelio Smetona ir Smetonos Lietuva . . . Mykolo Krupavičiaus atsiminimai.........308 Nereikalingas lakavimas ir priešų ieškojimas.........312 Balys Sruoga mūsų atsiminimuose..........326 Bespalvis Mykolas Krupavičius.........335 K. Škirpos Sukilimą paskaičius.........346 Augustinas Voldemaras - recenzentas ir kritikas......... Ilgai laukta Zenono Ivinskio istorija.........363 Dr. Alberto Geručio Petras Klimas.........371 Petro Klimo atsiminimų knyga.........384 Filosofuojantis Maceina.........387 Monografija verta dr. Jono Šliūpo........398 Katras Galvanauskas rašė knygą?..........411 Baisiai keista knyga.........416 Iš draugų, kai pažiūriu, man nedaug bepaliko Adolfas Šapoka EXIIT.........421 Juozą Bačiūnų palydėjus.........427 Nukentėjo Lietuvos istorijos mokslas.........430 Prisiminimui: Juozapas Stakauskas.........435 Išėjęs negrįžti.........438 Atviras žodis, tartas su pagarba.........443 Leonardą Dambriūną palydint..... 448 Su Simu Sužiedėliu atsisveikinant.........451 Su istoriku Juozu Jakštu atsisveikinant.........454 Danai Vasiliauskienei mus palikus.........457 Su Algirdu Greimu atsisveikinant.........459 Miltonas Starkus (1925-1992).........462 V in c o T ru m po s su g r įž im a s Vincas Trumpa gimė 1913 m. gruodžio 2 d. Paliepių kaime, kuris pirmosios Nepriklausomybės metais priklausė Kėdainių apskričiai, Ariogalos valsčiui. Vaikystė prabėgo atokiame iš dviejų pusių miškų apsuptame viensėdyje, vienuolikos vaikų šeimoje ir išliko atmintyje kaip bene laimingiausi gyvenimo metai, visiškai nepanašūs į Juozo Baltušio „parduotąsias vasaras“. Ypač įsiminė kažkokios vidinės šilumos, ryšio su gamta, o svarbiausia, visiško i saugumo jausmas. „Išėjimas iš kaimo“ prasidėjo mokantis Kėdainių gimnazijoje. Žinojo, kad „prie žemės“ negrįš, nors dėl tikrojo pašaukimo gana ilgai suko galvą. 1933 m. atvykęs į Kauną studijuoti, dar nebuvo visiškai apsisprendęs ką, nes gimnazijoje visi dalykai sekėsi maž daug vienodai gerai. Traukė gamtos mokslai, matematikos moky tojas Juozas Kartanas agitavo studijuoti matematiką, tačiau žymaus tautosakininko Jurgio Elisono paveiktas pasirinko lietu vių kalbos ir literatūros studijas. Bet ir vėl - žinių troškimo genamas pavaikščiojęs į profesoriaus Levo Karsavino visuotinės istorijos paskaitas, po pirmo semestro perėjo į istorijos skyrių. Tai jau buvo galutinis apsisprendimas. Kadangi anuomet Vytauto Didžiojo universitete nebuvo priva lomo paskaitų lankymo, o išklausius kursą nebuvo reikalaujama 1 V. Trumpa, „Žmogus be Dievo. Autobiografiniai škicai“, Metmenys, 1987, nr. 53, p. 129. 7 tuoj pat išlaikyti ir egzaminą, daugeliui studentų studijos nusi tęsdavo. Netrūko ir „amžinųjų studentų“. Tačiau V. Trumpa buvo tarp uoliųjų ir baigė universitetą per ketverius metus, kaip ir priklausė. Taip jau lemtingai sutapo, jog kaip tik tuo metu Lie tuvos pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas ėmė rūpintis, kad kas nors iš Lietuvos istorikų atvyktų į Paryžių pastudijuoti Pran cūzijos ir Lietuvos santykių. Švietimo ministerijoje P. Klimo inicia tyva susilaukė pritarimo ir buvo nutarta įsteigti specialią stipen diją, o profesorius Ignas Jonynas rekomendavo, kad ji būtų paskirta V. Trumpai. Dar universitete (1936 m. pradžioje) rašytoje autobiografijoje V. Trumpa pažymėjo, jog norėtų dirbti mokslinį darbą: „Perskaitęs gerą veikalą iš istorijos, neiškenčiu nepasidalijęs įspūdžiais ir nepasigėrėjęs spaudoje jauno Lietuvos mokslo laimėjimais. Moks lui jaučiu nepaprastos pagarbos, taip kad susidarius aplinkybėms drįsčiau ir visai jam pasišvęsti.“2 Todėl pasiūlymą vykti pratęsti studijų į Sorbonos universitetą bei paieškoti Prancūzijos archy vuose netyrinėtų šaltinių apie Lietuvos ir Prancūzijos santykius XVI-XVII a. priėmė nesvyruodamas. Vėrėsi perspektyva pagilinti Vytauto Didžiojo universitete įgytas žinias, praplėsti akiratį ir pradėti naują vagą istorijos dirvonuose. Ir tikrai, Prancūzijos archyvuose aptikus dar niekieno nepanaudotos medžiagos, kilo mintis rašyti daktaro disertaciją apie Liudviko XIV laikų Prancū zijos santykius su Lietuva. Lietuvių istoriografijoje tai buvo viena iš didžiausių spragų. Tęsdamas Pacų proprancūziškos orientacijos tyrinėjimus, 1939 m. vasarą V. Trumpa išvyko rinkti medžiagos į Lenkiją, tačiau bestudijuojant Pacų korespondenciją Krokuvos Čartoriskių bibliotekoje, Vokietija užpuolė Lenkiją. Skubiai parvykęs į Kauną ir pusmetį padirbėjęs ką tik įkurtame Antano Smetonos lituanis tikos institute Istorijos skyriaus sekretoriumi 1940 m. pradžioje vėl išvyko užsienin. Šį kartą ne mokslo reikalais, o kaip Lietuvos 1 V. Trumpos 1936 02 09 autobiografija, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 631, ap. 3, b. 763,1. 3. 8 aido korespondentas į Briuselį. Bet ši misija greitai nutrūko, nes gegužės mėn. Belgiją užėmė Vokietijos kariuomenė. Kol gavo vokiečių karo komendanto leidimą grįžti į Lietuvą, ją okupavo Raudonoji armija. Taigi namo išsirengė sunkia širdimi, nieko tikro nežinodamas apie tai, kas iš tiesų ten dedasi. Graužė abejonės, ar ne geriau būtų pasilikti Vakaruose, tačiau nebuvo su kuo pasitarti. Pakeliui užsukęs į Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, patyrė, kad ir jos darbuotojai pasimetę. Vis dėlto dauguma buvo nusiteikę važiuoti namo, ir tai padėjo galutinai apsispręsti. Kai 1940 m. liepos mėn. parvyko j Lietuvą, Lietuvos aidas dar nebuvo uždarytas, bet redakcijoje šeimininkavo jau visai kiti žmonės. Vis dėlto ryžosi užeiti paprašyti už tris mėnesius neiš mokėtos algos. Už redaktoriaus stalo sėdėjęs vyriškis gerokai nustebo dėl tokio „akiplėšiškumo“, tačiau sumokėjo tai, kas priklausė, ir liepė kuo greičiau išsinešdinti. Prasidėjo visiškai kitoks gyvenimas, kuriame bene sunkiausia buvo susitaikyti su staigiu ir kardinaliu vertybių perkainojimu. Šiaip taip pavyko gauti mokytojo vietą Kauno 6-ojoje gimnazijoje, tačiau ateitis buvo visiškai neaiški. Nesaugumo jausmas ypač sustiprėjo, kai 1941 m. birželio viduryje per Lietuvą nuvilnijo masinių trėmimų banga. Todėl nekeista, jog nemaža Lietuvos gyventojų, išskyrus, žinoma, žydus, sveikino vokiečių kareivius kaip tikrus išvaduotojus. Tačiau greitai pranyko ir ši iliuzija. I. Jonynas nepaliovė rūpintis savo gabiu mokiniu ir pasistengė, kad Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto taryba 1941 m. rudenį išrinktų V. Trumpą vyresniuoju asistentu. Persikė lęs gyventi į Vilnių, jame ir praleido visą vokietmetį dėstytojau damas universitete. 1943 m. vokiečiams jį uždarius, dirbo Vilniaus miesto archyve. 1944 m. vasarą, Raudonajai armijai vejant vokiečius iš Lietu vos, į Vakarus pasitraukė apie 63 tūkst. jos gyventojų. Tame pabėgėlių sraute buvo ir V. Trumpa, nes antrojo sovietmečio išgyventi nebenorėjo. Nors iš tarybinių lėktuvų mėtomuose atsi šaukimuose buvo teigiama, jog plačiai paplitusios kalbos apie 9 Lietuvą užgriūsiančius bolševikų žiaurumus viso labo tėra „vokie čių ir jų pakalikų“ skleidžiamos paskalos, nebeturėjo iliuzijų, jog galės ramiai gyventi. Kas žino, ar nebūtų buvęs išvežtas į Sibirą, kaip buvo išvežti du jo broliai ir sesuo? Taip prasidėjo naujas gyvenimo etapas, ir daug ką reikėjo pradėti iš pradžių. Nors turėjo aukštąjį išsilavinimą, buvo dėstęs univer sitete, tačiau persikėlus gyventi j JAV visa tai nieko nereiškė. Tad turėjo pastudijuoti dar ir Kalifornijos universitete. Teko dirbti ir visai nekvalifikuotą darbą: restorane ant stalų dėlioti indus, sargauti mokykloje. Laimei, turėjo didelį bagažą, kurio galėjo pavydėti dau gelis - mokėjo daug kalbų: rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, anglų, lotynų, esperanto. Tai ir padėjo įsidarbinti JAV Kongreso biblio tekoje, kurioje ir dirbo iki pat pensijos. Tai nebuvo darbas, kuriam ketino paskirti visą savo gyvenimą, tačiau dirbdamas bibliotekoje galėjo gauti reikiamos literatūros bei šaltinių publikacijų. Anot V. Trumpos, istorikas be tėvynės - tai tarsi valstietis be savo žagrės, todėl gyvenant svetur beveik neįmanoma rimčiau tyrinėti savo krašto istorijos. Iš tiesų nė vienas iš Lietuvos pasi traukusių istorikų negalėjo darbuotis visa jėga. Iš dalies dėl to, jog dauguma iš jų Lietuvos istorijos tyrinėjimams galėjo skirti tik laisvalaikį, bet labiausiai pančiojo rankas archyvinių šaltinių trūkumas. Nelengva būdavo gauti ir spausdintų šaltinių bei isto rinės literatūros. Tačiau, palyginti su tarybiniais tėvynainiais istorikais, jie turėjo vieną neabejotiną pranašumą. Kaip žinia, istoriko darbas neapsiriboja vien naujų faktų suradimu. Dar svarbiau tų faktų interpretacija, apibendrinimas, sujungimas į visumą, o tam reikia ne tik didesnės protinės įtampos, kvali fikacijos, bet ir kūrybinės laisvės. Jos tarybiniais metais nebuvo ne tik istorikams, bet ir rašytojams, dailininkams, žodžiu, visiems kūrybos žmonėms. Tiesa, tam tikrų kūrybinės laisvės problemų egzistavo ir išeivi joje. Iš dalies dėl didelės konfrontacijos su tėvynėje viešpataujančia tarybine santvarka, tačiau buvo ir „vietinio“ pobūdžio priežasčių. Gana didelė išeivių dalis, tautinio identiteto išsaugojimo vardan, io gyveno tarsi dvasiniame gete, o bet koks uždarumas nenuteikia blaiviai, kritiškai savianalizei. Nemaža visokių įtampų kildavo ir dėl iš Lietuvos išsivežto partinio susiskaldymo bei didelės prieš priešos. V. Trumpos įsitikinimu, uždarumas - tai silpnumo požymis, todėl negali būti draudžiamų temų, o tuo labiau nereikia slėpti nei savo krašto, nei savo pačių klaidų. Gerai įsidėmėjęs savo mokytojo L. Karsavino žodžius, jog kiekvienas istorikas turi būti truputį skeptikas, nuosekliai laikėsi principo, kad skepticizmas, kaip metodas, yra kiekvieno mokslo ir bet kokios kūrybos pagrin das. Taigi nieko nuostabaus, kad rašydamas gana „jautriomis“ pilietinės ir kultūros istorijos temomis, ypač svarstydamas lietuvių nacionalinio judėjimo XIX a., tautinės savimonės formavimosi, gyvenimo svetimųjų priespaudoje problemas, yra sukėlęs ne vieną kontroversiją, išprovokavęs karštą diskusiją. Skeptikai nėra per daug mėgstami ir iš romantinės istorijos puoselėtojų susilaukia priekaištų esą jiems „nėra nieko šventa“, o nuolatinis abejojimas kartais palaikomas tiesiog neapsisprendimu ar net nesugebėjimu nustatyti „tikrą“ tiesą. Atsakydamas į tai, V. Trumpa rašė: „Kai kas ir man yra priekaištavęs, kad mano rašiniuose per daug tokių žodelyčių, kaip kažin, turbūt ir ypač galbūt. Būdamas iš esmės skeptikas, sąmoningai vengiu per daug griežtų teigimų, vis prileis- damas galimybę, kad mano tiesa galbūt nėra vienintelė ar galutinė tiesa. Dažnai prisimenu G. K. Chestertono žodžius, kad ,išmin tingas žmogus yra tas, kuris mano, kad kvailys ne visados klysta1. Iš to ir plaukia mano skepticizmas“3. Pasitaikydavo ir aštriau pasisakyti. 1964 m. Margutyje išspausdintame straipsnyje „Gal prisimintinas ir Simonas Daukantas“ ne be kartėlio pastebėjo: „Mums labiau patinka tokie raštininkai, kurie sąmoningai mus klaidina, o ne tie, kurie bando saugoti nuo apsirikimo.“ Yra istorikų, kurie nelabai rūpinasi savo tekstų kalba bei stiliu mi ir nesigaišina ieškodami kokio nors sinonimo ar vaizdingesnio 3 V. Trumpa, „Žmogus be Dievo“, Metmenys, 1987, nr. 53, p. 129. palyginimo. Tarsi „mokslo kalboje“ to visai nereikėtų. V. Trum pa - priešingai. Jam svetima abstraktaus, neįtaigaus, neišraiškingo „mokslinio“ stiliaus kalba, todėl ir „labai rimtuose“ straipsniuose nevengia pateikti tokių palyginimų, kuriuos perskaitęs jau nebeuž- mirši. Pavyzdžiui, kad ir tokio, pavartoto straipsnyje „Lietuvos nepriklausomybės idėja“: „Jos [Lietuvos - G.R.] vadovaująs sluoksnis, beveik per tris šimtmečius įsikibęs į Lenkijos skverną kaip kokia kvailai įsimylėjusi mergšė net valstybės agonijos va landoje tesapnavo vieną vienintelį sapną - kaip išlikti ištikimai savo sužieduotiniui Lenkijai, net savo vardo išsižadėdama.“4 Tačiau, anot V. Trumpos, būtų neblogai, jeigu visi mokslininkai, ypač istorikai, nespaustų per daug plunksnos darydami išvadas. Tai ir turėjo galvoje, kai straipsnyje apie savo bičiulį poetą Joną Aistį rašė: „Ir apie tautos likiminius klausimus poetas gali rašyti ir ,žąsies paslėpsnio papurusia plunksnele1, ir iki baltumo įkaitintu yldeginiu, o istorikas ir filosofas ir vieno, ir kito turėtų vengti.“ Nuo 70 metų aukštumos apžvelgdamas savo gyvenimą, V. Trum pa yra pasakęs, jog taip ir prasiblaškė tarp istorijos ir žurnalistikos. Gal ne visai taip. Ir skaitant jo publicistinius straipsnius, visur matyti, jog profesionalaus istoriko rašyta. Beje, ta pačia proga savo bičiulio Henriko Žemelio paklaustas, kuri sritis - istorija, ar žurnalistika - arčiau širdies, savikritiškai pareiškė: „Nei viena, nei kita. Aplamai esu tinginys ir nemėgstu jokių rašto darbų. O kad taip galėčiau sekti sportą ir skaityti kriminalinius romanus!“3 Nėra šiuose žodžiuose nei pozos, nei perdėto kuklumo, tačiau kad taip kiekvienam tokį „tinginiavimą“... V. Trumpa vienas iš pirmųjų stojo prieš Lietuvos izoliacijos politiką paremdamas jaunųjų išeivijos intelektualų šūkį „Veidu į Lietuvą!“ ir yra gavęs už tai šiek tiek mušti. Tačiau būdamas ne iš bailiųjų optimistiškai tvirtino, jog Lietuva ne taip jau blogai 4 „Lietuvos nepriklausomybės idėja“, in V. Trumpa, Lietuva XIX amžiuje, Chicago, 1989, p. 132. 5 „Nuo istorijos iki žurnalistikos. Pokalbis su Vincu Trumpa“, Akiračiai, 1984, nr. L P- 7. t z