Rusnė Juozapaitienė TĖVŲ VALIA KAIP SANTUOKOS SUDARYMO SĄLYGA

20 Pages·2012·0.24 MB·Lithuanian

10 RES HUMANITARIAE IX ISSN 1822-7708
Rusnė Juozapaitienė – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto
Viešosios teisės katedros doktorantė, asistentė, Klasikų asociacijos,
Tarptautinio kultūrinių tyrinėjimų tinklo (ICRN), Viduramžių
kanonų teisės draugijos (Iuris Canonici Medii Aevi Consociatio),
Europos lyginamosios teisės istorijos draugijos narė.
Moksliniai interesai: šeimos ir santuokos teisės istorija,
viduramžių teisė, kanonų teisė, pasaulietinės ir kanonų teisės
koegzistavimas.
Adresas: Saulėtekio al. 9 – I rūmai, LT-10222 Vilnius.
El. paštas: [email protected].
Rusnė Juozapaitienė – an assistant and doctorate student at
Vilnius University Law Faculty Public Law Department, a mem-
ber of Societas Classica, International Culture Research Network
(ICRN), Society for Medieval Canon Law (ICMAC), European
Society for Comparative Legal History (ESCLH).
Research interests: family and marriage law history, medieval
law, canon law, coexistence of secular and canon law.
Address: Saulėtekio al. 9 – I rūmai, LT-10222 Vilnius.
E-mail: [email protected].
Rusnė Juozapaitienė
Vilniaus universitetas
TĖVŲ VALIA KAIP SANTUOKOS
SUDARYMO SĄLYGA
Anotacija
Straipsnio tikslas yra išanalizuoti vieną iš legalios santuokos sudarymo sąlygų – tėvų valią
(sutikimą). Siekiama atskleisti, kaip šią sąlygą reglamentuoja kanonų ir pasaulietinės teisės
normos. Parodoma tėvų valios raiškos istorinė kaita ir funkcionavimas Lietuvos paprotinėje
ir rašytinėje teisėje. Daroma išvada, kad tėvų valios pareiškimas XX–XXI a. sankirtoje
nustoja būti privalomu santuokos sudarymo elementu. Vienur kitur fiksuojamas tėvų suti-
kimo tuoktis apraiškas šiandien galima traktuoti kaip tradicijų reliktą.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: santuoka, santuokos sudarymas, kanonų teisė, pasaulietinė
teisė, tėvų valia, leidimas tuoktis.
Abstract
The aim of the article is to analyse one of the conditions for formation of a lawful mar-
riage – parents’ will (consent). It is sought to reveal how this condition is regulated by the
rules of the canon law and the secular law. The article shows the historical development of
the expression of parents’ will, as well as its functioning in the Lithuanian custom (unwrit-
ten) and written law. A conclusion is made that expression of parents’ will at the junction
of the 20th–21st centuries ceases to be an obligatory element of marriage formation. Mani-
festations of parents’ consent to marriage that can still be evidenced occasionally could be
treated as a relic of traditions.
KEY WORDS: marriage, marriage formation, canon law, secular law, parents’ will, permis-
sion to marriage.
Rusnė Juozapaitienė
Tėvų valia kaip santuokos
11
sudarymo sąlyga
Įvadas
Šiandienės normos, reguliuojančios santuokos sudarymą (tiek pasau-
lietinės, tiek kanonų teisės), pabrėžia laisvą, savanorišką abiejų sutuoktinių
susitarimą tuoktis kaip vieną iš svarbiausių teisėtos santuokos sudarymo
momentų. Tačiau gyvenime visada šalia valstybės sankcionuotų normų
egzistuoja ir realios, nerašytos taisyklės, kurių laikosi tam tikra visuomenės
dalis. Ir nors nei dabartiniai civiliniai įstatymai, nei kanonų teisė (prakti-
kuojantiems ir besilaikantiems jos normų asmenims) nekelia reikalavimo
prašyti tėvų sutikimo, dar ir dabar kai kurie ketinantys tuoktis jaunieji pra-
šo savo tėvų leidimo. Neretai ir patys tėvai aktyviai išreiškia savo poziciją
vaikų santuokos sudarymo klausimu. Štai Prancūzijoje tėvai, nepatenkinti,
kad 27 metų sūnus ketina vesti kinę iš Honkongo, uždraudė šias vedybas,
remdamiesi net 1803 m. Napoleono kodekso įstatymo 183 straipsniu, ir tik
teismas šį draudimą panaikino (Rytas 2011, 11)1.
Šio straipsnio tikslas – pristatyti įvairiais laikotarpiais skirtingai pa-
sireiškiančią tėvų valią, jų (ne)sutikimą sudaryti santuoką bei tėvų valios
arba nesutikimo konfrontaciją su laisvu abiejų sutuoktinių pasirinkimu,
deklaruojamu tiek kanonų, tiek pasaulietinės teisės normų, oficialiai regla-
mentavusių ir reglamentuojančių santuokos sudarymo tvarką.
Straipsnyje keliami šie uždaviniai: tirti istorines tėvų valios dėl san-
tuokos sudarymo ištakas, analizuoti teisinį reglamentavimą bei nustatyti,
kaip tėvų valia pasireikšdavo realiame gyvenime.
Tyrimo objektas – tėvų valia kaip santuokos sudarymo sąlyga, šios
sąlygos privalomumas ir genezė. Sąvoka tėvai čia suprantama ne tik kaip
biologiniai tėvai, bet ir globėjai, kiti artimieji, galintys turėti įtakos laisvam
besituokiančių asmenų apsisprendimui.
Straipsnio naujumą ir aktualumą sudaro pirmą kartą lietuvių kalba ap-
žvelgiama tėvų valia kaip savarankiška santuokos sudarymo sąlyga bei jos
istorinė kaita, sąsajos su Lietuvoje paplitusia ir plintančia praktika bei san-
tuokos institucijos pasikeitimais XX–XXI a.
Rengiant straipsnį buvo taikoma istorinė sisteminė-struktūrinė analizė,
lyginamasis ir istorinis metodai. Tėvų valia kaip santuokos sudarymo sąly-
ga beveik netyrinėta, todėl natūraliai kyla šaltinių klausimas. Šiame darbe
remiamasi pagrindiniais teisės aktais, nustatančiais santuokos sudarymą,
1 Vestuvėms – netikėta kliūtis. Lietuvos rytas. 2011 vasario 5, 11.
Rusnė Juozapaitienė
Tėvų valia kaip santuokos
12
sudarymo sąlyga
bei moksline literatūra, analizuojančia šiuos teisės aktus, istoriją ir faktinę
tikrovę, etnografinius tyrimus.
Tėvų valia dėl santuokos
sudarymo viduramžiais
Tradicija (lot. traditio – perdavimas, pasakojimas) – istoriškai susidaran-
čių ir įsitvirtinančių kultūros formų (papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų)
perdavimas iš kartos į kartą; pačios formos, laiduojančios kultūros išlieka-
mumą ir vienovę. Šeimos tradicijų vardu vadinama visuma tų papročių,
kurie lydi svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius – santuoką, kūdikio
gimimą ir vardo jam suteikimą, mirusiųjų laidotuves ir jų atminimo pager-
bimą (Vyšniauskaitė 1967, 9)2.
Kalbėdami apie tradiciją, jos šaknis, turime atsigręžti keletą šimtme-
čių atgal, o gal net ir daugiau. Ilgą laiką santuoka, apskritai matrimoninė
politika daugelyje Europos šalių buvo reglamentuojama krikščioniškosios
kanonų teisės, Lietuva – ne išimtis. Todėl, kalbant apie tėvų valią kaip vie-
ną iš tradicinių santuokos sudarymo sąlygų, vertėtų panagrinėti, kaip tokia
valia buvo reglamentuojama teisės normų bei kaip ji pasireikšdavo realiame
gyvenime, nes paprastai gyvenimo realybė skiriasi nuo juridinių normų.
Iki VIII a. tėvų sutikimas buvo būtinas, kad santuoka būtų laikoma
teisėta. Vėliau Bažnyčiai tėvo ir motinos sutikimas nebeatrodo būtinas,
nes stiprėja sakramentinė santuokos vertė: besituokiantieji yra patys sau
santuokos sakramento dalyviai, o dvasininkas – tik liudininkas. Viduram-
žiais susiformavusi laisvo abiejų sutuoktinių sutikimo santuokos doktrina
yra vienas iš svarbiausių viduramžių santuokos teisės elementų (Juozapai-
tienė 2010, 149–160)3. Laisvas abiejų sutuoktinių sutikimas buvo būtina ir
pakankama sąlyga, kad būtų sudaryta nenutraukiama santuoka, todėl tėvų
sutikimo arba dvasininko dalyvavimo nereikėjo. Popiežiaus Aleksandro III
doktrina (XII a. vid.) susilpnino šeimos bei ponų (nuo jų priklausomiems
asmenims) įtaką renkantis sutuoktinį. Tiek romėnų, tiek germanų teisė
numatė tėvų sutikimą sudarant galiojančią santuoką. Taigi Bažnyčia bandė
perimti iš tėvų kontrolę santuokos sudarymo klausimais. Tačiau ši doktri-
na galiausiai pasirodė neveiksminga, nes ji nesugebėjo išreikšti socialinės
2 Vyšniauskaitė A. Lietuvių šeimos tradicijos. Vilnius: Mintis, 1967, 9.
3 Plačiau žr. Juozapaitienė R. Popiežiaus Aleksandro III doktrina dėl santuokos sudarymo
viduramžių Vakarų Europoje. Teisė, 2010, t. 76, 149–160.
Rusnė Juozapaitienė
Tėvų valia kaip santuokos
13
sudarymo sąlyga
santuokos realybės. Realiai išliko du santuokos sudarymo modeliai – pa-
saulietinis ir bažnytinis, tai rodo oficialios Bažnyčios doktrinos ir sociali-
nės realybės neatitikimą.
Tėvų valios raiška Reformacijos ir
Kontrreformacijos (Bažnyčios reformos)
laikotarpiu
XVI a. pradžioje prasidėjusi Reformacija reikšmingai paveikė Vakarų
Europos santuokos instituto ir šeimos pokyčius. Reformacijos ideologai
neigė santuokos kaip sakramento reikšmę, santuoką jie laikė civiline su-
tartimi, kritikavo popiežiaus Aleksandro III laisvo abipusio sutuoktinių
pasirinkimo doktriną, pagal kurią užteko laisvo vyro ir moters pasirinki-
mo ir nereikėjo tėvų sutikimo. Būtent ši doktrina leido sudaryti slaptas
santuokas, iškeldama jaunųjų individualizmą ir egoizmą, taip paneigdama
tėvų norus, ji sudarė sąlygas nemoraliam elgesiui. Reformacijos ideologai
siekė atkurti pater familias autoritetą, todėl tėvų sutikimas buvo privalo-
mas (Family life 2001, XXV)4. Reformacija skatino patriarchatą, pabrėžė
tėvo ir vyro vaidmenį šeimoje, perkėlė dalį kunigo funkcijų šeimos tė-
vui. Nors tėvai negalėjo versti savo vaikų tuoktis su jų parinktu asmeniu
(prievartinės vedybos buvo laikomos negaliojančiomis), sunku įsivaizduoti
12–14 metų paauglius (toks leidžiamas santuokinis amžius buvo nustatytas
pagal kanonų teisę), nepaklūstančius tėvų valiai. Vis dėlto tėvų kontrolės
atgaivinimas renkantis sutuoktinį visiškai nepanaikino vaikų teisės patiems
nuspręsti. Sulaukus tam tikro amžiaus, kai asmuo tapdavo visiškai veiksnus
(vyrams apie 22–25 m., o moterims apie 20–24 m.), tėvų pritarimo san-
tuokai nebereikėdavo. Bet net ir nepilnamečiams susituokus be tėvų pri-
tarimo, ne visada buvo lengva panaikinti galiojančią santuoką. Bažnyčios
teologai ir teismai dažniau patardavo tėvams tokias sąjungas patvirtinti, jei
santuokoje jau būdavo įvykusi lytinė sueitis (lot. consummatio matrimonii).
Kuo neturtingesni buvo jaunieji, tuo mažiau tėvai turėjo įtakos jų spren-
dimui, nes tiesiog nebuvo turto, kuriuo būtų galima manipuliuoti, skiriant
kraitį ar palikimą, t. y tėvai neturėjo jokio sverto savo rankose. Tačiau
jaunieji paprastai atsiklausdavo tėvų nuomonės.
4 Family Life in Early Modern Times 1500–1789. The History of European Family, vol. 1.
Ed. By David I. Kertzer and Marzio Barbagli. New Haven and London: Yale University
Press, 2001, XXV.
Rusnė Juozapaitienė
Tėvų valia kaip santuokos
14
sudarymo sąlyga
1545–1563 m. vykęs Tridento susirinkimas buvo atsakas į Reformaciją
bei siekis kovoti su protestantiškomis reformomis. Vienas iš pagrindinių
klausimų – santuokos instituto modernizavimas, atsakant į reformatų kri-
tiką. Tametsi dekretu (1563) buvo įvestos trys svarbios naujovės: pirma,
prieš santuoką turi būti paskelbti užsakai ir tris iš eilės sekmadienius pa-
rapijos kunigas privalo skelbti jaunųjų vardus (taip buvo panaikintos slap-
tos santuokos); antra, santuokos iškilmės turi įvykti in facie ecclesiae, t. y.
bažnyčioje, dalyvaujant kunigui bei dviem trims liudininkams; trečia, at-
sisakyta reikalauti tėvų sutikimo ir toliau palaikyta popiežiaus Aleksandro
III pozicija, kad užtenka laisvo ir savanoriško abiejų sutuoktinių sutikimo
sudaryti galiojančią santuoką.
Tėvų valios apraiškos lietuvių paprotinėje ir
rašytinėje teisėje
Lietuvių šeima nuėjo ilgą plėtotės kelią nuo endogaminės iki egzo-
gaminės, nuo matriarchalinės porinės iki patriarchalinės monogaminės
šeimos. Matriarchate sutuoktuvių esmė buvo jaunuolio ir merginos susi-
tarimas gyventi drauge, sudaromas be liudytojų (Dundulienė 2005, 165)5.
Vietoj porinės matrilokalinės šeimos kuriantis monogaminei patrilokalinei
šeimai, vyro viešpatavimas šeimoje nurungė moters vaidmenį: panaikintas
kilmės nustatymas ir paveldėjimas pagal moters liniją. Vyro vaidmuo dir-
bant ir kaupiant turtus buvo svarbesnis, todėl tapo aktualu išlaikyti sukaup-
tą turtą vyro, t. y. naujos monogaminės šeimos ir jos palikuonių, o ne visos
giminės rankose. Moterims priešinantis tūkstantmе̃čių tradicijų griovimui,
vyrams nebeliko nieko kito, kaip tik žmonas sau grobti, o vėliau ir pirkti.
Šie nauji vestuvių papročiai griovė senas matrilinijinių santuokų tradicijas.
Apie žmonos pirkimo paprotį randama žinių ir rašytiniuose šaltiniuose,
pvz., Kristburgo (Christburgo) sutartyje, jų reliktų išliko tradicinėse lietu-
vių vestuvių apeigose bei tautosakoje (Baldžius (Baldauskas) 1936; 1940)6.
5 Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos
institutas, 2005.
6 Baldžius (Baldauskas) J. Pirktinės vestuvės: disertacija Vytauto Didžiojo universiteto
Humanitarinių mokslų fakulteto daktaro laipsniui įgyti. Kaunas: Spindulys, 64–77;
Baldžius (Baldauskas) J. Vogtinės vestuvės: vogtinių vestuvių pėdsakai mūsų dainose ir
vestuvių apeigose. Kaunas, 1940, 68–82.
Rusnė Juozapaitienė
Tėvų valia kaip santuokos
15
sudarymo sąlyga
Henrikas Latvis (Henricus de Lettis) „Livonijos kronikose“ mini paprotį
grobti nugalėtų priešų moteris ir vaikus: „Pagaliau ketvirtą dieną visi susi-
rinko į vieną vietą su visu grobiu, atvarė daugybę arklių ir galvijų, atsivedė
moteris, berniukus ir vaikus, pasiėmė grobį ir su dideliu džiaugsmu grįžo
į Livoniją <...>“ (Henrikas Latvis 1991, 90)7. Žymaus viduramžių kanonų
teisės tyrinėtojo Jameso A. Brundage’o nuomone, tai rodo prūsų ir baltų
gentyse vyravusį leviratą8, nes, pagrobus moteris, žuvusiųjų broliai nebe-
galėdavo vesti jų našlių ir taip būdavo sunaikinama giminės tąsa vyriškąja
linija. Krikščioniškosios religijos įvedimas Livonijoje ir kitose baltų terito-
rijose lėmė ir krikščioniškosios santuokos teisės bei jos praktikos diegimą.
Nauja santuokos sudarymo tvarka negalėjo iš karto pakeisti nusistovėju-
sių papročių, naujovės turėjo būti diegiamos pamažu, priešingu atveju tai
būtų galėję sukelti maištą arba naujakrikštų atsimetimą nuo krikščionybės.
Greičiausiai todėl vokiečių misionieriai toleravo pagal kanonų teisę drau-
džiamas artimų giminaičių santuokas. 1201 m. Rygos vyskupas Albertas
pasiuntė į Romą pasiuntinius, siekdamas gauti popiežiaus išaiškinimą dėl
tam tikrų krikščioniškosios santuokos teisės aspektų. Popiežius Inocen-
tas III savo dekretalijoje Deus qui ecclesiam leido Livonijos naujakrikštams
sudaryti santuokas pažeidžiant kanonišką taisyklę dėl artimų giminaičių
santuokos. Popiežius padarė šią išimtį dėl krikščioniškosios religijos bei
teisės naujumo Livonijoje, tačiau nustatė tam tikras taisykles (tokia san-
tuoka turi būti sudaryta iki krikšto, miręs brolis turi būti bevaikis) iki
to laiko, kai krikščionybė įsigalės šiuose kraštuose. Ši dekretalijoje Deus
qui ecclesiam nustatyta išimtis leidžia daryti išvadą, kad baltai priešinosi
naujos santuokinės teisės įvedimui, o levirato paprotys buvo plačiai pa-
plitęs tarp baltų (Brundage 1991, XVIII, 314–318)9. Verta būtų išsamiau
nagrinėti levirato egzistavimo klausimą baltų gentyse (XIII a. Europoje),
nes įprasta manyti, kad šis paprotys būdingas tik Azijos ar Afrikos pir-
mykštėms gentims.
7 Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos. Iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus
parašė Juozas Jurginis. Vilnius: Mintis, 1991.
8 Leviratas – senovinis santuokinis paprotys, pagal kurį našlė privalo tekėti už mirusio
vyro brolio, ypač jei nebuvo vyriškosios lyties palikuonių. Naujoje santuokoje pirmasis
gimęs sūnus buvo laikomas teisėtu mirusiojo sūnumi ir jo turto paveldėtoju.
9 Brundage J. A. Christian Marriage in Thirteenth-century Livonia. The Crusades, Holy
War and Canon law. Ashgate Variorum, 1991.
Rusnė Juozapaitienė
Tėvų valia kaip santuokos
16
sudarymo sąlyga
1216–1217 m. popiežius savo bulėje pasikrikštijusiems prūsams drau-
džia turėti kelias žmonas bei jas pirkti. Prof. Edvardas Gudavičius šį reiš-
kinį vertina kaip vėlyvosios bendruomeninės epochos palikimą. Norberto
Vėliaus manymu, žmonų pirkimu laikomas jų įsigijimas už užmokestį.
Pirktinės vedybos yra senojo indoeuropiečių vedybų kaip mainų suprati-
mo reliktas (Baltų 1996, 210–213)10.
1249 m. Kristburgo (Christburgo) taikos sutartyje tarp Vokiečių ordino
ir Pamedės, Varmės bei Notangos prūsų minima santuokinė išpirka, bū-
simosios jaunikio žmonos pirkimas iš jos tėvo ir moters pardavimas kaip
žmonos, pvz.: „Visi kaip vienas jie prižadėjo taip pat neparduoti savo duk-
ters kam nors į žmonas, taip pat nepirkti žmonos nei savo sūnui, nei sau
<...>“ (Baltų 1996, 241). Antrojoje sutarties dalyje aptariami prūsų atsi-
sakymo nuo senovės papročių, krikščionių tikėjimo ir bažnytinių apeigų
perėmimo klausimai. Sutarties skyriai apie daugpatystę, perkamąsias jung-
tuves, tėvo teises rodo, kad Prūsijoje buvo nemažai patriarchalinės ben-
druomeninės santvarkos bruožų (Baltų 1996, 236). Teisės istorikas prof.
Vytautas Andriulis mano, kad nereikia pažodžiui suprasti sutarties teksto,
o „žmonos pirkimas“ pagal to meto socialinių santykių analogijas turėtų
reikšti tik tam tikrą privalomą santuokinę išpirką (Andriulis 2003, 52)11.
„Tačiau, jei jaunikis duoda ar pažada duoti jaunosios tėvui ar motinai dra-
bužių bei kitų brangenybių arba jei vyrui yra duodamas kraitis arba šiaip
jis apdovanojamas ar prižadama apdovanoti žmoną vedybų proga, kiek lei-
džia teisė, to jokiu būdu jiems nedraudžiame <...>“ (Baltų 1996, 241).
1387 m. Jogailos privilegija pirmą kartą suteikė teisę didikams ir bajo-
rams be valdovo žinios išleisti savo dukteris ir nuo jų priklausančias mote-
ris už vyrų: „Šiuo perleidžiame ir dovanojame tiems kariams pilną ir viso-
keriopą valdžią laisvai leisti už vyrų savo dukteris bei anūkes ir bet kurias
kitas jaunas moteris, kraujo ryšiais susijusias ir našles: tokiais atvejais reikia
laikytis katalikų tikėjimo apeigų“ (Lietuvos 1955, 57)12.
Lietuvos Statutai, vadinami „bajorų konstitucija“, reglamentavo tik ba-
jorų luomo asmenų teisinę padėtį. Sulaukusio santuokinio amžiaus, t. y.
10 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijų leidykla, 1996, 210–213.
11 Andriulis V. Lietuvos Statutų (1529, 1566, 1588 m.) šeimos teisė. Vilnius: Teisinės infor-
macijos centras, 2003, 52.
12 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1. Feodalinis laikotarpis. Ats. redaktorius prof. K. Jab-
lonskis. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955.
Rusnė Juozapaitienė
Tėvų valia kaip santuokos
17
sudarymo sąlyga
kai jau leidžiama tuoktis, ir psichiškai sveiko vyro valia sudaryti santuoką
nebuvo varžoma. Tačiau jau PLS13 numato ekonomines sankcijas mergi-
noms, susituokiančioms prieš tėvų valią, pvz., IV skyrius, 10 straipsnis:
„<...> jeigu duktė išėjo už vyro be tėvo ar motinos valios, tokia neten-
ka tėvo bei motinos kraičio ir motinos dvaro <...>“; 11 straipsnis: „Jeigu
mergina liktų be tėvo ir motinos ir, dar nepilnametė, be savo dėdžių ar
brolių valios išeitų už vyro, tai tokia savo dvaro netenka. <...> o jei išeis
už vyro be urėdo ar savo giminaičių valios, tai nors ir pilnametė, dvarus
praranda“ (Valikonytė 2001, 162–163)14. PLS IV skyriaus 15 straipsnyje
valdovas įsipareigoja saugoti, kad kunigaikštienių, ponių našlių, kunigaikš-
tyčių, panelių ir merginų prievarta be jų valios už nieko neištekintų, tačiau
„<...> kiekvienai iš jų, pasitarus su savo bičiuliais, už ko panorėtų, už to
galima tekėti“ (PLS IV, 15 str.). Atrodytų, kad 10 ir 11 straipsnių normos,
draudžiančios ištekėti be tėvų ar globėjų valios, prieštarauja 15 straipsnio
normai tekėti už ko panorėjus, teigiama, kad PLS formaliai suteikė bajorei
teisę ištekėti savo valia, nors moters teisė laisvai tekėti buvo suprantama
kitaip nei vyro teisė laisvai vesti (Valikonytė 2001, 292). Šį PLS 10, 11 ir
15 straipsnių normų prieštaravimą įžvelgė ir analizavo istorikė prof. I. Va-
likonytė. Autorės teigimu, moters valia pripažįstama viena iš santuokos
sudarymo sąlygų, tačiau tėvų ar giminių sutikimas iš esmės yra būtinas,
o prieš tėvų valią ištekėjusi mergina baudžiama labai griežtai (Valikonytė
1997, 155)15.
ALS ir TLS priverstinę merginos arba našlės santuoką jas pagrobiant
traktavo kaip nusikaltimą. Santuokai sudaryti buvo svarbi ir tėvų bei
globėjų valia. Jei grobtinei santuokai prieštaravo tėvai (globėjai), jie pa-
grobtajai galėjo taikyti tik turtines sankcijas (Andriulis 2003, 54). Prof.
V. Andriulio teigimu, Lietuvos Statutai sudarant santuoką teikė pirmenybę
moters valiai ir turtines sankcijas nustatė tik kaip pagalbinę priemonę, o to
paties luomo asmenims, besituokiantiems iš meilės, turtinės sankcijos es-
minės įtakos neturėjo, nes jaunasis iš anksto žinojo, kad negaus kraičio, jei
mergina tekėdavo prieš tėvų valią. Prof. I. Valikonytė kvestionuoja prof.
13 PLS, ALS ir TLS – Pirmasis, Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai (lietuvių literatūroje
bei istoriografijoje nusistovėję trumpiniai).
14 Valikonytė I., Lazutka S., Gudavičius E. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.). Vilnius:
Vaga, 2001, 162–163.
15 Valikonytė I. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorių teisė laisvai ištekėti: realybė ar
fikcija? Lietuvos valstybė XII–XVIII a. Vilnius, 1997, 155.
Rusnė Juozapaitienė
Tėvų valia kaip santuokos
18
sudarymo sąlyga
V. Andriulio teiginį, kad sudarant santuoką pirmenybė buvo teikiama mo-
ters valiai ir turtinės sankcijos buvo tik pagalbinės. Remdamasi ne tik Sta-
tutų normų, bet ir nenorminių aktų analize, autorė teigia, kad moters valią
ribojo šeimos narių arba giminių teisė dalyvauti priimant sprendimą bei
noras kuo ilgiau savo rankose išlaikyti merginų turtą. Tėvų valios reikšmę
rodo ir TLS normos, leidžiančios skųsti tėvą ar motiną, jei šie draudžia
merginai ištekėti (Valikonytė 1997, 149–153). Taigi klausimas, ar tikrai
XVI a. LDK bajoraitės galėjo ištekėti laisva valia be tėvų ar kitų artimųjų
įsikišimo, išlieka atviras ir vertas išsamesnės analizės.
1795 m. žlugus Abiejų Tautų Respublikai, Lietuvoje liko galioti „senoji
teisė“. Tačiau jau XIX a. pradžioje „senoji teisė“ keičiama naujais Rusijos
imperijos normatyviniais aktais. Didelių pakitimų Lietuvoje galiojusioje
Rusijos imperijos civilinėje teisėje nebuvo, nes dauguma teisinių normų,
nustatančių santuokos ir šeimos reguliavimą, pagrindiniais bruožais buvo
panašios į TLS normas, reglamentavusias analogiškus santykius (Sidera-
vičius 1981, 113)16. Didžiojoje Lietuvos teritorijoje šeimos teisės srityje
galiojo 1832 m. Rusijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalies 1–108
straipsniai, Užnemunėje – Lenkijos 1836 m. Santuokos įstatymas (Van-
sevičius 2003; Maksimaitis 2001, 61)17. Svarbiausi pokyčiai įvyko regu-
liuojant mišrių konfesiniu ir luomo požiūriu santuokų sudarymo normas.
XIX a. pradžioje Lietuvoje (ir Vakarų gubernijose) buvo įtvirtintas stačia-
tikių prioritetas sudarant tikybiškai mišrią santuoką, pripažįstant ją nega-
liojančia ar ištuokos atveju, krikštijant bei auklėjant tokioje santuokoje gi-
musius vaikus (Sideravičius 1981, 109). Kitas svarbus pakeitimas – aukšto
luomo moteris per santuoką su žemesnio luomo vyru savo luominio statu-
so nepraranda, nors savo padėties vyrui bei vaikams nesuteikia. Taip buvo
panaikinta 1588 m. TLS norma, reglamentavusi bajorės privilegijų ir turto
praradimą nelygios santuokos atveju. Lietuvoje galiojo Rusijos teisei ne-
žinomas priešsantuokinės (ikivedybinės) sutarties institutas. Tokią sutartį
pasirašydavo jaunosios tėvai arba globėjai ir jaunasis arba jo tėvai, jei turtas
dar būdavo neatidalytas. Sutartyje būdavo sprendžiami ir kiti klausimai,
16 Sideravičius J. Santuokos ir šeimos santykių teisinis reguliavimas Lietuvoje 1795–
1840 m. Teisinių institutų raida Lietuvoje XIV–XIX a. Vilnius: Mintis, 1981, 113.
17 Vansevičius S. Šeimos teisė pagal 1836 m. nuostatus, galiojusius Lietuvos Užnemunėje.
Teisė, 2003, nr. 46; Vansevičius S. Šeimos santykių teisinis reguliavimas pagal Lietuvoje
galiojusius Rusijos imperijos civilinius įstatymus. Teisė, 2000, nr. 34; Maksimaitis M.
Lietuvos teisės šaltiniai 1918–1940 m. Vilnius: Justitia, 2001.
Rusnė Juozapaitienė
Tėvų valia kaip santuokos
19
sudarymo sąlyga
susiję su mišrių santuokų sudarymo problemomis, pvz., vaikų krikštijimas
ar auklėjimas. Todėl galima daryti išvadą, kad esminių teisinio reguliavimo
pakitimų dėl tėvų valios pareiškimo santuokos sudarymo klausimu Lietuvą
prijungus prie Rusijos imperijos nebuvo.
Tėvų valios apraiškos XIX a. ir
tarpukario Lietuvoje
Etnologinėje literatūroje akcentuojami tradicinių vestuvių pakitimai
XIX–XX a. Lietuvoje, ypač formuojantis naujiems socialiniams sluoks-
niams, pvz., darbininkų. Vestuvių papročių ir tradicijų tyrimuose išryškėja
ir tėvų vaidmuo jauniesiems sudarant santuoką.
Žymi lietuvių etnografė prof. Pranė Dundulienė XIX a. pabaigos –
XX a. pradžios lietuvių šeimą vaizduoja kaip tarpusavio įsipareigojimais
ir ekonominiais saitais susietą socialinę bendriją, kaimo bendruomenės
dalį (Dundulienė 2005, 19–23). Patriarchalinė šeima buvo monogaminė, ji
turėjo garantuoti teisėtą vaikų kilmę iš jų tėvo, kad nekiltų klausimų pavel-
dint turtą. Jei dukra ištekėdavo prieš tėvų valią, ji negaudavo kraičio, o jei
sūnus vesdavo – netekdavo ūkio dalies, o jo žmona negalėdavo valgyti su
visais prie bendro stalo. Todėl tokios šeimos paprastai palikdavo tėvų na-
mus ir kurdavosi atskirai. Jei tokioje šeimoje gimdavo vaikas, tėvai, tiksliau
seneliai, galėdavo jo nepripažinti ir jį išvaryti. Gimę nesantuokiniai vaikai
taip pat dažnai būdavo išvaromi (Dundulienė 2005, 50–52, 141). Šeimos
pirmagimis turėjo tėvo teises kitiems broliams ir seserims.
Pasak žymios lietuvių etnografės prof. A. Vyšniauskaitės, XIX a. pa-
baigoje – XX a. pradžioje piršlybų ciklo apeigos buvo susijusios su ofi-
cialiu santuokos pasiūlymu merginos tėvams, santuokos sąlygų aptarimu
ir jaunųjų susitarimu tuoktis. Svarbiausi piršlybų dalyviai buvo piršlys ir
nuotakos tėvai, o jaunieji tik pasyviai stebėdavo procesą. Dėl valstietiško
gyvenimo būdo sutuoktinio pasirinkimą dažniausiai lemdavo ekonominiai
interesai, o ne abipusė simpatija. Ne jaunieji prašydavo tėvų sutikimo, o
piršlys klausdavo pradžioje tėvų, ar šie sutinka ištekinti savo dukterį (užger-
damas, užsveikindamas stikleliu), ir tik tada jaunieji vienas kitą užgerdavo
ir susitarimą sustiprindavo viešu bučiniu (Vyšniauskaitė 1967, 11; 2008)18.
18 Vyšniauskaitė A. Lietuvių šeimos tradicijos. Vilnius: Mintis, 1967; Vyšniauskaitė A.,
Kalnius P., Paukštytė-Šaknienė R. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis, 2008.