Table Of Content

Vakarykštės dienos sala ROMANAS Iš italų kalbos vertė INGA TULIŠEVSKAITĖ VILNIUS 1998 UDK 850-3 Umberto ECO Ec35 L ISQLA DEL GIORNO PRIMA Bompiani, 1996 Knygoje panaudoti U. Eco piešiniai © R.C.S. Libri & Grandi Opere S.p.A- Milan First publication Bompiani 1994 © Inga Tuliševskaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 1998 © ESI, dizainas, 1998 ISBN 9986-16-091-X © „Tyto alba“, 1998 Mano namai - Ramusis vandenynas? John Donne „Himnas Dievui, mano Dievui“ Kvailys! su kuo kalbu? Nelaimingasai! Ko siekiu? Išliejau savo skausmą bejausmiam krantui, nebyliam grindinio akmeniui, kurčiajam vėjui... Bet atsišaukia man vien tik bangų šniokštimas! Giovan Battista Marino „Aidas“, Lyra, XIX 1. DAFNĖ „ Tačiau didžiuojuosi savo pažeminimu, o kad tokiai privilegijai esu pasmerktas, kone mėgaujuosi tuo nekenčiamu išsigelbėjimu: kiek gali siekti žmogaus atmintis, manau esąs vienintelis mūsų giminės atstovas, sudužus laivui atsidūręs kitame, apleistame, laive. “ Tik tiek, negailestingai glaustai, Robertas de la Griva, 1643 metų liepą arba rugpjūtį. Kiek laiko jis plūduriavo, nešamas bangų, dienomis kniūbs čias, kad neapakintų saulė, nenatūraliai įtempęs kaklą, kad lū pomis neprisiliestų vandens, sūrymo išdžiovinta oda, neabejo tinai karščiuodamas? Laiškuose to nemini, tad manytum, jog visą amžinybę, bet daugiausia tai galėjo trukti dvi dienas, ki taip jis nebūtų išgyvenęs po šita Febo rykšte (kaip vaizdingai dejuoja) - toks paliegęs, kaip save aprašo, virtęs nakties paukš čiu dėl įgimtos ydos. Jis nežinojo laiko, bet jūra, manau, nurimo vos praūžus aud rai, nušlavusiai jį nuo „Amarilio“ denio, ir tas jūreivio padary tas palaikis plaustas plukdė jį keletą mylių per atvirus ramius vandenis tuo metų laiku, kai piečiau pusiaujo tvyro švelni žie ma, kol pagaliau srovės įnešė įlankon. Buvo naktis, jis snūduriavo ir nepajuto artėjantis prie laivo, kol lenta nekrestelėjo susidūrusi su „Dafnės“ pirmagaliu. O kai mėnulio šviesoje pamatė plūduriuojąs po bušpritu, prie bako, iš kurio netoli inkaro grandinės kabojo virvinės kopėčios (Jokūbo kopėčios, kaip vėliau jas pavadino tėvas Kasparas), akimirksniu jam grįžo visos jėgos. Matyt', jų suteikė neviltis-jis bandė pasverti, ar turi daugiau jėgų šaukti (bet gerklė atrodė lyg išdegus), ar išsivaduoti iš virvių, išraižiusių kūną mėlynomis vagomis, ir bandyti kopti į viršų. Manau, tokiomis aplinkybė mis mirštantysis tampa Herakliu, kuris jau lopšyje smaugęs gy-- vates. Robertas tai aprašo miglotai, bet galime spėti, kad kaž kaip jam pavyko įsikibti kopėčių, jei galų gale pakilo į baką. Gal jis tik kabarojosi, išsekęs po kiekvieno žingsnelio, paskui persirito per turėklus ir, pasilaikydamas lynų, šliaužte pasiekė atviras bako duris... Ten, tamsoje, instinktyviai palietė statinę, pasirėmęs į ją atsistojo, kartu užčiuopdamas grandine pritvir tintą puodelį. Gėrė kiek pajėgė, kol nugriuvo sotus, gal net tie siogine šio žodžio prasme, nes vandenyje, ko gero, knibždėjo vabzdžių skenduolių, todėl, malšindamas troškulį, jis kartu ir užkando. Turbūt miegojo visą parą, nes ir vėl pabudo naktį, lyg naujai atgimęs. Taigi buvo naktis, tik jau kita, o ne vis ta pati. Pamanė, kad naktis ta pati, nes dieną kas nors būtų jį ten radęs. Pro denį įspindęs mėnulis nušvietė patalpą, primenan čią nedidelę laivo virtuvę, kur virš viryklės kabojo katilas. Čia buvo dvejos durys: vienos vedė prie bušprito, kitos - į denį. Jis atsistojo antrųjų tarpduryje ir aiškiai lyg dieną pamatė tvarkingus vantus, rėjas, gervę, stiebus su susuktomis burėmis, patrankas prie bortų ir juto kontūrus. Pašūkalojo, bet niekas neatsišaukė. Prisišliejo prie borto ir tiesiai prieš save, už kokios jūrmylės, išvydo Salos siluetą su palmėmis pakrantėje, kurių viršūnes kedeno švelnus vėjelis. Žemė glėbė įlanką, juosdama ją blyškioje šviesoje boluojan čiu smėliu, bet Robertas, kaip ir kiekvienas išsigelbėjęs iš sudu žusio laivo, nebūtų galėjęs pasakyti, sala tai ar žemynas. Nusvirduliavo prie kito borto ir pamatė - šį kartą toli, be UMBERTO ECO ■ VAKARYKŠTĖS DIENOS SALA 9 veik ties horizonto linija - kitą kontūrą, taip pat ribojamą dvie jų kyšulių. Toliau aplink - vien jūra, lyg laivas, atplaukęs pla čiu, dvi sausumas skiriančiu kanalu, stovėtų reide. Robertas nusprendė, kad tai dvi salos, ar bent jau viena mažesnė sala greta didesnės salos ar žemyno. Nemanau, jog svarstė kitas ga limybes, -juk nieko neišmanė apie tokias plačias įlankas, ku riose būdamas manai atsidūręs tarp dviejų lyg viena kitą at spindinčių žemių. Taip, nieko neišmanydamas apie bekraščius žemynus, jis pataikė stačiai į vidurį. Sudužėliui tatai atrodė neregėta laimė: stovėti ant tvirto pa grindo ir žvelgti j ranka pasiekiamą žemę. Bet Robertas nemo kėjo plaukti, o netrukus įsitikino, kad laive nėra nė vienos val ties, tuo tarpu srovė jau buvo nunešusi jį atplukdžiusią lentą. Todėl palengvėjimą, kad išvengė mirties, pakeitė trejopos vie natvės baimė: jūros, gretimos Salos ir laivo. Ei, ar yra kas laive, greičiausia šaukė jis visomis kalbomis, kokias tik mokėjo, jaus damasis visiškai nusilpęs. Jokio atsako. Laivas lyg išmiręs. Jis niekada nesakė to tiesiai, būdamas toks turtingas palyginimų. Ar beveik niekada, - apie tą beveik ir norėčiau kalbėti, tik ne žinau, nuo ko reikėtų pradėti. Nors gal jau pradėjau. Išsekęs žmogus plūduriuoja vande nyne, ir gailestingosios srovės atplukdo jį prie iš pažiūros ap leisto laivo. Jis atrodo taip, tarsi įgula būtų jį ką tik palikusi, nes Robertas, iš paskutiniųjų grįžęs į virtuvę, randa ten ži bintą ir skiltuvą, lyg virėjas būtų juos pasidėjęs prieš eidamas gulti. Ir tikrai, prie viryklės pamato du gultus, bet abu jie tušti. Robertas įžiebia žibintą, apsidairo ir randa gausybę maisto: džiovintos žuvies, nuo drėgmės kiek papelijusių džiūvėsių - pelėsiai lengvai nusigratido peiliu. Žuvis labai sūri, tačiau van dens užtektinai. Jėgos, matyt, grįžta greitai, o gal jis ima rašyti vėliau, jas jau atgavęs, nes veržliu srautu liejasi žodžiai apie pokylio skanės tus, jiems lygių nebuvę nė Olimpo puotose: o mano saldžiau- šioji gelmių ambrozija, pabaisa, kurios mirtis man - gyvenimas... Štai ką Robertas rašo savo širdies Sinjorai: Mano šešėlio saule, manosios nakties šviesa, kodėl dangus manęs pasigailėjo toje audroje, kurią sukėlė ku pinas rūstybės? Kodėl ištraukė manąjį kūną iš besotės jūros gel mių, jei šioje nykioje vienatvėje turi kančiose sudužti dar nelai mingesnė mano siela? Jei gailestingasis dangus neatsiųs man išsigelbėjimo, gal Jūsų žvilgsnis niekad nepalies šio mano laiško, o aš lyg sausas deglas, išdžiūvęs šitos jūros spinduliuose, užtemsiu jūsų akims tarsi Mė nulis, kuris, aiman, per daug mėgavęsis savosios Saulės spindu liais, baigdamas kelionę už tolimiausio mūsų planetos linkio, pra radęs savo šviesiausiosios valdovės malonę, pirma sudyla lyg pjau tuvas, nurėžiantis gyvybės siūlą, kad paskui tarytum blėstantis ži burys visai ištirptų neaprėpiamam žydrajame skliaute, kurį išmo ningoji gamta išrašė garbingais žygiais ir mįslingais savo paslap čių ženklais. Jūsų žvilgsnio malonės netekęs, aš tapau neregys, nes Jūs manęs nematote, nebylys, nes Jūs su manim nekalbat, be at minties, nes Jūs manęs neatmenat. Tik esu dar gyvas, liepsningoji tamsa ir tamsioji liepsna, blyš kus vaiduoklis, kurį mano protas, vienodai įsivaizduodamas toje priešybių kovoje, Jūsų protui perteikti trokšta. Išsigelbėjus šioje medinėje tvirtovėje, plūduriuojančioje bastėjoje, įkalintas jūros, kuri mane nuo savęs pačios gina, nubaustas dangaus malonės, uždarytas šitame saulės persmelktame sarkofage, požeminiame lėktuve, neįveikiamame kalėjime, iš visų pusių atvirame bėgti, viliuosi vėl galėsiąs Jus kada išvysti. Mylimoji, rašau Jums, tarsi trokščiau įteikti manosios nevilties nuvytintą rožę, - kokia menka dovana. Tačiau didžiuojuosi savo pažeminimu, o kad tokiai privilegijai esu pasmerktas, kone mė gaujuosi tuo nekenčiamu išsigelbėjimu: kiek gali siekti žmogaus atmintis, manau esąs vienintelis mūsų giminės atstovas, sudužus laivui atsidūręs kitame, apleistame, laive.