Pikareskiniai romanai ir apysakos PDF
Preview Pikareskiniai romanai ir apysakos
PA SA U L IN E S LIT E R A T Ū R O S B IB LIO T EK A Literatūra iki XIX a. lįL t • - r ^ W f fjLa * * oti # f \ fje..„ ■ * * Dailininkas ARVYDAS KAŽDAILIS PA SA U LIN ĖS LITE R A T Ū R O S B IB L IO T E K A PIKARESKINIAI ROMANAI IR APYSAKOS Iš ispanų kalbos vertė VALDAS V; PETRAUSKAS VILNIUS 1999 UDK 850=3- Gr4# Andnimo LA VIDA DE LAZARILLO DE TORMES Y DE SUS FORTŪNAS Y ADVERSIDADES Madrid, Espasa-Calpe, S.A., 1952 Miguel de Cervantes y Saavedra NOVELAS EJEMPLARES Madrid, Real Academia Espariola, 1917 Francisco de Quevedo LA VIDA DEL BUSCČN, LLAMADO DON PABLOS Madrid, Salvat Editores, SA. y Alianza Editorial, SA., 1969 Luis Vėlez de Guevara EL DIABLO COJUELO Editorial Ramon Šopeną, S A. Barcelona, 1979 Alonso de Castillo Solorzano LA GORDUNA DE SEVILLA Y ANZUELO DE LAS BOLSAS Madrid, Espasa-Calpe, SA., 1942 © Vertimas į lietuvių kalbą, straipsnis, paaiškinimai, Valdas V. Petrauskas, 1999 ISBN 5-415-01371-7 © Leidykla VAGA, 1999 LASARILJAS TORMESIETIS, JO GYVENIMO VARGŲ BEI NEGANDŲ ISTORIJA 7 PRAKALBA Tokius nepaprastus dalykus, ko gero, nei regėtus, nei girdėtus, mano galva, dera kuo plačiau pagarsinti tarp žmonių, o ne palaidoti užmiršties kape, nes, galimas daiktas, perskaitęs apie juos, vienas ki tas susiras ką nors malonaus, o ir tie, kurie ne per daugiausia gilinsis į esmę, turės šiokią tokią pramogą. Ir Plinijus ta dingstimi yra sakęs': nėra tokios knygos, nors ir kokia prasta ji būtų, kad neaptiktum joje ko nors gera. Juoba kad ir skonis skoniui nelygu: kas vienam neapva- žu, kitam esti mieliau už gyvastj. Juk, kaip neretai matome, kas vie niems tinka, kitiems nepatinka. Užtat nieko nevalia nei novyti, nei lauk mesti, nebent jau kokia bjaurastis būtų, o juo labiau slėpti nuo visų, ypač jeigu tas daiktas be kliauties ir žmogui praversti gali. Jei būtų priešingai, maža rastųsi tokių, kurie rašo, juolab kokiam vienam skaitytojui, nes rašymas neina be darbo, ir tie, kas turi ką nu veikęs, prašosi atlyginimo - ir ne tiek pinigais, kiek sklaidymu ir skaitymu jų kūrinių, o jeigu yra už ką - ir liaupsėmis. Ir ta dingstimi Tulijus sako2: „Menus ugdo pašlovinimai“. Gal manote, jog kareiviui, vienam iš pirmųjų lipančiam kopė čiomis šturmuoti tvirtovės, labiau nei kam kitam nebemiela gyventi? Ne, aišku savaime. Vien liaupsių trokšdamas, nepaiso jis pavojų, ir taip esti menų bei raštijos dalykuose. Gražiai pamokslauja Dievo tar nas, rūpindamasis sielų išganymu, bet paklauskite jo malonybę, ar skriaudų jam, kai žmogus sako: „Ak, koks nuostabus jūsų pamokslas, dvasiškas tėveli!“ Vienas riteris, netikusiai kovęsis turnyre, padova nojo grandijus juokdariui3, nes tasai liaupsino miklumą, su kokiu jis Anonimas 8 švaistėsi ietimi. Ką būtų daręs riteris, jei iš tiesų būtų nusipelnęs liaupsių? Taipjau esti pasaulyje. Prisipažįstu, ir aš neką geresnis už kitus, nebus man skriaudų, jei šiuo menku nieku, grubiu stilium parašytu, domėsis ir mėgausis visi tie, kuriems jis bent mažumą patiks ir nupa sakos, kokį gyvenimą nugyveno žmogus, tiek vargo, pavojų ir negan dų patyręs. Meldžiu jūsų malonybę priimti šią menką dovaną iš žmogaus, ku ris padarytų ją kur kas vertesnę, jei būtų ne tik norįs, bet ir galįs. O ka dangi jūsų malonybė įsako surašyti ir išdėstyti visą bylą kuo nuosek liausiai, pasirodė man pritikliau pasakoti ne nuo vidurio, bet nuo pat pradžios, idant sužinotute apie mane visą teisybę. Ir idant tie, kurie aukštą kilmę paveldėjo iš protėvių, susiprastų, kaip menkai jos nusi pelnę, nes Laimė buvo jiems šališka, ir kiek vertesni už juos tie, kurie nepalyginamai daugiau nuveikė, nors ji ir buvo nuo jų nusigręžusi, ir, ilgai bei sunkiai irklavę, galų gale priplaukė tykią užuovėją. 9 Lasariljas Tonnesietis PIRMAS PASAKOJIMAS LASARAS PASAKOJA SAVO GYVENIMĄ IR APIE TAI, KIENO JIS SŪNUS Taigi visų pirma teesie žinoma jūsų malonybei, jog šaukia mane Lasaru Tormesiečiu ir esu Tomo Gonsaleso ir Antonos Peres sūnus, kilimo iš Techareso kaimo nuo Salamankos. Gimiau aš Tormeso upė je4, kurios vardu mane ir praminė, o atsitiko tai va kaip. Mano tėvas, atleisk jam, Viešpatie, dirbo malūne, kur paupy, daugiau nei penkio lika metų ten ūkininkavo. Vieną naktį, kai manim nėščia mama buvo malūne, surėmė ją skausmai, ten pat ji mane ir pagimdė. Tad galiu drąsiai sakytis gimęs upėje. Tai va, kai ėjo man aštunti, įkliuvo tėvas, leisdamas į šalį miltus, už tai buvo suimtas ir prisipažino nesigindamas5, ir nukentėjo, perse kiojamas dėl teisybės6. Dieve duok jam dangaus karalystę, juk Evan gelijoje tokie žmonės vadinami palaimintais7. Tuo metu buvo pa skelbtas žygis prieš maurus, pateko į jį ir mano tėvas, tada ištremtas dėl minėtos nelaimės, ir pristojo už mulų varovą prie vieno bajoro. Ir tame žygyje kaip ištikimas tarnas sykiu su ponu palydėjo gyvybę. Mama, pasijutusi be vyro ir pastogės, nusprendė glaustis prie gerų žmonių, nes, kaip sakoma, su kokiu sutapsi, tokiu ir pats pa tapsi8, atsikėlė į miestą ir išsinuomojo trobelę, taisė valgį studentams ir skalbė Marijos Magdalietės parapijos komandoro9 arklininkams. Taip ir pradėjo vaikščioti į arklides. Bevaikščiodama susipažino su tokiu mauru - iš tų, kurie arklius gydo. Tasai, būdavo, ateina vakare, o išeina rytą. Kartais dieną susto ja prie durų, lyg kiaušinių pirkti užsukęs, ir žengia į vidų. Iš pradžių, kai mūsų namai jam tapo kelio galas, man jis nepatiko: baugu darės bežiūrint į juodą, pasibaisėtiną veidą, bet ilgainiui, pastebėjęs, kad jam pasirodžius gausėja valgymo, pagaliau jį pamėgau, nes visados atnešdavo duonos, mėsos, o žiemą - malkų trobai pakūrenti. Taip mama viešino ir svetino tą maurą, kol vieną dieną padova nojo man gražutėlį negriuką, o aš jį čiūčiuodavau ir padėdavau perti. Anonimas 10 Menu, kartą mano juodulis patėvis žaidė su mažių, ir tas, paste bėjęs, kad mudu su mama balti, o tėvas - juodas, išsigandęs puolė prie mamos ir, pirštu rodydamas į jį, suriko: „Mamyt, baubas!“ Ir mauras juokdamasis atsiliepė: „Tai bjaurybė!“ Kad ir vaikas būdamas, įsidėmėjau tą broliuko žodį ir tariau sau vienas: „Kiek pasaulyje žmonių, kurie bėga nuo kitų tik todėl, kad sa vęs nemato!“ Taipjau lėmė mūsų laimė, jog apie Saidą - tuo vardu buvo mau ras - pasklido kalbos, pasiekė komandoro ūkvedžio ausis, ir po kvo tos paaiškėjo, kad jis nuvogdavo pusę arkliams šerti išduodamų avi žų, pragaišindavo sėlenas, malkas, grandykles, prijuostes bei gūnias, o kai to pristigdavo, nukaustydavo arklius ir laimikį atiduodavo ma mai, idant turėtų kuo maitinti mano broliuką. Tad nesistebėkime nei kunigais, nei vienuoliais, nes vieni apvagia vargšus, kiti - savo na mus, šelpdami ištikimas Dievo aveles ir gindamiesi kitokių bėdų, o juk nelaimėlis vergas taip darė iš meilės. Ir iškilo viešumon, kaip jau sakiau, ir tie dalykai, ir daug kitų. Mat kvotė mane, vis pabaugindami, aš, vaikas būdamas, atsakinėjau ir iš baimės išklojau ką žinodamas: papasakojau net apie pasagas, ku rias, mamos siųstas, pardaviau kalviui. Mano bėdiną patėvį nuplakė iki kraujų, o mamai, kaip teisingu mo numatyta, įkrėtė įprastinę šimtinę rykščių ir uždraudė rodytis mi nėto komandoro namuose bei svetinti nelaimėlį Saidą. Bijodama užsitraukti didesnę bėdą, vargšelė sopama širdimi pa kluso nuosprendžiui. Idant būtų toliau nuo pagundų bei piktų liežu vių, parsisamdė į Solanos užeigą aptarnauti apsistojančių atvykėlių. Ir ten, tarp vargų ir nepriteklių, mudviem su broliuku pasibaigė nerū pestingas gyvenimas: jis išmoko vaikščioti, o aš suaugau į švankų bemėką, nešiojau apsistojusiems svečiams vyną, žvakes ir visa kita, ko tik jie prašė. Tuo metu užeigoje apsistojo toks neregys, sumojo, kad tikčiau jam į vedlius, kreipėsi į mamą, ir toji atidavė mane jo žinion, be ki ta ko perspėjusi, jog mano tėvas buvęs doras žmogus, už tikėjimą galvą padėjęs žygyje į Džerbą, ir ji meldžianti Aukščiausiąjį, kad ir
The list of books you might like
